Žuolėnės atlaidū rīts ėšauša sauliets, tīkos, ramos ėr dėdėlē šėlts. Nevirpiejė ni vėns lapielis unt miediu, tiktā skraidė paukštelē, unt žuolīnieliu blizgiejė rasa.
Netuolėi mūsa nomū eje kels. Bevākštiuodama pu kėima pamatiau dėdliausi dulkiu debėsi. Ka uns ėšsėsklaidė, dėdėlē puiki maža brėkelė so biero arklelio isoka i sosieda Bartkaus kėima. Atvažiava Bartkienės sesou so vīro ėr dom vākās: Augostio ėr Pranoko. Bartkā vėsa nedielė laukė anū. Mergātės šveitė so pelėnās medėnės grindis, čīstėjė longus, nosėraviejė kvietku darželius. Senuoji Bartkienė Kastelė papjuovė dėdliausi gaidi, sosoka kastėnė svėista, ėšvėrė katėla lapīnės ėš jaunū batviniu lapu, atskėrā dar ėr bolviu so nūlapuoms. Padarė giruos ėš dounas plutieliu. Aple tou vėskou mon papasakuojė atbiegusi mona draugė – Bartkaus Jenelė. Ana už muni dėdesnė dom metelēs, bet vedvė esau dėdliausės draugės, pasėdalėnau vėsuoms naujīnuoms. Mon tik pavasari bova šešė metelē, vuo Jenelė jau aštouniū ėr eit i muokīkla. Bartkaus didilie šeima – šešė vākā – vėsė paaugė, kėtė jau ė žanuotė. Jenelė – pati mažuojė. Vo aš eso vėntortė. Nomėi netorio so kou ni pažaistė, ni pasėrokoutė.
Bartkā gīven dėdėlē artėi pri mūsa, tad aš, siediedama unt pamata, matau, kas dedas sosiedu kėimė. Tad ėr dabar pru solapuojusius kėima medius matau, kāp Bartkos Puovėls kel ėš vežėma mažūsius svetiū vākus. Augostė īr septīniū metieliu, vo Pranoks tik pėnkiū. Pu tuo vėsė soeit i truoba. Žėnau – dabar nusipraus pu keliuonės ėr eis i atlaidus.
Mona tievā pasėšierė kiaulės, kalakotus ėr tēp pat pradiejė ruoštėis. Pašaukė muni ėr lėipė apsėvėlktė naujūsius kartūnus. Pu kara krautovies nieka geresnė negaliejē gautė, tad mon medžega jopėlelē parvežė tuokė spekolentė ėš Rīguos. Ka jau tou kartūna gavuov, noejuov so mamo abėdvė pas kriaučka. – Jeigo išeit, siūk ėlguoms ronkuoviems – būs ėr žėimā, – saka mama.
Išejė. Pasiova ėlgus, už kieliu, ėr ėlguoms ronkuoviems. Padelka atlėnkė par vėsa sprindi. Kartūnā dėdėlē gražė: unt balta grunta so rauduonuoms kvietkeliems, kvep keistās kvapās.
Ka jau vėsė apsėdariem, išejuom i kėima. Batu ni vėns nesimuovė, vėsė i ronkas pasėjiemė. Darželie dar prisėskīniem vėsuokiū kvietkieliu ėr pasokuom i kieli. Greitā pri mūsa prisėjungė dėdliausis būrīs ėš Bartkaus kėima. Ka anėi vėsė pasėsveikėna so mona tievās, aš prisėgretėnau pri Augostės ėr Jenelės.
Bartkienės sesou Petrelė so sava šeimo kuožna meta par Žuolėnės atlaidus atvažiou. Jenelės sesou Zuoselė, katra jau īr paugusi pana, pamata muni so naujēsēs kartūnās ė lėip sostuotė: – Rēk tau, Jagasė, tou jopėlelė sokeltė aukštiau, vuo je nē, anā nu tuos rasuos palėks vėsas padelkas šlapės ėr porvėnas.
Vėsė sostuo, ė Zuoselė praded muni pešiuotė, komšītė. Par nauji ožrėša dėržieli, sotompė. Pu tuo ė mon patē palėka laisviau, nebsėjautiau kap kuoki senė so ėlgo sėjuono. Tad einam tuoliau…
Mūsa kompanėjė dėdėlė, kuožnos so batās ėr kvietkuoms ronkuos. Taks eit takelio per pėivas.
Vo saulelė jau pakėlusi aukštā. Doungou – ni vėina debeselė. Pakelo galva. Tėn – begalėnė mielėnībė, ale tuoki, kad net akis raibst.
Pėivuos, tarp sokrautū atuola kupstieliu, varlėnie gondrā. Mon dėdėlē patink tėi drousė paukštē. Napajunto, kāp ožsėžiuopsuojusi i gondrus, pėivu žalė ramībė, geruokā atsėlėikto nu kompanėjės. Pamatiusi, ka pasėlėkau, greitiausē viel vėsus prisėgeno. Bet eitė so lig kėtās nekreipont diemesė i tou, kas dedas pakelie, negalio. Pamatiusi pri taka nolinkusius mielėnus skombalelius, nolaužo anū nedėdėlė šakelė. Mona puokštelė nedėdėlē betelp saujie, bet dar baltū duobilieliu, ėr dar kėtū lauka kvietkieliu nuorės nosėskuobtė.
Ta prīšpėitė – stebuklinga. Aplinkou – daugībė gondrū. Če anėi ont žemės, če pakėlst i dongaus aukštībė, lietā praded sklondītė ė vartaliuotėis mums vėrš galvū. – Ruošas keliuonē, – saka vīrā. – Unt švėnta Baltramiejaus išskrend, tėik če ėr belėka…
Ėš pėivu pasoka i laukū kelieli, palėpam ont kalnelė. Ėš tėn prīš mūsa akis atsėver gražos kaima vaizds. Ėr če žmuonis skob i atlaidus. Vėns paskou kėta jungas i būrelius ėr trauk link bažnīčės. Ėr anū ronkuos kvietkas, javū varpas, žuolīnelē, batā…
Vo aplinkou – jau aptuštiejė laukā: rogē nopjautė, nuokst nolinkosės avėžas, žaliou bolvės.
Aš nepajunto, kāp viel sostuojo, kap pradedo vės ėlgiau ožsėbūtė ta pri vėinuos, ta pri kėtuos gražesnės suodības. Vuo žmuoniū kelie vės daugiau ėr daugiau. Aš tū naujē prisijungusiu jau ni vėina nepažīsto. Anėi mon ne tėik ėr rūp. Mon rūp galva pru kuokė tuora ikėštė ėr paveizietė, kuokėi tėn žuolīnelē, gielīnelē aug. Rūp ėr kuoks šou kėima sauga, kāp katės ont medēs snaud. – Jagasė, Jagasė, eitam, – šauk muni Jenelė. – Vėns vargs so tou mūsa vāko, – pīkst mama, – vėskou anā rēk apveizietė, pačiopėnietė, negal eitė kap kėtė vākā…
Ėš laukū ėšeitam i vėiškeli. Tėn matuos dar daugiau i prieki skobontiū žmuoniū. Pu vėina, pu do, pu kelis vės dar ta ėš vėinuos, ta ėš kėtuos posės prisėjung. Ėr anėi, kap ėr mes, basė eit par žvīrouta vėiškeli, pašalelēs ėšsėrikiavė. Ein tēp, ligo kuojės medėnės būtom ėr nieka nejostom. Vo mums, vākams, žvīrā baisiausē bada kuojės.
Eitam tik pašalio, stuoruojemuos kuojelės statītė tik tėn, kor matuos ėš griuovė pašalė nulinkosės žuolelės, eitam atsargē užkompėnė nagus, bet vės tėik žvīrā padus raiža kap kuokėi peilē.
Pru šali pravažiou ėr vėns kėts vežėms. Katrėi žmuonis ėš dėdėlē tuolėi, važiou važioutė. Važioutė tonkē ėr tėi, koriū šeimuo īr dėdėlē senū žmuoniū, mažū vākū – anėi juk nenueis teik tuolėi piestė. Kelė jaunė vīrā pru mumis pravažiou ėr so dvėratēs.
Mažiausi ėš mūsa kompanėjės – Pranoka – pasėkeisdamė neš vīrā; ons īr dėdėlē mažos.
Paejė kėik vėiškelio ėr pakėlė i kalnieli pamatuom jau ė bažnīčės buokštus. Dar žingsnis kėts ė pradedam žvalgītėis, kor nosėvalītė kuojės – jau rēk mautėis batus.
Sosiedam ont pakelie soverstū akmėnū krūvieliu. Mama so specelē tam pajimto skorlelio novala mona kuojės ėr ont basū ožmaun batus. Kuojėniu nemaun, nes batā kėik mažė, aš vuos ne vuos i anus imauno basa. Batā stėprē spaud ėr tēp žvīru soraižītas ėr baisiausē nu tuo skausma kaistontės kuojės, bet mama mon lėip kėntietė. – Šimet dar ištėksi. Kėta rudini, ka ėisi i muokīkla, nopėrksem naujus. Gal atsėras ė krautovies. Dabar juk nieka negal gautė – biedavuojės mama.
Kol mon maun tus batus, siedo ont saulie ikaitosė akmėnėis. Šėlta, tad pradedo muistītėis. – Pakėntiek, – saka muotrėškas, – bažnīčiuo īr viesē, bus tik pačimiero.
Mums besėtvarkont, besėvalont kuojės pradiejė skombietė bažnīčės varpā. – Din, din, dilin, – ramos, gražos varpū skombiejėms ruoduos plauk laukās, pėivuoms, mėškās. Tuoki šėlta, ba viejė dėina, tad varpū garsos noeit tuolėi tuolėi. Tujau tor prasėdietė soma, ta žmuonis ėš vėsū pašaliū praded rinktėis i šventuorio. – Bažnīčiuo žmuoniū daugībė. Vuos tik iejuom, muni tēp prispaudė, ka negalio ni pajodietė, ni kas daruos priekie pamatītė.Tik gėrdo, kāp gėid kuors, kāp bažnīčės aukštuoms lobuoms skomb konėga balsos. Mama mon dar neleid ni žvalgītėis. Lėip kalbietė puoterelius, nes aš ėš maldakningiu dar nemuoko skaitītė.
Kalbo puoterus, bet mona mintis klaidiuo kažkor kėtor. Džiaugous aukštā degontiuoms žvakiems, poikēs švėntūju paveikslās. Prīšās monės prasėspraud aukšta aukšta muotrėška so dar dėdlesnė balto koskelė so taškelēs.
Nu daugībės kvietku bažnīčė kvep vėsuokiausēs kvapās.
Stuovio sospausta ėr man daruos vės liūdniau ėr liūdniau. Savės pradedo gailietėis ė bjaurietėis, ka eso tuoki maža – nieka negalio matītė, kas dedas pri altuoriaus, kumet konėgs tėn laika pamaldas.
Vėsū žmuoniū ronkuos – kvietku bukietelē. Konėgs, eidams par bažnīčė, anus pakrapėj ėr pašvėntėn.
Pu kėik laika vėsė išeit unt švėntuoriaus ėr praded eitė aple bažnīčė. Išsispraudam lauk ėr mes so mamo.
Prīšakie eit konėgs, paskou anou baltā apsėdarė vīrā neš vielevas ėr krīžio. Nedėdėlės mergelės barsta konėgou pu kuoju kvietkelės. Aš pašnėbždo mamā, ka ėr aš nuorietiuo barstītė kvietkelės – baisē jau gražē tuos mergātės apriedītas. Mama paaiškėn, ka tebeso maža ėr netorio tuokiū baltū drabužieliu: – Ka paugsi dėdlesnė, toukart veiziesiav, – prižad ana.
Išejusi pu pamaldū iš bažnīčės pėrmiausē nosėmauno batus. Dabar pasėjunto kap unt sparnū. Ruoduos, ka ėr žvīrā nebėbada kuoju.
Rasa jau nodžiūvusi, saulė vėrš galvuos. Kepėn ba pruota.
Parejė nomėi tievā sorokou ognėis nekortė ėr pėitu nevėrtė – laukė dėdėlē karšta, ta vėdou negalies tvertėis. Pasėjemam dounelės ėr pėina, ožvalguom. Pašvintintus žuolīnelius mama užkėš už švėntūju paveikslelė. Ka pradies stėprē bildietė perkūns, mama pajims anus ėr pasmėlkīs nomelius, ka neispėrtom. Je kas sosėrgs, ėš tū žuolīnu arbetas ėšvėrs.
Pavalgė tievā nueit pameiguotė pakaitė. Mon lėip pasauguotė nu vanaga vėštas, prirautė kiauliems žuoliū. Aš, ka ėr maža, pakaitė nikumet nemėigto. Dar mon prigrasėn, ka neitiuo pri sosiedu – svetē atvažiavė nuor pasėrokoutė, pasėvaišintė, tad negal svetėmėms līstė, kėštė nuosės kor nerēk. Nepaduoro!
Prižado klausītė.
Apsėvelko nu saulės noblokosė, senē ėšaugta jopėlelė. Trumpa ana ė trumpuoms ronkuoviems. Išeito i lauka, atsėsiedo suodnė, užūksmie, tuokiuo vėituo, kor geriausē matuos Jenelės kėims. Žėnau, ka notaikiusi muomėnta, atbiegs ana so Augostė apveizietė mona kapū. Vo tėi kapā īr ont prūda aukšta kronta, katros apaugės stuorās alksnēs. Tėn aš laiduojo vėsus žousītius, vištītius, kalakotītius, katrėi ne ėš šiuo, ne ėš tuo jem ė padves ar anėms galvas nokond kuoks katėns. Mon tū paukštieliu īr dėdėlē gailo. Ka jau nomėršt, aš anėms ėškaso so mėntelė doubelė, sovīniuojo paukštieli i miediu lapelius ė palaiduojo šalėp kėtū tuokė pat lėkėma anū bruolieliu ė sesieliu. Tēp pat dara ė Jenelė. Anuos kapā īr už suodna, tėn, kor pasėbėng slīvīns ėr aug senas aukštas ėivas.
Vedvė ėš pliuoriu lapu pėnav ėlgiausius vainėkus. Pribaduov i žemė vėsuokiausiu kvietkieliu ėr eitav vėina pri kėtuos paveizietė, katruos poikesnė kapā.
Kuožna meta, kumet atvažiou Bartkienės sesou so šeimo, anuos, ka pavalga pėitus, atbieg kuokē posē valondelės apveizietė mona gīvenėma.
Tēp ė dabā. Matau, kāp pasėruoda dolkiu debesės ė, sosėkėbosės ronkuoms, dvė poseserės pasok i mona kėima.
Aš nieka nelaukusi vėskou apruodau. Ėš vakara bovau nosėpīnusi naujus vainėkus, pamerkusi unt kapieliu poikiū kvietku. Tvuorelė aplinkou kapelius bovau padėrbusi ėš šlapiū smėltiu – spaudiau anas kėik ėšgaliedama sava ronkeliems, ka tik gražiau būtom, tvėrtiau laikītom.
Jenelė, veiziedama, kap aš tvarkaus, papasakuojė, ka anuos mama so ciuosė dabar rokoujės alkierie. Ruoda anā vėsuokiausius audeklus, puortėgrapėjės. Vo švuogerē – Pranis ė Puovėls – išejė apveizietė laukū, daržū, vasaruojaus, arkliū. Par pėitus Puovėls, Jenelės tievs, bovės atnešės ėš šėina panta ėštraukės posbotelkė šnapšės. Valgont pėitus nogierė tik pu vėina čėrkelė. Daugiau ni katros nebnuoriejė. Jenelė joukas, pasakuo, ka muotrėškas rokavosės, ka tēp gerdamė anodo tuos botelkas ožteks kuokē dešimtē metu. Da ė Praneliou, ka ons paugs, būs lėkė…
Pasėrokoujo so mergātiems, ė anuos ėšlek nomėi – ka tik tievā nepamatītom, nepasėsgestom. Jenelė prižad, ka tik ėšvažious svetē, viel biški atbiegs. Vo aš, palėkusi vėina, prirauno suodnė žuoliū ėr atsėgolo pu vuobėlė paėlsietė.
Dongos mielėns mielėns ėr dėdėlē aukšts. Ta vėinor, ta kėtor matuos baltė kap vėlnelės debeselē.
Vėino muomėnto netuolėi tuos vėitas, kor ont vakara laiduos pasok saulelė, dongou pamatau ėšplaukusi mienuli. Nikumet dar nebovau matiusi tuokiū dīvu, ka saulelē švėitont būtom matuoms ė mienou.
Ėlgā valuojous pu suodna žuolīnus, žaido so buoruželiems, dīvėjous, kāp anuos tuokės mažas vuo tėik greitā ruopėnie.
Tēp besėvaluodama ėšgėrsto, kāp suprunkšt arklīs. Jenelės svetē, pavaišintė, pamīlietė, ėšbučioutė, pasok atgal i sava nomus. Diedė Pranis so Petrelė sied prīšakie. Galė ratu, isėrausė i šeina, palindė pu dėdėlio nomėi austo longieto dekio, pasėkavuojė nu kelė dolkiu, sied abodo vākā. – Lig kėtū metu, lig kėtū metu! – važioudamė kaima smėltiu kelalio, dejou ratā.
Dėdėlē tuolėi anėms rēk šėndėin dar brazdietė – už pėnkiū kaimū gīven. So vėino arklelio greitā nepalieksi. Vo skobietė rēk – nomā lėka toštė. Rēk ėr karvelė pamėlžtė, ėr gīvuolelius pašertė. Vākā tēp pat nuor kuo greitiau nomėi – mažė, par dėina ėšvarga.
Jenelē, ėšleidos svetius, palėka ėlgo. Ana so tievās pas ciuocē važious ka nokas bolvės, par Prancėško. Tamė kaimė kuožnās metās būn Prancėškaus atlaidā. Tou patė pruogo ėr švuogerė varda dėina atšvėntėn. Tėn viel vėsė eit i bažnīčė, vuo parejė pagal ėšgalės pavėiš ėr ėš dūšės pasėrokou – dvė seseris ėr do šuogerē.
Būdama kėimė pamatau, kāp, ėšlindusi pru vuobėlū tarpa, mon so ronko muojou Jenelė. Sopronto, ka mon rēk nobiegtė posė kelė ėr anā posė. Vo ta posiaukelė īr vėsā netuolėi. Tėn, kor kelielis dara vingi, īr sokrautė apkerpiejė akmėnis. Vedvė tonkē tėn sosėbiegav, pasiedav, kumet tievā mėigt pakaiti, vuo vedviem īr pasakīta vėinā pri kėtuos neitė.
Vėns, do… ėr vedvė jau pri akmėnū. – Veiziek, kou tau atnešiau, – ožėlsusi saka Jenelė. Ėšvīniuo ėš laikraštė kažkou dėdėlē kvepunti. Dėdoma tas „kažkas“ so lig žvėrblė dvėm galveliems. Atkėš ė padoud mon.
Aš tou kveponti daikta prarīno nekousnuojusi. Tėksliau ons mon pats ėštėrpst bornuo, tad belėiki anou tik norītė. Tik pakvim mona pėrštā ėr lūpas. Matau, kāp i muni klausemā veizas Jenelė. Apsėlaižau. – Žėnuok, tas bova torts. Atmink, ka par Žuolėnė pėrma karta gīvenėmė valgiev torta. Anou bova atvežusi ciuocė. Tėn īr gers pečios. Gava ciuocė nu sosiedu kelės saujelės gerū mėltu, ėškepė, papoušė so plakto svėisto, somaišīto so agounuoms. Napīk, ka tėik mažā teatnešiau. Tėik belėka – vėsė pu gabalieli, pu gabalieli ėr ėšsėdalėna. Aš tau nu savės notraukusi atnešiau, – skobiedama ėš sosėjaudėnėma, katrou sokielė, mosiet, sopratėms, kuoki svarbi dalīka ana mon atnešė, kap kuokius žirnius i sėina bierė draugė.
Negalio ni apsakītė, kap aš anā tou mėnota bovau diekinga.
Dar kėik pasėrokavosės aple tus svetius, pasėleiduov karta i sava kėima.
Ėš kažkor papūtė lėngvos viejielis. Sojodiejė, solingava pri prūda alksniu galūnės. Ėš dėrvu pasėgėrda bliaunontiū avītiu balsā, sobaubė jautis, melžiejės pradiejė prašītėis karvelė.
Saulelė jau nebkaitėn. Ėš kamėnū praded rūktė dūmā. Kaima žmuonis žīgioujės, vėrd večerė. – Jagasė, ēk valgītė kunkulīnės, – pašaukė mama. Žėnau, ka ta kunkulīnė ėr šiou, švėnta Žuolėnės dėina, būs ėš rogėniu mėltu, braižīs gerklė. Žėnau, bet eso dėdėlē ėšalkusi, tad skobo i truoba, atsėsiedo pri stala ėr sovalgau ciela torielkelė.
Nosėpluovusi prūdė kuojės, eidama matau: Jenelės seseris pasėkeisdamas pėrmīn, atgal lingou pėlna karštū ongliū pruosa. Ėšpruosavuos sėlkėnės soknelės, apsėmaus baltuoms žekeliems, batelēs, pasėpouš ėr ėšdruoš i gegožėnė. Tēp kuožnās metās par Žuolėnė… Soeis vėsa kaima vaikē ėr mergas – apīlinkiu jaunūmenė.
Praeit dar kėik laika er paopie pasėgėrst armuonėjė. Greitā pri anuos prisėded ėr dar vėina. Mozėkas keit vėina kėta.
Vo saulelė jau unt aukštū mėška galūniu. Laukė vės viesiau ėr viesiau. Teisingā sakė vīrā: Žuolėnė – jau ne lėipas mienou…
Vėrš pėivu pakėlst rūks. Mienou, dėina bovės tuoks ėšbalės, palėikt rīškos ė didilis. I mūsa kaima ateit vakars…