M
Martynas Macaitis (1894–1943). Lietuvos karininkas, kapitonas, tarnavo pasienio policijoje, patyrė sovietų represijas, žuvo lageryje. Gimė Palangoje, čia baigė progimnaziją.
Vilija Macienė. Palangos gintaro muziejaus vedėja (1998–2020), spaudos bendradarbė.
Alfredas Macius. Estrados dainininkas. Jo gimtinė – Palanga. A. Macius mokėsi Palangos vidurinėje (1950–1963), vėliau – vakarinėje mokyklose, Palangos muzikos mokykloje (1958–1962). Palangoje jaunieji muzikantai įkūrė grupę. V. Malinauskas grojo akordeonu, S. Povilaitis – kontrabosu, A. Macius – klarnetu. Vasaromis grupė grojo Palangos šokių aikštelėje, su pasisekimu koncertavo restorane „Vasara“.
Eugenijus Macius (1940–2021). Operatorius, režisierius-operatorius, fotografas. Jo gimtinė – Palanga. Baigė Palangos vidurinę mokyklą (1958). E. Macius – Lietuvos kinematografininkų sąjungos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Kaip operatorius jis nufilmavo daugiau nei 80 dokumentinių, informacinių, mokslo populiarinimo, reklaminių filmų, apie 5 tūkstančius siužetų ir laidų kino žurnalams „Tarybų Lietuva“, „Lietuvos pionierius“ bei Lietuvos televizijai. 15 filmų apie Klaipėdos miesto jūrines įmones jis sukūrė kaip autorius-operatorius. E. Macius apdovanotas visasąjunginiais ir tarptautiniais diplomais, garbės raštais, Visasąjunginės liaudies ūkio pasiekimų parodos bronzos ir sidabro medaliais. 2012 m. E. Macius apdovanotas medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“. E. Macius palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Regina Maciūtė. Dainininkė, pedagogė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, visuomenės veikėja. Gimė 1946 m. birželio 18 d. Kretingos rajono Šašaičių kaime. 1971 m. baigė Lietuvos konservatoriją. Nuo 1971 m. – Lietuvos filharmonijos solistė. Yra sukūrusi daugelį vaidmenų Lietuvos operos ir baleto teatre, daug kartų koncertavusi užsienio šalyse. Dirba Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Buvo ilgametė Šatrijos Raganos bendrijos valdybos pirmininkė.
Antanas Mackevičius. Kunigas, vienas iš 1863 m. sukilimo vadų. Gimė 1828 m. birželio 14 d. Raseinių apskrities Liolių parapijoje, mirė 1863 m. gruodžio 16 d. Kaune. Mokėsi Vilniuje, Kijeve, Varnių kunigų seminarijoje. Dirbo Krekenavoje, Paberžėje prie Surviliškių. 1863 m. suorganizavo apie 300 ginkluotų žmonių būrį, perskaitė bažnyčioje sukilimo valdžios išplatintą manifestą ir ėmėsi vadovauti būriui, siekdamas iškovoti lietuvių tautai politinių teisių, tautinį savarankiškumą. Jis nepritarė lenkų sukilėlių siekiams sujungti Lietuvą su Lenkija. Z. Sierakauskas A. Mackevičių buvo paskyręs ketvirtojo bataliono vadu. Su šiuo batalionu jis kovėsi Anykščių, Panevėžio ir Raseinių apylinkėse. Rusai A. Mackevičių suėmė 1863 m. gruodžio 17 d. ties Vilkija ir, kai A. Mackevičius atsisakė išduoti sukilimo vadus, jį viešai pakorė Kaune, Ožeškienės gatvėje.
Juozas Mačernis. Pedagogas, žurnalistas, esperantininkas. Gimė 1891 m. sausio 22 d. Žemaičių Kalvarijos valsčiaus Šarnelės kaime, mirė 1976 m. rugsėjo 9 d. Argentinoje. Mokėsi Palangoje, Liepojoje, Vokietijoje, Ženevoje, Vilniuje. 1925–1926 m. mokytojavo Telšiuose, įsteigė M. Valančiaus liaudies universitetą, kurį laiką redagavo „Žemaičių prietelių“, esperanto laikraštį „Litova Stelo“. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, po to – į Argentiną. Daugiausia publikacijų yra paskelbęs esperanto klausimais.
Vytautas Mačernis. Poetas. Gimė 1921 m. birželio 5 d. Plungės rajono Šarnelės kaime, žuvo 1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijoje. Mokėsi Kauno ir Vilniaus universitetuose, kur studijavo anglų kalbą ir literatūrą, filosofiją. Meniniu požiūriu vertingiausi jo poezijos ciklai „Vizijos“, „Metų sonetai“, „Žmogaus apnuoginta širdis“. Jis yra palikęs ir nemažai vertimų – R. Bernso, A. Bloko, Š. Bodlero, O. Milašiaus, F. Petrarkos eilėraščių.
Juozas Mačys (1896–1966). Lietuvos kariuomenės savanoris, dalyvavęs nepriklausomybės kovose su lenkais, Birželio sukilimo (1941) dalyvis. Tarnaujant Lietuvos kariuomenėje, suteikti įvairūs laipsniai: pėstininko leitenanto (1920), leitenanto (1923), vyr. karininko (1928), vyr. leitenanto (1931), kapitono (1936). Už nuopelnus Juozas Mačys apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių (1928), Lietuvos nepriklausomybės (1928), Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medaliais ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordinu. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Maironis (Jonas Mačiulis). Kunigas, profesorius, poetas, Lietuvos tautinio atgimimo dainius. Gimė 1862 m. lapkričio 2 d. Šiluvos valsčiaus Pasandravio kaime, mirė 1932 m. birželio 28 d. Kaune. Mokėsi Kaune, Kijeve, Petrapilyje. Pirmoji ir žymiausia jo poezijos knyga „Pavasario balsai“ išėjo 1895 m. Profesoriavo Petrapilio dvasinėje akademijoje, buvo Kauno kunigų seminarijos rektorius. Eidamas šias pareigas mirė. Dažnai poilsiaudavo ir kurdavo Palangoje. Parašė eilėraštį „Nuo Birutės kalno“, baladę „Jūratė ir Kastytis“ ir kt. Jo vardu pavadinta gatvė Palangoje.
Petras Malakauskis. Kunigas, žurnalistas. Gimė 1889 m. balandžio 18 d. Platelių valsčiaus Mikitų kaime, mirė 1948 m. Kaune. Kunigu įšventintas 1913 m. Vikaravo Plateliuose, Vainute. Vėliau dirbo Vokietijoje, Naumiestyje, Kaune, studijavo Romoje, o 1921–1922 m. bažnytinę teisę. Nuo 1922 m. spalio 11 d. buvo paskirtas teisėju Kauno kurijoje moterystės klausimais, vėliau dirbo Vilniaus Universiteto profesoriumi.
Viktoras Malinauskas. Estrados dainininkas. Nuo 1957 m. apsigyveno su tėvais Palangoje, čia mokėsi vidurinėje mokykloje, vaikų muzikos mokykloje baigė akordeono klasę. Palangiškiai Viktoras Malinauskas, Stasys Povilaitis, Alfredas Macius susibūrė į estradinį ansamblį. Stasys grojo kontrabosu ir dainavo, Alfredas grojo klarnetu, Viktoras – akordeonu.
Laimutis Leonas Mardosas. Architektas, dailininkas. Palangos vyriausias architektas (1977–1988). Palangoje suprojektavo: Palangos miesto generalinį planą (1987), Palangos centrinės dalies detaliojo plano projektą (1980, su architektu J. Vaškevičiumi ir kitais), gyvenamąjį namą su kavine „Monika“ (1990), parduotuvę su kavine ir viešbučiu „Du broliai“ (1991), Šiaulių banko rekonstrukciją (1994). L. L. Mardosas prisidėjo, Palangoje įkuriant Skulptūrų parkelį. Architektas rūpinosi, kad Palangoje būtų saugoma gamta, išliktų senosios vilos. 2005 m. L. L. Mardosui įteiktas Algimanto Zavišos fondo apdovanojimas „Už gyvenimo nuopelnus rekreacinės architektūros srityje“ , 2013 m. už viso gyvenimo nuopelnus L. L. Mardosui įteiktas auksinis Architektūros riterio ordinas.
Margiris (Margis, Margeris). Lietuvos kunigaikštis. Vygando Marburgiečio ir Kasparo Šiūco kronikose rašoma, kad Margiris vadovavo pilies gynimui nuo kryžiuočių. Manoma, kad ši pilis buvo Pilėnai, o jos gynimas vyko 1336 m. Negalėdamas atmušti kryžiuočių ir apsiginti nuo jų apsuptuose Pilėnuose, Margiris drauge su visa įgula geriau ryžosi nusižudyti negu pasiduoti priešui. XIX –XX amžių istoriografijoje ir grožinėje literatūroje Margiris parodomas kaip nacionalinis didvyris.
Marcelijus Martinaitis. Poetas, visuomenės ir kultūros veikėjas. Gimė 1936 m. balandžio 1 d. Raseinių rajono Paserbenčio kaime, mirė 2013 m. balandžio 5 d. Vilniuje. Baigė Vilniaus Universitetą. Filologas. Dirbo įvairiose periodinių leidinių redakcijose. Nuo 1980 m. dirba Vilniaus universitete. Pirma poezijos knyga – „Balandžio sniegas“– išspausdinta 1962 m. Labiausiai poetą išgarsino 1977 m. išspausdinta knyga „Kukučio baladės“ ir vėlesnių metų kūryba. Paskutiniais savo gyvenimo metais aktyviai dalyvavo Lietuvos kultūriniame ir politiniame gyvenime. Yra paskelbęs ir publicistinių darbų.
Angelina Martinkėnienė (1953–2021). Aukščiausios kategorijos gidė ekspertė, pedagogė, vertėja. Nuo 1981 m. gyveno Palangoje. Dirbo Palangos sanatorinėje mokykloje vyresniąja prancūzų kalbos ir pradinių klasių mokytoja, buvo Lietuvos gidų gildijos Palangos skyriaus pirmininkė, Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos Palangos skyriaus narė. Lietuvių ir užsienio kalbomis populiarino Palangos kurortą ir Lietuvos pajūrį tarp atvykstančių turistų ir miesto savivaldybės svečių. Valstybinio turizmo departamento apdovanota kaip sėkmingiausias metų gidas (2006), Klaipėdos krašto gidų bendrijos nominuota „Gidės elegancijos“ titulu (2007), 2008 m. gavo Lietuvos gidų sąjungos padėką už aktyvų bendradarbiavimą ir geranoriškumą. Palaidota Palangos miesto kapinėse.
Bronius Martinkus. Inžinierius, politikos ir visuomenės veikėjas. Palangos miesto tarybos deputatas, Palangos miesto tarybos pirmininkas (1990–1995). Gimė Palangoje.
Martynas iš Luokės. XV a. Žemaičių vyskupas. Pasižymėjo itin didele dora, atsidavimu savo darbui, geru bažnytinių reikalų tvarkymu. Žemaičių vyskupystę valdė itin trumpą laiką – apie pusę metų.
Martynas (II). Žemaičių vyskupas, į šias pareigas paskirtas 1483 m. vasario 21 d. po vyskupo baltramiejaus mirties. Yra žinių, kad buvo kilęs iš Žemaitijos ir daug jėgų atidavė katalikų bažnyčios stiprinimui Žemaičiuose. Rūpinosi Papilės, Šaukėnų bažnyčių statyba, Kražių altarijos įkūrimu. Mirė 1492 m.
Martynas (III) Lintfaras. Žemaičių vyskupas. Kilęs iš Vilniaus. Ilgą laiką gyveno Italijoje, kur baigė ir mokslus. Didelis teisės specialistas. Dirbo Poznanėje, Liuvene, Vilniuje, o po to jam patikėta Žemaičių vyskupija. Žinoma, kad jo valdymo m. Žemaitijoje pastatytos 7 bažnyčios. Aktyvus politikas, rūpinosi lietuvybės išlaikymu. Mirė 1515 m.
Dalia Matulaitė. Skulptorė, pedagogė. Gimė 1942 m. Kelmės rajono Junkiškės kaime, daugelį m. gyveno Klaipėdos krašte. Nuo 1964 m. studijavo Vilniaus Dailės instituto Skulptūros katedroje. Jos diplominis darbas – skulptūra „Stumbras“. Vėliau gyveno ir dirbo pedagoginį darbą Vilniaus vaikų dailės mokykloje, Vilniaus Dailės akademijoje ir kūrė. Stambiausi ir žymiausi jos kūrinai – skulptūros „Neringa“, „Gražina“, „Eglė – medžių motina“, „Dvylika brolių“, „Seserys“, „Klajojantis ežeras“, „Šventvakarių Ėvė“ ir kt.
Eugenijus Matuzevičius. Poetas, vertėjas. Gimė 1917 m. gruodžio 24 d. Volgogrado srityje, mirė 1994 m. birželio 20 d. Krinčine (Pasvalio r.), palaidotas Vilniuje. 1939–1943 m. Kaune ir Vilniuje studijavo lituanistiką. Žurnalistinį darbą pradėjo nuo 1939 m. – redagavo ateitininkų žurnalą „Ateitis“. Pirmasis poezijos rinkinys – „Audros paukščiai“ – išleistas 1944 m. Pokario m. dirbo Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje, Lietuvos rašytojų sąjungoje ir kitur, išleido nemažai savo poezijos, atsiminimų knygų, aktyviai bendradarbiavo periodinėje spaudoje, yra paskelbęs nemažai literatūros kritikos darbų, vertimų.
Nelė Mazalaitė. Rašytoja, JAV lietuvių visuomenės veikėja. Gimė 1907 m. rugpjūčio 20 d. Kretingos apskrities Darbėnų miestelyje, mirė 1993 m. spalio 31 d. Brukline. Grožinę kūrybą pradėjo publikuoti nuo 1929 m. įvairiuose lietuviškuose leidiniuose. Į užsienį pasitraukė baigiantis Antrajam pasauliniam karui. 1929 m. išleido novelių ir legendų rinkinį „Pajūrio moterys“, 1939 m. – „Miestas, kurio nėra“, 1942 m. – „Karaliaus ugnys“, 1948 m. – „Legendos apie ilgesį“, „Apversta valtis“, 1952 m. – „Gintariniai vartai“, 1951 m. – „Mėnuo, vadinamas medaus“, 1954 m. – „Saulės takas“, 1955 m. – „Negestis“, 1956 m. – „Pjūties metas“. N. Mazalaitės apysakų ir romanų pagrindiniai personažai – moterys. Būdingiausias rašytojos žanras – legendos.
Petras Maželis. Telšių vyskupas. Gimė 1894 m. rugsėjo 21 d. Cipriškyje (Obelių valsčius, Rokiškio apskritis), mirė 1966 m. gegužės 21 d. Telšiuose, palaidotas Telšių katedroje. Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, Kauno universiteto teologijos – filosofijos fakultete. Po to buvo paskirtas Telšių kunigų seminarijos profesoriumi. 1935 m. išrinktas sinodiniu teisėju, tais pačiais m. pakeltas kanauninku. Buvo garsus pamokslininkas. Nuo 1928 m. redagavo „Žemaičių prietelių“, buvo žinomas publicistas ir beletristas. Išleido novelių ir apysakų knygas „Žmogus“, „Kraujo lašai“, „Tarp audrų ir ramybės“. Kai Telšių vyskupija buvo be vyskupo, nuo 1947 iki 1950 m. ėjo vyskupijos kanclerio pareigas. Nuo 1950 iki 1955 m. – vyskupijos valdytojas. Telšių vyskupu paskirtas 1955 m., o 1964 m. – Telšių vyskupu ordinaru.
Martynas Mažvydas. Pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmuso prasti žodžiai“ (1547) autorius (parengė knygą spaudai). Gimė apie 1510 m., mirė 1563 m. gegužės 21 d. Ragainėje. Studijavo Karaliaučiuje, dirbo Ragainėje. Yra išleidęs dar ir „Giesmę Šv. Ambraziejaus“, „Formą krikštymo“, parengė spaudai giesmyną „Giesmės krikščioniškos“, maldyną „Parafrazės“.
Juozas Meškys (1955–2005). Dailininkas, fotografas. Gimė, mokėsi, gyveno ir kūrė Palangoje. Nuo 1980 m. dailininkas dalyvavo fotografijos ir tapybos parodose Lietuvoje ir užsienyje. J. Meškys aktyviai prisidėjo, steigiant Palangos kūrybinę grupę „Mostas“ ir jai vadovavo (2001–2003). Dailininko paveiksle pavaizduoti skrendantys kirai 1993 m. tapo „Mosto“ kūrybine emblema. J. Meškys palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Adomas Bernardas Mickevičius. Lenkų rašytojas, kilęs iš Lietuvos bajorų Rimvydų Mickevičių giminės, dar XVII a. gyvenusios etnografiškai lietuviškoje Rodūnės parapijoje. Gimė 1798 m. gruodžio 24 d., mirė 1799 m. sausio 4 d. Naugarduko apyl. Palangoje lankėsi 1824 m. vasarą. Jo vardu pavadinta gatvė Palangoje.
Juozas Mickevičius. Pedagogas, kraštotyrininkas, muziejininkas, Kretingos muziejaus direktorius, Kretingos rajono Garbės pilietis. Gimė 1900 m. rugpjūčio 27 d. Mačiūkiuose (Platelių valsčius), mirė 1984 m. lapkričio 10 d. Šarnelėje (Plungės r.) . Baigęs Telšių gimnaziją, studijavo Lietuvos universitete Humanitarinių mokslų fakultete. Talkino Šiaulių „Aušros“, Telšių „Alkos“ muziejams. Paliko surinkęs neįkainojamos vertės krašotyrinį archyvą. Žymiausi jo darbai – „Žemaičių vestuvės“, „Žemaičių krikštynos“, „Senovės linų ūkis Žemaičių krašte“, „Senovės pieno ūkis Žemaičių krašte“, „Plateliai“, „Putvės pilis“, „1863 m. sukilimo atgarsiai Platelių apylinkėje“ ir kiti.
Regionų kultūrinių iniciatyvų centras 2008–2009 m. spaudai parengė ir išleido dvi J. Mickevičiaus rašytinio palikimo knygas „Tėvų ir protėvių žemė“ (sudarė Danutė Mukienė).
Petras Mičiūnas (1908–1969). Visuomenės veikėjas, Palangos vykdomojo komiteto pirmininkas (1959–1969). Palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Regimantas Midvikis. Skulptorius. Gimė 1946 m. rugsėjo 27 d.., mirė 2015 m. birželio 12 dieną. 1964 m. baigė Tauragės vidurinę mokyklą, 1971 m. – Vilniaus dailės institutą. Lietuvos nacionalinės premijos laureatas (1994 m.). Menininką labiausiai išgarsino šie jo kūriniai: paminklas pirmajam lietuvių kapitonui Liudvikui Stulpinui Smiltynės kapinaitėse (1990 m.); paminklas Simonui Daukantui Lenkimuose (1993 m., archit. Adomas Skiezgelas); paminklas pirmosios lietuviškos knygos autoriui Martynui Mažvydui Klaipėdoje, naujai rekonstruotoje Lietuvininkų aikštėje (1997 m., archit. Vytenis Mazurkevičius); paminklas karaliui Mindaugui Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje (2003 m. , archit. Algimantas Nasvytis, Ričardas Krištapavičius, Inesa Alistratovaitė); paminklas Juozui Miltiniui Panevėžyje (2007 m.); paminklas Lietuvos vardo tūkstantmečiui Klaipėdoje (2009 m. , archit. Vytenis Mazurkevičius, konstr. Tautvydas Tubis); paminklas Kęstučio apygardos partizanams Tauragėje (2009 m.). R. Midvikis yra sukūręs ir dekoratyvinių skulptūrų. Žymiausios iš jų: „Bėgikai“ (1976 m.); „Sudužimas“ (1979 m.); „Žemė kėlė“ (1980 m.); „Katinas“ (1982 m.). Tarp jo kūrinių yra ir kamerinių skulptūrų („Žeme, nepalik mūsų“ (1979 m.), portretųs (Domo Rociaus (1973 m.), „Birutė“ (1975 m.), smulkiosios skulptūros kūrinių ir kt. Jo darbai Palangoje: paminklas pirmajam viešam lietuviškam spektakliui (1989), paminklinės stelos B. Dvarionui (2004), V. Jurgučiui (1997), E. Balsiui (1989).
Ala Sabina Miežinienė. Bibliotekininkė, dėstytoja, humanitarinių mokslų daktarė (1993). Mokslinių interesų sritis apėmė informacijos paieškos kalbas ir sistemas, informacijos paiešką, kompiuterių taikymą, informacijos specialistų rengimą. S. A. Miežinienė Palangoje baigė vidurinę mokyklą.
Rimantas Antanas Mikalkėnas. Inžinierius, Lietuvos ir Palangos miesto savivaldybės politikos bei visuomenės veikėjas, Palangos miesto meras (1990–1993), Palangos miesto tarybos deputatas (1990–1995), nuo 2007 m. Palangos miesto savivaldybės tarybos narys.
Juozapas Miklovas (1919–1991). Kunigas. Palangos bažnyčios altarista su vikaro teisėmis (1978–1985), Palangos bažnyčios klebonas (1985–1991). Palaidotas Palangos bažnyčios šventoriuje.
Jonas Mikulskis. Gydytojas, visuomenės veikėjas. Gimė 1885 m. balandžio 3 d. Telšiuose, mirė 1959 m. sausio 8 d. Prancūzijoje. Mokėsi Palangoje, Šiauliuose, Vienoje, Ciuriche, kur 1909 m. gavo medicinos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą, dirbo Kuliuose, Šateikiuose, Plungėje, Varniuose ir Telšiuose. Dalyvavo Tautų Sąjungos gydytojų veikloje. 1922 m. išrinktas Telšių apskrities Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos valdybos pirmininku, daug prisidėjo steigiant Žemaičių „Alkos“ muziejų, aktyviai bendradarbiavo spaudoje. Į Vakarus pasitraukė 1944 m. Prancūzijoje gyveno nuo 1946 m. vasario mėnesio.
Juozapas Miklovas (1919–1991). Kunigas. Palangos bažnyčios altarista su vikaro teisėmis (1978–1985), Palangos bažnyčios klebonas (1985–1991). Palaidotas Palangos bažnyčios šventoriuje.
Algimantas Mikuta. Poetas, vertėjas. Gimė 1943 m. gegužės 13 d. Mažeikiuose. 1960–1964 m. studijavo Kauno politechnikos institute, 1965 –1969 m. – Vilniaus universitete, vėliau dirbo „Nemuno“ žurnalo redakcijoje, Rašytojų sąjungos Kauno skyriuje. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1959 m. Pirmasis rinkinys – „Gėlės braižykloj“ – išėjo 1962 m. Pagarsėjo poezijos knygomis „Žalios vyšnios“, „Apuoko valanda“, „Švytuoklė“, „Paukščių žemė“, „Spektras“, „Ašmenys“, „Šiandien piešime žaibus“ ir kt. Yra išleidęs ir daugiau knygų.
Rapolas Milevičius (1903–1943). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. Būdamas 16 metų, 1919 m. balandžio 27 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1922 m. birželio 2 d. Po tarnybos gyveno Palangoje. 1928 m. R. Milevičius apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Virginijus Milinis. Pedagogas, „Grubiojo“ teatro Palangoje įkūrėjas, režisierius, aktorius.
Vacys Milius. Etnografas, kultūrologas, etnologas, kraštotyrininkas, Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademikas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, aktyvus Žemaičių kultūrinio judėjimo dalyvis. Gimė 1926 m. gruodžio 8 d. Skuodo rajono Šauklių kaime, mirė 2005 m. spalio 2 d. Vilniuje, palaidotas Vilniuje.. 1951 m. baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1954 m. dirbo Lietuvos istorijos institute. Mirė 2005 m. spalio mėn.
Juozas Miltinis. Režisierius, aktorius. Gimė 1907 m. rugsėjo 3 d. Akmenėje, mirė 1991 m. Baigė Kaune veikusią Valstybinio teatro vaidybos mokyklą. 1931–1932 m. buvo Šiaulių dramos teatro aktorius. 1937 m. baigė Š. Diuleno vaidybos studiją Paryžiuje, 1937–1938 m. mokėsi Londone, 1938–1940 m. Kaune vadovavo darbo rūmų teatro vaidybos studijai ir teatrui, 1940–1980 m. (su pertrauka) buvo Panevėžio dramos teatro meno vadovas, vyriausiasis režisierius, vaidybos studijos vadovas, 1954–1959 m. – Lietuvos kino studijos režisierius.
Bronė Mingailaitė Uogntienė (1919–1983). Dailininkė (tapytoja), dėstytoja. Palangoje turėjo dirbtuves, kuriose vasaromis tapydavo. 2013 m. dailininkų Uogintų šeimai priklausančiame name (Naglio al. 12) atidengta memorialinė lenta, kurioje įamžintas B. Uoginto, B. Mingilaitės-Uogintienės ir jų sūnaus B. Uoginto atminimas.
Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967). Rašytojas. Yra ilsėjęsis ir kūręs Palangoje. Ateitininkų konferencijos metu Palangoje suvaidinta V. Mykolaičio-Putino misterija „Nuvainikuota vaidilutė“ (1927).
Mindaugas. Pirmasis istoriškai minimas suvienytos Lietuvos valdovas, vienintelis iki šiol formaliai vainikuotas jos karalius. Gimė XII a. pabaigoje, mirė 1263 m.
Kazys Mockus. Pedagogas, spaudos darbuotojas, žurnalistas, vertėjas. Gimė 1910 m. liepos 4 d. Kelmės valsčiaus Rikantų kaime, mirė 1972 m. sausio 8 d. Bostone (JAV). Mirė 1972 sausio mėnesį. Mokėsi Raseiniuose, Vytauto Didžiojo universitete, vėliau dirbo pedagoginį darbą Pagėgiuose, 1939–1944 m. Telšių vyskupystės M. Valančiaus gimnazijoje. 1942 m. įkūrė suaugusiųjų gimnaziją Telšiuose ir buvo jos direktorius iki vokiečiams ją uždarant 1943 m. 1929 m. pradėjo bendradarbiauti periodinėje spaudoje. 1934–1935 m. redagavo „Darbininko“ laikraštį. 1941 m. Telšiuose įsteigė savaitraštį „Žemaičių žemę“ ir jį iki 1944 m. redagavo. 1942–1944 m. kartu su Pranu Geniu redagavo ir išleido „Žemaičių kalendorių“, 1943 m. išspausdino knygelę „Žemaičių kankiniai“, kurią 1955 m. Lietuvos išlaisvinimo komitetas buvo išleidęs ir prancūziškai. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. Gyvendamas Vokietijoje taip pat dirbo pedagoginį darbą, aktyviai dalyvavo užsienio lietuvių kultūriniame ir politiniame gyvenime, bendradarbiavo spaudoje, buvo „Lietuvių enciklopedijos“ bendradarbis.
Lendrūna Moncevičienė. Pedagogė (dailės), dailininkė, Palangos S. Vainiūno meno mokyklos dailės skyriaus vedėja.
Liucija Mončienė. Pedagogė (fizikė). Gimė Palangoje, čia baigė vidurinę mokyklą (1977). Dirba Palangoje (nuo 1984 m.)
Antanas Mončys. Skulptorius. Gimė 1921 m. Kretingos apskrityje, mirė 1993 m. Paryžiuje. Mokėsi Kretingoje, Kaune. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. 1950 m. baigė „Ecole des Arts et Metiers“ Freiburge(Vokietija) ir išvyko gilinti žinių į Paryžių. Vėliau Paryžiuje apsigyveno nuolatinai ir ten sukūrė žymiausius savo darbus, pasižyminčius originalia, savo stiliumi liaudies primityviajam menui gimininga ir ekspresyvia forma. Paskutiniaisiais savo gyvenimo m. didelę dalį savo kūrybos skulptorius padovanojo Lietuvai. Palangoje veikia Antano Mončio namai-muziejus.
Vytautas Mončys (Moncevičius) (1950–2016). Architektas, dailininkas (tapytojas). Gyveno, dirbo ir kūrė Palangoje.
Paulina Mongirdaitė (1865–1924). Fotografė, leidėja, fotožurnalistikos pradininkė. Nuo 1885 m. P. Mongirdaitė su tėvais apsigyveno kurorte. 1889 m. atidarė fotografijos paviljoną Palangoje, Vytauto gatvėje šalia senosios vaistinės. Fotografavo didikų šeimas, dvarus, Kretingos ir Palangos apylinkes, vasarotojus, vertėsi leidybine veikla. 1890 m. parengė fotografijų albumą „Kretynga“. Jame yra 49 nuotraukos, kuriose įamžinti Kretingos dvaro pastatai ir parkas, Kretingos ir Palangos miesteliai bei senosios bažnyčios. P. Mongirdaitė piešė spalvotas miniatiūras su Palangos vaizdais, kurias 1892 m. panaudojo albumui „Polonga Bains de mer“. Tai seniausias žinomas Palangos miesto vaizdų albumas. P. Mongirdaitė laikoma viena iš fotožurnalistikos pradininkių. Pirmąsias nuotraukas ji žymėjo spaudais „Fotografija P. Mongird. Polangen“ (kirilicos šriftu) arba „Wadwicz Mongird Polangen“ (lenkų kalba). Pirmoji Lietuvoje fotografė moteris P. Mongirdaitė gyveno ir kūrė Palangoje. Palaidota Palangos miesto kapinėse, šalia koplyčios. P. Mongirdaitės atvirukai ir fotografijos saugomos įvairiuose Lietuvos muziejuose, bibliotekose, dažnai eksponuojami parodose.
Vladislovas Mongirdas (1877–1960). Medikas, draudžiamos lietuviškosios spaudos platintojas. Mokėsi Palangos progimnazijoje. Pirmojo viešo lietuviškojo spektaklio metu Palangoje (1899) vaidino Bekampį.
Jadvyga Monstvilaitė. Profesorė, habilituota gamtos mokslų daktarė. Gimė 1919 m. rugsėjo 22 d. Plungėje, mirė 2004 m. birželio 6 d. Vilniuje. Lietuvos biologė, habilituota biomedicinos mokslų daktarė, Lietuvos mokslininkų sąjungos narė, daugelio mokslų darbų autorė.
Loreta Mukaitė Sungailienė. Gimė 1977 m. rugsėjo 10 d. Skuode. Etnomuzikologė, folkloro dainininkė, respublikinio „Dainų dainelės” konkurso (1994 m.) laureatė. folkloro kolektyvų „Virvytė”, „Šaltinis” vadovė, televizijos laidų „Duokim garo!“, „Kulinarinė kelionės“, „Gero ūpo!“, „Folkšokas“ , renginių vedėja, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos nacionalinio kultūros centro Nematerialiojo kultūros paveldo specialistė, Akademinio žemaičių jaunimo korporacijos „Samogitia“ vadovė, daugelio straipsnio etnomuzikologijos klausimais autorė, tradicinės muzikos kompaktinių plokštelių sudarytoja. Gyvena Vilniuje.
Danutė Mukienė Ramonaitė. Žurnalistė, muziejininkė, redaktorė, knygų leidėja, autorė, bendraautorė, sudarytoja. Gimė 1957 m. liepos 28 d. Sriauptų kaime (Lenkimų apyl., (Skuodo r.). 1984 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, kur įsigijo žurnalistės specialybę. Dirbo Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“, Palangos miesto tarybos laikraščio „Palanga“, Skuodo rajono radijo redakcijose, įkūrė ir nuo 1991 iki 1993 m. redagavo pirmąjį žemaitišką laikraštį „A mon sakaa?“, 1993–2016 m. kultūros ir istorijos žurnalą Žemaičių „Žemaičių žemė“. 1999–2021 m. dirbo Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje. Yra VO „Regionų kultūrinių iniciatyvų centras“, Šatrijos Raganos bendrijos vadovė.
Danielius Mušinskas. Rašytojas. Gimė 1951 m. lapkričio 4 d. 1969 m. baigė Telšių Žemaitės vidurinę mokyklą, 1974 m. – Vilniaus universiteto filologijos fakultetą. Vėliau dirbo Tryškių vidurinėje mokykloje mokytoju, 1976–1988 m. – „Jaunimo gretų“ žurnalo skyriaus vedėju, 1988–1989 m. Rašytojų sąjungos konsultantu. Nuo 1990 m. dirbo „Pergalės“ žurnalo, kuris nuo 1993 m. vadinasi „Metai“, redaktoriumi, 1996–2001 m. buvo Žurnalistų etikos inspektorius. Išgarsėjo šiais lnovelių leidiniais: „Kol išaušta rytas“ (1979 m.); „Mėlynų dilgėlynų naktis“ (1982 m.), „Šviesa virš Tausalo“ (1987 m.); „Gyvenimas kaip alibi“ (1991 m.); „Kalno saugotojas“ (2006 m.).
Svarbiausi apdovanojimai: 1988 m. – Žemaitės literatūrinė premija už knygą „Šviesa virš Tausalo“, 1999 m.– literatūrinė „Varpų“ premija, 2007 m. – Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2007 m. – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūros premija už novelių rinkinį „Kalno saugotojas“, 2010 m. – Jurgio Kunčino vardo premija.
N
Vladas Nagius-Nagevičius. Generolas, archeologas, karo gydytojas, muziejininkas. Gimė 1881 m. birželio 17 d. Kretingoje, mirė 1954 m. rugsėjo 15 d. JAV. 1893–1896 m. mokėsi Palangoje, vėliau Rygoje, Petrapilyje. 1918 m. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, buvo pirmasis gydytojas savanoris. 1920 m. pakeltas į generolus leitenantus ir paskirtas vadovauti sveikatos tarnybai. 1921 m. įkūrė Karo muziejų Kaune. 1924 m. įkūrė Karo invalidų šelpimo komitetą, buvo vienas iš Suomių – lietuvių draugijos bei kelių kitų draugijų steigėjas. Nepriklausomoje Lietuvoje atliko tris didelio masto archeologinius kasinėjimus vakarų Žemaitijoje: Pryšmančių kapinyne, Apuolės ir Įpilties piliakalniuose. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, vėliau apsigyveno JAV.
Tomas Narevičius. Jėzuitas, poetas. Gimė 1691 m. lapkričio 19 d. Žemaitijoje, mirė 1761 m. Mokėsi ir profesoriavo Vilniaus akademijoje. Sueiliavo nemažai panegirikų, parašė dramą „Nenugalimas valdovas karalius Haliotas“, kuri 1718 m. buvo pastatyta Vilniuje.
Jurgis Narjauskas. Prelatas, profesorius. Gimė 1876 m. balandžio 21 d. Vilkaviškio apskrityje, mirė 1943 m. sausio 29 d. Telšiuose. Dirbo įvairiose Lietuvos vietose. 1928 m. persikėlė į Telšių vyskupiją, kur buvo bažnytinio tribunolo oficiolas ir Telšių seminarijos profesorius. Išvertė į lietuvių kalbą ir savo lėšomis 1938 m. išleido Dantės „Dieviškąją komediją“. Aktyviai bendradarbiavo daugelyje lietuviškų periodinių leidinių.
Stanislovas Narkuskis.– Romos katalikų kunigas, reformacijos priešininkas. Vilniaus kanauninkas ir arkidijakonas. 1564 m. karalius Žygimantas Augustas jį paskyrė eiti Žemaičių vyskupo pareigas, bet jis jų nepradėjo eiti, nes 1565 m. vasario 13 d. mirė. Garsėjo kaip didžiai išsilavinęs žmogus.
Vytautas Narmontas (1953–1998). Tautodailininkas (tapytojas). Gyveno ir kūrė Palangoje.
Stanislovas Narutavičius. Teisininkas, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras. Gimė 1862 m. rugsėjo 2 d. Alsėdžių valsčiaus Brevikių dvare, mirė 1932 m. gruodžio 31 d. Kaune. Mokėsi Liepojoje, Petrapilyje. Dalyvavo Vilniaus Didžiojo Seimo darbe, 1917 m. buvo išrinktas į Tautos tarybą.
Konradas Nastopka. Medikas, Rytų medicinos specialistas, refleksoterapeutas. Gyvena Palangoje.
Matas Naujokas. Generalinio štabo pulkininkas leitenantas. Gimė 1901 m. gegužės 5 d. Veiverių valsčiuje, mirė 1974 m. JAV. Turėjo aukštąjį karinį išsilavinimą. 1944 m. buvo Žemaičių rinktinės pėstininkų pulko vadas. 1941 m. dalyvavo rezistencinėje veikloje ir 1941 m. birželio 22–24 d. sukilime, eidamas Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nario ir pirmininko pareigas. Po karo gyveno užsienyje.
Antanas Neimantas (tėvas) (1839–1917). Ūkininkas, knygnešys.
Antanas Neimantas (sūnus) (1869–1934). Ūkininkas, knygnešys.
Juozas Nekrošius. Poetas, vertėjas, valstybės, politinis ir kultūros veikėjas. Gimė 1935 m. gruodžio 21 d. Raseinių rajono Rimgailių kaime, mirė 2020 m. kovo 15 d. Vilniuje. 1964 m. baigė Vilniaus universitetą. Savo kūrybą pradėjo spausdinti nuo 1953 metų. Pirmasis eilėraščių rinkinys „Kaštonai ir kaktusai“ išėjo 1970 m. Vėliau pasirodė jo eilėraščių knygos „Tas akmenų švelnumas“, „Čiulbantis beržas“, „Abejoju ir klausiu“, kt. Kūrė ir satyrinius eilėraščius, epigramas, dainų tekstus. Daugelį metų dirbo atsakingose valstybinėse pareigose, vadovavo ir Lietuvos kultūros ministerijai.
Fabijonas Neveravičius. Rašytojas, vertėjas. Gimė 1900 m. liepos 19 d. Raseinių rajono Pužų kaime, mirė 1981 m. balandžio 17 d. Londone. Baigė Lietuvos karo mokyklą. Pirmoji knyga – romanas „Dienos ir naktys“ – išėjo 1935 m. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Nuo 1947 m. gyveno Didžiojoje Britanijoje. Savo literatūrinę veiklą tęsė ir emigracijoje. Rašė romanus, apsakymus apysakos, vertė į lietuvių kalbą S. Žeromskį, V. Reimontą, L. Tolstojų.
Kajetonas Rokas Nezabitauskis-Zabitis. Pirmojo lietuviško iliustruoto elementoriaus autorius. Gimė 1800 m. rugpjūčio 29 d. Salantų valsčiaus Baidotų kaime, mirė 1876 m. balandžio 11 d. Varšuvoje. Mokėsi Žemaičių Kalvarijoje, Kaune, Vilniuje, kur buvo vienas iš veikliausių žemaičių studentų lituanistinio sąjūdžio dalyvių. 1824 m. K. Nezabitauskis išleido knygelę „Naujas mokslas skaitymo dėl mažų vaikelių Žemaičių ir Lietuvos“. Tai pirmas iliustruotas lietuviškas elementorius. Jame išspausdinta ir pirmoji lietuviškų knygų bibliografija. Joje suregistruotos 73 knygos ir rankraščiai.
Kiprijonas Juozapas Nezabitauskis-Zabitis. Politinės lietuvių poezijos pradininkas. Gimė 1779 m. rugsėjo 12 d. Salantų valsčiaus Baidotų kaime, mirė 1837 m. liepos 10 d. Prancūzijoje. Mokėsi Kražiuose, Vilniuje, Varniuose. 1831 m. Veliuonos bažnyčioje skelbė sukilėlių atsišaukimus, vėliau emigravo į Prūsus. 1834 m. Šiauliuose už akių karo teismo buvo nuteistas mirti. Rankraščiuose paliko poezijos rinkinį „Eiliavimas liežuvyje lietuviškai žemaitiškame“
Salomėja Nėris (1904–1945). Poetė. Dažnai vasaromis lankydavosi Palangoje, ilsėdavosi, kurdavo. Dalyvavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų kursuose Palangoje (1939). Jūrai, Palangai S. Nėris skyrė daug posmų.
Nikolajus Nikitinskis (~1865–1921). Carinės Rusijos valdininkas. Apie 1894 m. paskirtas į Palangą policijos viršininku. Per Pirmąjį pasaulinį karą pasitraukė į Rusijos gilumą, po karo grįžo į Palangą, dirbo gaisrinėje raštininku. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Stasė Niūniavaitė. Ilgametė Akmenės liaudies teatro režisierė, vadovė. Žemaičių rašytojų sambūrio dalyvė, poetė, Žemaičių kultūros draugijos narė. Gimė 1923 m. sausio 20 d. tuometinės Šiaulių apskrities Tryškių valsčiaus Maldenių kaime (dabar – Telšių rajono savivaldybės teritorija), mirė 2002 m. liepos 2 d., palaidota Tryškių kapinėse (Telšių r.) 2013 m. žurnalistas, ilgametis Akmenės liaudies teatro aktorius Apolinaras Juodpusis parašė, parengė spaudai ir išleido biografinę knygą „Stasė Niūniavaitė“.
Petras Nonhartas. Architektas, statybininkas. Gimė 1884 m. rugpjūčio 17 d. Telšių apskrities Pasruojos kaime, mirė 1928 m. gegužės 30 d. Kaune. Minimas 1599–1633 metais rašytiniuose šaltiniuose. Buvo olandų kilmės. Atvyko į LDK Stepono Batoro valdymo metais. Prisidėjo prie Panemunės pilies (Jurbarko) statybos, statė daugelį svarbių tais laikais pastatų Lietuvoje.
Liudas Noreika. Politikas, visuomenės veikėjas, žurnalistas, teisininkas, pedagogas. Gimė 1884 m. rugpjūčio 17 d. Pasruojėje ( Žemaičių Kalvarijos valsčius, Telšių apskritis), mirė 1928 m. gegužės 30 d. Kaune. 1897 m. baigė Alsėdžių liaudies mokyklą, 1901 m. – Palangos progimnaziją, 1905 m. – Žemaičių kunigų seminariją Kaune, 1908 m. – Peterburgo dvasinę akademiją, 1917 m. – Peterburgo universiteto Tteisės fakultetą. 1915–1918 m. dirbo kelių Lietuvoje leistų periodinių leidinių redaktoriumi. Buvo vienas iš „Pažangos“, Lietuvių tautininkų sąjungos partijos kūrėjų. 1918 m. buvo kooptuotas į Lietuvos Tarybą, 1919–1920 m. dirbo teisingumo ministru, vėliau užsiėmė advokato praktika. Nuo 1926 m. gruodžio iki 1927 m. vadovavo Lietuvių tautininkų sąjungos valdybai.
Boleslovas Normantas (1911–2004). Pedagogas (muzikas), chorvedys. Nuo 1958 m. gyveno Palangoje, dirbo muzikos mokytoju Palangos vidurinėje mokykloje, vadovavo moksleivių ir suaugusiųjų chorams. Paskirtas Palangos miesto kultūros skyriaus vedėju (1960–1962), vadovavo Palangos vaikų muzikos mokyklai (1963–1966). B. Normantas organizavo Palangos miesto ir Kretingos rajono dainų šventes, buvo jų vyr. dirigentas. Vyresniame amžiuje pats tapo choristu – įsiliejo į Palangos „Bočių“ gretas, dainavo bažnytiniame, Palangos vyrų choruose, buvo bendrijos „Bočiai“ pirmininku, vėliau – tarybos nariu. B. Normantas – nusipelnęs LTSR mokytojas (1965), apdovanotas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo garbės raštu (1955) ir medaliais. B. Normantas palaidotas Palangos miesto kapinėse.
O
Grigas Antanas Oginskis. Mirė 1709 m. Kunigaikščio Jono Oginskio sūnus, Žemaičių seniūnas ir didysis etmonas, ypač pasižymėjęs XVIII a. pradžioje vykusiame pilietiniame kare, kuriame buvo vienas iš vadinamosios respublikonų partijos vadovų, kovojusių prieš tuo metu Lietuvoje dominavusią Sapiegų giminę. G. A. Oginskis turėjo savo dvare orkestrą. Jo laikais Oginskių giminėje susidarė tradicija globoti muzikus ir muziką.
Ireniejus Oginskis. Gimė 1808 m. Florencijoje, mirė 1863 m. Rietave. Kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio sūnus. Pagarsėjo kaip pavyzdingas ūkininkas, įvedęs savo dvaruose apie Rietavą, Endriejavą, Veiviržėnus savotišką valstiečių savivaldybę su renkamais vaitais, teismais, taupomosiomis ir kitokiomis kasomis. 1835 m. panaikino baudžiavą, o vėliau įėjo į specialų komitetą baudžiavos panaikinimo klausimui nagrinėti visoje Kauno gubernijoje. Jis žinomas ir kaip kultūros žmogus, pradėjo statyti Rietavo bažnyčią, įsteigė Rietavo žemės ūkio mokyklą, kur buvo dėstoma ir lietuvių kalba. Jis buvo S. Daukanto, M. Akelaičio darbų rėmėjas. Jo dėka Rietavas tuo laiku buvo pasidaręs žymus Žemaitijos ūkio ir kultūros centras. Du jo sūnūs – Bagdonas ir Mykolas – itin daug nuveikė organizuodami, steigdami muzikos mokyklas, orkestrus Rietave ir Plungėje.
Mykolas Kleopas Oginskis. Kunigaikštis, politinis veikėjas, kompozitorius. Gimė 1765 m. rugsėjo 25 d. netoli Varšuvos, mirė 1833 m. spalio 15 d. Florencijoje (Italija). Vilniaus universiteto garbės narys, daugelio iki šiol Lietuvoje, Europoje populiarių polonezų, mazurkų autorius. Žinomas ir kaip diplomatas, LDK iždininkas, vienas iš 1794 m. sukilimo vadovų.
Malgožata Omilanovska (Malgoržata Omilanovska). Lenkijos mokslininkė, kultūros istorikė, profesorė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Palangos miesto garbės pilietė (2016). Gimė 1960 m. balandžio 10 d. Varšuvoje (Lenkija). Baigė Varšuvos universitetą, Berlyno technikos universitete studijavo architektūrą. Profesorė parašė ir paskelbė monografiją lenkų kalba: „Nadbałtyckie Zakopane. Połąga w czasach Tyszkiewiczow“ (2011). Ši knyga išversta į lietuvių kalbą: „Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais“ (2014). 2016 m. gruodžio 29 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu už Palangos miesto vardo garsinimą Lietuvoje ir užsienyje savo darbais ir veikla mokslo, kultūros srityse bei ypatingus nuopelnus Palangos miestui profesorei, habilituotai daktarei Malgoržatai Omilanovskai suteiktas Palangos miesto garbės pilietės vardas. 2018 m. rugsėjo 15 d. per iškilmingą ceremoniją, vykusią kurhauze, M. Omilanovskai įteiktos Palangos miesto garbės pilietės regalijos.
Konstantinas Olšauskas. Prelatas, katalikų visuomenės veikėjas. Gimė 1867 m. balandžio 22 d. Plungės rajono Burbaičių kaime, žuvo 1933 m. balandžio 18 d. Kretingos rajone, prie Laukžemės. 1892 m. baigė Peterburgo dvasinę akademiją. Įkūrė Juozapiečių draugiją, buvo vienas iš Kazimiero ir „Saulės“ draugijų steigėjų, 1914–1916 m. rūpinosi nuo karo nukentėjusių žmonių šalpa, dirbo kitą atsakingą darbą.
Kazimieras Olšauskas. Profesorius, kunigas, „Žemaičių prieteliaus“ redaktorius, teologas. Gimė 1911 m. vasario 2 d. Salantų valsčiaus Žeimių kaime, mirė 1954 m. birželio 18 d. Sibire. Mokėsi Plungėje, Telšiuose, Romoje. Nuo 1936 m. dirbo profesoriumi Telšių kunigų seminarijoje. „Žemaičių prietelių“ redagavo 1938–1940 m. Išspausdino knygelę apie prelatą P. Urbonavičių, keletą kitų leidinukų teologijos ir istorijos klausimais. 1946 m. buvo areštuotas ir tuometinės valdžios nuteistas 10 m. kalėti. Mirė Svardlovsko srityje po sunkaus sužeidimo.
Bronius Oškinis (1913–1985). Sklandytojas, sklandytuvų konstruktorius, sklandymo pradininkas Lietuvoje, pirmasis Palangos gintaro muziejaus vedėjas (1963–1967). Nuo 1962 m. gyveno Palangoje. B. Oškinis palaidotas Palangos miesto kapinėse. Palangoje jo vardu pavadinta gatvė.
Dovilė Oškinytė. Dailininkė, dailės pedagogė, Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ narė. 1970 m. D. Oškinytė baigė Palangos 1-ąją vidurinę mokyklą. Gyvena, dirba ir kuria Palangoje.
Gražina Oškinytė-Eimanavičienė. Dailininkė (grafikė), Lietuvos dailininkų sąjungos narė (nuo 1978 m.), Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ narė, Palangos miesto garbės pilietė (2016). Jai suteiktas Meno kūrėjos statusas (2005). Nuo 1965 m. gyvena Palangoje, dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse parodose (nuo 1967 m.). G. Oškinytė-Eimanavičienė sukūrė logotipų daugeliui Palangos įstaigų, įvairių ekslibrisų, atvirukų, kvietimų, plakatų, atkūrė Palangos herbą, nupiešė Palangos miesto planą, skirtą interjerui (1977), yra kelių skulptūrų autorė. Palangos botanikos parką puošia jos stela, skirta E. Andre (2007), paminklinis akmuo prie Tautos vado ąžuolo (2018), ant Birutės kalno, pagamintas pagal dailininkės piešinius, stovi stogastulpis 1863 m. sukilimo dalyviams atminti. Menininkė išleido dailės albumų, savo darbų katalogą, iliustravo poezijos knygų, sukūrė du viršelius Palangos viešosios bibliotekos leidiniams. 2013 m. Palangos viešoji biblioteka išleido dailininkės G. Oškinytės-Eimanavičienės albumą. 2016 m. gruodžio 29 d. Palangos miesto savivaldybės taryba už aktyvią kultūrinę, visuomeninę veiklą ir svarų indėlį Palangos miestui, kuriant bendruomenės kultūrinę gerovę, dailininkei Gražinai Oškinytei-Eimanavičienei suteikė Palangos miesto garbės pilietės vardą.
P
Juozas Pabrėža. Pedagogas, lituanistas, Lietuvos ir Šiaulių miesto savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas, aktyvus Žemaičių kultūros draugijos narys. Gimė 1955 m. rugsėjo 30 d. Skuode. 1973 m. baigė Skuodo vidurinę mokyklą, 1978 m. – Vilniaus universitetą, kuriame studijavo baigė lietuvių filologiją. 1981–1984 m. studijavo Vilniaus universiteto aspirantūroje ir ten apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją tema „Kirčio atitraukimo dinamika šiaurės žemaičių tarmėje“. 1978 m. dirbo Šiaulių pedagoginio instituto Lietuvių kalbos katedros dėstytoju, 1988 m. šiame institute jam buvo suteiktas docento pedagoginis mokslo vardas. 1986–1989 m. ėjo Šiaulių pedagoginio instituto Filologijos fakulteto prodekano pareigas, 1989–1995 m. buvo Dailės fakulteto dekanas, nuo 1995 m. ilgą laiką ėjo Šiaulių universiteto studijų prorektoriaus pareigas. 1995–1997, 2007–2011 m. ir 2011–2014 m. buvo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys.
Yra paskelbęs kelias dešimtis mokslinių straipsnių. Bendradarbiauja žurnaluose „Kalbotyra“ ir „Baltistica“. Yra leidinių „Žemaičių rašybos patarimai“ (1991 m.), „Žemaičių rašyba“ (1998 m.), vadovėlio studentams „Lietuvių kalba“ Dialektologijos skyriaus (1995 m.), „Žemaičių kalba ir rašyba“ (2017) autorius.
Jurgis Ambraziejus Pabrėža. Gimė 1971 m. sausio 15 d. Skuodo valsčiaus Večių kaime, mirė 1849 m. lapkričio 11 d. Kretingoje, palaidotas senosiose Kretingos kapinėse. Mokėsi Lenkimuose, Kretingoje, Varniuose, Vilniuje. Dalyvavo T. Kosciuškos sukilime. 1796 m. įšventintas į kunigus. Vikaravo Šiluvoje, Tveruose, Plungėje, klebonavo Raudėnuose, 1816 m. įstojo į Kretingos pranciškonų vienuolyną. Nuo 1817 m. dirbo Kretingos pranciškonų mokyklos mokytoju. Vėliau buvo paskirtas Kretingos vienuolyno pamokslininku. Rankraščiuose paliko 250 pamokslų, parašytų žemaičių kalba. Svarbus jo darbas „Apei smerti“, dvasinio turinio knygelė „Parkratims sanžines“, knygelė „Spasabs kayp reiyk apsyete so lygoniys kor niera Daktarie“. Iš viso J. A. Pabrėža parašė apie 50 mažesnių ir didesnių knygų iš medicinos ir botanikos. Yra sukūręs ir eilėraščių.
Kazimieras Pacas. Žemaičių vyskupas. Jauniausias Petro Paco ir Elzbietos Šemetaitės sūnus. Po Radvilų Pacų giminė buvo viena iš įtakingiausių didikų giminių Lietuvos politiniame gyvenime. K. Pacas kurį laiką buvo LDK sekretorius, Vilniaus prelatas, Smolensko vyskupas. Valdydamas Žemaičių vyskupystę, ilgą laiką gyveno Alsėdžiuose, toliau aktyviai dalyvavo Lietuvos politiniame gyvenime. Sudegus medinei Varnių katedrai, kitoje vietoje pastatė naują mūrinę katedrą ir jai padovanojo nemažai turto. Palaikė lietuvybę, ragino lietuvių kalbos mokytis ir kunigus. Rūpinosi paprastų žmonių reikalais. Mirė 1695 m. Palaidotas Varnių katedroje.
Mikalojus Pacas. Gimė 1570 m., mirė Paduvoje 1624 m. rugsėjo 6 d.
Žemaičių vyskupas. Vilniaus jėzuitų kolegijos ir Krokuvos universiteto auklėtinis. Vyskupo pareigoms paskirtas karaliaus Žygimanto Vazos. Žemaičiuose tęsė M. Giedraičio pradėtus darbus. Yra išlikę dokumentų, kurie patvirtina jį buvus garsiu pamokslininku, uoliu ganytoju. Jo rūpesčiu pastatytos bažnyčios Tryškiuose, Tirkšliuose, Čekiškėje, Grinkiškyje, Tveruose, Pašvintinyje. Jis Kražiuose įkurdino jėzuitus ir įsteigė Kražių kolegiją, rūpinosi Varnių kunigų seminarijos statyba.
Būdamas silpnos sveikatos, 1614 m. pavedė vyskupiją valdyti kanauninkui M. Geišui, o pats gydėsi Paduvoje ir ten būdamas atsisakė vyskupo pareigų. Mirė Paduvoje 1624 m. rugsėjo 6 d.
Aleksandras Pakalniškis. Rašytojas, fizikas. Gimė 1910 m. kovo 26 d. Plungės valsčiuje, mirė, mirė 2012 m. gruodžio 28 d. Naperville (JAV, Ilinojaus valstija). Mokėsi Plungės gimnazijoje, vėliau – Kaune, Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1939 m. dirbo mokytoju. 1942 m. įsteigė ir vadovavo Plungės prekybos (vėliau – amatų) mokyklai. 1944 m. pasitraukė į Vakarus ir ten toliau dirbo mokytoju. Parašė ir išleido keletą atsiminimų knygų, etnografinių pasakojimų rinkinių.
Kazimieras Pakalniškis (slapyv. Dėdė Atanazas). Gimė 1866 m. vasario 22 d. Salantų valsčiuje, mirė 1933 m. liepos 1 d. Šiaulių apskrities Raudėnų kaime. Mokėsi Mosėdyje, Liepojoje, Kauno kunigų seminarijoje. Jis inicijavo „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos“ leidimo pradžią Tilžėje, 1893–1896 m. redagavo šį leidinį. Savo kūryboje pasisakė prieš rusų valdžią.
Ričardas Pakalniškis. Literatūrologas. Gimė 1935 m. rugsėjo 3 d. Skuodo rajono Rukų kaime, mirė 1994 m. gegužės 12 d. Vilniuje. Baigė Vilniaus universitetą. 1959–1961 m. mokytojavo, nuo 1964 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Yra parašęs ir paskelbęs nemažai mokslo darbų apie lietuvių poemą, poeziją ir kitais klausimais.
Stanislava Darija Pakutinskaitė-Maleckienė. Dailininkė (grafikė), priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai. Gyvena Palangoje.
Antanas Feliksas Pakutinskas (1942–2016). Menininkas, gintaro apdirbimo meistras, Palangos miesto savivaldybės tarybos narys (1990–1995). Parodose Lietuvoje ir užsienyje dalyvavo nuo 1967 m. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Irena Pakutinskienė. Menininkė, gintaro apdirbimo meistrė. Palangoje gyvena nuo 1959 m. Dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje.
Raimundas Palaits. Verslininkas, Lietuvos valstybės ir politikos veikėjas, Palangos miesto meras (2000), LR Seimo narys (2000–2004, 2004–2008), Vidaus reikalų ministras (2008–2012). Baigė Palangos vidurinę mokyklą (1975), dirbo Palangoje (1981–2000).
Mečislovas Leonardas Paliulionis. Gimė 1834 m. Panevėžio apskrities Smilgių parapijoje, mirė 1908 m. gegužės 2 d. Kaune. Žemaičių vyskupystę valdė po to, kai iš vyskupo pareigų rusų valdžia pašalino Aleksandrą Beresnevičių. Kilęs iš Panevėžio apskrities. Profesorius, uolus kovotojas už bažnytines teises. Jo rūpesčiu seminarijose buvo prailgintas būsimųjų kunigų mokymas iki 5 – erių m. ir imta daugiau dėmesio skirti muzikiniam auklėjimui.
Petras Parčevskis. Žemaičių vyskupas. Gimė apie 1592 m. Mstislavo apskrityje, Parčeve, mirė 1658 m. gruodžio 6 d. Alsėdžiuose. Vyskupiją valdė 10 m. ir šiose pareigose gerai užsirekomendavo. Vienas iš tų, kurie 1655 m. pasirašė Kėdainių sutartį su švedais. Dėl jos P. Parčevskis vėliau turėjo daug nemalonumų: buvo apšaukę, kad išdavė katalikų tikėjimą, nors jis to daryti niekada ir nesiruošė. Mirė 1659 m. Palaidotas Varnių katedros rūsyje.
Stasys Paska. Aktorius. Gimė 1920 m. spalio 24 d. Radviliškyje, mirė 1981 m. lapkričio 25 d. Šiauliuose. 1940 m. baigė Panevėžio dramos studiją, 1940–1945 m. dirbo Panevėžio, 1945–1949 m. – Telšių Žemaičių, 1949–1981 m. – Šiaulių dramos teatro aktoriumi.
Mykolas Pauga. Gimė (1729 m. Buivydžiuose (Joniškio r.), mirė 1770 m. sausio 12 d. Joniškyje). Jis – vienas iš Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimo (1769) vadų. Prieš sukilimą buvo Joniškio vaitas, po sukilimo viešai 1770 m. sausio 12 d. Joniškyje nukirsdintas.
Alfredas Paulauskas (1928–2013). Inžinierius architektas, Palangos vyriausiasis architektas (1957–1963). Architekto interesai apėmė Vytauto, Jūratės, J. Basanavičiaus gatvių rekonstrukcijos ir aplinkos planavimo bei tvarkymo darbus (1954–1960), individualių namų, daugiabučių, gėlynų, ledų paviljonų projektavimą, centrinės Palangos miesto aikštės-skvero Vytauto gatvėje, skvero prie Jūratės gatvės, Jūratės ir Kastyčio skvero projektus (1958) ir kt. Už kūrybos nuopelnus architektas įvertintas TSRS Ministrų Tarybos premija (1984), nusipelniusio architekto vardu (1988), apdovanotas Architektūros Riterio ordinu (1998), jam suteiktas A. Zavišos paramos ir labdaros fondo apdovanojimas „Už gyvenimo nuopelnus rekreacinės architektūros srityje“ (2009).
Antanas Paulauskas (1901–1920). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. Būdamas 18 metų, 1919 m. vasario 15 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Mirė 1920 m. Šiauliuose. 1932 m. (po mirties) apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Feliksas Paulauskas (1879–1952). Knygnešys, pirmasis Palangos valsčiaus viršaitis (1921–1939).
Steponas Paulauskas (1877–1965). Pirmasis šaulių vadas Palangoje, 1923 m. Klaipėdos sukilimo dalyvis, visuomenininkas. 1921 m. S. Paulauskas apsigyveno Palangoje, dirbo siuvėju, įkūrė šaulių būrį, tapo pirmuoju būrio vadu. 1923 m. sausį, vaduojant Klaipėdos kraštą, S. Paulauskas vadovavo Palangos šauliams-savanoriams. 1921 m. Palangoje subūrė saviveiklos mėgėjus. Jiems vadovavo iki 1924 m. 1940 m. pasitraukė į Kauną, grįžo 1959 m. S. Paulauskas palaidotas Palangos miesto kapinėse.
Romas Paulikas. Dailininkas (tapytojas marinistas), Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ narys. Dailininkas Palangoje gyvena ir kuria nuo 1983 m. Rengia parodas Lietuvoje ir užsienyje.
Genė Pečiukevičienė. Pedagogė (anglų k.), dirbusi Palangoje, apdovanota Garbės ženklu už naujausių mokymo metodų diegimą, mokymo knygų ir vadovėlių parengimą bei aukštus pedagoginės veiklos rezultatus (2009).
Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Rašytoja, pedagogė, vertėja, aktyvi visuomenės veikėja. Gimė 1877 m. kovo 8 d. Telšių apskrities Medingėnų kaime, mirė 1930 m. liepos 24 d. Mažeikių apskrities Židikų kaime. Marijos tautiniam apsisprendimui didelę įtaką padarė Povilas Višinskis. Žymiausi jos kūriniai – apysakos „Sename dvare“, „Viktutė“, drama „Pančiai“.
Tarkvinijus Pekulas (Peculus). Italas, nuncijaus J. A. Caligario auditorius. 1579 m. nuncijaus atsiųstas į Žemaičius surašė Žemaičių parapijų vizitacijų aktus. Šie aktai neprarado reikšmės iki šiol ir pateikia gana aiškų Žemaitijos gyvenimo vaizdą tuo laikotarpiu, kai čia vyskupu dirbo Merkelis Giedraitis.
Petras Perkomas (Perkumas) (1898–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, vyr. puskarininkis. Gimė Virkštininkų kaime, Palangos valsčiuje. Būdamas 21 metų, 1919 m. vasario 19 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1921 m. gruodžio 17 d. P. Perkomas 1929 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Adomas Petkevičius. Aktorius. Gimė 1911 m. lapkričio 30 d. Plungės rajone, mirė 1986 metais. Dalyvao Telšių dramos mėgėjų veikloje, 1945–1949 m. buvo Žemaičių, o nuo 1949 m. – Šiaulių dramos teatro aktorius. Keletą vaidmenų yra sukūręs kine.
Jurgis Petkevičius (Petkūnas). Medininkų vyskupas. Gimė apie 1530 m. Eišiškių srityje, mirė 1574 m. liepos mėnesį Varniuose. Mokslus baigė Paduvoje ir Italijoje. Yra žinių, kad jis buvęs karaliaus gydytoju. Atvykus J. Petkevičiui į Žemaitiją, kraštas jau buvo apimtas protestantizmo. Kaip yra rašęs M. Valančius, J. Petkevičius ne itin daug dėmesio skyrė tam, kad žemaičiai vėl sugrįžtų prie katalikų tikėjimo, tačiau jis rūpinosi kunigų ruošimu ir finansavo jų ruošimą Žemaičių vyskupystei Vilniuje. Mirė Varniuose. Ten ir palaidotas (Varnių katedros rūsyje).
Gabrielė Petkevičiūtė-Bitė (1861–1943). Rašytoja, kultūros, visuomenės veikėja, knygnešė, pirmojo viešo lietuviškojo spektaklio Palangoje (1899) organizatorė ir režisierė.
Konstancija Petrikaitė-Tulienė (1906–1999). Dailininkė, keramikė, skulptorė, grafikė. Palangoje Birutės kalno papėdę puošia jos skulptūra „Birutė“ (1965).
Birutė Petrikytė. Dainininkė. Nuo 2008 m. gyvena Palangoje.
Antanas Pikelis. Aktorius. Gimė 1922 m. Kaune. 1944–1949 m. dirbo Žemaičių teatre, 1949–1951 – Šiaulių, o nuo 1951 m. buvo Lietuvos dramos teatro aktoriumi.
Jonas Piktuižis (1901–1920). Palangiškis savanoris, kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. 1920 m. lapkričio 21 d. žuvo prie Širvintų. 1932 m. J. Piktuižis pripažintas Lietuvos kariuomenės kūrėju savanoriu, o Roužės gatvė Palangoje pavadinta J. Piktuižio vardu.
Ignas Pikturna. Rašytojas marinistas, publicistas, spaudos darbuotojas, scenaristas, visuomenės veikėjas. Gimė 1924 m. rugpjūčio 27 d. Palangoje, mirė 2005 m. gegužės 11 d. Vilniuje. 1944 m. baigė Palangos gimnaziją. 1949–1957 m. dirbo Lietuvos kino studijos direktoriumi, vėliau – Lietuvos televizijoje, įvairių periodinių leidinių redakcijose. Savo kūrybą pradėjo publikuoti 1944 metais. Pagal jo parašytus kūrinius pastatyta keletas filmų. Yra parašęs nemažai knygų, paskelbęs apie 2000 straipsnių, reportažų, apybraižų, humoreskų. 1984 m. jam suteiktas LTSR nusipelniusio žurnalisto vardas.
Leonas Pikūnas (1898–1927). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, Palangos V nuovados viršininkas. Būdamas 21 metų, 1919 m. sausio 12 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1920 m. lapkričio 20 d. Baigė Policijos mokyklą, dirbo Palangos V nuovados viršininku. Mirė 1927 m. Palangoje. 1934 m. (po mirties) apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Jurgis Pinelis (1874–?). Knygnešys. Gyveno Palangoje, dirbo paštininku.
Viktoras Pivrikas (1950–2013). Medikas, visuomenės ir politikos veikėjas, medicinos mokslų daktaras, profesorius, Palangos miesto savivaldybės tarybos narys (1995–1997, 1997–2000, 2003–2007, 2007–2011), Tarptautinės galvos ir kaklo chirurgijos akademijos tikrasis narys akademikas, yra įtrauktas į JAV išleistą žinyną „5000 Personalities of the World“ (1997).
Kazimieras Platakis. Medikas, Lietuvos respublikos nusipelnęs gydytojas (1974), Palangos ligoninės vyriausias gydytojas (1952–1981). 1974 m. K. Platakiui suteiktas Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardas, jis – respublikos sveikatos apsaugos žymūnas.
Povilas Plechavičius. Generolas. Gimė 1890 m. vasario 1 d. Mažeikių apskrities Židikų valsčiuje, mirė 1973 m. gruodžio 19 d. Čikagoje. Mokėsi Lietuvoje, Rusijoje. Maskvoje baigė gimnaziją, komercijos institutą, kavalerijos karo mokyklą. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare – tarnavo rusų kavalerijoje. Revoliucijos m. kovojo prieš bolševikus Rusijos pietuose. 1918 m. grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Žemaitijoje. Čia jis suorganizavo žemaičių partizanų rinktinę ir kovojo prieš bolševikus, užėmusius Mažeikius ir Telšius. Vėliau buvo Mažeikių karo komendantas, kovojo su bermontininkais, lenkais. Vadovavo 1926 m. gruodžio 17 d. perversmui Lietuvoje. Nuo 1927 m. buvo Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininkas. 1929 m. išėjo į atsargą. 1944 m. Kaune suorganizavo Vietinę rinktinę. Vokiečiams nepasidavė, todėl buvo suimtas ir išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą, po to – į Dancingą, Klaipėdą, o iš ten paleistas. Netrukus po to P. Plechavičius išvyko į Vokietiją, o nuo 1949 m. gyveno JAV.
Eugenija Pleškytė. Teatro ir kino aktorė. Gimė 1938 m. sausio 6 d. Plungės rajono Giliogirio kaime, mirė 2012 m. lapkričio 3 d. Vilniuje. 1961 m. baigė LTSR konservatoriją, vėliau dirbo Vilniaus, Kauno teatruose. Jos vaidyba buvo ekspresyvi, dramatiška. Sukūrė Kotrynos vaidmenį kine „Herkus Mantas“, Mortos „Velnio sėkloje“ ir kt.
Juozapas Pletkus. Dvasininkas, Žemaičių vyskupas. Gimė 1895 m. gegužės 22 d. Kėdainių apskrityje, mirė 1976 m. rugsėjo 29 d., palaidotas Telšiuose. Kunigu įšventintas 1921 m. Dirbo Kaltinėnuose, Papilėje, Gargžduose, Leckavoje. Mirus P. Maželiui, buvo išrinktas Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros valdytoju, o nuo 1967 m. paskirtas vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi, netrukus – ir vyskupu.
Jurgis Pliateris. Literatūros istorikas, bibliografas, kalbininkas. Gimė 1810 m. liepos mėnesį netoli Švėkšnos, mirė 1836 m. vasario 5 d. Raseiniuose. Palaidotas Švėkšnoje.
Jonas Plokštys (1893–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. Gimė Užpelkių kaime, Palangos valsčiuje. Būdamas 26 metų, 1919 m. gruodžio 2 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1921 m. gegužės 3 d. 1932 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Stasys Povilaitis (1947–2015). estrados dainininkas. 1961–1965 m. gyveno Palangoje. Mokėsi Palangos vidurinėje mokykloje, dainavo Palangos kultūros namų estradiniame ansamblyje. Su draugais įkūrė estrados ansamblį, sėkmingai koncertavo kurorto restoranuose. 1965 m. išvyko į Vilnių. S. Povilaitis koncertavo įvairiuose ansambliuose, tapo žymiu Lietuvos estrados dainininku, solistu, įvairių dainavimo konkursų laureatu, išleido solinių muzikos albumų. Nuo 1988 m. vasaromis gyveno ir kūrė Palangoje. S. Povilaitis palaidotas Palangos miesto kapinėse. Jo vardui įamžinti ant Palangos koncertų salės fasado atidengta kompozicija „Autografas“ (skulptorius R. Klimavičius, architektė G. Antanaitytė, 2019). Joje pavaizduotas estrados dainininko parašas.
Liudvikas Povilionis. Gimė 1910 m. rugpjūčio 25 d. Šilgaliuose (Panevėžio apskritis), mirė 1990 m. rugpjūčio 9 d. Kaune. Kauno arkivyskupas, spaudos darbuotojas. 1969 m. buvo paskirtas Telšių vyskupijos bei Klaipėdos prelatūros augziliaru bei generalvikaru. 1928 m. įstojo į marijonų vienuolyną. Mokėsi Marijampolės mokytojų seminarijoje, o nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitete. Teologas, matematikas, atyvus spaudos bendradarbis. Redagavo „Šaltinėlį“. Klebonaudamas Klaipėdoje rūpinkosi Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statyba, kuri buvo užbaigta 1960 m. Tuometinės valdžios apkaltintas prasimanytais nusikaltimais ir nuteistas 8 metams priverčiamųjų darbų. Po 4 metų amnestuotas. 1973 m. iš Telšių išvyko dirbti į Kauną ir Vilkaviškį.
Dionizas Poška. Rašytojas, XIX a. pradžios lituanistinio sąjūdžio dalyvis, vienas iš žymiausių to meto kultūros veikėjų. Gimė apie 1765 m. Mažeikių apskrities Lėlaičių kaime, mirė 1830 m. gegužės 12 d. Bijotuose, palaidotas Kaltinėnuose. Mokėsi Kražiuose. Raseinių apskrityje (Barzdžiuose), išskobtame ąžuole Baublyje įsteigė pirmąjį Žemaičiuose senienų muziejėlį. Svarbiausias D. Poškos veikalas – poema „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“..
Zuzana Pranaitytė (1930–2020). Skulptorė. Šventosios kopose stovi jos skulptūra „Žvejo dukros“ (1982).
Karolina Praniauskaitė. Pirmoji lietuvių poetė, rašiusi lietuviškai. Gimė 1828 m. sausio 18 d. netoli Telšių, mirė džiova 1859 m. gegužės 26 d. Utenoje. Išleido keletą savo kūrybos knygelių, vertė iš lenkų į lietuvių kalbą grožinės literatūros kūrinius. Didelę įtaką darė jaunam poetui Antanui Baranauskui prieš jam įstojant į kunigų seminariją.
Kazimieras Prapuolenis (1858–1933). Kunigas, visuomenės, politikos ir katalikų bažnyčios veikėjas. 1925 m. kanauninkas K. Prapuolenis paskirtas Palangos bažnyčios altarista. Palangoje jis įsijungė į visuomeninę veiklą, dirbo Lietuvos atgimimo draugijoje, kurį laiką buvo Tautininkų sąjungos Palangos skyriaus pirmininkas. Gyvendamas Palangoje, dalį savo bibliotekos užrašė Telšių kunigų seminarijai, kitą – Palangos šauliams. K. Prapuolenis pasirūpino, kad Palangos bažnyčios bokšte 1931 m. būtų įrengtas modernus laikrodis. Už nuopelnus Lietuvai kanauninkas K. Prapuolenis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2 laipsnio ordinu (1928), Vytauto Didžiojo 4 laipsnio ordinu. K. Prapuolenis palaidotas Palangos bažnyčios šventoriuje.
Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė (slapyv. Lazdynų Pelėda, kuriuo pasirašinėjo kartu su seserimi Marija Ivanauskaite-Lastauskiene). Rašytoja. Gimė 1867 m. rugsėjo 28 d. Tryškių valsčiaus Paragių kaime, mirė 1926 m. kovo 14 d. Paragiuose. Pagarsėjo kūriniais „Klaida“, „Ir pražuvo kaip sapnas“, „Motulė paviliojo“.
Kazmieras Prialgauskas (1901–1988). Kunigas, bažnytinės teisės daktaras. 1975–1988 m. K. Prialgauskas dirbo Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. 1997 m., jau po mirties, K. Prialgauskas apdovanotas Žūvančių gelbėjimo kryžiumi už žydų gelbėjimą nuo nacių genocido.
Ignas Prielgauskas (1871–1956). Pianistas, pedagogas, profesorius. 1930 m. profesorius įsigijo namų valdą Palangoje. Palangoje pas profesorių ateidavo mokiniai, atvykdavo Varšuvos muzikos profesoriai ir atlikėjai.
Kazys Prižgintas (1900–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. Gimė Palangoje. Būdamas 20 metų, 1920 m. rugsėjo 26 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1923 m. vasario 5 d. Po tarnybos gyveno Palangoje. 1929 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Alma Pronckūnienė. Pedagogė, dramos sambūrio „M–3-ji karta“ vadovė, režisierė. Gyvena, dirba, kuria Palangoje.
Kazys Aleksandras Puida (slapyv. K. Žegota, Aitvaras, J. Driskius, Kerų dėdė, K. Vargas ir kt.). Rašytojas, vertėjas, visuomenės veikėjas. Gimė 1883 m. Šakių rajone, mirė 1945 m. sausio 24 d. netoli Babtų. Savo kūrybą publikuoti pradėjo apie 1905-uosius metus. Pirmoji eilėraščių knyga „Iš sermėgiaus krūtinės“ išleista 1906 m. Vėlesniais m. daugiausia kūrė romanus, apysakas ir dramas. Labiausiai žinomos jo prozos knygos „Ponaitis“, „Geležinis vilkas“, apysakų rinkiniai „Raudonas gaidys“ , „Magnus Dux“, „Žemės giesmė“ ir kt. Iš K. A. Puidos parašytų dramų didžiausio pasisekimo sulaukė „Mirga“. K. A. Puida paliko nemažai ir literatūros kritikos darbų, kuriuose nagrinėjama A. Strazdo, D. Poškos, A. Vienažindžio, A. Baranausko, P. Vaičaičio ir J. Saueverino kūryba.
Povilas Pukys (1925–2017). Žurnalistas. Gimė, mokėsi Palangoje. Atgimimo metais Palangoje, P. Pukio iš motinos paveldėtame name (Maironio g. 25), įkurti evangelikų-liuteronų parapijos maldos namai. Ten buvo meldžiamasi iki 2012 m., kol buvo pastatyta nauja Palangos evangelikų-liuteronų bažnyčia. Parašė atsiminimų knygų, kuriose įamžinta Palanga.
Baltramiejus Pultuskietis (Baltramiejus I iš Pultusko). Gimė 1459, mirė 1460 metais. Žemaičių vyskupas. Yra žinoma, kad, valdydamas Žemaitijos vyskupystę, prie žemaičių dėl savo sunkaus charakterio nepritapo, pastarieji net buvo sumanę jį nužudyti. Sužinojęs apie tai, Baltramiejus Pultuskietis pasitraukė į Kėdainius, vyskupijos atsisakė ir į Žemaitiją daugiau nebesugrįžo.
Dainius Puodžius. Inžinierius, visuomenės veikėjas, Palangos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas (1969–1989), LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas (1971–1985), Palangos miesto savivaldybės tarybos narys (1995–1997, 2007–2011), Palangos garbės pilietis (2015). Vadovaujant D. Puodžiui, Palangos teritorija išsiplėtė, pastatyta daug objektų, kurortas priimdavo svečius ištisus metus. D. Puodžius apdovanotas Garbės ženklo ordinu (1971), 2 medaliais (1965, 1970), Palangos miesto savivaldybės padėkos raštais. 1985 m. jam suteiktas nusipelniusio LTSR kultūros veikėjo vardas. Nuo 2010 m. D. Puodžius – Palangos kraštovaizdžio bičiulių klubo pirmininkas. 2015 m. kovo 26 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu už ypatingus nuopelnus Lietuvos Respublikai, ilgametę ir reikšmingą veiklą Palangos miestui, Daniui Puodžiui suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas.
Vladas Puškorius (Puškarževičius. Operos solistas, vargonininkas. Gimė 1893 m. balandžio 20 d. Palangoje, mirė 1958 m. sausio 27 d. JAV. 1910 m. baigė Palangos progimnaziją. 1924–1944 m. dirbo Valstybės teatro operoje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus.
Vladas Gerardas Putvinskis. Gimė 1873 m. spalio 6 d. Rygoje, mirė 1929 m. kovo 5 d. Kaune, palaidotas Kelmėje. Lietuvos Šaulių sąjungos įkūrėjas, rašytojas, grafaitės Idalijos Pliaterytės sūnus, daugiau žinomas Pūtvio pavarde.
Petras Puzaras (1929–2006). Monsinjoras, Kauno Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetų profesorius, habilituotas teologijos daktaras. Nuo 1990 m. dėstė Telšių kunigų seminarijoje. 1993 m. popiežius Jonas Paulius II jį paskyrė savo rūmų kapelionu monsinjoru. 1996–2005 m. buvo Kretingos šv. Antano religijos studijų instituto prie Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto direktorius. Nuo 2004 m. P. Puzaras apsigyveno Šventosios parapijoje, talkino Šventosios klebonui. Palaidotas Šventosios Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės, bažnyčios šventoriuje.
Nuotraukoje – Eugenija Pleškytė filme „Herkus Mantas“, 1972 metais. Fotografas nežinomas.
Puslapyje panaudota Regionų kultūrinių iniciatyvų centro, Žemaitijos regiono bibliotekų, muziejų surinkta ir paviešinta informacija
Iškilių žemaičių sąrašas nebaigtinis. Jis pildomas, tikslinamas. Informacijos laukiame ir iš svetainės lankytojų