Šiemet lapkričio 14 d. gydytojui, Mosėdyje (Skuodo r.) veikiančio unikalaus akmenų muziejaus įkūrėjui Vaclovui Intui (1925.11.14–2007.11.19) būtų sukakę 100 metų. Jubiliejaus proga Skuodo rajone vyko nemažai jo atminimui skirtų renginių, tarp jų ir lapkričio 14 d. Mosėdyje surengta konferencija „Akmens ir žmogaus pasaulis: Vaclovui Intui – 100“. Joje dalyvavo, renginio dalyvius pasveikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministras Kastytis Žuromskas, Skuodo rajono savivaldybės meras Stasys Gutautas, Lietuvos Respublikos Seimo narė Violeta Turauskaitė, Vaclovo Into muziejaus direktorė Gintarė Sakalauskienė. Pranešimus skaitė tautodailininkas, keramikas Eugenijus Paukštė, paleontologijos entuziastas ir geografas Virgilijus Pajarskas, Gamtos tyrimų centro geologė dr. Gražina Skridlaitė ir Lietuvos medicinos bibliotekos darbuotoja Janina Valančiūtė.
***
Vaclovas Intas gimė 1925 m. lapkričio 14 d. Skuodo rajono Kivylių kaime gyvenusių valstiečių Benignos (Kovaitės) ir Stanislovo Into šeimoje. Jo tėvų sodyba buvo greta daktaro Ferdinando Kaunackio dvaro, žemė ribojosi su šio dvaro laukais.
Daktarų Kaunackių kaimynystė, tikriausiai, ir nulėmė V. Into pasirinkimą studijuoti mediciną. Ferdinandas Kaunackis buvo baigęs Tartu medicinos universitetą, apsigynęs daktaro disertaciją ir, vertėsi gydytojo praktika Kivyliuose, netoli savo namų buvo pasistatęs ligoninę. Jis yra tobulinęsis užsienyje, dirbęs Sedos, Skuodo ligoninėse. Žinoma, kad 1935 m. pas Kaunackius lankėsi ir dr. Jonas Šliūpas.
Pasaulį V. Intas išvydo ant daktaro F. Kaunackio rankų, kuris priėmė gimdymą. Tada F. Kaunackis ir pasakęs: „Tas bus daktars“. Vaclovas draugavo su daktaro vaikais Algirdu ir Ferdinandu, kuris 1944 m. pavasarį, baigęs studijas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete tų pačių metų rudenį su šeima pasitraukė į Vakarus. Beveik iki pat 2000-jųjų metų jis susirašinėjo su Vaclovu laiškais.
Kai V. Intui buvo devyniolika metų, netoli Intų sodybos nuslinkus Pakalniškių žvyro karjero skardžiui, tragiškai žuvo jo tėtis. Tais pačiais 1946-aisiais metais Vaclovas įstojo į Klaipėdos žemės ūkio technikumą ir taip išvengė tremties. Tuo pačiu metu jis paslapčia mokėsi vakarinėje vidurinėje mokykloje. 1949 m. įstojo į Kauno medicinos institutą. Čia pradėjo domėtis chirurgija, ortopedija. Vyresniuose kursuose naktimis dirbo greitojoje medicinos pagalboje, laikraščio „Kauno tiesa“ redakcijoje korektoriumi.
Kauno medicinos institute Vaclovas buvo savo kurso seniūnas, organizuodavo studentų žygius pėsčiomis ir dviračiais. Tuo laikotarpiu Vaclovas globojo jaunesnįjį brolį Praną, kuriam pavyko išsigelbėti nuo tremties. Vaclovas nelegaliai brolį buvo apgyvendinęs Kauno medicinos instituto bendrabutyje.
Studijuodamas mediciną Vaclovas domėjosi ir gamtos mokslais. Studijų metais dalyvavo ekspedicijoje Kuršių mariose, turėjo galimybių patyrinėti Kuršių nerijos gamtą. Tada jam kilo mintis baigus mokslus įsikurti Neringoje.
1955 m. Kauno medicinos institutą baigė su pagyrimu, tada vadintu Raudonu diplomu. Institute įsigijęs šeimos terapeuto specialybę ir gavęs diplomą, Vaclovas išsiruošė į Irkutską aplankyti mamos ir brolių.
Grįžimas į gimtąjį kraštą
Po studijų V. Intui buvo pasiūlyta pasilikti dirbti Kauno klinikose, bet jis grįžo į gimtąjį kraštą ir čia buvo paskirtas neseniai atnaujintos Skuodo ligoninės Vidaus ligų skyriaus vedėju, o kai Mosėdyje atidaromai naujai ligoninei reikėjo gydytojo, Vaclovas, ilgai nedvejojęs, įsidarbino ten.
Pasak rašytojos, gydytojos Filomenos Taunytės, tuomet Mosėdžio miestelio niekas Lietuvoje nežinojo ir būtų nežinojęs iki šiol. Nederlinga, mažais ir dideliais akmenimis nusėta žemė. Kiek juos berinkdavo, jie vis tiek vėl tarsi išdygdavo. Net buvo tikinčių, kad juos velnias sėja.
Kai 1956 m. jaunas gydytojas V. Intas atvyko į Mosėdį, ligoninė buvo 10 lovų gydymo įstaiga su nedideliu medicinos personalu įsikūrusi buvusioje senojoje Mosėdžio klebonijoje. Esant reikalui ligoninėje tilpdavo ir 30 žmonių. Aplinka ir pastatas atrodė liūdnokai. Gydytojas V. Intas gyvenvietėje iš karto tapo kovos už švarą, grožį ir tvarką iniciatoriumi. Ligoninės sode buvo iškastas tvenkinys, pasodinta įvairiausių gėlių, auginama daug daržovių. Pacientai galėjo valgyti vaisius, uogas ir daržoves iš ligoninės sodo bei šiltnamio. V. Intas daug keliaudavo, parsiveždavo Lietuvoje retai sutinkamų augalų iš Sibiro, Altajaus, Tian Šanio, Krymo, Kamčiatkos, Indijos ir kt. Vaclovą skiepyti, sodinti augalus buvo išmokęs dėdė Nikodemas.
1957 m. rugsėjo mėn. Vaclovas pradėjo dirbti ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Jis buvo rajone veikusios Raudonojo Kryžiaus draugijos pirmininkas. Eidamas šias pareigas kvietė miestelio žmones įsijungti į draugijos veiklą. Draugijoje per trumpą laiką subūrė daugiau kaip 600 narių, šie į jos veiklas įtraukė ir nemažai ir kitų. Jie dalyvaudavo talkose, sodindavo medelius, pradėjo puoselėti savo sodybas.
1957 m. gydytojas susidomėjo rieduliais (akmenimis). Pamatęs, kad ligoninės ūkvedys ruošiasi nubalinti apie gėlynus sudėtus akmenukus, suabejojo, ar taip reikia daryti, nes buvo įsitikinęs, kad gražūs ir natūralūs akmenys.
„Žiūrėkite, ką slepia žemaičių žemė! – yra sakęs jis. – Saugokite akmenį, jis sparčiai nyksta iš laukų, dar po dešimties, dvidešimties metų ir galvai prasiskelti jo nerasi.“
Ir V. Intas pradėjo akmenis vežti į Mosėdį. Pirmąjį būsimo unikalių akmenų muziejaus eksponatą iš laukų jis parsivežė, užsikėlęs jį ant dviračio. Einant laikui gydytojas tarsi susirgo akmenų rinkimo manija. Jis kalbėjo: „Esu pakerėtas akmenų. Per akmenis jaučiu ryšį su tolimiausia žemės praeitimi. […] „Akmuo gydo žmogų. Deja, kartais suserga ir pats. Tačiau akmuo ir taip turi gilų amžių, todėl reikia skubėti rūpintis žmonėmis, jie trapūs.“
V. Intas gyventojams pasakodavo ne tik apie geologines akmenų savybes, bet ir apie tai, kaip jie naudojami buityje.
Vaclovui dirbant Mosėdžio ligoninėje, ambulatorijoje teko būti chirurgu, terapeutu, pediatru, net ginekologu. Esant reikalui, žmonės į jį kreipdavosi ne tik darbo valandomis, bet ir po jų, o kartais ir naktį bei laisvadieniais. Pakviestas niekada neatsisakydavo ir, apsirengęs kukliais darbo drabužiais, žiemą su slidėmis, vasarą dviračiu, kartais ir arkliu pakinkytu vežimu dieną ar naktį, pliaupiant rudeninėms liūtims ar siaučiant žiemos pūgoms, važiuodavo pas ligonius.
V. Intas per gana trumpą laiką tapo labai populiariu vaikų gydytoju. Nors negalėjo gydyti kūdikių iki vienerių metų amžiaus, jis to nepaisė. Gydydamas vaikus jiems neskubėdavo skirti antibiotikų. Pirmiausia liepdavo duoti žolelių arbatos, dėti kompresus. Pats stebėdavo ir sekdavo ligos eigą. Ne vieną sunkiai sergantį mosėdiškį V. Intas siuntęs, pats yra vežęs konsultacijai į Kauną, gydyti pas klinikose dirbusius kurso draugus.
Mosėdiškiai apie V. Intą bei sėkmingą jo gydymą kūrė legendas. Vienoje iš jų pasakojama, kad sunkiai pacientei, kuri jau blaškėsi agonijoje, daktaras sugirdė vaistus, ir ji staiga pasveiko, bet iš to didelio džiaugsmo prie malūno nušoko nuo liepto.
Į gydytoją žmonės kreipdavosi ir kitais klausimais: prašydavo patarti, kaip sodinti augalus, kaip dekoratyvinius paukščius prižiūrėti ir t. t. Patarimų gydytojas negailėjo. Visi, kam teko su juo bendrauti, su meile apie jį atsiliepdavo. Einant metams Mosėdį be V. Into buvo tiesiog sunku įsivaizduoti.
Rašytojas Juozas Baltušis „Gimtajame krašte“ (1969) rašė: „Mosėdyje, Into karalystėje, vaikštinėja ligoniai. Tarp akmenų ir tarp žiedų. Ilgais chalatais ir nurainuotomis pižamomis. Visi šypsosi. Visi taisosi, ir taisosi sparčiai, kaip reta kur kitur. Ne, gydytojas Intas ne vien medicinos specialistas ir ne vien gamtos mylėtojas. Tai žmogus, supratęs didžią ir paprastą tiesą, kad ligonį turi supti grožis, gyvybė, džiaugsmas: kad žmogui neatstatysi sveikatos vien penicilino, streptomicino, kobarboksilazo ir kitų išmonių pagalba – reikia dar šypsenos gydytojo veide ir reikia bitelės dūzgimo ligoninės padangėj. Juoba ir pačią sveikatą atstatyti – dar ne viskas. Reikia dar įkvėpti žmogui jėgų gyventi toliau su atstatyta sveikata. Štai kam ir atiduoda savo jėgas ir išmintį, geriausius savo jausmus gydytojas V. Intas.“
Vaclovo dėka Mosėdis labai pagražėjo. Kai po trylikos Mosėdžio ligoninės gyvavimo metų prireikė pinigų pastato remontui, Sveikatos apsaugos ministras atsisakė tam skirti lėšų, nes tuo laikotarpiu ligoninės buvo stambinamos.
1976 m. senąją Mosėdžio ligoninę uždarė, jos medinį pastatą nugriovė. Jo vietoje gydytojas įrengė mistinį vulkano kraterį, o pats toliau dirbo Mosėdžio ambulatorijoje.
Vaclovas aktyviai dalyvavo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio veikloje.
Publikacijos periodinėje spaudoje
Sėkmingai norintis dirbti kaimo, miestelio gydytojas privalo gerai išmanyti savo sritį. V. Intas sekė medicininę literatūrą, nuvykęs į kitą kaimą ar miestą ar užsukdavo pasitarti, pasikonsultuoti su kolegomis. Savo žiniomis ir sukaupta patirtimi dalindavosi periodinėje spaudoje skelbiamuose straipsniuose sveikatos profilaktikos, higienos donorystės, klausimais. Daugiausiai publikacijų paskelbta jo darbo Mosėdyje laikotarpiu. Viename savo straipsnių („Būkime donorais“, Pergalė, 1958) jis ragino gyventojus tapti donorais, pateikė informaciją apie donorams teikiamas lengvatas, sėkmingų kraujo perpylimo pavyzdžių ligoninės pacientams jų staigių kraujavimų, nudegimų ir įvairių ligų atvejais. Spaudoje buvo paskelbtas ir V. Into pranešimas, skaitytas Medicinos darbuotojų pasitarime., apie alkoholio žalą žmogaus organizmui (Pergalė, 1960).
Daugelyje straipsnių („Švara – sveikatos šaltinis“, 1960); „Svarbu gera sveikata, graži buitis“ („Mūsų žodis“, 1963) V. Intas aiškino, kokią įtaką sveikatai turi tvarkinga buitis, švara, graži aplinka. Jis pasisakė už profilaktinę mediciną, gyventojų sanitarinį švietimą (paskaitas, foto parodėles, plakatus, informuojančius, kaip galima išvengti profesinių susirgimų, sumažinti kūdikių mirtingumą). Rekomendavo steigti lopšelius, darželius. Jis akcentuodavo, kad svarbu sudaryti tokias sąlygas, kad žmogus nesusirgtų, kad būtina apsaugoti jį nuo nelaimingų atsitikimų darbe, kelyje, buityje. Pažymėdavo technikos saugumo taisyklių svarbą, rašydavo, kad svarbu, jog pats darbas ir darbo aplinka nežalotų žmogaus sveikatos – nesukeltų profesinio susirgimo. Prisilaikydami sanitarinių reikalavimų, apsisaugosime nuo visos eilės susirgimų. Jis teigė, kad dažnai žmonės suserga vien dėl to, kad nežino, kaip elgtis, kaip save prižiūrėti, ir stebėjosi, kad iki šiol daug kas nevertina gryno oro, saulės, fizinės kultūros / sporto reikšmės. Jis yra rašęs, kad kaime saulės ir gryno oro yra perteklius, tačiau žmonės tuo nesinaudoja. Pasak gydytojo, per vasarą neįdegti saulėje tikrai yra nepadoru, ir nusižengimas sau.
Straipsnyje „Mano ryškiausios dienos“ (Mūsų žodis, 1963) apžvelgdamas praėjusių metų darbus jis rašė: „Kiekviena išgelbėta gyvybė gydytojui – didžiausias džiaugsmas, pasveikusio žmogaus laiminga šypsena – geriausias atpildas už darbą. Šešiasdešimt antraisiais metais užveisiau daigyną, iš kurio žalumynų užteks ne tik mūsų, bet ir kitoms apylinkėms.“
Straipsnyje „Mokyklinio amžiaus vaikų susirgimai“ (Mūsų žodis, 1967) gydytojas pažymėjo, kad yra itin svarbu gydyti anginą: „Reumato ryšys su angina aiškus. Angina – reumato žvalgas, šnipas. Kas dažnai serga anginomis, tegu žino, kad reumatas jau kažkur netoliese tykoja. Vienintelė išeitis – operacija. […] Kol dar nepažeista širdis, operacija garantuoja tolimesnę sveikatą, nebėra to lizdo, kuriame įsimeta angina. Didžiausia reumato bėda, kad jis sugadina širdį visam laikui, lygiai kaip žaizda palieka neišdildomą randą. Širdies vožtuvai susiraukšlėja ir dėl to nebeužsidaro sandariai ir nebeatsidaro kiek reikiant. Lygiai kaip iškrypusios durys.“
Žinių V. Intas turėjo daug, buvo žingeidus, galėjo tapti ir mokslininku, tačiau jį labiau traukė praktinis darbas, buvo užvaldžiusi „akmenų liga“, einant metams pablogėjo sveikata. Gyvenimas toks, kad visko, ko nori, neaprėpsi. Einant metams jis, kaip pats yra prisipažinęs, dėl tų akmenų daktarystę metė.
V. Into atminimo įamžinimas leidiniuose ir menininkų darbuose
Apie gydytoją V. Intą išleista keletas knygų, rašyta ne tik Lietuvos, Latvijos, Estijos, bet ir JAV spaudoje. Amerikos lietuvių laikraštyje „Laikas“ paskelbta publikacija, kurioje nurodoma, kad akmenų muziejų pradininku laikomas akmenis rinkęs gydytojas V. Intas. Laikraštyje „Darbininkas“ paminėtas paminklas kovotojams už Lietuvos laisvę, pastatytas Mosėdyje prie muziejaus, kurį įkūrė V. Intas.
Gydytoja F. Taunytė, kuri yra bendravusi su V. Intu, knygoje „7 nuodėmės ir 12 ligų“ (2006) rašo: „Čia reikia ateiti naktį ir vienam pasivaikščioti per mėnulio pilnatį. Tada kraupia amžinybės šviesa apšviesti, įvairiausiomis žėručio spalvomis žėrintys akmenys prakalba apie vienintelį trumpą, niokojamą ligų ir nuodėmių mūsų gyvenimą ir įkvepia slėnio įkūrėjo mintį, kad „gyventi reikia taip, tarsi rytoj mirtum, o dirbti taip, tarsi amžinai gyventum. Ir po šimto metų Mosėdžio akmenų slėnis neturėtų pasikeisti. Jei būsi to vertas, mėnulio pilnatyje čia turėtum sutikti žilabarzdį žmogų. Pasiramsčiuodamas lazda, jis vaikščios nuo akmens prie akmens, vėjas glostys jo plaukus, o mėnulis apšvies pažįstamą, neseniai prie židinio matytą ramų veidą. Taip amžinybe, legenda ir atminimu atlyginama tiems, kurie paliko žemėje ženklą, kad buvo žmonės“.
2014 m. Lietuvos medicinos bibliotekoje ruošiantis surengti ekslibrisų parodą ir išleisti parodos katalogą, buvo pakviesti menininkai pateikti ekslibrisus, skirti gydytojams ir gydymo įstaigoms. Ekslibrisą kraštiečiui gydytojui V. Intui sukūręs Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros studentas Vilmantas Žumbys tuomet pasakė: „Džiaugiuosi tuo, kad gyvenome tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje. Iš savo mokytojo, skulptoriaus Rimanto Eidėjaus, kuris kūrė medalį ir paminklą V. Intui, jaučiau nebylų įsipareigojimą padaryti ekslibrisą Mosėdžio gydytojui ir taip parodyti pagarbą jam. Ne iš karto pastebimu medžių motyvu ekslibrise stengiuosi perteikti gydytojo potraukį gamtai / augalams, statiška kompozicija, galvos forma simbolizuoja kitą Vaclovo Intos aistrą – akmenis, sutelktas žvilgsnis – rūpinimosi kitais ženklas.“ Tas pats V. Žumbys sukūrė Lietuvos medicinai skirto parodos katalogo dizainą ir sumaketavo leidinį.
Vaclovo Into atminimas yra įamžintas Mosėdžio miestelio centre stovinčiu paminklu, kurį 2009 m. sukūrė skulptorius Rimantas Eidėjus. Jis yra ir gydytojui skirto medalio autorius.
Mosėdyje vykusios konferencijos metu E. Paukštė pristatė V. Into 100 metų jubiliejui sukurtą juodosios keramikos pano.
Straipsnis parengtas 2025 m. lapkričio 14 d. Mosėdyje vykusioje konferencijoje autorės skaityto pranešimo „Akmens ir žmogaus pasaulis: Vaclovui Intui – 100“ pagrindu.
Nuotraukose:
Vaclovas Intas. Nuotrauka iš Vaclovo Into akmenų muziejus archyvo; https://inx.lv/JpVz8. Fotografė Laima Sendrauskienė;
Vaclovo Into medalis. 1998 m., varis, galvanoplastika, 13 x 9,5 cm. Autorius – Rimantas Eidėjus.
Naudota literatūra:
- J. Vyšniauskas, M. Jankauskienė, „Gydytojas Vaclovas Intas“, (2011).
- A. Darongauskas, E. Untulis, fotoalbumu „Amžinybės portretai: daktaro Vaclovo Into pasaulis“ (2009).
- Periodikoje paskelbti J. Baužytės, L. Inio, M. Kataržienės, D. Mukienės, E. Selelionio, R. Visockytės, J. Vyšniausko straipsniais, portaluos epaveldas.lt, limis.lt viešinama informacija, laisvos prieigos šaltiniais Internete.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2025-12-18 17:03