Mažo Žemaitijos Tryškių miestelio (Telšių r.) kapinės – išskirtinės savo antžeminiais laidojimo rūsiais. Keli rūsiai sutvarkyti, kitus, su įlūžusiais ar vėjo nuplėštais stogais, ardo gamta ir laikas. Pasidarbavo juose ir kapų plėšikai.
Ši publikacija – apie vieną šių kapinių rūsių, kuriame ilsisi dviejų kunigų, kilusių iš senos Žemaitijos bajorų giminės, palaikai. Šis istorinis ir memorialinis objektas, sunkiai beįskaitomas tekstas epitafinėje lentoje, žiojėjančios skylės rūsio stoge ir visai jau griūvantis vėlesnis priestatas prašyte prašosi pagalbos.
Įrašas lenkų kalba ant rūsio išorinės sienos skelbia (vert. iš lenkų kalbos): „Čia ilsisi palaikai kun. kanauninko Adolfo, kun. prelato Apolinaro, Antaninos ir Aleksandro DAUGĖLŲ“. Ant antkapio nėra nurodyta gimimo ir mirties datų. Tokie faktai visada apsunkina paieškas, tačiau kunigai, kaip ir kiti žmonės, neišeina į aną pasaulį, nepalikę apie save jokių žinių. Šiuo atveju pažymėtina tai, kad enciklopedijose, žinynuose ir amžininkų paliktuose prisiminimuose kun. Apolinaro ir Adolfo gimimo metai yra užrašyti klaidingai.
XIX a. pradžioje Telšiuose gyveno bajoras, Telšių pavieto žemės matininkas Stanislovas Daugėla (Dowgiallo h. Zadora) su žmona Cecilija Kryževičiūte, kuri buvo Lenkijos kariuomenės šimtininko dukra. Gyvendami Telšių mieste Cecilija ir Stanislovas susilaukė septynių vaikų:
Emilija Paulina gimė 1814.01.25;
Adolfas Anufras gimė 1815.06.10, mirė 1893.06.07 Baisogaloje, palaidotas Tryškiuose;
Paulina Artesija gimė 1816.11.16;
Antanina Mamerta Juzefa gimė 1818.05.11, mirė 1889.05.06 Tryškiuose, ten ir palaidota;
Sofija Cecilija gimė 1819.12.06;
Apolinaras Ignotas gimė 1822.07.31, mirė 1895.01.11 Petrapilyje, palaidotas Tryškiuose;
Aleksandras Teodoras gimė 1824.03.29, mirė 1884.10.13 Tryškiuose, ten ir palaidotas.
Įrašai krikšto metrikose liudija, kad Tryškiuose palaidoti Cecilijos ir Stanislovo Daugėlų šeimos keturi vaikai iš septynių. Rūsys turi priestatą, tad yra pagrindo manyti, kad jame ilsisi ir kiti šeimos ar giminės atstovai.
Kodėl Daugėlos savo amžino poilsio vieta pasirinko būtent Tryškius bei kada pastatytas laidojimo rūsys, galima tik numanyti.
Tryškių miestelyje 1884 m. spalio 13 d. mirė jauniausias iš rūsyje palaidotų Daugėlų – ALEKSANDRAS TEODORAS, Stanislovo sūnus, nevedęs, 60 m. amžiaus, miręs nuo plaučių uždegimo. Tai seniausia šios šeimos mirties metrika, todėl yra pagrindo teigti, kad rūsys pastatytas 1884 metais.
Antroji rūsyje palaidota 1889 m. gegužės 6 d. taip pat Tryškių miestelyje mirusi bajoraitė ANTANINA AMERTA JUZEFA DAUGĖLAITĖ, Stanislovo duktė, 71 m. amžiaus, netekėjusi. Mirė nuo geltos.
Daugiausiai žinių yra likę apie kun. ADOLFĄ ANUFRĄ DAUGĖLĄ. Varnių seminaristų sąrašuose nurodyti tokie jo duomenys: Daugėla Adolfas, Stanislovo s., bajorų kilmės, g. 1815.06.10, į Varnių kunigų seminariją įstojo 1835 m, į kunigus įšventintas 1838.10.17.
Jo tarnystės pirmoji vieta nežinoma. Vėliau buvo Šiaudinės bažnytėlėje (dab. Akmenės raj.) filialistas. Bažnyčios knygose Adolfas Anufras Daugėla minimas nuo 1847 m. iki 1853 m. sausio 14 d. Vėliau jis buvo perkeltas į Tryškių parapiją. Buvo Tryškių bažnyčios klebonas ir Viekšnių dekanas.
Žemaičių vyskupas Motiejus Valančiaus savo prisiminimuose aprašo tokią komišką ano meto istoriją:
1860 m. atsargos kanonierius Nikodemas Kaunys skundėsi V. Nazimovui, kad jį Papilės Romos katalikų bažnyčios klebonas Ignotas Vaišvila už degtinės gėrimą „žiauriai primušė“ ir visai nakčiai uždarė į tvartą. Tačiau svarbiausias konfliktas kilo 1862 m. rudenį. Rugsėjo 15 d., šeštadienį, karčemoje girtaudamas mirė valstybinis valstietis Vincentas Abakas. Jis buvo atvykęs į seniūnijos sueigą ir ta proga pasivaišino. Civilinė administracija mirties priežastimi laikė įsisenėjusią plaučių džiovą ir kepenų sukamštėjimą (cirozę). Policija greitai davė leidimą jį laidoti. Klebonas I. Vaišvila atsisakė katalikiškai laidoti V. Abaką, nes velionis girtavęs ir savo gyvenimą baigęs karčemoje, neatlikęs išpažinties ir nepriėmęs Komunijos, o sekmadienį, sakydamas pamokslą, aiškindamas, kada girtuoklis užsitraukia amžinąjį prakeikimą ir negauna vietos parapijos katalikų kapinėse, nurodė V. Abako pavyzdį.
I. Vaišvila, prieš uždrausdamas V. Abaką laidoti parapijos kapinėse, atsiklausė vyskupo M. Valančiaus, ar gali taip pasielgti.
V. Abakas buvo palaidotas nešventintame žemės rėželyje tarp katalikų ir liuteronų kapinių. Zemskinė policija kreipėsi į buvusį Papilės parapijos kleboną Vincentą Ruškevičių, kurį M. Valančius dėl nervų ligos jau seniai buvo nušalinęs nuo pareigų. Policija gavo jo leidimą V. Abako palaikus perkelti į katalikų kapines. M. Valančius, apie tai sužinojęs iš I. Vaišvilos pranešimo, į Papilę pasiuntė Viekšnių dekaną, Tryškių kleboną Adolfą Anufrą Daugėlą, kad jis iš sakyklos paskelbtų apie kapinių išniekinimą ir kad dėl to kapinės uždaromos. Po to parapijiečiai mirusiuosius turėdavo laidoti kaimyninių parapijų kapinėse. Kilo gyventojų pasipiktinimas policijos elgesiu. Parapijiečiai slapta V. Abako palaikus iškasė ir palaidojo kažkur už kapinių. Na o M. Valančius paprašė V. Nazimovo, kad jis sudraustų policiją ir kad policija daugiau nesikištų į tuos reikalus, kurie priklauso vyskupo kompetencijai.
Generalgubernatorius kanonų teisėms prieštarauti negalėjo. I. Vaišvila M. Valančiaus nurodymu kapines pašventino iš naujo.[1]
1863 m. sausio mėnesį, prasidėjus sukilimui, kun. Adolfas Anufras Daugėla Tryškių bažnyčioje paskelbė manifestą ir už tai buvo metams įkalintas Telšių kalėjime. Patikrinus Tryškių RKB knygas, paaiškėjo, jog kun. Adolfo Anufro Daugėlos pavardė nuo 1863 m. sausio mėnesio metrikų knygose nebeminima. Laimei, kunigas Adolfas Anufras nebuvo ištremtas. Jo pavardė bažnyčios knygose vėl atsirado ir buvo nurodoma nuo 1864 m. balandžio mėnesio iki 1865 m. pabaigos.
Na o štai kitas vyskupo M. Valančiaus prisiminimuose užrašytas faktas: „Ukmergės apskrities marčelga, Šventupio ir Vidiškio dvarų tėvainis Anupras Koska ir jo pati Hortensija grapaitė Hornaitė Koskienė […] fundavo Vidiškių mūrinės bažnyčios statybą“.
A. Koska buvo Vidiškių bažnyčios kolatorius, jis parinko ir pirmąjį šios bažnyčios kleboną – kun. Adolfą Anufrą Daugėlą, kurį vyskupas patvirtino ir liepė dekanui įvesdinti. Vidiškių parapijos bažnyčioje tarnavusių kunigų sąraše pirmuoju klebonu įrašytas Adoldas Anufras Daugėla (administratorius, dirbęs Vidiškiuose maždaug nuo 1868 iki 1872 metais). Tiksli kun. Adolfo Anufro Daugėlos atvykimo į Baisogalos parapiją data nežinoma, tad gali būti, kad Adolfas Anufras Daugėla iš Tryškių išvyko į Ukmergės parapiją apie 1866-uosius metus ir ten tarnavo iki paskyrimo eiti Baisogalos klebono pareigas. Pirmą kartą Baisogalos bažnyčios knygoje Adoldas Anufras Daugėla paminėtas 1875.07.07 (Baisogalos RKB gimimo metrikų knyga, 3004/1/4, Nr.103). Jis Baisogaloje klebono pareigas ėjo iki savo mirties.
Baisogalos kraštas dėkingas kun. Adolfui Anufrui Daugėlai už vieno paauglio iš labai vargingai gyvenusios šeimos globą. Šį berniuką rašto pradmenų mokė vietinės vienuolės. Jos kunigui pasakė apie šio vaikino (būsimojo chorvedžio, režisieriaus ir knygnešio Juozo Zauko (1862–1943) neeilinius gabumus mokslui.
Vaikinui „baigus 16 metų amžiaus, Beisogalos klebonas, kun. Adolfas Daugėla, Juozą pasikvietė tarnauti klebonijon. Ten Juozas veikiai tapo šeimyninkas ir pilnas ūkės tvarkytojas. Be jo, buvo dar keturi bernai, tačiau visur ir visą tvarką vedė Juozas, nės taip norėjo kanauninkas. […] Vasaros atostogoms iš Petrapylės į Beisogalą pas brolį atvažiuodavo prelatas Apolinaras Daugėla. Tai gi prelatas, patyręs nuo brolio, kad Juozas yra sumanus ir darbštus vaikinas, 1880 m. išsivežė tąjį į Petrapylę.“[2]
Kanauninkas Adolfas Anufras Daugėla mirė Baisogaloje 1893 m. birželio 7 d., sulaukęs 80 metų amžiaus, iškankintas vandeningo auglio. Šv. Mišios už jo sielą Baisogalos bažnyčioje laikytos tik po savaitės (birželio 14 d.), kol buvo gautas Kauno gubernatoriaus leidimas jo kūną išvežti palaidoti į Tryškius.
***
Kitas Tryškių kapinėse šeimos rūsyje palaidotas kun. APOLINARAS IGNOTAS DAUGĖLA taip pat baigė Varnių kunigų seminariją. Seminaristų sąrašuose apie jį rašoma: „Daugėla Apolinaras, Stanislovo s., g. 1822.08.01, bajorų kilmės, į Varnių kunigų seminariją įstojo 1841 m, į kunigus įšventinimo datos vietoje – brukšnys“.
Žinoma, kad nuo 1845 m. Apolinaras Ignotas Daugėla išvyko į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją. 1848 m. įšventintas į kunigus. Tarnavo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje Sankt Peterburge. Nuo 1858 m. dirbo mokyklų prefektu ir karo kapelionu Maskvoje. 1876 m. paskirtas Magiliovo kapitulos kanauninku. 1882 m. tapo Mogiliavo arkivyskupijos generalvikaru. Nuo 1882 m. buvo Katalikų dvasinės kolegijos Sankt Peterburge narys, nuo 1890 m. – apaštališkasis protonotaras. Po arkivyskupo mirties 1883 m. jis kurį laiką buvo arkivyskupijos administratorius. Mirus kitam vyskupui, Apolinaras Ignotas Daugėla 1889 m. vėl tapo arkivyskupijos administratoriumi. Jis turėjo Rusijos valdžios pasitikėjimą, tad ši palaikė jo kandidatūrą į arkivyskupo postą, tačiau Vatikanas buvo atsargus, todėl jo kandidatūrai nepritarė, todėl Apolinaras Ignotas Daugėla 1891 m. perleido arkivyskupijos valdymą naujajam arkivyskupui. (Католическая Энциклопедия, М.: Издательство Францисканцев, 2002, t. 1).
Apolinaras Ignotas Daugėla, naudodamasis valdžios prielankumu, padėjo sugrįžti į Lietuvą ne vienam po 1863 m. sukilimo ištremtam kunigui.
1890 m. Rusijos Vidaus reikalų ministerijai Apolinaras Ignotas Daugėla įteikė memorandumą dėl lietuvių spaudos lotyniškomis raidėmis draudimo atšaukimo.
Istorikai nevienareikšmiškai vertina kunigo Apolinaras Ignotas Daugėlos santykį su carine valdžia. Tuo laikotarpiu jis bendradarbiavo su , jau minėtu lietuviškos spaudos platintoju J. Zauka ir kai kuriais kitais Sankt Peterburge ir Maskvoje gyvenusiais lietuvininkais.
Duomenų apie brolius Daugėlas yra palikta ir Lietuvos nepriklausomybės akto signataro, literatūros istoriko prof. Mykolo Biržiškos (1882–1962) prisiminimuose: „Minėjo dar Petrapilio pralotą Apolinarą Daugėlą, po kurio galvos ir dar, rodos, po kanauninko Adolfo Daugėlos, dvarininkai Rubaževičiai, bene tolimi viekšniškių Moncevičių giminės, buvo gavę nemažai palikimo. Vienas Rubaževičių, Ozaris, „deimantinio ponaičio“ (brylantowy mlodzieniec) vardu dvarininkų tarpe buvo pagarsėjęs. Paveldėtus deimantus paaukojo Censtakavai[3]“[4].
Nuotraukos (nuo viršaus):
- Bajorų Daugėlų šeimos kapas-rūsys Tryškių kapinėse
- Bajorų Daugėlų šeimos kapas-rūsys Tryškių kapinėse kitu rakursu
- Užrašas epitafinėje lentoje (lenkų kalba.): „Čia ilsisi palaikai kun. kanauninko Adolfo, kun. prelato Apolinaro, Antaninos ir Aleksandro DAUGĖLŲ“
- Įrašas apie Adolfo Anufro Daugėlos krikštą 1818 m. Telšių RKB krikšto metrikų knygoje
- Įrašas apie kanauninko Adolfo Anufro Daugėlos mirtį 1893 m. Baisogalos RKB mirties metrikų knygoje
- Įrašas apie kunigo prelato Apolinaro Ignoto Daugėlos krikštą 1822 m. Telšių RKB krikšto metrikų knygoje
- Įrašas apie Aleksandro Teodoro Daugėlos, kuris buvo pirmasis palaidotas Tryškių Daugėlų giminės palaidojimo rūsyje, mirtį 1884 m. Tryškių RKB mirties metrikų knygoje
- Įrašas apie Antaninos Mamertos Juzefos Daugėlaitės mirtį 1889 m. Tryškių RKB mirties metrikų knygoje
______________________
[1] M. Valančiaus 1862.11.02 raštas Viekšnių dekanui, LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 103, l. 781.
[2] „Juozas Zauka: iš kiauliaganio – į tautos šviesuolius“, 15min.lt, 2019.07.06.
[3] Čenstakava – svarbiausia Lenkijoje ir viena svarbiausių Europoje Švč. Mergelės Marijos kulto vietų, kurią lanko keliaujantys maldininkai.
[4] Mykolas Biržiška, Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose, Kaunas, 1938, p. 84.
