Jau prieš karą laikraštyje „Žemaičių prietelius“ randame ne vieną straipsnelį prie žemaičių kalbos tuometinę situaciją, jos poreikį įvairiais atvejais. Ypač įsimintina aštri dviejų autorių – J. Jurkaus ir Jovo – polemika dėl žemaičių kalbos net keliuose 1937 metų „Žemaičių prieteliaus“ numeriuose. Jovas bando įrodinėti, kad nereikalingas yra triūsas kovoti dėl parapijinio dialekto ir net sakosi esąs tvirtai įsitikinęs, kad 
„ir žemaitis, ardamas žemę, ir piemenelis, ir sesutė prie rūtų drąsiai gali kalbėti normine kalba“. Juozas Jurkus, priešingai, – labai emocingai ir karštai ragina žemaičius branginti savo kalbą, nesibeždžionuoti ir nesigėdyti „rokuotis“žemaitiškai. Jis gyvais gyvenimiškais pavyzdžiais pagrindžia gimtosios tarmės mokėjimo svarbą ir prasmę. J. Jurkus rašo: „Mokytojas turi mokyti vaiką bendrinės, valstybinės kalbos, bet tenedrįsta niekinti ir žemaitiškosios, nes ši pastaroji vaikui yra gimtoji. Juk tarmės yra kalbos pagrindas. Naikindamas tarmes, toks mokytojas susina savo kalbą, tuo pačiu yra ne kultūros kėlėjas, bet griovėjas“.
Matyt, ši vaisinga ir karšta diskusija nenuėjo perniek, nes tame pačiame „Žemaičių prieteliuje“ 1939 m. įkuriamas kampelis „Žemaitėška pastuogė“, kurioje rašoma: „Tarminė sąmonė Žemaičiuose pabudusi, ir ji ieško gyvybės, ieško žmonių, kas vystytų ir plėtotų protėvių kalbinį turtą.“ Į šį kvietimą, raginimą atsiliepta gana entuziastingai. Štai, pavyzdžiui, J. Tautvydas su romantiniu pakilimu gal kiek ir pasūdydamas rašo: „Žemaitiškai kalbančių šiandien yra apie milijoną žmonių. Žemaičių kalba – seniausia kalba. Seniausia ne tik pas mus, bet ir visų žmonių kalbų tarpe. Dėl to ji nėra tarmė. Labiau ją galėtų pavadinti kalba seniena. Turime branginti ir išlaikyti sveiką žemaičių kalbą, kuri per tūkstančius metų grynų lietuvių–žemaičių išugdyta ir vartota“.
Daugelis tų, kurie pritaria žemaitiškajam sąjūdžiui, bei puoselėja žemaičių kalbą, iškart kelia patį svarbiausią uždavinį – bent iš dalies sutvarkyti žemaičių rašybą ir sudaryti šiokius tokius tos rašybos pagrindus. J. Jablonskis tai pagrindžia tokiu vaizdingu palyginimu: „Apskritai kalbinis skirtumas tarp aukštaičių ir žemaičių tarmių nėra toks didelis kaip tarp uodo ir kuisio arba kniuisio, kaip tarp kviečio ir pūro, bet yra toks, kad bendram tautos kalbinės kultūros labui būtų labai naudinga lygiagrečiai literatūrinio rašto žemaičiams turėti ir savąjį“. Kitų straipsnių autoriai siūlo įvairius sunormintos žemaičių rašybos variantus. Beveik visi vienodai sutinka, kad didžiausias neaiškumas lieka, kaip žemaitiškai užrašyti problemą kelia bendrinės kalbos trumpųjų balsių u ir i žemaitiškas užrašymas. Anot jau minėto J. Tautvydo, „tos dvi balsės yra ašis, ant kurios sukasi žemaičių ir lietuvių kalbų ratai“. Tačiau apskritai tuo metu bene labiausiai vykusi buvo Telšių kunigų seminarijos klieriko B. Jurgučio pasiūlytoji žemaitiška rašyba. B. Jurgutis nepritaria kai kurių autorių siūlymui išvesti naujų raidžių ir mano, kad visai neblogai galima ir su turimu raidynu„išsiryžti“. Jo rašybos svarbiausioji esmė – kaip ištariame, taip ir rašome. B. Jurgutis drąsiai siūlo daugiausiai neaiškumų keliančius bendrinės kalbos 
trumpuosius balsius u, i rašyti o, ė raidėmis. Jo manymu,„šie ženklai visai tiksliai atliepia tariamuosius garsus, tik šiuodu žemaičių garsu visada yra trumpi“. Visų balsių ilgumai žymimi brūkšneliais ant raidžių: ā, ē, ī, ū. Kad būtų patogiau, aiškiau ir tiksliau, priebalsius, kaip ir bendrinėje kalboje, siūlo rašyti pagal kilmę, pvz. : kėbtė, augtė. Tokia rašyba buvo patenkintas ir jai pritarė žymus kalbininkas žemaitis A. Salys. Kiek vėliau – 1943 m. prie Meno ir mokslo centro įsteigta Žemaičių tarmės sekcija irgi labai palankiai įvertina B. Jurgučio rašybą ir siūlo ją karo metais leistam savaitraščiui „Žemaičių žemė“, kuris nuo 1943 m. turėjo tarminį skyrelį „Žemaitėškuojė kertelė“. Abiejų laikraščių – ir „Žemaičių prieteliaus“, ir „Žemaičių žemės“ – tarminiuose skyreliuose randame žemaitiškai parašytų pasakojimų, patarlių, priežodžių, dainų ir ypač daug žemaitiškų eilėraščių. Bene aktyviausi tų skyrelių talkininkai buvo du poetai – Žemaičių rašytojų sambūrio nariai – Stasys Anglickis ir Pranas Genys. Iškart tenka konstatuoti, kad žemaitiškai skelbiama poezija rašybos ir kalbos požiūriu buvo gana marga ir nevienoda. Žvilgterkime į S. Anglickio žemaitiškus eilėraščius ir ypač į jo populiarųjį, chrestomatiniu tapusį eilėraštį „Trobale pri opes“:
„Vies truobale čiupryną pašiauše.
Sens eso, kap latožis, nudrebęs par kotą.
Metų peile leg krauje nugrande pakaušį
Už skolas er už dounas pasenosę plotą“.
Šiame ir kituose eilėraščiuose S. Anglickis vartoja šiek tiek prie bendrinės kalbos priartintą žemaitišką rašybą: Rašomos nosinės raidės žodžių gale (pvz. : čiupryną, pakaušį, plotą, ronstų, mergą, vešlę, išdykę), vietoj žemaitiškai ištariamo dvibalsio uo randame parašytą bendrinės kalbos balsį o (pvz. : latožis, kotą, skolas, dervonus, ropes), vietoje žemaitiškojo ė – e (pvz. : pašiauše, leg, krauje, nugronde, nurūkoses, vese, seinas, žeimas). Tačiau apskritai dauguma užrašytų garsų gana aiškiai iliustruoja S. Anglickio gimtąją šiaurės žemaičių tarmę, t. y. vietoj bendrinės kalbos uo rašomas žemaitiškas ou (pvz. : dounas, riemou), vietoj u – o (pvz.: vies, biega, diete), vietoj ai, ei – a, e (pvz. : kap, vakų, peile, šes laikas), vietoj bendrinės kalbos ą, an – žemaitiškas dvigarsis on (pvz. onžoulyna, išsegonsto, ton, nugronde, vondens, ronkas), žemaitiškai trumpinamos galūnės (pvz. : sens, degen, ner, katels, rūga, tešlas).
Net tris skirtingos rašybos variantus galima įžvelgti P. Genio eilėraščiuose. 1938 m.„Žemaičių prieteliuje“ išspausdinto eilėraščio „Už Leituvą“ rašyba ir kalba gana panaši į S. Anglickio eilėraštį „Trobale pri opes“. Abu poetai yra šiaurės žemaičių tarmės atstovai. Tik P. Genys, skirtingai nuo S. Anglickio, minėtame eilėraštyje atsisako tipiškų žemaitiškų garsų o, ė ir vietoje jų rašo bendrinės kalbos u, i, pvz. : užaugina, kruveną, žinot, sukilom, tikra, kirta. Viename P. Genio eilėraštyje„Suodnos“ visi balsių ilgumai žymimi dvigubomis raidėmis, pvz. : Geniis, miilems, juus, atsipuustė, žaliuukaa, viiraas, teep. Tačiau didžioji dalis P. Genio žemaitiškos kūrybos yra labai ryškiai pertvarkyta pagal minėto B. Jurgučio pasiūlytą žemaitiškos rašybos variantą. Štai tipiškas tokios rašybos pavyzdys – pradžia P. Genio eilėraščio „Jorgėna ėr agounas“:
„Mamalė kepė gardė, gardė douna
ė dukteri augėna kāp agouna.
Tievalis sens dieviejė kelnės baltas grīna lėna –
augėna sūno kāp jorgėna.
Kāp tas jorgėns šėik tėik prakota ė paauga,
isėveiziejė ons i žīdėntė agouna jauna“.
Įdomu, kad tokia anų metų rašyba beveik visai panaši į šių dienų spausdinamus žemaitiškus tekstus, ypač turint galvoje, kad ir balsių ilgumą pagaliau nutarta žymėti brūkšneliais ant raidžių.
1938 m. išleistoje žemaičių prozos ir poezijos antologijoje„Žemaičiai“ žemaitiškai užrašytus randame tris S. Anglickio eilėraščius bei S. Čiurlionienės-Kymantaitės pasipasakojimą„Kažikas pasigadina“. S. Anglickio eilėraščių rašyba ir kalba panaši į aptartąją jo kūrybą „Žemaičių prieteliuje“ ir „Žemaičių žemėje“.
S. Čiurlionienės-Kymantaitės kūrinys yra nepaprastai žodingas, sodrios, spalvingos ir gyvos šiaurės žemaičių kalbos pavyzdys. Čia žemaitiška ne tik fonetika, bet tikra, gaivališka ir nepakartojama žemaičių kalbos gyvybė kaip šaltinis veržte veržiasi beveik iš kiekvieno sakinio. Štai keletas tokių sakinių: „Pakyriejė unt vėinuos vėitas. Nebesu tēp pašonki kāp ka lioubu būti. Kuoki tatā byvau muoteriška: šešis pundus svieriau, rugium du pūru kieliau, dum doudont vežimą kruoviau. Vo galvuo cypims, ruoduos, ka pelūtių lizda traiška įsilipęs. Ka apsied stalą, kāp šašā pakaušį. Juk žinuoms dākts yr: latviou žmuogų sužavieti, kāp mums nusispjauti. Tēp tatā ir atsitinka: po tuos muges kita radaus. Galvuo ūž, cyp, skombin visuokēs balsās, menkiausis dākts – prakaits išpilts, širdis tu–tuk, tu–tuk, tu–tuk, vo nugarą, ruoduos, veršis laižyte laiža: tokei šiurpulē“.
Yra keli tarminiai intarpėliai ir P. Gintalo pjesėje„Naujakuriai“. Mat, čia tipiška šiaurės žemaičių kalba epizodiškai prabyla dvaro tarnas Tamošius: „Tep tikta ponaitis savo šunis liūb šauks: Tomi, Tomi, unta ontes krent. O tas vežla, veizėk, ir bodelken sau kur reibesnę nutvėręs. . .“. „Er mon tonke strėnas praded sokte. Tep priš didilį lytų ar pagadą. . .“
Kiti „Žemaičių“ antologijos autoriai rašo bendrine kalba, tačiau ne vieno jų į tą kalbą tėra išversta fonetika, o pati žemaitiškoji kalbos dvasia yra gana ryškiai jaučiama. Beveik visi rašytojai gyvai vartoja dviskaitą, pvz.: du žveju, dvi mergaiti, dvi žiemi, besėdinčiu ir besrebiančiu, vedu sakuov. Daug atskirų žemaitiškos leksikos ir gramatikos pavyzdžių: sugrioviau blezdingos ar rudgūžėlio gūžtą (S. Santvaras), lytus liaunasi (N. Mazalaitė), rugienė kleckynė, srebia kankolynę (M. Vaitkus) ir pan.
Savotiškai įdomus yra žemaičių rašytojų sambūriečių prisistatymas ir savo gimtosios vietos nusakymas. Vieni labai tiksliai nurodo, iš kur yra kilę. Kiti tai padaro netiesiogiai, įtaigiu meniniu vaizdu, kuris tik apytikriai leidžia lokalizuoti rašytojo gimtinę. Štai kaip apie save rašo Stasys Santvaras: „Lieka savo vietoje tik mano tėviškė, žiemos rytų Žemaitijos skvernas. Dieve duok, kad į tą skverną įsikibęs, kita proga aš Jums galėčiau mažiau girtis savo pergyvenimais, o daugiau darbais…“ Fabijonas Neveravičius, pristatydamas savo tėviškę, net pasiremia gimtosios tarmės žodžiu: „Gimiau dvarelyje puikioj Žemaitijoj, kur tarp gilių skardžių, plačiomis pievomis čiurlena upokšniai, kur pratisai skamba su niekuo nepalyginamos dainos, kur žavingiausiai čiulba lakštingalos, kvapiausia žiedų dvastis, kur juodą kasdieninę duoną žmonės dainingai vadina: dūna“.
Atskirai minėtinas antologijos sudarytojo ir Žemaičių rašytojų sambūrio įkvėpėjo S. Anglickio įvadinis straipsnis „Žemaičių pasisakymas“. Rašytojas nepaprastai įtaigiai, su nenusakoma meile ir pagarba rašo apie žemaičių kalbą, sielojasi, kad „šiuo laiku žemaičiai gal daugiausia, negu kada nors, yra netekę savo žemaitiško supratimo“. S. Anglickis kviečia „atgaivinti tuos žemaičių kalbos turtus, kurie, įvedus bendrinę rašto kalbą, buvo nustumti į šalį, išnaudoti visas tas kalbos brangenybes, kurios ir dabar dar tebėra nejudintos žemaičių liaudyje. Yra tik viena kalba, kuria visi pasaulio rašytojai geriausiai rašo, tai yra motinos kalba“.
Kaip matome, ne visai taip išėjo antologijoje „Žemaičiai“, nors ketinimai buvo geri. Nelengvai žemaitiškas raštas gyvena ir šiandien. Tačiau po ilgokos pertraukos jis keliasi, juda, kruta, stiebiasi aukštyn, tobulėja, ir norisi šventai tikėti, kad tas beįsisiūbuojąs žemaičių kalbos, žemaitiško rašto judėjimas vaisingai skinsis kelius ir takelius į priekį.