Rūbų ir patalynės skalbimas
Iškilusiuose Žemaitijos kraštotyrininko ir muziejininko Juozo Mickevičiaus (1900–1984) užrašuose pažymėta, kad seniau prieš Kalėdas pas ūkininkus tarnaujančios mergės turėdavo išskalbti visus skalbinius, nes iki Kūčių jos baigdavo tarnybos metus. Seniau visi baltiniai, paklodės ir dauguma kitų skalbinių būdavo išausti namuose. Iš pradžių lininius skalbinius virindavo medinių pelenų šarme, o tada 1–2 dienas skalbdavo prūde (nedideliame tvenkinyje, kuris dažniausiai būdavo iškastas ūkininko sodyboje), upėje. Vanduo tokiu metų laiku jau šaltas, skalbėjų rankos šąlą, tiesiog gelia, todėl skalbti galėdavo tik sveikos ir stiprios moterys. Seniau ūkininkai neturėdavo skalbimui reikalingų įrankių – rėčkų, trintuvų, kt. Naudodavo tik kultuves ir suoliukus. Dėl to darbas būdavo itin sunkus, moterys skalbinius trindavo rankomis, tad ilgesnį laiką tą darant jos net žaizdotos tapdavo.
Nakties metu ir esant darganai skalbinius džiovindavo ant trobos arba troboje. Išdžiūvus skalbiniams, juos kočėlu suritindavo ir kočiodavo su medine dantyta kultuve. Lygintuvų mažai kas turėdavo. Taip buvo ir Plateliuose.
Skerstuvės
Kiekvienas ūkininkas pasistengdavo Kalėdoms paskersti lašininį paršą. Per šventes namiškiai patys vaišindavosi mėsa ir savo artimiems kaimynams skerstuvių nunešdavo: apie pusę metro dešros ir gabalą lašinių arba raumeningos mėsos (žem. škobų). Pasak J. Mickevičiaus, gali būti, kad seniau skerstuvės būdavo švenčiamos, nes yra išlikęs posakis „Kiek berniuko (žem. vaikelio) vestuvės, tiek paršelio skerstuvės“. Tuo norima pasakyti, kad vestuvės nebūdavo brangios, nes jos žmogaus gyvenime kad ir reikšmingos, bet trumpos.
Kalėdos arba Kristaus užgimimas yra didžiausia žiemos šventė. Žmonės, pavargę po sunkių vasaros ir rudens darbų, tad laukia poilsio.
Piniginiai reikalai
Žmonės prieš Kalėdas stengdavosi grąžinti smulkesnes skolas. Sakydavo, kad jei skolų negrąžinsi, tai visus metus būsi skolingas.
Per Kalėdas ūkininkai samdiniams sumokėdavo algą, susumuodavo visas ūkio išlaidas bei pajamas. Apie samdinius yra išlikusi tokia dainelė:
Per Kalėdas gaspadoriams bėda,
Samdininkai ger ir valgo,
Atima savo algą.
Bet kožnas mato gerą zlotką,
Tam iš laiko duod zadotkų.
Kožnas apie tai galvoja,
Gerą dėl savęs ieškoja. […]
Parengta pagal Juozo Mickevičiaus užrašus
Bonifaco Vengalio nuotrauka