R
Jeronimas Kiprijonas Račkauskas. Profesorius, vienas žymiausių XIX a. lietuvių asketinės teologijos specialistų. Gimė 1825 m. gruodžio 21 d. Kaltinėnų valsčiuje, mirė 1889 m. gruodžio 22 d. Kaune. Išleido keletą originalių raštų teologijos klausimais. Varnių kunigų seminarijos profesorius, o 1864–1884 m. ir šios seminarijos rektorius. Didelis lietuvybės šalininkas. Jį labai vertino vysk. M. Valančius.
Georgina Radavičienė (1910–2007). Medikė (pediatrė). Palangoje gyveno nuo 1962 m. 1977–1984 m. dirbo Palangoje, poilsio namuose „Gintaras“ pediatre, Fizioterapijos gydyklose. 1992 m. medikei suteiktas Lietuvos gydytojų sąjungos garbės nario vardas. G. Radavičienė palaidota Palangos miesto kapinėse.
Mikalojus Radvila. Žemaičių vyskupas, pranciškonas. Mirė 1529 m. Į šias pareigas buvo paskirtas vos turėdamas 20 m. Vilniaus vaivados Mikalojaus sūnus. Valdydamas vyskupiją, ne itin sutarė su vietiniais didikais ir su kapitula. Jo rūpesčiu buvo pradėta statyti Varnių katedra, įkurta Šeduvos parapija.
Kazimieras Ragauskas (1921–2002). Sportininkas. Gimė ir augo Palangoje, čia baigė progimnaziją. Nuo 1929 m. pradėjo žaisti stalo ir lauko tenisą. 1937–1939 m. priklausė Klaipėdos „Švyturio“ sporto klubo futbolo komandai, po Antrojo pasaulinio karo – Klaipėdos ledo ritulio „Audros“ komandai. K. Ragauskas aktyviai sportavo, dalyvavo Lietuvos teniso turnyruose. Palaidotas Palangos miesto kapinėse. Sportininko atminimui įsteigta K. Ragausko taurė. Palangos kurorte vyksta teniso turnyrai K. Ragausko taurei laimėti.
Romualdas Rakauskas. Fotomenininkas, žurnalistas. Gimė 1941 m. rugpjūčio 19 d. Akmenėje, mirė 2021 m. rugsėjo 15 d. Kaune. 1959 m. baigė Mažeikių rajono Pikelių vidurinę mokyklą, 1962 m. – Vilniaus universitetą, kur įsigijo žurnalisto specialybę. Spaudoje dirbo nuo 1961 m. Gyveno Kaune. daugelį metų dirbo „Nemuno“ žurnalo redakcijoje.
Valerijonas Ramanauskas (1856–1946). Bajoras, Lietuvos kariuomenės generolas. Nuo 1926 m. gyveno Palangoje. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Pranciškus Ramanauskas. Telšių vyskupas. Gimė 1893 m. spalio 16 d. Betygaloje, mirė 1959 m. spalio 15 dieną. Palaidotas Telšių katedroje, šalia vyskupo Justino Staugaičio.. Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1917 m. Dirbo Raseiniuose, Telšiuose, vėliau mokėsi Romoje. Teologijos mokslų daktaras, profesorius. Nuo 1932 m. dirbo Telšių kunigų seminarijos profesoriumi, nuo 1940 m. liepos paskirtas šios seminarijos rektoriumi,pakeltas prelatu 1944 m. vasario 28 d. konsekruotas Telšių vyskupu augziliaru. 1946 m. gruodžio mėnesį bolševikų suimtas, apkaltintas „antitarybine veikla“ ir ištremtas į Sibirą. Į Lietuvą sugrįžo po 10 m.
P. Ramanauskas buvo didelis teologijos žinovas, gabus pedagogas ir administratorius, ilgą laiką bendradarbiavo spaudoje ir pats keletą m. redagavo laikraščius „Spauda ir gyvenimas“, „Žemaičių prietelių“. 1934 m. išleista jo knyga „Tikybos pamokos praktikoje“.
Valerijonas Ramanauskas (1856–1946). Bajoras, Lietuvos kariuomenės generolas. Nuo 1926 m. gyveno Palangoje. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Narcizas Liudvikas Rasimas (Rasimavičius). Teisininkas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto (1990, kovo 11) signataras, valstybės ir politikos veikėjas. Palangoje gyveno nuo 1963 m. 1969–1974 m. dirbo Palangos miesto liaudies teismo pirmininku. 1988 m. įsijungė į Sąjūdžio veiklą, išrinktas Palangos miesto tarybos pirmininku. L. N. Rasimavičius 1990–1992 m. buvo LR Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo deputatu. Už veiklą apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2011).
Rolandas Rastauskas. Rašytojas, vertėjas, spaudos bendradarbis, Klaipėdos universiteto docentas, plačiai žinomas kaip skaitymo performansų kūrėjas ir atlikėjas, įvairių nacionalinių ir tarptautinių kultūrinių renginių konsultantas. Gimė 1954 m. spalio 13 dieną. Nuo 1960 m. gyveno Palangoje, 1972 m. aukso medaliu baigė Palangos M. Gedvilo vidurinę mokyklą, 1978 m. – Vilniaus universitetą (čia jis Filologijos fakultete studijavo anglistiką). Vėliau žinias gilino Visasąjunginiame kultūros darbuotojų kvalifikacijos kėlimo institute Maskvoje, Londono karališkojoje dramos akademijoje, Londono nacionaliniame, Edinburgo „The Traverse“ ir Skarboro „Stephen Joseph“ teatruose. 1978–1986 m. ėjo Nacionalinio operos ir baleto teatre vyr. redaktoriaus pareigas, Vilniaus universitete, kuriame dėstė visuotinę literatūrą. 1986 m. persikėlė gyventi į Palangą. 1990 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu. Rašo ir leidžia knygas. Yra išleidęs keletą poezijos, esė knygų, parašęs nemažai dramos veikalų. Daug jo publikacijų paskelbta periodikoje – leidiniuose „Atgimimas“, „Lietuvos rytas“, „Akiračiai“, „Verslo klasė“ ir kt. 2001 m. apdovanotas LR kultūros ministerijos premija už geriausią kultūrinę publicistiką. 2003 m. jam įteiktas LR Prezidento atminimo ženklas, 2005 m. – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūros premija už geriausią 2005-ųjų metų knygą – „Kitas pasaulis“, 2006 m. – Ievos Simonaitytės premija. 2010 m. rašytojas apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija „už žaismingos ir ironiškos eseistikos būtį pasaulyje ir už sakinio eleganciją“, KLASCO premija už meninę veiklą. Už eilėraščių rinktinę „Vienišos vėliavos“ (2014) R. Rastauskui paskirta Jotvingių premija (2015). Jis taip pat yra apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2015). Jo kūryba 2020 m. įvertinta Jurgio Kunčino vardo premija. 2016 m. R. Rastauskui suteiktas Klaipėdos kultūros magistro titulas. 2006 m. apie R. Rastauską sukurtas TV filmas „Vaikštūnas RoRa“.
Stasys Raštikis. Kariškis, Lietuvos valstybės veikėjas. Gimė 1896 m. rugsėjo 13 d. Kuršėnuose, mirė 1985 m. gegužės 2 d. Los Andžele. Nuo 1935 m. sausio l d. – Lietuvos kariuomenės vadas. Jis rūpinosi reformomis kariuomenėje ir jos perginklavimu. Iš šių pareigų atleistas 1940 m. sausyje. 1941 m. birželio 23 d. paskirtas Lietuvos Laikinosios vyriausybės krašto apsaugos ministru. Kai ši ministerija buvo likviduota, vokiečių siūlymo tapti Lietuvos Tarybos pirmininku, pirmuoju generaliniu tarėju ir lietuvių legiono vadu atsisakė. Dirbo Vytauto Didžiojo karo muziejuje. 1944 m. pasitraukė į užsienį. Nuo 1949 m. gyveno JAV. Parašė atsiminimų knygas „Įvykiai ir žmonės“, „Lietuvos likimo kelias“ ir kita.
Adomas Stasys Raudys. Skulptorius, architektas. Gimė Vilimiškės kaime, Palangos valsčiuje. 1955 m. baigė Palangos vidurinę mokyklą. Nuo 1961 m. gyvena ir kuria Paryžiuje (Prancūzija). 1967 m. skulptorius išsirinko kūrybinį slapyvardį – Samogits (Žemaitis). Parodas Lietuvoje ir užsienyje rengia nuo 1957 m. Jo kūrinių įsigijo įvairių šalių muziejai, galerijos, kolekcionieriai visame pasaulyje. Skulptorius daug metų Paryžiuje dirbo architektu.
Eleonora Ravickienė (Chainauskaitė). Gimė 1916 m. sausio 24 d. Junkūnų kaime (Rokiškio apskritis, Obelių valsčius), mirė 2004 m. sausio 6 dieną Plungėje. Viena iškiliausių Lietuvos kraštotyrininkių, nusipelniusi mokytoja, visuomenininkė, Žemaičių akademijos, Simono Daukanto bibliofilų klubo garbės narė, Plungės miesto garbės pilietė.
Išsimokslinimą įgijo nepriklausomoje Lietuvoje. 1935 m. baigė Rokiškio gimnaziją, 1938 m. – vokiečių kalbos studijas Klaipėdos pedagoginiame institute. Po studijų mokytojavo Klaipėdos krašte, vėliau Kuršėnuose. Bėgdama nuo karo baisumų, ji atsidūrė Žemaitijoje, mokytojavo Kontaučiuose, Plungėje. Dirbo vakarinėje mokykloje, Plungės 3-ojoje vidurinėje mokykloje, vėliau – Statybos technikume, kur dėstė vokiečių ir prancūzų kalbas. Be pedagoginio, aktyviai dirbo visuomeninį darbą. Septynerius metus buvo Plungės Raudonojo Kryžiaus draugijos pirmininkė, įkūrė medicinos seserų kursus.
Ypatingą vietą Mokytojos gyvenime užėmė kraštotyros veikla. Šį darbą ji pradėjo pokaryje, jau gyvendama Plungėje. Žemaičių žemė su savo įdomia ir garbinga istorija tapo jai pažadėtąja žeme. Šis pomėgis anksti peraugo į didžiulį norą iš naujo atrasti ir sugrąžinti pamirštą praeitį. Ieškojimai nusidriekė iki Italijos, Prancūzijos, Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos, Šveicarijos ir kitų šalių. Dirbdama kunigaikščių Oginskių rūmuose įsikūrusiame Statybos technikume, pradėjo rinkti šio dvaro istoriją, įkūrė kraštotyros muziejėlį, buvo nepakeičiama ekskursijų po Žemaitijos kraštą vadovė. Jos dėka ne tik Plungei, bet ir Rietavui, Plateliams, Gegrėnams, Šateikiams ir daugeliui kitų vietovių buvo atvertas didžiulis ir neįkainojamas istorijos klodas. Profesorius Česlovas Kudaba švelniai ją vadino „kraštotyros bitele“ . Mokytoja išleido dvi knygas – „Atsisveikinimas su Tėvyne“ ir „Šimtmečių takais“, parašė daugybę straipsnių, kurie buvo publikuoti Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos spaudoje. Visą savo turtingą darbų ir asmeninį archyvą ji padovanojo Žemaičių dailės muziejui, Plungės miesto bendruomenei.
Eleonora Ravickienė dažnai kartodavo, kad meilė Tėvynei, kurią jai įskiepijo mokytojai, buvo pagrindinis stimulas, įprasminęs visą jos gyvenimą ir veiklą. Šį jausmą stengėsi perduoti visiems, o ypač jaunimui. Ji labai mylėjo žmones, kiekviename pastebėdavo geriausius bruožus, buvo tolerantiška. Buvo puiki moteris, rūpestinga žmona. Drauge su vyru Jonu Ravicku užaugino sūnų Joną ir dukrą Reginą. Savo širdies šiluma ji dalinosi ir su savo keturiais anūkais.
Už įnašą į lietuvių-prancūzų draugystę 1994 m. padėką jai pareiškė Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Philipas de Suremainas, už nuopelnus Lietuvos kultūrai 1996 m. ji apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino Pirmojo laipsnio medaliu. 2002 m. apdovanota Lenkijos Respublikos medaliu „Už nuopelnus lenkų kultūrai“. Buvo poliglotė – mokėjo lotynų kalbą, laisvai kalbėjo lenkiškai, prancūziškai, vokiškai, rusiškai, skaitė itališkai, ispaniškai ir čekiškai.
Domininkas Rubinas. Knygnešys. Gimė 1856 m. rugsėjo 18 d. Telšių apskrities Gadūnavo valsčiuje, mirė 1940 m. lapkričio mėnesį Telšių apskrityje. Iš Prūsijos draudžiamą literatūrą pradėjo gabenti 1883 m. Ne kartą už šį darbą buvo suimtas, nuteistas ir įkalintas.
Renaldas Reivytis (1968–2010). Kunigas, teol. licenciatas.1983 m. baigė Palangos 1-ąją vidurinę mokyklą. Palangos vikaras ir Vydmantų koplyčios kuratorius (1998–2002). Palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Donius Remys (1925–2013). Poetas, filosofas, inžinierius. Nuo 1992 m. gyveno ir kūrė Palangoje, išleido 10 poezijos knygų.
Bolius Repšys (1901–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, pasienio policijos pareigūnas. Būdamas 18 metų, 1919 rugsėjo 26 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1923 m. vasario 5 d. Baigė Policijos mokyklą, tarnavo pasienio policijoje Ukmergėje, Palangoje. 1929 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Alfonsas Riauka (1900–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, policijos pareigūnas Palangoje (1926–1931). Būdamas 19 metų, 1919 m. vasario 1 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1921 m. spalio 30 d. Baigė Policijos mokyklą, dirbo policijos pareigūnu Palangoje. 1932 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Rimutė Rimantienė. Archeologė, profesorė, habilituota mokslų daktarė, tyrinėjusi Šventosios istoriją. 1994 m. už nuopelnus Lietuvos mokslui jai paskirta valstybinė premija. R. Rimantienė atskleidė mokslui seniausią Lietuvos istorijos tarpsnį – nuo pirmųjų gyventojų pasirodymo iki vietinių kultūrų susiformavimo. Jos iniciatyva surengta dešimtys archeologinių ekspedicijų Vakarų Lietuvoje, sukaupta ir išnagrinėta gausi archeologinė medžiaga, parengtos monografijos: „Šventoji“ (Kn. 1–2, 1979–1980), „Akmens amžiaus žvejai prie Pajūrio lagūnos“ (2005), publikuota daugybė mokslinių straipsnių ir pranešimų. Lygiagrečiai rašytas ir pats reikšmingiausias R. Rimantienės kūrinys „Akmens amžius Lietuvoje“ (1984). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, R. Rimantienės straipsniai, publikuoti žinomiausiuose archeologiniuose leidiniuose, sukėlė didelį susidomėjimą kolegų užsieniečių tarpe ir buvo teigiamai įvertinti. Jos knygos išverstos į kitas kalbas.
Egidijus Rimkus (1958–2014). Gydytojas (ginekologas), verslininkas, medicinos mokslų daktaras, politikos bei visuomenės veikėjas, Palangos miesto savivaldybės narys (2000–2004), Palangos miesto meras (2001–2002). Palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Kostas Ronkus (1900–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. Gimė Palangoje. Būdamas 19 metų, 1919 m. gruodžio 19 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1922 m. balandžio 10 d. Po tarnybos gyveno Palangoje. 1929 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Palmira Rudalevičienė. Profesorė, medicinos mokslų daktarė, rašytoja, mokslininkė. Lietuvos kultūrinės psichiatrijos asociacijos steigėja, prezidentė, Pasaulinės kultūrinės psichiatrijos asociacijos narė ir steigėja, Pasaulinės psichiatrų asociacijos narė, tarptautinių mokslinių psichiatrijos kongresų organizatorė, dalyvė ir pranešėja, mokslinių psichiatrijos žurnalų redkolegijų narė, kelių personalinių ir kolektyvinių monografijų autorė, knygų psichiatrijos tema autorė. P. Rudalevičienė aukso medaliu baigė Palangos vidurinę mokyklą, dažnai atvyksta į Palangą.
Juozapas Rudavičius (1879–1940). Knygnešys, vargonininkas. 1900 m. J. Rudavičius gavo vargonininko darbą Palangoje. Talkino, platinant lietuvišką spaudą. 1904 m. iš Palangos išvyko.
Viktoras Ruokis (1885–1971). Agrochemikas, profesorius, pedagogas, mokslininkas, dirvožemininkas, keliautojas. Knygos „Palangos kraštas“ bendraautorius (1925, su I. Končiumi).
S
Kazys Saja. Rašytojas, dramaturgas, prozininkas, visuomenės veikėjas, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras. Gimė 1932 m. birželio 27 d. Skėriuose (Pasvalio r.). Mokėsi Klaipėdoje, Vilniuje. Kūrybą pradėjo publikuoti 1954 metais.. Iš jo dramos veikalų labiausiai žinomos pjesės „Devynbėdžiai“, „Liepsnojanti kriaušė“, „Sielų mainai“, „Paršo gaudynės“, „Džinsai“, „Mamutų medžioklė“, „Ubagų sala“, „Imago“, diptikas „Poliglotas“ ir „Abstinentas“, tragikomedijų triptikas „Oratorius“, „Maniakas“ ir „Pranašas Jona“ ir kt. Yra išleidęs nemažai ir apsakymų, apysakų knygų: „Pasakysiu kaip draugui“, „Klaidžiojimas“, „Po to, kai jie pavirto medžiais“ ir kt.
Arūnas Sakalauskas. Dailininkas skulptorius. Gimė 1952 m. gegužės 13 d. Telšiuose. 1968 m. baigė vidurinę mokyklą Telšiuose ir toliau mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume, kurį baigęs 1973 m. įstojo į Vilniaus dailės institutą. 1979 m. pradėjo dirbti Telšių taikomosios dailės technikume, vėliau persikėlė gyventi į Klaipėdą, nuo 1985 m. dirba Vilniaus dailės akademijoje. Yra sukūręs daug monumentalių skulptūrų, kurios puošia ne tik Žemaitiją, bet ir daugelį kitų Lietuvos vietų. Jis yra ir paminklo M. Daukšai, M. Giedraičiui, pastatyto Varniuose, autorius. Lietuvos nacionalinės premijos laureatas – premija 1993 m. paskirta už monumentalų paminklą vyskupui poetui Antanui Baranauskui Anykščiuose.
Arūnas Sakalauskas. Teatro ir kino aktorius, televizijos laidų vedėjas. Gimė 1962 m. kovo 29 d. Varniuose.1969–1980 m. mokėsi Tauragės 1-ojoje vidurinėje mokykloje, 1980–1981 m. – Vilniaus 21-ojoje technikos mokykloje, 1981–1985 m. – Lietuvos muzikos akademijos Aktorinio meistriškumo katedroje (kurso vadovas – Jonas Vaitkus).1985–1986, 1987–1989 m. buvo Kauno valstybinio akademinio dramos teatro aktorius, nuo 1989 m. – Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro aktorius. Gyvena Vilniuje. Yra vaidinęs filmuose: „Mano mažytė žmona“ (1984); „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (1990); „Miškais ateina ruduo“ (1989); „Dvynys“ (1990); „Nepaprasti Tučkaus ir jo viršininko nuotykiai. „Mafijos gniaužtuose“ (1993); „Nepaprasti Tučkaus ir jo viršininko nuotykiai. „Karlo-Henriko karūnos paslaptis” (1994); „Aš nežinau, kas aš esu“ (1995); „Baimė“ (1996); „Trys dienos“ (1991); „Ir jis pasakė jums sudie“ (1993); „Likusios dienos“ (1995); „Aš nežinau, kas esu“ (1995); „Mėnulio Lietuva“ (1998 m.); „Aušros sūnūs“ (1998); „Laiko sergėtojas“ (2004); „Sekmadienis toks, koks yra“ (2005); „Lietuviškas tranzitas“ (2003); P.O.W. (2003); Sentry Guard (2003); „Vienui vieni“ (2004); „Food Family“ (2005);„Sebesėlis ir Faustas“ (2005); „Debesėlis ir Faustas“ (2005); Unkenrufe (2005); „Anastasija“ (2006); „Atsisveikinimas“ (2010); „Gustavo nuotykiai“ (2014); „Dėdė, Rokas ir Nida“ (2015); „Senekos diena“ (2016); „Gautas iškvietimas“ (2016), „Patriotai“ (2016), „Motinos diena“ (2017); „Šeima“ (2019); „Laisvės kaina. Disidentai“ (2019); „Okupuoti“ (2019–2020); „People We Know Are Confused“ (2021).
Liudas Saldūnas (1940–2004). Medikas, Palangos reabilitacinių ir sanatorinių įstaigų asociacijos prezidentas, visuomenininkas, politikas. Palangoje gyveno nuo 1971 m., dirbo sanatorijos „Jūratė“ vyr. gydytoju (1971–1973), Palangos profesinių sąjungų sanatorinių kurortinių įstaigų susivienijimo „Jūratė“ vyr. gydytoju (1973–1992), VšĮ „Palangos Jūratė“ direktoriumi (nuo 1992 m.), buvo Palangos miesto tarybos narys (2000–2004). L. Saldūnui suteiktas LTSR nusipelniusio gydytojo vardas (1989), suteikta aukščiausia gydytojo sveikatos apsaugos administratoriaus kvalifikacinė kategorija (1992). Palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Antanas Salys. Kalbininkas. Gimė 1902 m. liepos 21 d. Salantų valsčiaus Reketės kaime, mirė 1972 m. liepos 31 d. Filadelfijoje (JAV). Mokėsi Telšiuose, Kaune, Leipcige, Hamburge. Filologijos mokslo daktaro laipsnis suteiktas už darbą „Žemaičių tarmės“, kuriame nagrinėjama žemaičių tarmių istorija. Dėstė Kauno ir Vilniaus universitetuose. Sudarė lietuvių kalbos terminų klasifikaciją. Nuo 1944 m. gyvena užsienyje. 1947 m. apsigyveno JAV ir čia, Pensilvanijos universitete, dėstė slavistiką ir baltistiką.
Paulius Henrikas Sangavičius. Choreografas, šokių kolektyvų treneris, KU Menų fakulteto Sportinių šokių katedros lektorius, Lietuvos sportinių šokių federacijos viceprezidentas, Palangos miesto savivaldybės kultūros skyriaus vedėjas. Gyvena ir dirba Palangoje.
Stasys Santvaras (tikroji pavardė Zaleckis). Poetas, dramaturgas, operos solistas, lietuviškų operų libretų autorius, Žemaičių rašytojų sambūrio dalyvis. 1902 m. gegužės 27 d. Rūstekoniuose (Seredžiaus valsčius), mirė 1991 m. balandžio 12 d. Bostone (JAV). 1944 m. su šeima pasitraukė į Vakarus. Nuo 1949 m. gyveno JAV. Eilėraščius spausdinti pradėjo 1921 m. Išleido eilėraščių rinkinius „Saulėtekio maldos“, „Pakalnių debesys“, „Giesmės apie saulę ir sielą“, „Laivai palaužtom burėm“, „Atidari langai“, „Aukos taurė“, „Dainos ir sapnai“, „Rubajatai“, alegorines eiliuotas dramas „Saulytė“, „Minių mylimoji“, realistines dramas „Žvejai“, „Kaimynai“, daug kitų kūrinių. S. Santvaras kūrė, vertė operų ir baletų libretus.
Sapiegos. Lietuvos didikų šeima, davusi didelių politikų, karių ir veikėjų, nusipelniusi krašto kultūrai. Jų įtaka Lietuvoje ypač pasireiškė XVI a. pabaigoje, XVII ir XVIII amžiais. Už juos galingesni Lietuvos istorijoje buvo tik Radvilos. XIX a. Sapiegos save jau laikė lenkais ir priklausė vienai iš 12 turtingiausių Lenkijos šeimų. Giminės pradininkas Sermionas, XV a. buvęs LLV valdovo Kazimiero raštininkas. Povilas Sapiega (1656–1715) nuo 1713 m. buvo Žemaitijos vyskupas, Adomas Steponas Sapiega (g. 1867 m.1951) vyskupavo Krokuvoje.
Aleksandras Sapiega. Gimė 1624 m. gegužės 13 d., mirė 1671 m. gegužės 22 d. Romos katalikų ir LDK valstybinis veikėjas, karaliaus sekretorius (nuo 1647 m.), Vilniaus (1649 m.) ir Varšuvos kanauninkas (1651 m.), Vilniaus vyskupas-sufraganas ir tituluotas Metonio vyskupas (nuo 1655 m.), Lietuvos didysis dvasinis referentas (1657–1659 m.), Žemaitijos (1659–1667 m.) ir Vilniaus vyskupas (1667–1671 m.) Kilęs iš kunigaikščių giminės. Mokėsi Liubline, Krokuvoje, Bolonijoje, Perudžijoje, Romoje. Geras teisės žinovas. Lietuvos referendorius. Į kunigus įšventino vysk. J. Tiškevičius. Palaikė lietuvybę, nors pats lietuviškai kiek pramoko kalbėti tik dirbdamas Žemaičiuose. Pradžioje, kol Žemaitijoje siautė maras, vyskupiją buvo pavedęs valdyti Povilui Puzinui. Vėliau, atvykęs į Žemaičius, čia gana uoliai rūpinosi vyskupijos reikalais, švedų ir maro nusiaubto krašto atgimimu. Atstatė Kražių vyskupiją, galutinai iš kalvinų perėmė Šiluvos bažnyčią. Vėliau buvo paskirtas Vilniaus vyskupu ir čia dar labiau išgarsėjo kaip lietuvių teisių gynėjas. Jo rūpesčiu Vilniuje buvo pradėta statyti Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. A. Sapiega atnaujino Vilniaus katedrą, pastatė tiltą per Nerį, nuolat rūpinosi parama vargšams. Vyskupo palaikai ilsisi Vilniaus katedroje.
Povilas Bernardas Sapiega. Žemaičių vyskupas. Gimė 1656, mirė 1715 m. Dalyvavo kare su turkais ir už nuopelnus jame buvo gavęs pulkininko laipsnį. Dvasininko kelią pasirinko 1686 m. 1701 m. įstojo į vienuolyną. Čia jam suteiktas Bernardo vardas. Žemaičių vyskupu įšventintas 1715 m. sausio 21 d. Varšuvoje. Iš čia važiuodamas į Žemaitiją susirgo ir mirė, Žemaitijos taip ir nepasiekęs.
Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Pasaulinio garso poetas, rašęs lotynų kalba. Gimė 1595 m. vasario 24 d. Lenkijoje, mirė 1640 m. balandžio 2 d. Varšuvoje. 1617–18 m. dėstė sintaksę ir poetiką Kražių kolegijoje. 16201622 m. studijavo Vilniaus universitete teologiją, 16221625 m. mokėsi Romoje. 16271635 m. buvo Vilniaus universiteto profesorius. Teologijos mokslų daktaras. Nuo 1635 m. buvo karaliaus Vladislovo vazos dvaro pamokslininkas. Gyvendamas Kražiuose sukūrė pirmuosius savo žymesnius jaunystės kūrinius. Panegirikoje Jonui Karoliui Chodkevičiui (1619 m.) aprašo Kražių kolegijos įsteigimą, keliuose kituose jo kūriniuose taip pat minimi Kražiai, Žemaitija. 1617 1630 m. parašė 5 dalių poetikos veikalą „Apie tobuląją poeziją“.
Donatas Sauka. Lietuvos literatūrologas, tautosakos tyrinėtojas, rašytojas. Gimė 1929 m. spalio 13 d. Mažeikiuose, mirė 2015 m. gegužės 16 dieną, palaidotas Antakalnio kapinėse. 1953 m. baigė Vilniaus universitetą ir nuo 1956 m. šiame universitete dirbo. Profesorius. 1988 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu Jo paskelbtiems moksliniams darbams iš tautosakos, literatūros būdinga interpretacijos daugiareikšmiškumas, aforistinė, laki rašymo maniera, erudicija, teiginių ir išvadų originalumas. Parašytos ir išleistos knygos: „Salomėjos Nėries kūryba 1921–1940“ (1957); „Tautosakos savitumas ir vertė“ (1970); „Vestuvių lyrinės dainos“ (1980); „Lietuvių tautosaka: vadovėlis“ (1982); „Литовский фольклор: поэзия народного творчества“ (1986); „Žemaitės stebuklas“ (1988); „Noriu suprasti: esė“ (1990); „Jurgis Savickis: XX amžiaus literatūros šifras“ (1994); „Fausto amžiaus epilogas: monografija“ (1998); „Lietuvių tautosaka: vadovėlis. – 2-asis leidimas“ (2007). 1979 m. buvo apdovanotas Lietuvos AT prezidiumo garbės raštu, 1995 m. – Lietuvos mokslo premija, 1998 m. – Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. 1990 m. D. Saukai suteiktas Lietuvos nusipelniusio kultūros veikėjo vardas.
Leonardas Sauka. Tautosakininkas, literatūrologas. Gimė 1931 m. sausio 5 d. Telšiuose. 1954 m. baigė Vilniaus universitetą ir nuo 1957 m. pradėjo dirbti Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Profesorius. Yra paskelbęs nemažai mokslinių straipsnių, išleidęs knygų, kuriose tyrinėja lietuvių vestuvines dainas, folkloro eilėdaros istorijos ir teorijos klausimus bei kitas temas. 2001 m. jis apdovanotas Jono Basanavičiaus, 2005 m. – Lietuvos mokslo premija. L. Sauka kartu su kitais tautosakos tyrinėtojais sudarė ir redagavo 1962–1968 m. išėjusią „Lietuvių tautosaką“ (5 tomai), „Lietuvių tautosakos apybraižos“ (1963 m.), parašė studiją „Lietuvių vestuvinės dainos XIX a. – XX a. pr. (1968 m), „Lietuvių liaudies dainų eilėdara“ (1978 m.), „Patarlių rinkėjo vadovas, metodinis leidinys“ (1982 m., 2 t. 1985 m.), „Tikra ir netikra liaudies kūryba (1983 m.), „Simonas Daukantas. Žemaičių tautosaka, 2 tomas“ (spaudai parengė kartu su Kostu Aleksynu ir Kaziu Grigu, 1984 m.), „Lietuvių tautosaka, mokymo priemonė X klasei“ (1989 m., 1990 m.), „Brailio raštas“ (2 leid. 1991 m. , 3 papild. leid 1993 m.), „Jaunimo dainos“ (parašė kartu su Živile Ramoškaite, 1995 m.), „Lietuvių tautosaka, vadovėlis aukštesniųjų klasių mokiniams (1998 m., 2 leid. 1999 m.), parengė spaudai knygą „Jonas Basanavičius. Ožkabalių dainos, 1–2 (1998), sudarė knygas „Šepetys repetys: Dainelės, pasakos, skaičiuotės, priežodžiai, mįslės; tautosakos rinkinys vaikams“ (1965 m.), „Pelyte, nešk miegelį: Lietuvių liaudies lopšinės; tautosakos rinkinys vaikams“ (1973, 2 leid. 1980 m.), išvertė į lietuvių kalbą Magda Szabó romaną „Kaukių balius“ (1965 m.).
Zigmantas Sierakauskas. Gimė 1926 m. gegužės 17 d. Voluinės srityje neturtingų bajorų šeimoje, karo lauko teismo nuosprendžiu pakartas Vilniuje, Lukiškių aikštėje 1863 m. birželio 27 dieną. Mokėsi Peterburge. Taraso Ševčenkos bičiulis. Palaikė ryšius su Rusijos revoliucionieriais demokratais, buvo aktyvus „Ziemlia i volia“ organizacijos narys. 18611863 m. tarnavo Generaliniame štabe Peterburge. Nuo 1863 m. balandžio mėn. buvo Lietuvos sukilėlių karinis viršinikas ir kauno vaivada. Į nelaisvę pateko sunkiai sužeistas.. Jo tėvas buvo žuvęs 1831 m. sukilimo kovose.
Kazys Sideravičius. Žurnalistas. Gimė 1907 m. spalio 8 d. Naumiestyje, mirė 1991 metais. 1940 m. birželio–lapkričio mėnesiais buvo Telšių apskrities viršininkas. 1957–1968 m. – „Mokslo ir gyvenimo“ žurnalo redaktoriaus pavaduotojas. Knygos „Nuo Durbės iki Žalgirio“ (1944) autorius.
Ieva Simonaitytė. Rašytoja. Gimė 1897 m. sausio 23 d. Klaipėdos rajono Vanagų kaime, mirė 1978 m. Vilniuje. Lietuvių periodinėje spaudoje pradėjo bendradarbiauti nuo 1914 m., o nuo 1936 m. atsidėjo vien literatūriniam darbui. Žymiausi jos kūriniai – romanai, apysakos „Aukštųjų Šimonių likimas“, „Vilius Karalius“, „Be tėvo“, „Pikčiurnienė“, autobiografinė trilogija „. . . O buvo taip“, apysaka „Paskutinė Kūnelio kelionė“, „Ne ta pastogė“, „nebaigta knyga“, „Gretimos istorijėlės“,autentiškais faktais pagrįstas romanas „Pavasario audroj“. Jos kūriniuose daugiausia vaizduojamas Klaipėdo krašto gyvenimas, tragiški šio pajūrio krašto žmonių likimai.
Juozas Siparis. Aktorius. Gimė 1894 m. vasario 26 d. Šilalės rajono Kusių kaime, mirė 1970 m. balandžio 5 d. Vilniuje. Dirbo „Vilkolakio“, Tautos, Valstybės, Vilniaus dramos teatruose, 1945–1949 m. dėstė Lietuvos dramos teatro vaidybos studijoje.
Rapolas Skipitis. Advokatas, visuomenės veikėjas, politikas. Gimė 1887 m. sausio 31 d. Baukuose (Daujėnų valsčius, Panevėžio apskritis), mirė 1976 m. vasario 23 d. Čikagoje (JAV). Mokėsi Palangoje, Šiauliuose, Maskvoje. Daugelį metų dirbo teisininku įvairiose Lietuvos vietose, 1920–1922 m. buvo Lietuvos vidaus reikalų ministras. Aktyviai bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Karo ir pokario m. gyveno užsienyje. Yra parašęs keletą atsiminimų knygų apie nepriklausomos Lietuvos gyvenimą.
Skirgaila. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kunigaikštis, Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos sūnus. Padėjo Jogailai iš Kęstučio atimti Didžiojo kunigaikščio valdžią. Spėjama, kad Krėvoje Kęstutis buvo nužudytas Skirgailos nurodymu. Gimė apie 1353 metus, mirė 1397 m. sausio 11 d. neišaiškintomis aplinkybėmis.
Edvardas Slušnys. Lakūnas. Gimė 1949 m. liepos 11 d. Žemaitijoje. 1967 m. baigė Alsėdžių vidurinę mokyklą, 1970 m. – Sasovo Toront lakūnų mokyklą, papildomai mokėsi dar keliose lakūnų mokyklose. Lakūnu dirba nuo 1970 m. Nuo 1995 m. – lėktuvo JAK – 42 vadas. Avialinijų transporto lakūnas, Lietuvos radijo sporto federacijos, Kauno radijo klubo, Aviacijos spec. asociacijos narys. Vienmotoriu sportiniu lėktuvu kartu su Jonu Jukniu perskrido Atlantą (iš JAV iki Lietuvos) „Lituanikos“ skrydžio 60 – mečio proga.
Jonas Smilgevičius. Ekonomistas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras. Gimė 1870 m. vasario 12 d. Alsėdžių valsčiuje, mirė 1942 m. rugsėjo 27 d. Mokėsi Mintaujoje, Liepojoje, Karaliaučiuje, Berlyne. Jaunystėje bendradarbiavo draudžiamoje lietuvių spaudoje. 1917 m. išrinktas Lietuvos tarybos nariu.
Sprudeika. XIII a. pr. Lietuvos kunigaikštis, žinomas iš vienintelio paminėjimo 1219 m. Ipatijaus kronikoje, kai žymiausieji Lietuvos kunigaikščiai su Voluinės – Haličo kunigaikščio Romano našle ir jos sūnumis sudarė taikos sutartį. Sprudeika priklausė kunigaikščių Bulevičių giminei, kurią vėliau visą išnaikino Mindaugas, nužudęs tris Bulevičių sūnus: Vismantą, Edivilą, S. Po to jo dviejų brolių vardai niekur daugiau nebeužtinkami.
Jurgis Savickis (1896–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. Gimė Palangoje. Būdamas 23 metų, 1919 m. liepos 23 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1922 m. sausio 17 d. Po tarnybos gyveno Paronžės kaime, Palangos valsčiuje. 1928 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Antanas Sebeckas. Miškų ūkio inžinierius, politikos veikėjas. Dirbo Palangos botanikos parko mechaniku, fitopatologu (1973–1976), dekoratoriumi, sodininku (1976–1977), parko inžinieriumi (1977–1992), direktoriumi (1992–2011). Buvo Palangos miesto tarybos narys (2011–2015).
Renaldas Seibutis. Sportininkas (krepšininkas). R. Seibutis mokėsi Šventosios pagrindinėje mokykloje ir Palangos Vlado Jurgučio, „Baltijos“ vidurinėse mokyklose. Krepšininko karjerą pradėjo Palangos „Naglio“ komandoje, buvo vienas jos lyderių (2002, 2003). R. Seibutis – Europos jaunimo čempionato sidabro laimėtojas (2005), Pasaulio jaunimo čempionas (2005), Pasaulio jaunimo čempionato naudingiausias žaidėjas (2005), Graikijos vicečempionas (2006), Pasaulio krepšinio čempionato bronzos medalio laimėtojas (2010), Europos krepšinio čempionato sidabro medalių laimėtojas (2013, 2015), Karaliaus Mindaugo taurės čempionas (2017), LKL čempionas (2016, 2017), LKL trečios vietos laimėtojas (2018), krepšinio klubo „Palangos kuršiai“ įkūrėjas (2018). Krepšininkas už nuopelnus apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2010), ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi (2013).
Adas Sendrauskas. Fotomenininkas, Lietuvos (nuo 1997 m.) ir Rusijos (nuo 2007 m.) fotomenininkų sąjungų narys, Meno kūrėjas (nuo 2005 m.), „Palangos fotoklubo 750“ steigėjas (2003), asociacijos „Fotobienalė LT“ prezidentas (nuo 2009 m.). Palangoje gyvena nuo 1957 m. Čia baigė 1-ąją vidurinę mokyklą. Fotografuoja nuo 1976 m. Eksponuoja parodas Lietuvoje ir užsienyje, rengia tarptautinius projektus, leidžia foto albumus. Gyvena ir kuria Palangoje.
Janina Serapinienė. Choreografė, Palangos meno kolektyvų „Bočiai“, „Banguolis“ vadovė.
Jangas Džėimsas Simpson (James Young Simpson) (1873–1934). Britų zoologas, teologas, visuomenės veikėjas, profesorius. Vyriausiasis Lietuvos-Latvijos sienos nustatymo arbitras (1920–1921). Vyriausiojo arbitro sprendimu Palanga grąžinta Lietuvai. Dž. J. Simpsonas apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, Latvijos, Estijos, Suomijos valstybiniais apdovanojimais. Palangoje Dž. J. Simpsono vardu pavadinta gatvė.
Stepas Syrius (1896–1943). Lietuvos karininkas, majoras. Dalyvavo nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais, lenkais. Mokėsi Palangos progimnazijoje.
Klemensas Skabeika (1884–1951). Pedagogas, visuomenės veikėjas, lietuviškų elementorių autorius. Mokėsi Palangos progimnazijoje (1896–1899).
Ramolas Skiptis (1887–1976). Teisininkas, visuomenės veikėjas. Baigė Palangos progimnaziją (1904).
Ramutė Skučaitė. Prozininkė, poetė, dramaturgė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė (nuo 1969 m.). R. Skučaitė gimė Palangoje. Rašytoja už kūrybą apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5 laipsnio ordinu (1997), Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (2009). 2016 m. R. Skučaitė tapo tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ laureate. Jai suteikta Maironio premija už išleistą autobiografinės prozos miniatiūrų ir eilėraščių knygą „Nepaslaptis tokia balta“.
Gytis Skudžinskas. Fotomenininkas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys (nuo 2006 m.). Gyvena ir kuria Palangoje.
Salomėja Slaboševičienė. Pedagogė (lituanistė), politikos veikėja. Mokėsi Palangos vidurinėje mokykloje (1957–1969), dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Palangos mokyklose (1973–1978), Palangos „Baltijos“ vidurinės mokyklos direktore (1989–2004), nuo 2008 m. “Baltijos“ vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, lietuvių kalbos mokytoja. Palangos miesto savivaldybės tarybos narė (2004–2007, 2007–2010), Palangos miesto savivaldybės mero pavaduotoja (2006–2007), mero patarėja (2007–2008).
Mykolas Slyvauskas (1900–1983). Lietuvos kariuomenės savanoris (1918), karininkas. Apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, Lietuvos nepriklausomybės medaliu. Nuo 1968 m. gyveno Palangoje. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Antanas Smetona (1874–1944). Valstybės, politikos, kultūros veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto (1918, vasario 16) signataras, LR prezidentas, VDU filosofijos garbės daktaras (1928). Mokėsi Palangos progimnazijoje (1891–1893). 1920–1921 m. vadovavo Lietuvos delegacijai Arbitražo komisijai valstybinei sienai su Latvija nustatyti. A. Smetoną išrinkus prezidentu, jo vasaros rezidencija tapo „Baltoji“ vila Palangoje. 1933 m. prezidentas Palangoje priėmė pasaulio skautų vadą R. Baden-Powell su žmona. Pagerbdami prezidentą jubiliejaus proga, palangiškiai 1934 m. prie Birutės kalno pasodino tautos vado ąžuolą, kuris žaliuoja iki šiol. Kurhauze surengtas jubiliejinių iškilmių minėjimas. A. Smetona apdovanotas Vyties kryžiaus 3 laipsnio ordinu (1927), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1 laipsnio ordinu (1928), Vytauto Didžiojo ordinu su grandine (1930). 2018 m. Palangoje atidengta stela-paminklas (skulptorius A. Sakalauskas, architektas A. Žebrauskas), priminsiantis ateities kartoms apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus, Palangoje lankiusius progimnaziją. Skveras pavadintas Signatarų alėjos vardu.
Aduardas Smieliauskas (1911–?). Lietuvos karininkas, jaun. leitenantas, pedagogas, Užpalių, Aplankių, Tauragės, Palokysčio pradinių mokyklų vedėjas, Lietuvos šaulių sąjungos narys. Gimė Virkštininkų kaime, Palangos valsčiuje. Mokėsi Palangoje.
Dainius Sobeckis. Poetas, pedagogas, filologijos mokslų daktaras, Lietuvos rašytojų sąjungos narys (2007), knygų apie Palangos kultūros paveldą sudarytojas. Dirbo Palangos miesto savivaldybės kultūros skyriaus vyresn. specialistu paveldosaugai ir etninei kultūrai (2006–2011). Dirbdamas Palangoje, išleido autorinių poezijos knygų lietuvių, rusų kalbomis, sudarė knygų apie Palangos kultūros paveldą.
Antanas Sodeika. Operos solistas (baritonas), vargonininkas, pedagogas. Gimė 1890 m. sausio 23 d. Jurbarke, mirė 1979 m. rugsėjo 12 d. Vilniuje. 1907 m. išvyko pas gimines į JAV ir dirbdamas mokėsi muzikos. 1920 m. grįžo į Lietuvą ir aktyviai dalyvavo Lietuvos muzikiniame gyvenime. Studijavo Italijoje. 30 metų dainavo Operos teatre 1945–1949 m. dirbo Kauno konservatorijos, nuo 1949 m. buvo Lietuvos valstybinės konservatorijos dėstytojas, nuo 1948 m. – docentas. 1950–1951 m. buvo Lietuvos valstybinės konservatorijos Solinio dainavimo katedros vedėjas, 1957 m. jam suteiktas pedagoginis profesoriaus vardas. Parengė visą būrį gerų dainininkų. Parašė atsiminimų knygą „Mano kelias į muzikos meną“ (1958 m.). 1945 m. jam suteiktas nusipelniusio artisto, 1950 m. – liaudies artisto garbės vardas.
Saulius Sondeckis (1928–2016). Dirigentas, pedagogas, profesorius. Jo iniciatyva Palangos gintaro muziejaus terasoje nuo 1971 m. vyksta klasikinės muzikos koncertų ciklas „Nakties serenados“. Dirigentas festivalį organizavo iki 2004 m. S. Sondeckis apdovanotas aukščiausiais Lietuvos atlikėjui skirtais titulais.
Meilė Smiltė Sposmanytė. Dailininkė, poetė, fotografė. 1987 m. baigė Palangos M. Gedvilo vidurinę mokyklą.
Vytautas Stalmokas. Verslininkas, Lietuvos ir Palangos savivaldybės politikos bei visuomenės veikėjas, Palangos miesto meras (2008–2011), Palangos miesto savivaldybės tarybos narys (1997–2015). Palangoje gyvena nuo 1983 m.
Dalia Marija Stančienė. Habilituota filosofijos mokslų daktarė, profesorė. Mokslinių interesų kryptys: ugdymo filosofija, viduramžių filosofija, metafizika, fenomenologija, socialinė etika, didaktika. Gimė Palangoje, 1955–1966 m. mokėsi vidurinėje mokykloje. Gyvena Palangoje.
Ezechielis Stanevičius. Vienas iš 1831 m. sukilimo vadų, bajoras. Gimė 1798 m. balandžio 10 d. netoli Kelmės, mirė 1855 m. Paryžiuje. Mokėsi Vilniaus universitete. Buvo Lyduvėnų dvaro valdytojas. Labiausiai pasižymėjo 1831 m. sukilime, kai jo vadovaujami žmonės kovo 25 d. nuginklavo 600 žmonių Raseinių įgulą ir po to Raseiniai tapo sukilimo židiniu. Tada E. Stanevičius viešai buvo paskelbtas vyriausiuoju Žemaičių krašto sukilimo vadu. Kai vasarą A. Gelgaudo kariuomenė perėjo į Prūsus, E. Stanevičiaus vadovaujami būriai dar apie pusę m. atkakliai laikėsi Žemaitijoje ir tik 1831 m. lapkričio mėnesį, kritus Varšuvai, perėjo į Prūsus. Po to E. Stanevičius emigravo į Prancūziją ir gyveno Paryžiuje iki savo mirties.
Simonas Tadas Stanevičius. Rašytojas, XIX a. I p. Žemaičių kultūrinio sąjūdžio dalyvis. Gimė 1799 m. spalio 26 d. Viduklės valsčiaus Kanopėnų kaime, mirė 1848 m. kovo 10 d. Stemplėse, palaidotas Švėkšnoje. Mokėsi Kražiuose, Vilniuje, dalyvavo XIX a. lituanistiniame sąjūdyje, kurio pagrindas buvo domėjimasis lietuvių kalba, tautosaka ir Lietuvos istorija. 1823 m. parašė odę „Šlovė Žemaičių“, kuri vėliau buvo paskelbta knygoje „Šešios pasakos Simono Stanevičiaus, žemaičio ir antros šešios Krizo Donelaičio, lietuvninko prūso“. Išleido trisdešimties dainų rinkinį „Dainės Žemaičių“. Buvo Kazimiero ir Jurgio Pliaterių geras bičiulis.
Tomas Staniulis. Rašytojas, buriuotojas. Gimė Palangoje, mokėsi vidurinėje mokykloje.
Kristupas Mikalojus Stankevičius. Žemaičių pakamarininkis, Ariogalos tėvūnas, dalyvavo ir pasižymėjo Polocko kautynėse. 1645 m. su broliu Adomu Raseiniuose įkurdino domininkonus ir pastatė jiems mūro bažnyčią.
Albinas Stankus (1942–2021). Gydytojas neuropatologas, dėstytojas, išradėjas, mokslininkas, biomedicinos mokslų daktaras, politikos ir visuomenės veikėjas, ilgametis Palangos miesto savivaldybės tarybos narys (6 kadencijos). Kartu su kitais įkūrė Kauno medicinos instituto Širdies ir kraujagyslių fiziologijos ir patologijos mokslinio tyrimo instituto Palangos filialą (dabar LSMU Neuromokslų instituto Palangos klinika) ir ten dirbo (1969–2003). 1988 m. buvo Lietuvos Sąjūdžio Palangos tarybos narys. 1995–2000 m. – Lietuvos centro sąjungos Palangos skyriaus pirmininkas, nuo 2005 m. – Lietuvos centro partijos Palangos skyriaus narys.
Justinas Staugaitis. Telšių vyskupas, visuomenės veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Gimė 1866 m. lapkričio 14 d. Tupikuose (Žvirgždaičių valsčius, Šakių apskritis), mirė 1943 m. liepos 8 d. Telšiuose, palaidotas Telšių katedros rūsyje.Mokėsi Naumiestyje, Marijampolėje, Seinų kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1890 m. Kunigavo įvairiose Lietuvos ir Lenkijos vietose. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė lietuvos nepriklausomybės aktą. Telšių vyskupu paskirtas 1926 m. Pirmaisiais savo darbo m. Žemaičiuose įsteigė Telšių kunigų seminariją ir pastatė jai rūmus. Žinomas kaip žymus teologas, publicistas. Savo darbus spausdino įvairiuose to meto periodiniuose leidiniuose, knygose tikybos ir politikos klausimais. Jo rūpesčiu 1925 m. buvo įkurtas iki pat 1940 m. ėjęs katalikams skirtas savaitraštis „Žemaičių prietelius“. 1934–1935 m. parašė trijų tomų romaną „Tiesiu keliu“. Rankraštyje liko apysaka „Tarp jausmų ir pareigos“.
Vytautas Jonas Stauskas. Profesorius, habilituotas mokslų daktaras (technikos mokslai), monografijų, vadovėlių autorius. Palangoje gyveno 1944–1962 m. Baigė Palangos vidurinę mokyklą (1960). Dirbo Palangos miesto vykdomojo komiteto architektūros skyriuje vyr. techniku (1961–1962). V. J. Stauskis atliko daug užsakomųjų akustikos mokslo tyrimo darbų. Pajūryje atlikti: Šventosios koncertų estrados akustinis ir pilnas projektas (1981); Šventosios bažnyčios akustikos tyrimas ir tobulinimas (2006), gyvenamųjų namų S. Nėries g. Palangoje pertvarų ir perdangų oro ir smūgio garso izoliacijos akustinių savybių tyrimai ir rekomendacijos (2006–2008). V. J. Stauskis – aukščiausio laipsnio Valstybės mokslo stipendijos laimėtojas (2000–2001). Už mokslinę ir mokslo-tiriamąją veiklą įvertintas: įteiktas Tarptautinės mokslo asociacijos „Audio Engineering Society (AES)“ Garbės diplomas (2000); paskirta Lietuvos nacionalinė mokslo premija (2002) iš architektūrinės akustikos srities už fundamentinių mokslinių darbų ciklą „Salių akustikos tyrimai, inžineriniai sprendimai ir jų realizavimas (1977–2001)“; įteiktas VGTU medalis už nuopelnus universitetui (2002) ir Visąsajunginės liaudies ūkio pasiekimų parodos sidabro medalis (1970). Akustikas – geriausių vadovėlių universitetams Lietuvoje konkurso laimėtojas (2005, 2007), geriausių VGTU vadovėlių konkurso laimėtojas (2005, 2008), geriausių VGTU mokslinių monografijų konkurso laimėtojas (2005). Vasaromis profesorius gyvena Palangoje.
Kazimieras Steponis (Steponavičius). Kanauninkas, kultūros ir visuomenės veikėjas. Gimė 1904 m. kovo 3 d. Mažeikių apskrityje, mirė 1968 metų pavasarį JAV. 1929 m. baigė Kauno kunigų seminariją, studijas tęsė Romoje, Grigaliaus universitete, nuo 1934 m. tarnavo Telšių vyskupijoje, 1937–1944 m. buvo Telšių kunigų seminarijos dvasios tėvas, nuo 1937 m. Telšių seminarijoje dėstė etikos ir teologijos kursą, 1944 m. tapo seminarijos vicerektoriumi, aktyviai bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje. Kai sovietmečiu seminariją uždarė, klebonavo Mažeikiuose. Nemažai straipsnių yra paskelbęs „Žemaičių prieteliuje“.
1944 m. pasitraukė į Vakarus, daugelį metų aktyviai dalyvavo JAV katalikiškų lietuvių bendruomenių veikloje.
Pranas Stonis (1901–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. Būdamas 18 metų, 1919 m. liepos 18 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1921 m. liepos 1 d. Po tarnybos gyveno Palangoje. 1928 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Konstantinas Steponavičius (1826–1870). Kunigas, Palangos klebonas (1859–1870). Jo pastangų dėka 1869 m. gautas Rusijos imperijos vidaus reikalų ministro leidimas baigti koplyčią ant Birutės kalno Palangoje. 1869 m. kunigas ją pašventino. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Daiva Stonkuvienė. Pedagogė (dailės), tapytoja, VŠĮ „Šilko klubas“ steigėja ir vadovė (nuo 2009 m.). Dirba ir kuria Palangoje, rengia parodas.
Juozas Stoukus (1886–1946). Valstybės tarnautojas, pedagogas, pirmųjų nepriklausomos Lietuvos aukštosios matematikos pradmenų vadovėlių Lietuvos gimnazijoms lietuvių kalba autorius, Palangoje leisto mėnraščio „Palangos žvejys“ redaktorius (1919). Gimė, augo kurorte, 1903 m. čia baigė Palangos progimnaziją.
Ignas Strakšys (1899–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, vyr. puskarininkis. Būdamas 20 metų, 1919 m. kovo 28 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1921 m. spalio 17 d. 1931 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Karlas Eduardas Strandmanas (Karl Eduard Strandmann) (1867–1946). Švedų architektas, suprojektavęs Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią (1897–1907).
Leonas Straševičius (1901–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, matininkas. Būdamas 18 metų, 1919 birželio 1 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1920 m. birželio 19 d. Baigė matininkų kursus, nuo 1931 m. gyveno ir dirbo Vilimiškės kaime Palangoje. 1929 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Vytautas Strikas (1937–1988). Pedagogas (muzikas), Palangoje gyveno nuo 1958 m., dirbo Palangos ir Kretingos muzikos mokyklų smuiko mokytoju, Palangos muzikos mokyklos direktoriumi (1966–1988). 1960 m. subūrė Palangos kultūros namų kaimo kapelą „Atgaja“. 1975 m. V. Strikui suteiktas LTSR nusipelniusio mokytojo vardas. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Vaclovas Strimaitis (1905–1982). Kunigas. Domėjosi ir rinko medžiagą apie Palangos istoriją.
Leonas Vytautas Strioga. Dailininkas, skulptorius. Palangoje eksponuojami trys skulptoriaus darbai: „Šokėjos“, „Mintis“, „Vaikai“.
Ignas Stropus (1885–1959). Fotografas. Mokėsi Palangos progimnazijoje. 1921–1930, 1933–1944 m. gyveno ir dirbo Palangoje. Jo nuotraukose, atvirukuose užfiksuoti Palangoje lankomi objektai, architektūra, žymūs žmonės, peizažai. Fotomenininko nuotraukos publikuotos periodinėje spaudoje ir albumuose. 1936 m. Lietuvos šaulių sąjungos Palangos būrys išleido I. Stropaus meninių fotografijų albumą „Palanga“. Apie fotografą išleista J. Klietkutės knyga „Pirmieji pajūrio fotografai: Paulina Mongirdaitė, Ignas Stropus“ (2015). Jo fotografijos, atvirukai saugomi Lietuvos muziejuose, bibliotekose.
Stasys Stropis. Knygos „Vadovas po Palangos botanikos parką“ (2001) autorius, Igno Stropaus sūnus.
Aleksandras Stulginskis (1885–1969). Valstybės ir politikos veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto (1918, vasario 16) signataras, LR prezidentas. Dažnai poilsiaudavo Palangoje.
Loreta Sungailienė. Etnomuzikologė, humanitarinių mokslų daktarė (menotyra), televizijos laidų ir renginių vedėja, folkloro dainininkė ir atlikėja. Mokėsi Palangos vidurinėje mokykloje (1990–1995), Palangos folkloro ansamblio „Mėguva“ narė (1990–1995). L. Sungailienė atlieka tradicinio ir modernizuoto folkloro muziką; inicijuoja ir organizuoja respublikinius ir tarptautinius folkloro renginius; rengia ir skaito paskaitas kultūros, švietimo darbuotojams, studentams apie lietuvių liaudies dainų atlikimą, dainavimo mokymo metodiką; teikia metodinę pagalbą etninės kultūros specialistams, folkloro ansamblių vadovams; sukūrė muzikinio spektaklio „Lietuva tarmiškai“ scenarijų, atliko jame pagrindinį vaidmenį; sudarė metodinių leidinių, sukūrė scenarijų, daug garso, vaizdo publikacijų. Kartu su Z. Baniulaityte 2006 m. sudarė kompaktinį diską „Ant krašto marių Palangos miestely: Palangos krašto tradicinė muzika“. L. Sungailienei įteiktas LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apdovanojimas „Už lietuviško folkloro puoselėjimą tarp kartų“ (2012). apdovanota ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Gyvena ir dirba Vilniuje.
Baltramiejus (II) Svirenkavičius. Mirė apie 1484 m. Žemaičių vyskupas. Studijavo Krokuvoje. Valdydamas vyskupiją, nuolat rūpinosi bažnyčių statyba, kunigų ruošimu. Pastatė bažnyčią Kurtuvėnuose, atstatė Kražiuose, padidino Alsėdžiuose. Garsėjo kaip didelis muzikos mylėtojas. Kurį laiką dirbo Vilniaus kapitulos prelatu.
Motiejus Strijkovskis. Istorikas, poetas. Gimė apie 1547 m. Lodzės vaivadijoje, mirė apie 1593 m. Lietuvoje. Rinko ir tyrinėjo Lietuvos istorijos šaltinius. Nuo 1578 m. jį globojo Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, kuris M. Strijkovskį buvo paskyręs kanauninku ir Jurbarko klebonu. Gyveno daugiausia Varniuose. Parašė pirmą išspausdintą Lietuvos istoriją – „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kroniką“ (Karaliaučiuje 1582 m., lenkiškai).
Aleksandras Stulginskis. Antrasis Lietuvos prezidentas, signataras, vienas Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų, agronomas, Ūkininkų sąjungos steigėjas ir pirmininkas. Gimė 1885 m. vasario 26 d. Kutalių kaime (Kaltinėnų valsčius), mirė 1969 m. rugsėjo 22 d. Kaune. Mokėsi Kaltinėnuose, Liepojoje, Žemaičių dvasinėje seminarijoje Kaune, Insbruke, baigė Halės agronomijos institutą. Grįžęs į Lietuvą, įsitraukė į politinę veiklą. Padėjo įsteigti Lietuvos Krikščionių demokratų partiją ir kurį laiką jai vadovavo. Buvo Tautos tarybos narys, pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo aktą. 1920 m. gegužės 13 d. išrinktas Steigiamojo Seimo pirmininku, o nuo 1920 m. birželio 19 d. iki 1926 m. birželio 7 d. buvo Lietuvos respublikos Prezidentas. Vėliau šias pareigas perdavė K. Griniui. Po 1926 m. gruodžio perversmo A. Stulginskis iš politinės veiklos pasitraukė, Kretingos apskrityje įsigijo Jokūbavo dvaro centrą ir ten gyveno bei ūkininkavo. 1941 m. birželio 14 d. su žmona buvo prievarta išvežtas į Krasnojarsko kraštą. Į Lietuvą grįžo 1956 m.
Ferdinandas Stulginskis. Kunigas, profesorius. Mirė 1892 m. Smolenske. 1863 m. tremtinys. Kilęs iš Telšių apskrities. Mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje, čia gavo teologijos magistro laipsnį ir po to buvo paskirtas Žemaičių kunigų seminarijos profesoriumi. 1863 m. buvo apkaltintas tuo, kad būk tai rėmęs sukilėlius, nors iš tiesų šis kaltinimas kunigui buvo kerštas už jo rūpinimąsi blaivybės reikalais Lietuvoje.
Steponas Stulginskis. Inžinierius, architektas, docentas. Gimė 1908 m. balandžio 19 d. Peterburge, mirė 1995 m. kovo 17 d. Vilniuje. Baigė Prahos politechnikos institutą, dirbo inžinieriumi Telšiuose ir Šiauliuose, 1940–1949 m. Kauno universitete miestų planavimo katedros vedėju, 1946–1949 m. šio universiteto Architektūros fakulteto dekanu. Kurį laiką buvo Lietuvos Architektų sąjungos pirmininkas, dirbo kitą atsakingą darbą. Pagal S. Stulginskio projektus pastatyta Telšių gimnazija, Žemaičių „Alkos“ muziejus, keletas gyvenamųjų namų Šiauliuose.
Sudargas. Kilmingas XIV a. pradžios Žemaičių žemvaldys ir karvedys. 1308 m. kartu su Mansčiu vadovaudami apie 5 tūkst. žmonių būriui, per Kuršių neriją įsiveržę į kryžiuočių užgrobtą Sembą nusiaubė Pavandenio ir Rūdavos apylinkes. Kryžiuočiai 1317 m. sunaikino Sudargo pilį, o jo šeimą ir šeimyną išsivarė į nelaisvę.
Aloyzas Sulistrovskis. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis raštininkas, Kosciuškos sukilimo metu (1794) buvo Lietuvos vyriausiosios tautinės tarybos narys, po sukilimo išvyko Italijon. Mirė 1795 m.
Surtinis. XIV a. Žemaičių didikas. Vytautui antrą kartą pabėgus pas Ordiną, Surtinis drauge su kitais 29 Žemaičių bajorais iš 7 sričių 1390 m. gegužės 26 d. Karaliaučiuje sudarė Ordinui gana palankią laisvo susisiekimo ir prekybos sutartį. Surtinis buvo vienas iš keturių Viduklės srities kilmingųjų, kurių vardai minimi sutartyje.
Š
Egidijus Šalkauskis. Pedagogas (geografas). Vadovauja jauniesiems kurorto turistams, organizuoja jiems pažintines keliones ir žygius, dalyvauja įvairiuose projektuose. Gyvena ir dirba Palangoje.
Jurgis Šalkauskis. Jėzuitas, pamokslininkas. Gimė Lietuvoje 1661 m. balandžio 21 d., mirė Pašiaušėje 1709 m. balandžio 16 dieną. 1682–1683 m. mokytojavo Kražiuose. Kitus trejus metus Kražiuose studijavo filosofiją. Nuo 1689 m. vėl mokėsi Kražiuose, kur baigė moralinės teologijos kursą ir 1690 m. buvo įšventintas į kunigus. Gyvendamas Kražiuose pradėjo sakyti lietuviškus pamokslus, vėliau pamokslininko pareigas ėjo įvairiose Lietuvos vietose iki pat mirties.
Kazys Šalkauskis. Teisininkas. Gimė 1885 m. kovo 4 d. Ariogaloje, mirė 1960 m. Vilniuje. Mokėsi Šiauliuose, Maskvoje. Dirbo Šiauliuose. Pirmojo pasaulinio karo m. buvo Lietuvių draugijos nuo karo nukentėjusiems šelpti įgaliotiniu Šiauliuose. Jis kartu su kunigu žemaičiu K. Olšauskiu steigė maitinimo punktus, tais reikalais rūpinosi visoje šiaurės Lietuvoje, Žemaičiuose, Rygoje, Mintaujoje, Daugpilyje. Vėliau mokytojavo Šiauliuose, Vytauto Didžiojo universitete dėstė teisę, po to su studentais dirbo Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijoje. daugelio mokslo darbų teisės klausimais autorius.
Stasys Šalkauskis. Filosofas, pedagogas, paskutinis nepriklausomos Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto rektorius. Gimė 1886 m. gegužės 4 d. Kėdainių apskrityje, Ariogaloje, mirė 1941 m. gruodžio 4 d. Šiauliuose. Baigė Šiaulių gimnaziją, studijavo Maskvoje. Iš stambesnių jo veikalų labiausiai žinomi šie: „Kultūros filosofijos metmenys“ (1926), „Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai“ (1926 ir 1933) „Visuomeninis auklėjimas“ (1932), „Ateitininkų ideologija“ (1933), „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“ (1933), „Bendroji filosofijos terminologija“ (1938), studija „Bažnyčia ir kultūra“ (1913) ir kt.
Edmundas Šaltis (Šalčius) (1912–1941). Visuomenės veikėjas, Šaulių sąjungos narys, „Jaunosios Lietuvos“ Palangos skyriaus vadas.
Ignas Šapkūnas (1918–1949). Pedagogas. 1941 m. birželio sukilimo dalyvis, partizanas, Žemaičių apygardos, Šatrijos rinktinės vadas (slapyvardis – Meisteris). Gimė, mokėsi Palangoje.
Steponas Šarapovas (1936–1981). Skulptorius. Palangos botanikos parke stovi jo skulptūra „Šaulys“ (1981).
Giedrius Šatkauskas (1967–2013). Inžinierius, politinis ir visuomenės veikėjas. Palangos miesto savivaldybės tarybos narys (2000–2003, 2003–2007, 2008–2011, 2011–2013). Palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Justinas Šatkauskas (1925–2019). Visuomenės, politikos veikėjas. Palangos miesto meras (1995–1997). Palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Jurgis Šaulys. Lietuvos Nepriklausomybės akto (1918, vasario 16) signataras, diplomatas, visuomenės, politikos veikėjas, spaudos bendradarbis, filosofijos mokslų daktaras. Gimė 1897 m. gegužės 5 d. Švėkšnos valsčiuje, mirė 1948 m. spalio 18 d. Šveicarijoje. 1988–1895 m. mokėsi Palangos progimnazijoje, čia dalyvavo slapto lietuvių moksleivių būrelio veikloje, skaitė draudžiamą spaudą, knygas lotynišku raidynu. Vėliau mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje, Berno universitete. Buvo vienas iš Demokratų partijos kūrėjų Lietuvoje. Nuo 1918 m. daugiausia dirbo kaip diplomatas – Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje. 1923–1927 m. Klaipėdoje rūpinosi periodinės spaudos reikalais. 1927–1946 m. vėl dirbo diplomatinį darbą – Vatikane, Vokietijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje. Knygų apie Lietuvos istoriją kolekcionierius. 2018 m. Palangoje atidengta stela-paminklas (skulptorius A. Sakalauskas, architektas A. Žebrauskas), skirtas įamžinti Palangos progimnazijos auklėtinių, kurie pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą (1918, vasario 16 d.), atminimą.
Kazimieras Steponas Šaulys. Kunigas, dėstytojas, visuomenės veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras. Gimė 1872 m. sausio 28 d. Švėkšnos valsčiuje, mirė 1964 m. gegužės 9 d. Šveicarijoje. 1886–1890 m. mokėsi Švėkšnoje, Palangoje, Kauno kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje. Dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, buvo Lietuvos tarybos narys. 1906–1922 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje, nuo 1922 m. dirbo Kauno universitete, vėliau buvo paskirtas šio universiteto profesoriumi. 1944 m. pasitraukė į Vakarus ir apsigyveno Šveicarijoje. 2018 m. Palangoje atidengta stela-paminklas (skulptorius A. Sakalauskas, architektas A. Žebrauskas), skirtas įamžinti Palangos progimnazijos auklėtinių, kurie pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą (1918, vasario 16 d.), atminimą.
Reda Ščerbakovienė. Dailininkė, pedagogė, kūrybinės grupės „Mostas“ narė. Nuo 1990 m. R. Ščerbakovienė gyvena, dirba ir kuria Palangoje. Parodose dalyvauja nuo 1988 m. Personalines parodas surengė Lietuvoje ir už jos ribų.
Jurga Šeduikytė. Dainininkė, muzikos kūrėja, televizijos laidų vedėja. Baigė Palangos vidurinę mokyklą.
Šemetai. Sena žemaičių bajorų giminė, pradėjusi garsėti Lietuvos gyvenime nuo XVI amžiaus. Iš šios giminės yra kilę nemažai tijūnų, seniūnų, pakamarininkų, maršalkų, teisėjų ir kt. žymių žmonių Lietuvos valstybių veikėjų. Iš žymesnių paminėtinas Merkelis, 1548 m. buvęs Rietavo ir 1550 m. Beržėnų tijūnas, Pranciškus Stanislovas Justinas, kuris žinomas kaip vienas iš 1831 m. sukilimo vadų.
Merkelis Šemetas. Žemaičių pilininkas. 1548 m. buvo Rietavo, 1550 m. – Beržėnų tijūnas, 1564 m. dalyvavo Seime drauge su Radvilomis ir Chodkevičiais, 1566 m. buvo Žemaičių pilininkas, kartu su kitais Liublino seime priešinosi unijai su Lenkija ir buvo paskirtas į devynių asmenų komisiją Statutui redaguoti.
Pranciškus Šemetas. Vienas iš 1831 m. sukilimo organizatorių. Gimė 1802 m. gegužės 8 d. Šiaulių apskrities Šiaulėnų valsčiuje, mirė 1882 m. sausio 20 d. Drezdene (Vokietija). Kilęs iš senos žemaičių bajorų giminės, kuri Lietuvos gyvenime žinoma nuo XVI a. P. Šemeto tėvas buvo Šiaulių bajorų apskrities bajorų maršalka. Pranciškus mokėsi Raseiniuose, Vilniaus universitete, kur priklausė slaptai Filaretų draugijai, artimai bendravo su Adomu Mickevičiumi. Sukilimo komitetas jam buvo pavedęs organizuoti sukilimą Šiaulių apskrityje. Šiauliuose sutelkė sukilėlių būrį, jam ir vadovavo užimant Šiaulius, padėjo E. Stanevičiui išvyti rusų dalinį iš Raseinių. Jo vadovaujami sukilėliai dalyvavo daugelyje kautynių su rusų kariuomene. Už tai A. Gelgaudas P. Šemetai suteikė majoro laipsnį ir paskyrė jį Šiaulių apskrities viršininku. Sukilimui pralaimėjus, P. Šemeta pasitraukė į Prūsus, o paskui išvyko į Prancūziją.
Mikas Šeškus (1989–1944). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. Gimė Paronžės kaime, Palangos valsčiuje. Į Lietuvos kariuomenę savanoriu įstojo 1919 m. gruodžio 2 d. Tarnavo eiliniu. Iš kariuomenės paleistas atsargon 1922 m. balandžio 10 d. 1928 m. M. Šeškus apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Aleksas Šilas (Šilauskas) (1899–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, vyr. leitenantas, policijos pareigūnas. Būdamas 20 metų, 1919 m. vasario 15 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Baigė Lietuvos karo mokyklą, paskirtas vyr. leitenantu. 1928 m. paleistas į atsargą, dirbo policijos pareigūnu. Nuo 1925 m. gyveno Palangos valsčiuje. 1929 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Rimvydas Šilbajoris. JAV lietuvių literatūrologas, filosofijos mokslų daktaras (1962). Gimė 1926 m. sausio 6 d. Kretingoje, mirė 2005 m. gruodžio 3 d. JAV. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Mokėsi Augsburge, Mainze. 1949 m. atvyko į JAV ir tęsė studijas ten. Baigęs Kolumbijos universitetą, nuo 1961 m. dėstė slavistikos disciplinas Ohajo universitete. Profesorius. Be kitų darbų parašė nemažai straipsnių, studijų ir apie užsienyje gyvenančių ir Lietuvoje kuriančių lietuvių rašytojų kūrybą. Jis knygos „Lietuvių literatūra svetur“ novelės skyriaus autorius.
Jurgis Šilgalis (1898–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, grandinis. Gimė Palangoje. Būdamas 22 metų, 1920 m. balandžio 10 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1924 m. sausio 1 d. 1930 m. J. Šilgalis apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Kostas Šilgalis (1923–1994). Dainininkas, operos solistas. Mokėsi Palangoje.
Aleksandra Šilgalytė (1904–1997). Rašytoja, pedagogė. Gimė Palangoje, čia baigė pradinę mokyklą. Iki Antrojo pasaulinio karo aktyviai kūrė ir dalyvavo literatūriniuose vakaruose, tarybiniais metais jos kūryba nebuvo spausdinama. A. Šilgalytė parašė atsiminimus apie vaikystę Palangoje („Žingsneliai ir žingsniai“, 1999). Palaidota Palangos miesto kapinėse.
Gabrielius Šimkevičius. Jėzuitas, pamokslininkas. Gimė 1644 m. Žemaičiuose, mirė 1709 m. sausio 10 d. Vilniuje. Filosofas, teologas. 1666 – 1670 m. dėstė Kražių kolegijoje, tuo pat metu Kražiuose pamokslavo. Kražių kolegijos dvasios tėvas. Kurį laiką dirbo ir Varniuose, Vilniuje, kitose Lietuvos vietose. Jo veikla buvo itin plati ir įvairi. Rašė mokyklinius dramos veikalus Kražių kolegijos moksleiviams. Dažniausiai rašė žemaitiškai.
Jonas Šimkus. Visuomenės ir politikos veikėjas, profesorius. Gimė 1873 m. balandžio 25 d. Telšių apskrities Duseikių kaime, mirė 1944 m. birželio 4 d. Kauno apskrities Maironiškių kaime. Mokėsi Telšiuose, Palangoje, Šiauliuose, Liepojoje, Maskvoje, Kazanėje, Ženevoje. Farmacininkas, chemikas. Dar studentaudamas įsitraukė į slaptų lietuviškų draugijų veiklą, platino draudžiamą literatūrą. 1918 m. grįžęs į Lietuvą dirbo prekybos ir pramonės, vėliau – krašto apsaugos ministru. 1922 m. buvo paskirtas Lietuvos universiteto profesoriumi ir rektoriumi. Vėliau dirbo Chemijos technologijos katedros vedėju. J. Šimkus – vienas iš Tarptautinio banko ir daugelio ūkinių draugijų steigėjas.
Gabrielius Šimkevičius. jėzuitas, profesorius, mokyklinių dramų kūrėjas. Gimė 1644 m. gegužės 13 d. Žemaitijoje, mirė 1709 m. sausio 10 d. Vilniuje. Mokėsi Vilniaus universitete. Dirbo daugelyje Lietuvos vietų. Ryškiausią pėdsaką paliko Kražių kolegijoje. Buvo jos rektorius, dėstė filosofiją, rašė mokyklines dramas. Jas statė Kražių kolegijoje. Išgarsėjo ir savo pamokslais, kuriuos dažniausiai sakydavo žemaitiškai.
Kristina Šlauskaitė (1868–1944). Mokytoja, knygnešė, daraktorė. Palaidota Palangos miesto kapinėse.
Mykolas Šleževičius. Politikas, valstybės veikėjas. Gimė 1882 m. vasario 21 d. Viduklės valsčiuje, mirė 1939 m. lapkričio 11 d. Kaune. Mokėsi Mintaujoje, Odesoje. Redagavo keletą spaudos leidinių, rūpinosi lietuvių teatro reikalais, pats režisavo E. Slovackio „Mindaugą“ ir vaidino kunigaikštį Daumantą. Odesoje, Vilniuje įsteigė „Rūtos“ kultūros draugijas. Nuo 1907 m. priklausė Demokratų (Socialistų liaudininkų) partijai ir buvo vienas iš jos vadovų. 1919 m. balandžio 12 – spalio 6 dienomis buvo ketvirtojo ministrų kabineto ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras, o 1926 m. birželio 14 – gruodžio 17 dienomis – ministras pirmininkas, užsienio ir teisingumo ministras. 1926 m. rugsėjo 28 d. su Sovietų Sąjunga pasirašė Nepuolimo sutartį.
Jonas Šliūpas. Gydytojas, aušrininkas, visuomenės veikėjas, medicinos, humanitarinių ir teisės mokslų daktaras, pirmasis Palangos miesto burmistras (1933–1934, 1938–1939, 1941). Gimė 1861 m. kovo 6 d. Rakandžiuose (Šiaulių apskritis), mirė 1944 m. lapkričio 6 d. Berlyne, eidamas 84-uosius metus. 1880 m. Jonas Šliūpas Latvijoje baigė Mintaujos gimnaziją. Baigdamas gimnaziją Jonas Šliūpas jau laisvai kalbėjo penkiomis kitomis kalbomis: latviškai, lenkiškai, rusiškai, vokiškai ir lotyniškai. Iki paskutinės savo gyvenimo valandos Jonas Šliūpas buvo taurus, savo tautai ištikimas ir jai daug nusipelnęs lietuvis patriotas. Palangoje veikia Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys –Jono Šliūpo muziejus. Šalia jo, prie Vytauto gatvės, stovi biustas J. Šliūpo biustas (2003, skulptoriai A. Toleikis, D. Lukoševičius). J. Šliūpo vardu Palangoje pavadinta viena gatvė.
Vytautas Šliūpas (1930–2017). Visuomenės veikėjas, inžinierius, rūpinosi tėvo Jono Šliūpo archyvo
Juozapas Šniukšta (1864–1949). Kunigas. J. Šniukšta paskirtas Palangos klebonu (1896), dekanu (1924). 1897 m. klebonas laikinai dėstė Palangos progimnazijoje tikybos pamokas, rūpinosi Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios statyba ir įrengimu. 1938 m. gegužės 10 d. iš Palangos klebonijos kilęs gaisras nusiaubė pusę miestelio. Sudegė ir progimnazijos pastatas. Kurį laiką vaikai mokėsi klebono J. Šniukštos namuose J. Piktuižio gatvėje. 1938 m. J. Šiukšta liko altarista. J. Šniukšta palaidotas Palangos bažnyčios šventoriuje. Palangoje, prie centrinio įėjimo į bažnyčią, pritvirtinta bronzinė memorialinė lenta, skirta prelatui Juozapui Šniukštai.
Petras Šniukšta. Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, generolas, teisininkas, dėstytojas, LR krašto apsaugos ministras (1934–1935). Gimė 1877 m. lapkričio 12 d. Šiluvos valsčiuje, mirė 1952 m. lapkričio 22 d. Lietuvoje. Mokėsi Palangoje, Mintaujoje, Taline, karinį išsilavinimą gavo Maskvoje. Nuo 1918 m. – Lietuvos taikos teisėjas, vėliau – armijos teismo pirmininkas. 1934–1935 m. buvo krašto apsaugos ministras, 1935–1936 m. – Valstybės Tarybos narys.
Adomas Šoblinskas. Kalbininkas. Gimė 1932 m. gruodžio 28 d. Mažeikių rajone, mirė 1990 m. balandžio 3 d., palaidotas Karmėlavos kapinėse, Kauno rajone. 1961 m. baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1966 iki 1973 m. dirbo Mokyklų mokslinio tyrimo institute, nuo 1973 m. dėstė Vilniaus universitete. Yra paskelbęs daug mokslo darbų apie stilistiką, žanrus, lietuvių kalbos didaktiką ir kt. temomis.
Vladas Šorys (1906–1936). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. V. Šorys gimė 1906 m. Palangoje. Į Lietuvos kariuomenę savanoriu įstojo 1920 m. lapkričio 25 d., būdamas keturiolikos metų. Grįžęs iš kariuomenės, tapo Palangos miesto šaulių būrio vado pavaduotoju. 1926 m. įsidarbino pirmojo autobusų maršruto Palanga-Klaipėda vairuotoju, vėliau – Palangos pašte. 1933 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Pranciškus Šrubauskis. Jėzuitas, pamokslininkas ir lietuviškų knygų autorius. Gimė apie 1620 m. Kaune, mirė 1680 m. birželio 27 d. Kražiuose. 1645–1647 m. dirbo Kražiuose sintaksės mokytoju, 1656 m. spalio 1 d. Kražiuose padarė įžadus ir toliau liko Žemaitijoje. Nuo 1670 m. rugsėjo dirbo Kražių kolegijos rektoriumi. Šias pareigas po trijų m. perdavė Jonui Lagauskui. Plačiai pagarsėjo savo pamokslais.
Šuazeliai. Iš Prancūzijos į Lietuvą atvykę grafai, keletą amžių turėję didelę įtaką Lietuvoje. Žemaitijoje jiems priklausė keletas dvarų. Platelių dvaras prancūzų grafui Augustui Šuazeliui Gufjė atiteko 19 a. pradžioje. Šį miestelį Šuazeliai tebevaldė dar ir šio amžiaus pradžioje. Paskutinieji Platelių ir kelių kitų Žemaitijos dvarų ir kaimų šeimininkai buvo brolis ir sesuo Marija ir Liudvikas ŠuazeliaiGufjė. Marija mirė 1939 m. ir palaidota Platelių bažnyčios šventoriuje. Liudvikas 1940 m. emigravo į Prancūziją. Papilės dvaro paskutinis valdytojas buvo Gabrielis Šuazelis.
Juozapas Šukys (1908–1992). Kunigas, teologijos daktaras. Palangos klebonas (1950–1953).
Algimantas Švažas. Dailininkas grafikas. Gimė 1933 m. rugsėjo 14 d. Papilėje (Akmenės r.), mirė 2003 m. rugsėjo 27 d. Palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse. 1966 m. baigė Vilniaus dailės institutą. 1952–1959 m. buvo Valstybinio dainų ir šokių ansamblio šokėjas solistas. 1965–1975 m. dirbo „Literatūros ir meno“ savaitraščio dailininku, 1975–1994 m. – Lietuvos menininkų rūmų dailės skyriaus vedėju. Gyveno Vilniuje.
Jonas Švažas. Dailininkas tapytojas. Gimė 1925 m. rugpjūčio 5 d. Urvikiuose (Mažeikių rajonas), mirė 1976 m. gruodžio 14 d. Vilniuje. 1953 m. baigė Lietuvos dailės institutą ir 19531976 m. šiame institute dėstė. Parodose dalyvavo nuo 1953 m. Tapė temines kompozicijas, peizažus, kūrė pasteles, piešė. Jo kūryboje buvo ryškus polinkis į dekoratyvumą, apibendrintą formą, laisvą ir metaforišką tikrovės interpretaciją.
Kazys Švažas. Dailininkas skulptorius. Gimė 1924 m. birželio 3 d. Urvikiuose (Mažeikių r.), mirė 2018 m. rugsėjo 14 dieną. 1943 m. baigė Mažeikių gimnaziją, 1953 m. – Vilniaus dailės institutą. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 1953 m. dirbo pedagoginį darbą dailės mokyklose, 1986–1990 m. buvo Dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas.
Francas Švechtenas (Franz Schechten) (1841–1924). Vokiečių architektas, suprojektavęs Palangos grafų Tiškevičių rūmus (1895).
Nuotraukoje – Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis. Fotografas nežinomas. Fotokopija iš RKIC archyvo
Puslapyje panaudota Regionų kultūrinių iniciatyvų centro, Žemaitijos regionų bibliotekų, muziejų surinkta it paskelbta informacija
Iškilių žemaičių sąrašas nebaigtinis, jis papildomas aktualia informacija, jos laukiama ir iš interneto svetainės lankytojų.