Iškilūs žemaičiai ir kiti su Žemaitija susiję mokslo, kultūros, visuomenės, politikos, valstybės veikėjai: datos ir faktai (J K L)

Anupras Jacevičius. Vienas iš 1831 m. sukilimo rengėjų. Gimė 1800 m. Telšių apskrityje, mirė 1836 m. kovo 17 d. Prancūzijoje. Buvo Telšių apskrities bajorijos sekretorius. 1831 m. kovo 28 d. sudarė vietos sukilimo valdžią ir, gavęs generolo majoro laipsnį, dalyvavo Darbėnų, Kretingos, Palangos ir Berkinionių mūšiuose. Sukilimui pralaimėjus pasitraukė į Prancūziją.

Genovaitė Jacėnaitė. Dailininkė keramikė, pedagogė. Gimė 1933 m. birželio 1 d. Kuršėnuose (Šiaulių r.), mirė 2016 m. liepos 21 d. Vilniuje. 1939–1951 m. mokėsi: Kuršėnų pradinėje, vėliau – vidurinėje mokykloje. 1951–1957 m. studijavo Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), keramikos specialybėje. G. Jacėnaitės dėstytojai buvo: prof. L. Žuklys, J. Mackonis, doc. L. Vaineikytė, prof. K. Morkūnas, J. Kėdainis, doc. T. Miknevičienė, prof. J. Mikėnas, L. Strolis. Kūrybinį darbą dirbo nuo 1957 m. 1957–1999 m. dirbo Vilniaus dailės akademijoje, vyr. laborante, mokymo meistre, vyr. dėstytoja, docente, keramikos ir dailės pedagogikos katedrose. Dėstė keramikos technologiją, piešimą, erdvinių formų pagrindus. Vėliau dirbo Pedagogų profesinės raidos centre, kur dailės mokytojams dėstė piešimą ir erdvinių formų pagrindus.
Menininkė aktyviai dalyvavo įvairiose taikomosios dailės parodose. Surengė apie 20 personalinių parodų. G. Jacėnaitės darbų yra įsigijęs Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Mažeikių muziejus, Maskvos dailininkų sąjunga, nemažai privačių kolekcininkų ir kt. Keramikė nuolat domėjosi lietuvių etnine kultūra, šia tema skaitė paskaitas dailės ir etnokultūros mokytojams. Ji parengė erdvinių formų pagrindų programas vidurinėms mokykloms. Baigusi studijas, gyveno ir kūrė Vilniuje, buvo aktyvi Vilniaus žemaičių kultūros draugijos narė.

Jonas Jagėla (1945–2019). Skulptorius. Jo darbai Palangoje: paminklai L. Vaineikiui (1989), J. Žemaičiui (2004), 1918–1991 m. Žemaitijos kariams savanoriams atminti (2014).

Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė (1874–1958). Pirmoji profesionali lietuvių aktorė, režisierė, visuomenės ir kultūros veikėja, užaugino ir išauklėjo daugiau kaip šimtą našlaičių ir beglobių vaikų. 1899 m. Palangoje kartu su G. Petkevičaite-Bite režisavo pirmąjį viešą lietuviškąjį spektaklį, vaidino Agotą.

Jonas Jamielkovskis. Kražių kolegijos rektorius. Jėzuitas. Gimė 1576 m. Žemaitijoje, mirė 1649 m. spalio 1 d. Vilniuje. Mokėsi Vilniuje. 1616 m. rugsėjo 18 d. buvo paskirtas naujai kuriamos Kražių kolegijos rektoriumi. J. Jamielkovskis padėjo pagrindus Kražių kolegijai išaugti į svarbų švietimo židinį Žemaičiuose.

Kipras Jančiauskis. Žemaičių bajoras, „Juodųjų brolių“ draugijos veikėjas. Gimė 1805 m. gruodžio 9 d. Raseinių apskr., mirė 1853 m. rugsėjo 19 d. ten pat. Mokėsi Raseiniuose, Kaune. Mokydamasis Kauno gimnazijoje pradėjo rašyti satyrines eiles, nukreiptas prieš policiją, ir todėl kilo nesutarimų tarp jo ir vietos valdžios. Po to buvo priverstas mokslus tęsti Kražių gimnazijoje. Čia jis su draugais įsteigė „Juodųjų brolių“ draugiją, kurios tikslas buvo veikti prieš rusų valdžią ir baudžiavą. Kai 1823 m. šios draugijos veikla buvo susekta, K. Jančiauskas nuteistas mirti. Vėliau ši bausmė pakeista 10 m. kalėjimu, o dar vėliau – tarnyba kariuomenėje ar tremtimi Sibire. Paleistas iš įkalinimo vietos tarnavo kariuomenėje, gavo karininko laipsnį ir išėjo į dimisiją. Grįžęs į Žemaičius, gyveno dvare, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, buvo bajorų maršalka.

Liūnė Janušytė. Rašytoja, žurnalistė, vertėja. Gimė 1909 m. rugpjūčio 3 d. Kretingoje, mirė 1965 m. gegužės 6 d. Vilniuje. Mokėsi Klaipėdoje, Kaune, kurį laiką gyveno Estijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje. Žinoma kaip feljetonistė, vertėja. Jos kūrybai būdingos buitinės, moralinės temos ir politinė satyra.

Augustinas Janulaitis (1878–1950). Teisininkas, draudžiamos lietuviškosios spaudos platintojas. Būdamas studentu, dalyvavo pirmajame viešame lietuviškame spektaklyje Palangoje (1899), vaidino Antaną.

Antanas Jareckas (1898–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. Būdamas 21 metų, 1919 m. rugpjūčio 4 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1921 m. kovo 15 d. Po tarnybos gyveno Palangoje. A. Jareckas 1930 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Julijonas Jasenskis (1875–1934). Kunigas, publicistas, vertėjas, draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo organizatorius. Palangos vikaras ir progimnazijos kapelionas (1900–1906).

Kazimieras Jaunius. Kalbininkas, teologas. Gimė 1848 m. Kvėdarnos valsčiuje, mirė 1908 m. vasario 25 d. Kaune. Mokėsi Telšiuose, Kaune, Petrapilio dvasinėje akademijoje. Tyrinėjo lietuvių tarmes, baltų kalbų raidą. Žymiausias jo veikalas – „Lietuvių kalbos gramatika“, o žymiausias mokinys – Kazimieras Būga.

Antanas Jocevičius (1896–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. Būdamas 23 metų, 1919 m. birželio 25 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1921 m. lapkričio 16 d. Po tarnybos gyveno Šventosios kaime, Palangos valsčiuje. A. Jocevičius 1929 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Salvijus Jodka (1956–2008). gydytojas, verslininkas, Palangos miesto savivaldybės politinis veikėjas. Palangos miesto savivaldybės tarybos narys (2000–2003, 2003–2007, 2007–2008), du kartus išrinktas Palangos miesto savivaldybės vicemeru. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.

Jogaila. Lietuvos didysis kunigaikštis (1377–1381), (1382–1392) ir Lenkijos karalius (1386–1434). Gimė apie 1351 metus Vilniuje, mirė 1434 m. birželio 1 d. Ukrainoje.

Jonas Žiaurusis. Maskvos Didysis kunigaikštis (1533–1584), pirmasis oficialiai priėmęs caro titulą – 1547 metais Mirus jo tėvui Vosyliui III už nepilnametį sūnų Joną iš pradžių valdė jo motina Elena Glinskytė, LDK rūmininko Vosyliaus Glinskio duktė. Jonas Žiaurusis gimė 1530 m., mirė 1584 m.

Žymantė Vladislava Jonuškaitė (1936–2001). Skulptorė, literatė. Nuo 1960 m. gyveno ir kūrė Palangoje. Dirbo Klaipėdos „Dailės” kombinato Palangos gintaro ceche dailininke. Respublikinėse ir tarptautinėse parodose dalyvavo nuo 1960 m. Palangos skulptūrų parkelyje eksponuojama jos dekoratyvinė skulptūra „Saulytė“. Jos darbų saugo Lietuvos dailės muziejus. Ž. Jonuškaitė palaidota Palangos miesto kapinėse.

Adomas Liudvikas Jucevičius. Kunigas, vienas aktyviausių XIX a. pradžios lituanistinio sąjūdžio dalyvių, etnografas, kraštotyrininkas, literatas, istorikas, vertėjas. Gimė 1813 m. gruodžio 15 d. Pakėvio dvare, mirė 1846 m. kovo 24 d. Vitebsko gubernijoje. Mokėsi Kražiuose, Vilniuje, vikaravo Švenčionyse, Svėdasuose. Čia atsisakė kunigystės, vedė ir 1843 m. priėmė provoslavų tikėjimą. 1836 m. išleido patriotišką Lietuvos istorijos vadovėlį vaikams. Parašė apybraižas „Žemaitijos bruožai“, „Žemaitijos atsiminimai“, išleido tautosakos rinkinius „Lietuvių liaudies priežodžiai“, „Lietuvių dainos“. Svarbiausias jo veikalas – „Lietuvos senovės paminklai, papročiai ir įpročiai“. Žymus darbas „Biografinės ir literatūrinės žinios apie mokytus žemaičius“. Pirmasis užrašė legendą apie Jūratę ir Kastytį (1836). Etnografinėje knygoje „Žemaitijos prisiminimai“ aprašė Palangą, daug dėmesio skyrė Birutei, papasakodamas jos biografiją, išryškino santuoką su kunigaikščiu Kęstučiu, pomirtinį kunigaikštienės kultą Palangoje, kapo legendą Birutės kalne. Lenkų ir lietuvių kalbomis išspausdino ir S. Valiūno eilėraštį „Birutė“, vadindamas jį liaudies daina.

Adolfas Jucys. Gimė 1904 m. rugsėjo 12 d. Kretingos rajono Klausgalvių Medsėdžiuose, mirė 1974 m. vasario 4 d. Vilniuje. Akademikas, Lietuvos nusipelnęs mokslo veikėjas, fizikas. 1931 m. baigė Kauno universitetą, kuriame pats pradėjo dirbti 1933 m. 1938, 1939-1940 stažavosi Mančesterio ir Kembridžo universitetuose. Nuo 1940 m. dėstytojavo Vilniaus universitete , 1944-1971 m. buvo Vilniaus universiteto teorinės fizikos katedros vedėjas , 1945-1949 m. – Vilniaus pedagoginio instituto direktorius, Lietuvos švietimo ministerijos aukštųjų mokyklų valdybos viršininkas, ėjo kitas atsakingas pareigas. Jis – Lietuvos fizikų teoterikų mokyklos tėvas. Sukūrė, žymiai patobulino arba apibendrino atomų kvantmechaninio tyrimo metodus: vienkonfigūracinį ir daugiakonfiguracinį Hartrio ir Foko suderintinio lauko, nepilno kintamųjų atsiskyrimo bei išplėstinį skaičiavimo metodus, dvielektronių būsenų modelį. Jis yra ir daugelio kitų mokslinių atradimų, knygų įvairiais fizikos klausimais autorius.

Markas Judelis (1897–1975). Pedagogas, jidiš kalbininkas, vertėjas, publicistas, visuomenės veikėjas. Gimė Palangoje, baigė Palangos progimnaziją (1911). M. Judelis į pasaulio kultūros istoriją įėjo dėl paskelbtų mokslo straipsnių, išleistų knygų, parašytos pirmosios jidiš gramatikos (1922). Svarbiausias gyvenimo darbas – 12 tomų aiškinamasis jidiš kalbos žodynas.

Jonas Juknius. Precizinio skraidymo sporto lakūnas, vienmotoriu lėktuvu perskridęs Atlanto vandenyną iš JAV į Lietuvą.

Stepas Jukna. Aktorius. Gimė 1910 m. rugsėjo 2 d. Raseiniuose, mirė 1977 m. kovo 28 d. Vilniuje. 1931 m. baigęs Valstybės teatro vaidybos mokyklą, vaidino Šiaulių, Klaipėdos dramos teatruose, Valstybės teatre, o nuo 1940 m. – Lietuvos dramos teatre. Jo vaidyba įtaigi, plastiška, turi romantizmo elementų, subtiliai perteikia personažų bruožus.

Jonas Juknevičius. Žemaitis jėzuitas. Gimė 1618 m., mirė 1687 m. sausio 17 d. Drogičine. 1651–1664 m. sėkmingai misionieriaudamas specialiai kalbėjo lietuviškai. 1665 – 1671 m. buvo Kražių kolegijos rektorius, vėliau ėjo kitas atsakingas pareigas Gardine, Vilniuje ir kitur. Jo gyvenimas daugeliui jėzuitų buvo šventumo pavyzdys.

Romualdas Juknevičius. Režisierius, aktorius. Gimė 1906 m. spalio 18 d. Peterburge, mirė 1963 m. balandžio 13 d. Vilniuje. Telšiuose veikusiame Žemaičių teatre dirbo 1946–1948 metais. Vėliau įsidarbino Klaipėdos dramos teatre, vėliau dirbo Kauno, Lietuvos dramos teatruose režisieriumi. Savo kūrybinį kelią pradėjo 1931 m. dirbdamas Valstybės teatre, vėliau – Jaunųjų teatre, Klaipėdos dramos teatre, studijuodamas režisūrą Maskvos dramos teatruose. Jo režisūriniams darbams būdingas ansambliškumo siekimas, masinių scenų išradingumas, vidinio monologo, potekstės išryškinimas, subtilus psichologinių būsenų atskleidimas.

Justinas Juodaitis. Kanauninkas, Telšių kunigų seminarijos profesorius, rektorius. Gimė 1899 m. lapkričio 2 d. Pavilktiniuose (Sintautų valsčius), mirė 1969 m. vasario 3 d. Kražiuose (Kelmės r.). Baigė Gižų kunigų seminariją. Įsteigus Telšių kunigų seminariją, pradėjo ten dirbti dėstytoju ir dvasios tėvu. Vėliau, nuo 1931 m., studijavo Romoje. 1933 m. grįžęs vėl dėstė Telšių kunigų seminarijoje filosofiją ir mistinę teologiją, o nuo 1941ųjų buvo seminarijos inspektoriumi, nuo 1943 m. – rektoriumi. Jis buvo ir Telšių vyskupijos blaivybės akcijos direktorius.

Valdonė Juozapavičienė. Pedagogė (muzikė), vokalistė, saviveiklininkė, chorvedė. Dirba Palangoje

Audronė Juozauskaitė-Visockienė. Pianistė, koncertmeisterė. Gimė 1972 m. kovo 21 d. Plungėje.

Pranciškus Juozauskas (1938–2013). Architektas, visuomenininkas, dailininkas. Palangoje gyveno nuo 1972 m. Pagrindiniai architektūriniai darbai Palangoje: kavinė „Guboja“ Kunigiškėse (1974); kavinė „Eglaitė“ Palangoje (1976); individualių namų projektai ir rekonstrukcijos Palangoje, Šventojoje; Nežinybinės apsaugos administracinis pastatas Palangoje (1991); antkapinis paminklas Juozauskų šeimos kapavietėje Palangoje (su skulptore A. Januškaite); grafo A. Tiškevičiaus antkapinio paminklo stela Palangos miesto kapinėse (2010). Palaidotas Palangos miesto kapinėse.

Albertas Jurevičius (1925–1947). Partizanas, Žemaičių apygardos Kardo rinktinės „Narimanto” kuopos įkūrėjas (1946). Gimė Užkanavės kaime, Palangos valsčiuje. A. Jurevičiui po mirties 1999 m. pripažintas Kario savanorio statusas. Vardas įamžintas Kretingos parapijos senųjų kapinių paminkle žuvusiems Kardo rinktinės partizanams atminti. Užparkasių (Žiogelių) kaime iškilo akmens obeliskas Narimanto kuopos partizanų Alberto Jurevičiaus-Sakalo ir Apolinaro Grabio-Vaidilos artimųjų lėšomis ir iniciatyva.

Laurynas Jurevičius (1880–1927). Knygnešys, žvejys. Gyveno Užkanavės kaime, Palangos valsčiuje.

Stasys Jurevičius (1903–1977). Lietuvos karininkas, valstybės, visuomenės veikėjas, Palangos burmistras (1943). Gimė Joskaudų kaime, Palangos valsčiuje, mokėsi Palangos progimnazijoje.

Vytautas Jurevičius (1922–2010). Pedagogas (matematikas), Birželio sukilimo (1941) dalyvis, Lietuvos laisvės armijos (LLA) „Pušies“ kuopos Palangoje pirmasis vadas. Gimė Užkanavės kaime, Palangos valsčiuje, 1940 m. baigė Palangos gimnaziją. Dirbo mokytoju Palangos gimnazijoje (1945–1946). Pripažintas Kariu savanoriu (1990), apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi, išrinktas Palangos miesto Metų žmogumi (2006). 2002 m. išleista V. Jurevičiaus eilėraščių knyga „Skausmo akordai“. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.

Marija Jurevičiūtė (1925–2010). Partizanų ryšininkė. Gimė Užkanavės kaime, Palangos valsčiuje. Mokėsi Palangos gimnazijoje. Buvo partizanų „Narimanto“ kuopos ryšininke (1946–1948). Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, įsijungė į Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos veiklą, rinko istorinę medžiagą apie partizanus, kovos draugus, rūpinosi jų palaidojimo vietomis. M. Jurevičiūtė palaidota Palangos miesto kapinėse.

Marcijonas Povilas Jurgaitis (1855–1926). Kunigas, knygnešys, visuomenės veikėjas, Palangos progimnazijos kapelionas (1883–1889). Vikaraudamas Palangoje, padėjo organizuoti „Aušros“ redaktoriaus Jono Šliūpo pabėgimą.

Rytas Jurgelis – dailininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys (1986). Jam paskirtas Lietuvos kūrėjo statusas (2006). Parodose dalyvauja nuo 1986 m. Yra gyvenęs ir kūręs Palangoje.

Antanas Jurgutis (1895–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, kapitonas. Gimė Palangoje. Būdamas 24 metų, 1919 m. liepos 4 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Savanoris dalyvavo nepriklausomybės kovose su lenkais. 1928 m. A. Jurgutis apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių, Lietuvos nepriklausomybės medaliais.

Juozas Jurgutis (1903–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. Būdamas 16 metų, 1919 m. spalio 1 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1921 m. lapkričio 21 d. Palangoje gyveno 1928–1939 m. J. Jurgutis 1929 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Pranas Jurgutis (1884–1981). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, medicinos felčeris, Palangos ligoninės įkūrėjas (1948), kraštotyrininkas, fotografas. P. Jurgutis gimė Palangoje, čia mokėsi progimnazijoje. 1918 m. kartu su broliu Antanu įstojo į Lietuvos kariuomenės savanorius. 1948 m. rūpinosi Palangos ligoninės steigimu. 1951 m. Palangos ligoninėje pradėjo dirbti felčeriu, o nuo 1952 m. – Palangos sanitarinėje-epidemiologinėje stotyje epidemiologo padėjėju ir sanitarijos gydytojo padėjėju. 1969 m. už darbą apdovanotas Sveikatos apsaugos ministerijos padėkomis, garbės raštais. Išėjęs į pensiją, gilinosi į Palangos istoriją. Žiniomis apie senuosius Palangos miesto namus ir jų gyventojus dalijosi su žymia kurorto kraštotyrininke E. Adikliene, kartu su ja važinėjo po aplinkinius kaimus, rinko eksponatus būsimam kraštotyros muziejui, fotografavo. P. Jurgutis palaidotas Palangos miesto kapinėse.

Romualdas Jurgutis. Medikas (terapeutas), biomedicinos mokslų daktaras (1993). Palanga – R. Jurgučio gimtinė. Jo tėvas – medicinos felčeris Pranas Jurgutis. 1943–1954 m. R. Jurgutis mokėsi Palangos vidurinėje mokykloje. R. Jurgutis – daugelio Lietuvos ir tarptautinių gydytojų organizacijų narys. 1989 m. išrinktas Klaipėdos krašto Lietuvos gydytojų sąjungos pirmininku ir tarybos nariu. Gydytojas apdovanotas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Lietuvos nusipelniusio gydytojo diplomu (2005) ir nominacija už nuoširdų darbą (2008). 2014 m. pasitraukė iš aktyvios gydytojo praktikos.

Vladas Rafaelis Jurgutis. Akademikas, politikas, ekonomistas, Lietuvos banko įkūrėjas, kunigas, finansų terminijos kūrėjas, Lietuvos mokslų akademijos narys, profesorius. Gimė 1885 m. lapkričio 17 d. Palangoje, mirė 1966 m. sausio 9 d. Vilniuje. Palaidotas Palangoje. Mokėsi Palangos progimnazijoje (1897–1901), Kaune, Petrapilyje, Miunchene. 1922 m. buvo paskirtas Lietuvos banko valdytoju. Šiose pareigose dirbo iki 1929 m ir darė didelę įtaką Nepriklausomos Lietuvos ekonominei politikai. Po 1929 m. V. Jurgutis atsidėjo akademiniam darbui. Parašė keletą didelės vertės turinčių veikalų finansų klausimais: „Finansų mokslo pagrindai“, „Pinigai“, „Bankai“. 1943 m. išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, nes nepalaikė vokiečių politikos Lietuvoje. Sugrįžęs iš Štuthofo, kurį laiką dar dirbo Vilniaus universitete, tačiau dėl savo įsitikinimų iš darbo buvo atleistas ir paliktas be materialinės paramos. Už darbą Lietuvos banke V. Jurgutis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu (1927), už veiklą valstybės tarnyboje – Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu (1934). 1997 m. Palangos 2-oji vidurinė mokykla pavadinta Vlado Jurgučio vidurine mokykla (dabar – V. Jurgučio pagrindinė mokykla). Prie namo Palangoje, kur gyveno V. Jurgutis (J. Piktuižio g. 13), atidengta paminklinė stela (skulptorius R. Midvikis, architektas E. Benetis). Lietuvos banko ir lito 75 m. jubiliejaus proga išleistos auksinės ir vario su nikeliu lydinio 1 lito monetos su V. Jurgučio atvaizdu, įsteigtos V. Jurgučio vardinė stipendija, premija (1997).

Paulius Jurkus. Rašytojas, žurnalistas. Gimė 1916 m. liepos 29 d. Žemaičių Kalvarijoje, mirė 2004 m. balandžio 9 d. Niujorke (JAV). Mokėsi Telšiuose, Vilniaus universitete. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, nuo 1950 m. pabaigos gyveno JAV. 1949–1950 m. buvo „Aidų“, 1951–1955 m. – „Ateities“ žurnalų redaktorius. Savo kūrybą spausdinti pradėjo nuo 1937 metų Rašė noveles, romanus, poemas, eilėraščius.

Juozas Jurkus. Kalbininkas, tremtinys, poeto Vytauto Mačernio draugas, rašytojo, žurnalisto Pauliaus Jurkaus brolis. Gimė 1915 m. rugpjūčio 27 d. Šašaičių k. (Plungės r.), mirė 1954 m. gruodžio 23 d. Krasnojarske. Mokėsi Sedoje, Telšių Motiejaus Valančiaus gimnazijoje, studijavo Vytauto Didžiojo universitete, Vilniaus universitete. 1939–1940 m. buvo Topografijos delegacijos Vilniaus krašte narys. Dirbo Lietuvių kalbos institute, rinko žodžius „Lietuvių kalbos žodynui“ (surinko daugiau negu 3 000 žodžių). Rengė „Bendrinės lietuvių kalbos žodyną“ 1941–1943 m. 1944–1945 m. dirbo Telšių suaugusiųjų gimnazijos direktoriumi, vėliau – Vilniaus pedagoginiame institute.. 1945 m. sovietų valdžia jį suėmė ir ištrėmė į Sibirą. Iš tremties paleistas 1952 m. metais. Vėliau (iki mirties) gyveno Krasnojarsko krašte. Bendravo su kalbininkais A. Saliu, J. Balčikoniu.

Antanas Juška. Tautosakininkas ir žodynininkas. Gimė 1819 m. birželio 16 d. Čekiškės valsčiuje, mirė 1880 m. lapkričio 1 d. Kazanėje. Kilęs iš Žemaitijos bajorų Juškevičių. Mokėsi Kražiuose, Vilniaus Dvasinėje seminarijoje. Svarbiausias jo darbas – Lietuvių kalbos žodyno sudarymas, kuriam buvo surinkęs apie 70 tūkst. žodžių. Kunigavo Pušalote, Alsėdžiuose, Veliuonoje. A. Jušką moraliai rėmė M. Valančius. Kazanėje buvo išleistos trys A. Juškos užrašytų dainų (iš viso 1569) knygos, 1883 m. Petrapilyje išleista A. Juškos surinkta, J. Juškos spaudai parengta tūkstančio šimto vestuvinių dainų „Lietuviškos svodbinės dainos“ rinktinė.

Augustas Juška (1924–1984). Muzikas. Palangoje gyveno nuo 1955 m., dirbo Kultūros ir poilsio parke meno vadovu (1955–1960), pučiamųjų orkestro vadovu (1961–1968). Palaidotas Palangos miesto kapinėse.

Jonas Juška. Kalbininkas. Gimė 1815 m. birželio 8 d. Žarėnų valsčiuje, mirė 1886 m. gegužės 11 d. Kazanėje. Mokėsi Kražiuose, Charkove, vėliau mokytojavo. Vienas iš svarbiausių jo darbų – pirmasis lietuvių kalbos tarmių suskirstymo ir aprašymo veikalas. Nuo 1875 m. gyveno Kazanėje, kur rūpinosi brolio Antano surinktų dainų ir žodyno leidimu, padėjo redaguoti žodyną.

Felicijonas Juškevičius (1873–1899). Kunigas, draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas, Palangos vikaras ir progimnazijos kapelionas (1896–1899).

Jadvyga Teofilė Juškytė (Juškevičiūtė) (1869–1948). Spaudos bendradarbė, knygnešė, žymi tautinio atgimimo veikėja. Dalyvavo Palangos pirmame viešame lietuviškame spektaklyje (1899), vaidino Bekampienę.

Julius Juzeliūnas (1916–2001). Kompozitorius, muzikos teoretikas, pedagogas, visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų habililituotas daktaras, menotyros daktaras (1972). Poilsiaudavo Palangoje, vėliau įsigijo vilą.

Antanas Juzumas. Kunigas, 1863 m. sukilimo dalyvis. Gimė 1822 m. lapkričio 21 d. Sedos valsčiaus Rubikių kaime, mirė 1871 m. kovo mėnesį tremtyje (Archangelsko srityje). Mokėsi Varniuose, Petrapilyje. 1852–1855 m. dėstė Varnių kunigų seminarijoje. 1855 m. išleido brolio Tado Juzumo „Didysis elementorius ir katekizmas“. Parašė teologijos, Lietuvos bažnyčios istorijos veikalų. Už pritarimą 1863 m. sukilimui buvo kalintas ir ištremtas.

Juozapas Juzumas. Vienas iš 1863 m. sukilimo vadų. Gimė 1825 m. spalio 26 d. Sedos valsčiaus Rubikių kaime, nužudytas 1877 m. lapkričio 12 d. Varšuvoje. Mokėsi Kėdainiuose, Vilniuje, Petrapilyje. Medikas. Dirbo Varšuvos medicinos akademijos ir Varšuvos universiteto profesoriumi. Sukilimo m. Varšuvoje vadovavo sukilėlių sveikatos priežiūrai ir sužeistųjų globai. Juozapas Juzumas savo brolio Vincento Juzumo vardu išleido Žemaičių vyskupijos žemėlapį.

Tadas Juzumas. Kunigas, profesorius. Gimė 1810 m. liepos 14 d. Sedos valsčiuje, mirė 1851 m. birželio 14 d. Varniuose. Mokėsi Varniuose, Vilniuje, dirbo Varnių kunigų seminarijos profesoriumi. Kartu su Kiprijonu Račkauskiu 1848 m. parengė spaudai maldaknygę „Senas aukso altorius“, kuri buvo išleista net 40 kartų. Paliko nespausdintus moralinės teologijos užrašus, kuriais naudodamasis brolis Vincentas išleido kelias lietuviškas knygeles.

Vincentas Juzumas. Kunigas, kelių knygų autorius. Gimė 1819 m. vasario 26 d. Sedos valsčiaus Rubikių kaime, mirė 1901 m. birželio 14 d. Varniuose. Baigė Varnių kunigų seminariją. Populiari buvo jo 1854 m. išleista knygelė „Šventas Izidorius artojas“. 1855 m. išleido brolio Juozo sudarytą „Žemaičių diecezijos žemėlapį“, parengė spaudai „Naują žemaitišką elementorių“, kuris spaudos draudimo m. buvo perspausdintas per 20 kartų. Nespėjo pabaigti „Aprašymo žemaičių vyskupystės“.

Henrikas Kačinskas. Aktorius, Liaudies Seimo narys. Gimė 1903 m. sausio 23 d. Viduklėje, mirė 1986 m. rugsėjo 28 d. Sunny Hilse, Floridoje (JAV). Baigęs mokslus mokytojavo Papilėje, Degimuose, Šiaulėnuose ir Mažeikiuose. 1922 m. įstojo į A. Sutkaus studiją Kaune ir ten mokydamasis pradėjo dirbti Tautos ir „Vilkolakio“ teatruose, nuo 1926 m. – Kaune veikusiame Valstybės teatre. 1936–1938 m. dirbo Klaipėdos teatre, vėliau su R. Juknevičiumi Kaune, Vilniuje ir kitur.

Jeronimas Kačinskas. Kompozitorius, dirigentas, pedagogas. Gimė 1907 m. balandžio 17 d. Viduklėje, mirė 2005 m. rugsėjo 15 d. Bostone (JAV). 1931 m., baigęs studijas užsienyje, grįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti Valstybės teatre, vėliau persikėlė gyventi į Klaipėdą, kur dirbo pedagogu. Čia 1933 m. subūrė simfoninį orkestrą, operą, kurį laiką pats dirigavo Klaipėdos operoje, vadovavo keliems uostamiesčio chorams. Vėliau gyveno ir dirbo Kaune bei Vilniuje, o 1944 m. pasitraukė į Vakarus, 1949 m. įsikūrė JAV. Jo kūryba labai gausi ir įvairi. Tai simfoniniai, kameriniai ir kiti kūriniai.

Jurgis Kairys. Gimė 1952 m. gegužės 6 d. Saripove (Krasnojarsko kraštas). Lietuvių lakūnas, aviacijos konstruktorius, akrobatinio skraidymo meistras, Europos ir pasaulio akrobatinio skraidymo čempionas, daugkartinis pasaulio čempionatų prizininkas, nugalėtojas, laimėjęs daugiausiai FAI Pasaulio Taurės (Grand Prix) varžybų. Jis yra pripažintas geriausiu akrobatinio skraidymo be apribojimų meistru pasaulyje 1996–2006 metais. 1970 m. baigė Kaltinėnų vidurinę mokyklą, vėliau studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute, o 1980–1984 m. – Leningrado civilinės aviacijos akademijoje. 1973–1977 m. dirbo Kauno, 1977–1989 m. – Vilniaus aeroklubuose. 1974 m. Kauno aeroklube pradėjo skraidyti. Nuo 1976 m. buvo Lietuvos akrobatinio skraidymo rinktinės narys, 1977–1989 m. – Sovietų sąjungos skraidymo rinktinės narys. Nuo 1989 m. dirbo Suchojaus aviacijos gamyklos lakūnu bandytoju. 1994 m. – įmonės „Kairio skrydžiai“ steigėjas ir lakūnas. 1999 m. pradėjo tobulinti labai lengvą ir galingą akrobatinį lėktuvą „Juka“. Gyvena Vilniuje.

Steponas Kairys (1879–1964). Inžinierius, politikos veikėjas, profesorius, Lietuvos Nepriklausomybės Akto (1918, vasario 16) signataras. 1889–1894 m. mokėsi Palangos progimnazijoje. S. Kairys 1921 m. dalyvavo Palangos miesto prijungimo prie Lietuvos iškilmėse. 1937 m. kartu su tuometiniu Palangos burmistru dr. J. Šliūpu ėmėsi Palangos miesto vandentiekio ir kanalizacijos projektų ekspertizės. 2018 m. Palangoje atidengta stela-paminklas (skulptorius A. Sakalauskas, architektas A. Žebrauskas), priminsiantis ateities kartoms apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus, Palangoje lankiusius progimnaziją. Skveras pavadintas Signatarų alėjos vardu.

Antanas Kalanta (1945–2014). Palangos senosios gimnazijos pedagogas, monetų, knygų, sporto atributikos kolekcininkas, Romo Kalantos brolis.

Vida Kanapkienė. Ilgametė Kretingos kraštotyros muziejaus direktorė, visuomenės ir kultūros veikėja. Gimė 1951 m. sausio 28 d. Kulšėnuose (Mažeikių r.). 1996 m. apdovanota Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu. Vyriausybės kultūros premijos laureatė.

Eduardas Kaniava. Dainininkas (baritonas), profesorius, Lietuvos kultūros, politikos, visuomenės veikėjas, LR Seimo narys (2000–2004). Gimė 1937 m. liepos 1 d. Klaipėdoje. Nuo 1958 m. – Lietuvos Operos ir baleto teatro solistas. 1960 m. baigė Lietuvos konservatoriją (dabar – Muzikos akademija). 1966–1967 m. stažavosi Sofijos operos teatre. Nuo 1962 m. vasarodavo, nuo 2005 m. gyvena Palangoje.

Kantautas (Kontowt, Kintowt). Žemaičių seniūnas 1435–1438 m. Šias pareigas užėmė tada, kai Lietuvos Didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis buvo suėmęs Žemaičių seniūną Kęsgailą, jį įkalinęs ir pašalinęs iš seniūno pereigų. J. Wolfas teigia, kad Kantautas seniūnu buvęs 1441–1444 m., tačiau kiti šaltiniai tai paneigia.

Gediminas Karalius. Skulptorius, profesorius, Nacionalinės premijos laureatas. Gimė 1942 m. balandžio 27 d. Kaune. Baigė Vilniaus dailės akademiją. Dirbo Čiurlionio meno mokykloje. Parodose dalyvauja nuo 1971 metų. Jo kūriniams būdingas metaforiškumas, transformuoti ir savitai įprasminti natūros vaizdai, raiški kompozicija. Iš pirmųjų jo darbų labiausiai žinonomos skulptūros „Rytas“, „Skrydis“, „Vėtra“, „Legenda“, „Nueinanti“, „Vaisius“, „Dana“ ir kitos.

Salemonas Karalius (1902–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, Palangos pasienio policijos pareigūnas. Būdamas 17 metų, 1919 m. birželio 13 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1924 m. kovo 1 d. Baigė Policijos mokyklą. 1928 m. gyveno Palangoje, dirbo pasienio policijoje. S. Karalius 1929 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Pranciškus Karevičius. Žemaičių vyskupas. Gimė 1825 m. Mosėdžio valsčiaus Giršinų vienkiemyje, mirė 1907 m. ten pat. Mokėsi Liepojoje, Petrapilyje. Valdė Žemaitiją po vysk. M. Cirtauto mirties. Jo darbo m. Žemaičių bažnyčiose lietuvių kalba buvo pradėta vartoti oficialiai. Rėmė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, dalyvavo Steigiamojo Seimo atidaryme. Tai buvo giliai išsilavinęs, plačių humanistinių pažiūrų dvasiškis, nuolat rėmęs lietuvybės išlaikymą. Rūpinosi Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimu. 1926 m. vasario 22 d. savo noru atsisakė nuo užimamų pareigų, užleisdamas jas jaunesniems. Mirė 1945 m. gegužės 30 d. Palaidotas Kauno katedroje.

Elena Karnauskaitė-Mažeikienė. Pedagogė (lituanistė), poetė, eseistė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė (2001). Nuo 1989 m. gyvena, dirba ir kuria Palangoje. E. Karnauskaitės knyga „Pasaulio krašte“ LLTI išrinkta į 2008 m. kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2012 m. už šį poezijos rinkinį E. Karnauskaitei paskirta I. Simonaitytės literatūrinė premija.

Antanas Karosas. Seinų-Vilkaviškio vyskupas. Gimė 1856 m. Anykščių valsčiuje, mirė 1947 m. liepos 7 d. Marijampolėje. Nuo 1875 m. mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje, vėliau Petrapilyje. 1883 m. įšventinus į kunigus, paskirtas Žemaičių kunigų seminarijos moralinės teologijos ir lietuvių kalbos profesoriumi, o 1885 m. – ir vyskupo Paliulionio sekretoriumi. Nuo 1896 m. buvo Žemaičių vyskupystės kapitulos kanauninkas, nuo 1900 m. – Žemaičių kunigų seminarijos rektorius. Nuo 1906 m. lapkričio 8 d. paskirtas Žitomiro vyskupo pagalbininku, 1910 m. – Seinų vyskupu, 1926 m m. – Vilkaviškio vyskupu.

Juozas Karosas (1890–1981). Kompozitorius, vargonininkas, dirigentas, profesorius. 1958–1981 m. Palangoje esančioje viloje kompozitorius gyveno ir kūrė. Ant namo Birutės al. 5 atidengta memorialinė lenta J. Karosui atminti (2015).

Juozapas Mykolas Karpis. Žemaičių vyskupas. Gimė 1679 m. Šiaulių apskrities Rekyvos dvare, mirė 1739 m. gruodžio 10 d. Trakuose. Garsi visa Karpių giminė, iš kurios kilęs ir šis vyskupas. Ji Lietuvos politiniame gyvenime turėjo didelę įtaką iki pat Lietuvos nepriklausomybės laikų. J. M. Karpis mokėsi Vilniaus akademijoje, dirbo LDK sekretoriumi. Vėliau mokėsi kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1719 m. Žemaitijos vyskupo pareigas ėjo tik apie tris metus, tačiau suspėjo pagarsėti kaip rūpestingas vyskupas. Jo nuopelnas, kad, susitarus su Vilniaus vyskupu, tais laikais buvo nustatytos Žemaitijos vyskupystės ribos. Jo rūpesčiu buvo atstatyta daug per karą nukentėjusių bažnyčių. Vyskupas šelpė vargšus. 1737 m. išleido lotynišką laišką kunigams, kuriame yra išdėstyta daug svarbių duomenų iš Žemaičių kultūros, papročių istorijos. Mirė 1739 m. gruodžio 10 d. Trakuose. Palaidotas Varnių katedros rūsyje.

Kalikstas Kasakauskas. Kalbininkas. Gimė apie 1792 metus Šilalės rajone, mirė 1886 m. gegužės 25 d. Akmenėje. Teologijos mokslų daktaras. Kunigavo Salantuose, Vilniuje, Kaltinėnuose, Akmenėje. Parašė gramatiką „Kalbrėda liežuvio žemaitiško“ (1832 m. lenkiškai), kurioje pateikė bendras žemaičiams ir aukštaičiams lietuvių kalbos normas ir kita. Parašė keletą populiarių knygelių.

Stasys Kasparavičius. Pilotas-instruktorius, Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas, buvęs ilgametis Žemaičių „Alkos“ muziejaus direktorius, Gimė 1947 m. lapkričio 12 d. Telšių rajone. 1967 m. baigė Luokės vidurinę mokyklą, 1972 m. – Maskvos pilotų – instruktorių mokyklą. 1972–1993 m. dirbo Telšių aviacijos sporto klube, po to buvo patvirtintas Žemaičių „Alkos“ muziejaus direktoriaus pareigoms. Žemaičių kultūros draugijai vadovauja nuo 1987 metų.

Ipolitas Julijonas Kasperavičius (1865–1933). Kunigas, knygnešys, publicistas, religinių raštų rengėjas, pranciškonas. Nuo 1914 m. ėjo Palangos vikaro ir kapeliono pareigas. Įkūrė Žvejų draugiją, buvo vienas iš laikraščio „Palangos žvejys“ (1919) steigėjų. Siekė, kad Palanga būtų grąžinta Lietuvai. Per Palangos grąžinimo iškilmes (1921 03 31) palangiškių vardu pasakė sveikinimo kalbą. 1921 m. išrinktas Palangos valsčiaus tarybos pirmininku.

Ambraziejus Pranciškus Kašarauskas (Kosaževskis). Kunigas, gamtininkas, kraštotyrininkas. Gimė 1821 m. Telšių rajone, prie Pavandenės, mirė 1882 m. gruodžio 14 d. Tomske. Dirbo Baisogaloje, Pajūryje, Telšiuose. 1852 -1864 m. buvo Varnių kunigų pataisos namų vedėjas. Žinomas ir kaip archeologas. Jis buvo Vilniaus archeologų komisijos bendradarbis, dalyvavo geologinėje ekspedicijoje, kuri tyrė Dubysos slėnį, aprašė retesniuosius Žemaitijos augalus. Surinko daug tautosakos, skelbė straipsnius apie lietuvių kalbą ir kita. 1865 m. buvo ištremtas į Sibirą, tačiau ir čia tęsė mokslinę veiklą.

Raimondas Kašauskas. Rašytojas. Gimė 1934 m. spalio 10 d. Telšių rajono Birikų kaime. Baigė Vilniaus universitetą. Dirbo „Genio“, „Pergalės“ žurnalų redakcijose, Lietuvos rašytojų sąjungoje. Apsakymus spausdina nuo 1953 m.. Žinomiausios jo parašytos knygos „Senojo miesto amžius“, „Suaugusiųjų žmonių žaidimai“, „Motociklininkai“, „Mažos mūsų nuodėmės“ , „Mano motinos akys“. Yra parašęs keletą knygų vaikams, kino filmų spektakliams.

Stasys Kašauskas. Rašytojas, žurnalistas. Gimė 1943 m. rugpjūčio 10 d. Telšių rajono Birikų kaime. Baigė Vilniaus universitetą, dirbo „Tiesos“, „Gimtojo krašto“, „Literatūros ir meno“, „Moksleivio“ redakcijose. Yra parašęs ir išleidęs nemažai publicistinių ir grožinės literatūros kūrinių. Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo akto signataras. Leidžia Lietuvą reprezentuojantį žurnalą „Lithuania in the world“, įvairias knygas, kitus periodinius ir neperiodinius leidinius.

Jonas Katakinas. Baleto artistas. Gimė 1950 m. spalio 16 d. Viekšniuose (Akmenės r.), mirė 2005 m. birželio 4 d. Vilniuje. 1971 m. baigė Čiurlionio meno vidurinę mokyklą. Tais pačiais m. pardėjo dirbti Lietuvos operos ir baleto teatre. Jo šokis lengvas, dažnai grindžiamas šiuolaikinio šokio plastika.

Giedrė Kaukaitė. Dainininkė, pedagogė, profesorė. Gimė 1943 m. gruodžio 2 d. Plungėje. Baigė Lietuvos konservatoriją. Stažavosi Milane, 1968–1978 m. dirbo Lietuvos operos ir baleto teatre. Nuo 1978 m. dėsto Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Balsas lyriškas, gražaus tembro. Daugelio tarptautinių festivalių, konkursų laureatė.

Zuzana Kaunienė (1911–?). Žolininkė. Gyveno Kunigiškių kaime, netoli Palangos.

Zinas Kazėnas (1936–2019). Fotografas. Išleido fotoalbumus apie kurortą: „Palanga“ (1978), “Palanga“ (1985).

Juozas Kazlauskas (1922–2001). Politikos veikėjas, pedagogas (lituanistas), Palangos vidurinės mokyklos direktorius, rūpinęsis naujosios vidurinės mokyklos statyba Jūratės gatvėje. J. Kazlauskas apdovanotas TSRS švietimo pirmūno ženklu, Darbo veterano medaliu, LTSR švietimo ministerijos garbės raštais. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.

Kelertienė Palmira. Astrologė, baigė Palangos vidurinę mokyklą.

Zita Kelmickaitė. Gimė 1951 m. spalio 19 d. Klaipėdoje. Muzikologė, Lietuvos folkloro sąjūdžio iniciatorė ir organizatorė, ilgametė Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ vadovė, Lietuvos muzikos ir teatro dėstytoja, populiarių televizijos ir radijo laidų, renginių vedėja, politinė bei visuomenės veikėja. Jono Basanavičiaus premijos laureatė (1995 metai). Mokėsi Klaipėdos K. Donelaičio vidurinėje mokykloje (dabar Vytauto Didžiojo gimnazijoje), Stasio Šimkaus muzikos technikume, Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje. 1975 m. baigė Lietuvos konservatorijos Juozo Gaudrimo klasę, 1983 m.– Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos instituto aspirantūrą (Izalijaus Zemcovskio klasė). 1973–1975 m. dirbo Lietuvos radijo Vaikų ir jaunimo redakcijos muzikos redaktorėe, 1975–1976 m. – Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų, nuo 1978 m. – Lietuvos konservatorijos (nuo 1992 m. Lietuvos muzikos akademija, nuo 2004 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) dėstytoja. 1992 m. šioje akademijoje jai suteiktas docentės vardas. 1974 m. pradėjo dirbto Lietuvos radijo muzikos laidų rengėja. 1976–1978 m. buvo savaitraščio „Literatūra ir menas“ Muzikos skyriaus redaktorė. 1978–2007 m. vadovavo Vilniaus universiteto folkloro ansambliui „Ratilio“ vadovė. 1980 m. pradėjo kurti televizijos muzikos laidas, scenarijus televizijos filmams. Dirbo organizuojant festivalius „Skamba skamba kankliai“, 1987 m. ir 1993 m. – „Baltica“, „Smithsonian folklife festival“ Vašingtone (JAV). Buvo Baltijos kultūros dienų Švedijoje Lietuvos programos meno vadovė. 1995–2000 m. dirbo katalikų radijo programos „Mažoji studija“ laidos „Muzikos menas“ rengėja. 2003–2004 m. vadovavo Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikos fondui. Yra parašiusi ir paskelbusi nemažai straipsnių muzikinės kultūros palikimo, šiuolaikinės lietuvių muzikos temomis. Tarp klausytojų ir žiūrovų didelio populiarumo sulaukė jos vedamos laidos „Neišjunk televizoriaus“, „Gyvenimo ratu su Zita Kelmickaite“ (2007–2009 m.), „Ryto suktinis“, „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“. Yra buvusi Lietuvos liberalų sąjungos, Liberalų ir centro sąjungos Vilniaus miesto skyriaus narė. 2003–2007 m. ir 2007–2010 m. buvo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė.

Jonas Kentra (1869–1942). Teisininkas (notaras). Gimė Palangoje, mokėsi Palangos progimnazijoje. Iki pirmojo Pasaulinio karo gyveno Palangoje, dirbo notaru.

Dainius Kepenis. Visuomenės, politikos veikėjas, sportininkas, Palangos sveikatos mokyklos vadovas (1990–2016), Sveikatos sąjungos prezidentas, Palangos miesto kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininkas (1982–1987), LR Seimo narys.

Vytautas Kernagis (1951–2008). Lietuvių muzikos, dainuojamos poezijos atlikėjas ir autorius, pramoginių renginių režisierius, televizijos laidų vedėjas, aktorius. Dažnai koncertuodavo, vasaromis gyvendavo Palangoje.

Kęstutis (Keistutis. Keistutas). Lietuvos Didysis kunigaikštis, Gedimino sūnus. Gimė apie 1300 metus, nužudytas 1382 m. apie rugpjūčio 15 d.

Leonas Kiauleikis (1927–2009). Publicistas, žurnalistas, kolekcininkas. Gimė Palangoje, mokėsi Palangos gimnazijoje. Parašė knygą apie gimtąjį kurortą – “Palanga“ (1957, 1961). Palaidotas Palangos miesto kapinėse.

Alvydas Remigijus Kirstukas. Medikas, politikos bei visuomenės veikėjas. Nuo 1970 m. gyvena Palangoje. Palangos miesto meras (2005–2008).

Sigita Kišonaitė-Auželienė (1948–2015). Dailininkė (grafikė). Dailininkų sąjungos narė (1984). Nuo 1974 m. gyveno ir kūrė Palangoje, dalyvavo bendrose vietinėse, respublikinėse, sąjunginėse dailės parodose, iliustravo vaikiškas knygas. Grafikė palaidota Palangos miesto kapinėse.

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886–1958). Rašytoja, literatūros ir meno kritikė, vertėja, visuomenės veikėja, pedagogė, Lietuvos skaučių vadė (1932–1940). 1898–1899 m. mokėsi mergaičių pradžios mokykloje Palangoje. 1908–1909 m. kurorte lankėsi su sužadėtiniu, vėliau sutuoktiniu M. K. Čiurlioniu. Palangoje S. Kymantaitė parašė literatūrinį kūrinį „Jūra”. Yra žinoma, kad Palangoje viešėdavo ir tarpukariu, globojo skaučių stovyklas. Čiurlionių atminimui kurorte, L. Vaineikio gatvėje ant 17-uoju numeriu pažymėto namo atidengta memorialinė lenta (skulptorė D. Zubovaitė-Palukaitienė, 1969). 1993 m. namas įregistruotas LR kultūros vertybių registre ir saugomas valstybės.

Kazimieras Klovas (1910–1971). Kunigas, Palangos bažnyčios klebonas (1961–1970). Palaidotas Palangos miesto kapinėse.

Bronislava Knabikienė-Zabulionienė (1872– ?). Knygnešė. Išleido: “Vadovėlis po Palangą ir jos apylinkę“ (1922), pirmąjį Palangoje lietuvišką laikraštį “Palangos žvejys“ (1919). Palangoje gyveno nuo 1919 m.

Algirdas Norbertas Končius (1915–2006). Mokslininkas, miškininkas, visuomenės veikėjas, I. Končiaus sūnus. Vaikystę praleido tėvų namuose Palangoje.

Ignas Končius. Profesorius, etnografas, fizikas, muziejų kūrėjas. Gimė 1886 m. liepos 31 d. Žarėnų valsčiaus Purvaičių kaime, mirė 1975 m. vasario 19 d. JAV. 1899–1903 m. mokėsi Palangos progimnazijoje, Liepojoje, Petrapilyje. Nuo 1913 m. buvo paskirtas dirbti į Palangos progimnaziją, čia mokytojavo, ėjo fizikos kabineto vedėjo pareigas (I. Končius buvo pirmasis lietuvis mokytojas, paskirtas dirbti Palangos gimnazijoje). Darbą čia nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Jis buvo fizikas, tačiau visą gyvenimą domėjosi Žemaičių krašto etnografija, kultūros praeitimi. Profesoriaus vardas suteiktas 1932 m. Žemaitijos kryžius ir koplytėles pradėjo surašinėti ir fotografuoti dar būdamas studentas. Šį darbą tęsė 30 m. ir iš viso surašė 3234 kryžius ir koplytėles. Jo iniciatyva įkurtas Kauno „Tėviškės“ muziejus. Padėjo rinkti etnografinę medžiagą Šiaulių „Aušros“, Telšių „Alkos“ muziejams. 1941 m. buvo areštuotas ir išvežtas sušaudyti į Červenę, bet per stebuklą liko gyvas. Karo metais rūpinosi pagalba nuo karo nukentėjusiems žmonėms. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Išleido knygas „Žemaičio šnekos“, „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės“, „Palangos kraštas“ (kartu su V. Ruokiu, 1925). Yra paskelbta nemažai ir kitų jo darbų.

Kazimiera Kymantaitė-Banaitienė. Aktorė, pirmoji Lietuvos profesionali režisierė moteris. ežisierė, Gimė 1909 m. birželio 29 d. Kuršėnuose, mirė 1999 m. gegužės 21 d. Vilniuje. 1929 m. vaidino Valstybės teatre, nuo 1931 m. – Kauno universiteto studentų teatro draugijos „Stedra“ spektakliuose. 1932 m. baigė Valstybės teatro vaidybos mokyklą. 1933–1934 m. ji buvo Jaunųjų, 1934–1940 m. – Valstybės, 1940–1941 m. – Vilniaus dramos teatro aktorė. Per karą Maskvoje padėjo rengti radijo laidas lietuvių kalba. 1943–1944 m. buvo valstybinių meno ansamblių režisierė, 1944–1945 m. – „Vaidilos“ teatro aktorė, nuo 1945 m. – Lietuvos dramos teatro aktorė, o nuo 1945 m. dėstė šio teatro vaidybos studijoje. 1962 m. baigė Vilniaus universitetą. 1950 ir vėlesniais m. Lietuvos valstybiniame teatre ir kituose Lietuvos teatruose, televizijoje režisavo, pastatė kelias dešimtis Lietuvos ir užsienio šalių rašytojų pjesių, inscenizavo apsakymus, noveles, romanus, pati nemažai vaidmenų sukūrė televizijoje ir radijuje, konsultavo Lietuvos teatrus.

Kazimieras Jogailaitis. Lietuvos Didysis kunigaikštis (1440–1492), Lenkijos karalius (1447–1492), jaunesnysis Jogailos sūnus. Gimė 1427 m. lapkričio 30 d. Krokuvoje, mirė 1492 m. birželio 7 d. Gardine. Nužudžius Didįjį kunigaikštį Žygimantą Kęstutaitį (1440 m.), LDK didikai prieš Lenkijos ponų norą paskelbė trylikametį Kazimierą Jogailaitį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Kol jis buvo nepilnametis, LDK valdė Ponų taryba, vadovaujama Jono Goštauto. Turėjo 6 sūnus. Garsiausi iš jų – Aleksandras, Žygimantas Senasis, Jonas Albrechtas, Vladislovas II. Kazimieras buvo paskutinis Lietuvos Didysis kunigaikštis, mokėjęs lietuviškai.

Stanislovas Kiška. Žemaičių vyskupas. Gimė 1584 m., mirė 1626 m. vasario 13 d. Varniuose, palaidotas Vilniuje. Iš pradžių išpažino kalvinų tikėjimą, o mokydamasis pas jėzuitus Vilniuje perėjo į katalikų tikėjimą. Žinomas kaip rūpestingas vyskupas. Per 8 jo vyskupavimo metus pastatyta 10 bažnyčių: Lieplaukės, Gardų, Pamūšio, Pavandenės, Girkalnio, Laukuvos, Klovainių, Kuršėnų, Radviliškio, N. Žagarės, keletas bažnyčių atgauta iš kalvinų.

Nikolajus Klingerbergas. Mirė 1908 m. Rusų caro generolas, kilęs iš vokiškos šeimos. Dirbo Vilniuje prokuroro padėjėju, paskui policmeisteriu, o vėliau paskirtas Kauno vicegubernatoriumi. Po gubernatoriaus Melnickio pašalinimo N. Klingerbergas tapo Kauno gubernatoriumi ir 1893 m. asmeniškai vadovavo Kražių skerdynėms.

Klausgaila (Klausigaila). Vienas iš Raseinių srities bajorų, kuris 1390 m. gegužės 26 d. Karaliaučiuje kartu su kitais 25 Žemaitijos bajorais pažadėjo remti pas kryžiuočius pabėgusį Vytautą, jei Ordinas sutinka leisti Žemaitijos pasienyje laisvą prekybą. Kaip Vytauto patikėtinis Klausgaila veikė per 1409 m. Žemaičių sukilimą. Buvo vienas iš penkių vadovų Vytauto pusėje, kurie atėjo paremti Žemaičių sukilimo ir jo vardu užimti kraštą.

Vytautas Klova. Kompozitorius, profesorius. Gimė 1926 m. sausio 31 d. Tirkšliuose (Mažeikių r.), mirė 2009 m. gruodžio 10 d. Vilniuje. 1951 m. baigė Lietuvos konservatoriją. 1950-1954 m. dėstė Kauno Gruodžio muzikos mokykloje, nuo 1954 m. Lietuvos konservatorijoje. Žymiausią savo kūrinį – operą „Pilėnai“- sukūrė 1955 m. (pastatyta 1956 m.).

Antanas Kmieliauskas. Tapytojas monumentalistas, skulptorius, grafikas. Gimė 1932 m. kovo 8 d.. Olendernėje (Butrimonių valsčius, Alytaus apskritis), mirė 2019 m. rugpjūčio 31 d. Vilniuje. Mokėsi Kauno vidurinėje dailės mokykloje, 1957 m. baigė Vilniaus dailės institutą. Nuo 1979 m. šio instituto profesorius. Yra sukūręs per 50 granitinių skulptūrų, tapo freskas. Lietuvos nacionalinės premijos laureatas (1994 m.).

Ona Knapkytė-Juknevičienė. Aktorė. Gimė 1919 m. kovo 15 d. Kaune, mirė 2008 m. kovo 14 d. Vilniuje. 1941–1946 m. dirbo Vilniaus miesto, 1946–1948 m. – Žemaičių (Telšiuose), 1948–1952 m. – Klaipėdos, 1952–1954 m. – Kauno muzikinio dramos teatro, 1954–1969 m. – Lietuvos dramos teatro aktore. Kūrė tikroviškai ryškius, įtaigius vaidmenis. Yra sukūrusi nemažai vaidmenų radijuje ir televizijoje, kine.

Vijukas Albertas (Vaitiekus) Kojalavičius. Jėzuitas, Lietuvos istorikas, heraldikos ir gausių pastoracinių asketinių, poleminių, filosofinių raštų autorius. Gimė 1609 m. Kaune, mirė 1677 m. Varšuvoje.

Boleslovas Kolyška. Vienas iš 1863 m. sukilimo vadų. Gimė 1838 m. Lydos apskr., mirė 1863 m. gegužės 28 m. Vilniuje.

Česlovas Kontrimas. Tapytojas akvarelistas, grafikas. Gimė 1902 m. gegužės 23 d. Mažeikių rajono Dapšių kaime, mirė 1989 m. gegužės 27 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Studijavo Kaune. Nuo 1923 m. dėstė piešimą Kauno, Pasvalio, Mažeikių, Telšių mokyklose. Dirbo Kauno „Dailės“ kombinate. Parodose dalyvauja nuo 1930 m.. Yra sukūręs per 2000 akvarelių, apipavidalinęs keletą Telšių teatro spektaklių, parašęs ir paskelbęs daug straipsnių dailės klausimais. Jo kūrybai būdinga lyrinė nuotaika, gamtos poetizavimas, ryškios ir skaidrios spalvos, dekoratyvūs jų deriniai.

Šv. Stanislovas Kostka. Lenkų jėzuitas, kilęs iš senos lenkų didikų giminės.

Tadas Andrius Bonaventūra Kosciuška. Generolas, žymus Lietuvos ir Lenkijos patriotas, kovojęs už Lietuvos, Lenkijos ir JAV laisvę. Gimė 1746 m., mirė 1817 m. Gudų kilmės bajoras. Karo mokslus baigė Prancūzijoje. 1794 m. prasidėjęs vadinamasis Kosciuškos sukilimas buvo paskutinis lietuvių ir lenkų patriotų mėginimas apginti Lietuvos – Lenkijos respublikos laisvę ir nepriklausomybę. Sukilimas buvo užgniaužtas bendromis rusų ir prūsų kariuomenių pastangomis ir 1795 m. pravestas trečiasis Lietuvos – Lenkijos padalijimas.

Jonas Jeronimas Krišpinas-Krišenšteinas. Žemaičių vyskupas. Gimė apie 1654 metus Žemaitijoje, mirė 1708 m. liepos 14 d. Kilęs iš vokiečių kilmės bajorų. Augusto Saksoniečio šalininkas. Žemaičiuose daug nuveikė rūpindamasis nuo švedų nukentėjusio krašto atstatymu, parama vargstantiems žmonėms. Pastatė bažnyčias Eržvilke, Šateikiuose, Ylakiuose. Jis pasirūpino, kad būtų leista rengti muges Papilėje, Kaltinėnuose, Surviliškyje, Alsėdžiuose, Mosėdyje. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus daugiausia praleido tėvo dvare (netoli Jurbarko).

Jurgis Jeronimas Krišpinas-Krišenšteinas. Lietuvos kariuomenės generolas. 1722 m. buvo Žemaičių pilininkas. Mirė apie 1737 metus.

Mykolas Krupavičius. Kunigas, politikas. Gimė 1885 m. spalio 1 d. Balbieriškyje, mirė 1970 m. gruodžio 4 d. Čikagoje. 1944–1955 m. buvo VLIK’o pirmininkas.

Mykolas Kuchmeisteris. Kryžiuočių vietininkas Žemaičiuose (1405–1409 m.), vyr. Ordino magistras (1414–1422 m.). Gimė apie 1370 m., mirė 1423 m.

Edmundas Kučinskas. Kultūros, politikos, visuomenės veikėjas, estrados dainininkas. Mokėsi Palangos 1-ojoje vidurinėje mokykloje, Palangos muzikos mokykloje akordeono klasėje.

Česlovas Kudaba. Geografas, kelių knygų apie Žemaitiją autorius. Gimė 1934 m. liepos 24 d. Ignalinos rajone, mirė 1993 metais. Knygą „Kalvotoji Žemaitija“ išleido 1972 m. Paskutinis jo didesnis darbas – knyga „Septyni keliai iš Varnių“.

Stanislovas Kuizinas. Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas, provizorius, knygnešys. Gimė 1881 m. gegužės 20 d. Vingininkuose (netoli Šilalės), mirė 1944 m. vasario 13 d. Kaune. Mokėsi Palangos progimnazijoje, dalyvavo statant pirmąjį viešą lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“ Palangoje. Vėliau Tauragėje rengė ir režisavo lietuviškus vakarus. 1919 m. įstojo į Lietuvos kariuomenę, buvo I pėstininkų Žemaičių bataliono vadas, o šį batalioną išformavus – Šiaulių karo komendanto padėjėjas, vėliau ėjo kitas atsakingas pareigas Lietuvos kariuomenėje. Aktyviai bendradarbiavo spaudoje, dažnai pasirašinėdamas Sistos slapyvardžiu.

Birutė Kulnytė. Muziejininkė, kultūros istorikė, etnologė, ilgametė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė, Jono Basanavičiaus premijos laureatė. Gimė 1949 m. liepos 4 dieną. Gyveno, mokėsi Palangoje. 1967–1973 m. studijavo Vilniaus universitete. Nuo 1973 m. dirbo Istorijos ir etnografijos muziejuje. 1992 m. paskirta šio muziejaus (dabar Lietuvos nacionalinis muziejus) direktore. Šias pareigas ėjo iki 2019 metų. Daugelio knygų leidėja, autorė, bendraautorė. Apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (1999), Latvijos Pripažinimo kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (2008), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi (2009), valstybine Jono Basanavičiaus premija (2009), I laipsnio ženklu „Už nuopelnus Vilniui ir tautai“ (2010), LR kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (2014).

Vidas Kundrotas. Ekonomistas, auditorius, ekonomikos mokslų daktaras, politikos veikėjas. Baigė Palangos vidurinę mokyklą (1972).

Algirdas Kumža. Valstybės ir politinis veikėjas, spaudos darbuotojas, teisininkas. Gimė 1956 m. lapkričio 29 d. Žemaitijoje. 1975 m. baigė Varnių vidurinę mokyklą, po to Vilniaus universitete įsigijo teisininko specialybę, o vėliau dirbo atsakingą partinį ir valstybinį darbą. Lietuvos nepriklausomybės atstatymo akto signataras, 1990–1992 m. buvo Lietuvos AT deputatas, 1992 m. įkūrė privačią juridinę kontorą, dirbo „Lietuvos ryto“, kitų respublikinių laikraščių redakcijose.

Vidas Kundrotas. Ekonomistas, auditorius, ekonomikos mokslų daktaras, politikos veikėjas. Baigė Palangos vidurinę mokyklą (1972).

Darius Kuolys. Gimė 1962 m. birželio 17 d. Vilniuje. Literatūrologas, valstybės, visuomenės ir politnis veikėjas, kultūros istorijos tyrinėtojas. 1990–1992 m. dirbo Lietuvos kultūros ir švietimo ministru, 1998–2002 m. buvo prezidento Valdo Adamkaus patarėjas. Jis yra vienas iš pilietinės organizacijos Piliečių Santalka steigėjų. Vilniaus universiteto docentas, Lietuvių literatūros katedros dėstytojas. 2012 m. sausio 22 d. žurnalui „Veidas“ atlikus Lietuvos universitetų profesorių apklausą D. Kuolys buvo pripažintas geriausiu pirmojo XXI a. dešimtmečio Lietuvos literatūrologu. Antroje vietoje šalies mokslininkų valia liko D. Kuolio dėstytoja, jo žmonos poetės Nijolės Daujotytės-Kuolienės sesuo profesorė Viktorija Daujotytė.

Jonas Kuršys (1899–1968). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, puskarininkis. Gimė Palangoje. Būdamas 20 metų, 1919 m. rugpjūčio 8 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1922 m. balandžio 12 d. Baigė Lietuvos karo mokyklą, paskirtas puskarininkiu. Po tarnybos gyveno Vanagupės kaime, Palangos valsčiuje. J. Kuršys 1929 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.

Vytautas Kusas. Dailininkas, poetas, pedagogas, fotografas. Mokėsi Palangos 1-ojoje vidurinėje mokykloje. 1971–1988 m. dirbo mokytoju Palangos 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Parodas rengia nuo 1972 m. V. Kuso darbų yra įsigiję Lietuvos muziejai, privatūs Lietuvos ir užsienio kolekcininkai. V. Kusas – ilgiausio miniatiūrinio paveikslo, įregistruoto Lietuvos rekordų knygoje 2003 m., autorius. 2009 m., minint Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, V. Kusas pristatė autorinę parodą „Tūkstantis viename“. Ši paroda įregistruota Lietuvos rekordų knygoje. Dailininkui priklauso ir mažiausios knygos Lietuvoje (2011), ir vienu metu keliuose miestuose pristatytų tapybos parodų rekordai (2013). 2009 m. V. Kusas atidarė privatų suvenyrinių Šunų muziejų. Yra išleidęs poezijos knygų. Menininkas gyvena ir kuria Palangoje.

Vladas Kusas. Biofizikas, medikas, mokslininkas, medicinos mokslų daktaras. V. Kusas gimė Palangoje. Mokėsi Palangos vidurinėje mokykloje (1954–1965).

Antanas Rimantas Kviklys (1932–2016). Miškininkas, visuomenės, politikos, kultūros veikėjas, literatas, spaudos bendradarbis, Kretingos rajono garbės pilietis, Kretingos miškų urėdijos Šventosios girininkijos girininkas, apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino medaliu (2003). R. A. Kviklio pastangomis Šventosios girininkijoje pasodinta šimtai hektarų želdinių, miškas pritaikytas žmonių rekreaciniam poilsiui – įrengtas „Takas dideliems ir mažiems“, Monciškėse atidaryta paraplegikams skirta poilsiavietė, peraugusi į Paraplegikų landšafto terapijos centrą, įruoštos žaidimų aikštelės, nutiestas dviračių takas ir kita. R. A. Kviklys buvo aktyvus visuomenininkas: Palangos miesto tarybos (1978–1989), Kretingos rajono tarybos (2004–2007) narys; Lietuvos miškininkų sąjungos Girininkų tarybos, Lietuvos miškininkų sąjungos prezidiumo, Lietuvos krantų mokslo ir technologijų asociacijos valdybos narys. 2003 m. Kretingos miškų urėdijos Šventosios girininkui R. A. Kvikliui įteikta Aplinkos ministerijos Viktoro Bergo premija už reikšmingus darbus ir ilgametę rezultatyvią veiklą aplinkos formavimo ir apsaugos srityje. R. Kviklys palaidotas Šventosios kapinėse.

Vladas Lachavičius (Liakavičius) (1902–1922). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, kriminalinės policijos pareigūnas. Gimė Palangoje. Būdamas 17 metų, 1919 m. kovo 27 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1920 m. rugsėjo 24 d. Baigė Policijos mokyklą. Nuo 1922 m. balandžio 20 d. tarnavo kriminalinėje policijoje, žuvo tarnyboje Luokėje (Telšių r.). 1932 m. (po mirties) apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Jonas Lankutis. Habilituotas humanitarinių mokslų daktaras. Gimė 1925 vasario 8 d. Gargžduose, mirė 1995 m. kovo 5 d. Vilniuje. Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 1955 m. Parašė knygas „Vinco Mykolaičio Putino kūryba“, „Lietuvių dramaturgijos raida“, studijas „Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija“, „Justino Marcinkevičiaus poetinis pasaulis“, „Etiudai apie Juozą Grušą“. Jis „Lietuvių literatūros istorijos“ knygų, išleistų 1977 ir 1979 1982 m., vienas iš autorių ir redaktorių, bei daugelio kitų knygų ir studijų autorius. Apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.

Lars Thomas Larsson. Palangos miesto partnerio Simrishamno (Švedija) pedagogas, užsiima labdaringa veikla, Palangos miesto garbės pilietis (2013). 2013 m. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu už veiklą ir ypatingus nuopelnus Lietuvos respublikai ir Palangos miestui Švedijos piliečiui Tomui Larsonui suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas.

Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė. Rašytoja. Gimė 1872 m. birželio 1 d. Šiauliuose, mirė 1957 m. liepos 19 d. Kaune. Mokėsi namuose pas tėvą. Eilėraščius pradėjo rašyti lenkiškai būdama 17 m.. Lietuvių spaudai pradėjo rašyti sesers ir Povilo Višinskio paskatinta. Rašė lenkiškai, o į lietuvių kalbą jos raštus vertė Sofija. Šie darbai buvo skelbiami bendru abiejų seserų slapyvardžiu – Lazdynų Pelėda. Po sesers Sofijos mirties Marija rašė lietuviškai.

Liubomiras Laucevičius. Teatro, kino ir televizijos aktorius. Mokėsi Palangos vidurinėje mokykloje, lankė dramos būrelį. Aktorius už vaidybą apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2000), Auksiniu scenos kryžiumi (2004, 2016), Lietuvos Respublikos kultūros ir meno premija (2011), Fortūnos statulėle (1998, 2004, 2016).

Vytautas Laučys (1951–2018). Chemikas, chemijos mokslų daktaras. 1969 m. baigė Palangos vidurinę mokyklą. Sukūrė nukleino rūgščių apykaitos fermentų gamybos technologiją. 1981 m., kartu su kitais, jam paskirta TSRS Ministrų Tarybos premija.

Antanas Lazdauskas (1901–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. Būdamas 18 metų, 1919 m. sausio 10 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1920 m. birželio 18 d. Po tarnybos gyveno Palangoje. A. Lazdauskas 1928 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Jurgis Lėbartas (1879–1944). Visuomenės, kultūros ir politikos veikėjas, verslininkas, 1923 m. sukilimo dalyvis. Jis – vienas aktyviausių lietuvininkų, siekęs sujungti Mažąją ir Didžiąją Lietuvas į vieną bendrą, nepriklausomą valstybę. Nuo 1939 m. gyveno Palangoje.

Algimantas Lėckas (1934–2009). Architektas. Palangoje suprojektavo poilsio namus „Žilvinas“ (1969), „Linas“ (1975), „Goda“ (1985), plaukimo baseinų kompleksą Vanagupėje (1984) ir kt.

Ado Liachovičius (1911–1975). Pedagogas. Palangoje gyveno nuo 1946 m., dirbo mokytoju. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.

Jūratis Viktoras Liachovičius (1946–2017). Istorikas, pedagogas (istorikas), muziejininkas, kolekcininkas, povandeninio kultūros paveldo tyrimų ekspedicijų vadovas (2003–2014), Palangos kurorto muziejaus direktorius (2014–2017). Palaidotas Palangos miesto kapinėse.

Stasys Laucius-Laucevičius. Poetas, dramaturgas, žurnalistas, Broniaus Laucevičiaus-Vargšo brolis. Gimė 1897 m. spalio 11 d. Kelmėje, mirė 1965 m. Mokėsi Petrapilyje, Kijeve. Apie 20 m. mokytojavo įvairiose Lietuvos vietose ir kartu bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos ir, gyvendamas užsienyje, taip pat dirbo pedagoginį bei žurnalistinį darbą. Savo publikacijas dažnai pasirašinėdavo Stellos slapyvardžiu. Yra išleidęs eilėraščių, eiliuotų satyrų rinkinių, parašęs nemažai dramos veikalų.

Samuelis Leskis. Jėzuitas. Gimė 1611 m. Lietuvoje, mirė 1678 m. vasario 10 d. Pašiaušyje. 1647–1649 m. buvo Varnių jėzuitų misijos viršininkas. Misininku dirbo taip pat ir Kražiuose bei kitose Lietuvos vietose.

Stanislovas Boguslavas Leščinskis. Stanislovas Leščinskis I Gimė 1677 m. spalio 20 d., Lvove, mirė 1766 m. vasario 23 d., Liunevilyje (Prancūzija). Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis 1704–1709 ir 1733–1736 m., Lotaringijos hercogas. Žinomas dar ir Stanislovo I vardu. Kilęs iš senos ir įtakingos lenkų Leščinskių giminės. Jo vardas susijęs su vienu iš audringiausių ir tragiškiausių Lietuvos ir Lenkijos istorijos laikotarpiu – vadinamuoju Didžiuoju Šiaurės karu.

Adamas Liudvikas Levenhauptas. Švedų generolas, pasižymėjęs Šiaurės karo (1700–1721) metu Latvijoje ir Lietuvoje. Gimė 1695 m., mirė 1719 m.

Pranas Liatukas. Lietuvos visuomenės ir karinis veikėjas, generolas leitenantas, buvęs Lietuvos kariuomenės vyriausias vadas. Gimė 1876 m. sausio 29 d. Raseinių apskrities Kvėdarnos valsčiaus Padievaičių kaime, mirė 1945 m. rugsėjo 9 d. Vilniuje. Mokėsi Palangoje, Rygoje, Vilniuje. Nuo 1918 m. Lietuvos kariuomenės savanoris. 1919 m. spalio mėnesį pakeltas generolu leitenantu ir paskirtas eiti vyr. kariuomenės vadu. Šias pareigas ėjo iki 1920 m. vasario 23 d. Vadovavo kovoms prieš bermontininkus. Kovoms dėl Lietuvos laisvės pasibaigus, išėjo į atsargą ir tarnavo finansų ministerijoje.

Žygimantas Liauksminas. Jezuitas, Kražių kolegijos rektorius, filosofijos ir teologijos mokslų daktaras.. Gimė 1597 m. Žemaitijoje, mirė 1670 m. rugsėjo 11 d. Vilniuje. Mokėsi Vilniaus akademijoje. Vėliau dirbo šios akademijos profesoriumi, o 1661 m. gruodžio1665 m. sausio mėnesiais buvo Kražių kolegijos rektorius. Išleido lotynų kalbos, retorikos ir muzikos vadovėlius, graikų kalbos gramatiką.

Stasys Ličkūnas. Muziejininkas. Gimė 1884 m. gruodžio 12 d. Mažeikių apskrities Žemalės kaime, mirė 1944 m. kovo 28 d. 1924 – 28 m. buvo Mažeikių pradžios mokyklos vedėjas. 1930 m. rugsėjo 30 d. įkūrė Mažeikių „Alkos“ muziejų ir jam iki mirties vadovavo. Leido ir redagavo „Senovės“ leidinuką (1930 m.), „Karo archyve“ aprašė 1863–1864 m. sukilimą, 1915–1918 m. – vokiečių okupacijos teismą Mažeikiuose, nemažai straipsnių paskelbė kituose leidiniuose.

Andriejus Liebus (1908–1986). Stalius, medžio drožybos meistras, tautodailininkas. Palangos bažnyčiai pagamino maldos suolus. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.

Lygeikis. Vienas iš XIII a. Deltuvos kunigaikščių. 1219 m. Voluinės sutartyje tarp keturių vardais paminėtų Deltuvos kunigaikščių jis užrašytas Likiik vardu. Plačiau apie jį nieko nežinoma. Lygeikis tapatinamas su 1260 m. donaciniame Mindaugo dokumente Livonijos ordinui pažymėtu liudininku Lygeyke, nors šis dokumentas daugelio tyrinėtojų laikomas falsifikatu.

Petras Lignoras (Lignarskis) (1867–1952). Knygnešys, gimęs Palangoje.

Mykolas Linkevičius. Poetas. Gimė 1909 m. balandžio 28 d. Šiluvos valsčiaus Plauginių kaime, mirė 1941 m. sausio 12 d. Kaune. Mokėsi Šiluvoje, Raseiniuose, Kauno kunigų seminarijoje, Kauno Vytauto Didžiojo universitete, priklausė „Šatrijos“ meno draugijai, Žemaičių rašytojų sambūriui. Pirmasis jo poezijos rinkinys „Žydrynių atspindžiai“ išspausdintas 1929 m., o antrasis (paskutinis) – „Ateina Dievas“–1936 m. Paliko eilėraščių rinkinio „Žmogus pakelėj“, dramos „Šiluvos šventovė“ ir nebaigto romano „Bedarbiai“ rankraščius.

Gintautas Likša (1943–2009). Architektas. Gyveno Palangoje nuo 1979 m. Suprojektavo daug pastatų: Šiaulių „Tauro“ poilsio namus ir viešbutį „Žydroji liepsna“ (1983), pradinę mokyklą (anksčiau – Pionierių namai) (1985, su architekte I. Likšiene), AB „Komprojektas“ gamybinį pastatą su bendrabučiu (1988), „Eltos“ poilsio namus (1988), viešbutį „Du broliai“ Kretingos gatvėje (1990, su architekte I. Likšiene), mokesčių inspekcijos pastatą (1997), evangelikų-liuteronų bažnyčią (2005), Vilniaus kuro aparatūros gamyklos poilsio namus „Atgiris“, „Šachmatinės“ rekonstrukciją (1997, su architekte I. Likšiene), stogastulpį ant Birutės kalno (pastatymo architektas, 2009). G. Likša mirė 2009 m., palaidotas Palangos miesto kapinėse. 2009 m. architektai G. Likša (po mirties) ir I. Likšienė apdovanoti A. Zavišos paramos ir labdaros fondo prizu „Už gyvenimo nuopelnus rekreacinės architektūros srityje“.

Inga Likšaitė. Menininkė, tekstilininkė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Baigė Palangos 3-iąją vidurinę mokyklą. Palangoje yra surengusi personalinių tekstilės parodų.

Irena Likšienė. Architektė, Lietuvos architektų sąjungos narė (1979). Nuo 1979 m. gyvena Palangoje. Palangoje suprojektavo: vaikų muzikos mokyklą (1981), Palangos moskleivių namų kompleksas (buvę Pionierių namai) (1986, su architektu G. Likša), viešbučius „Šilas“ (1987, su architektu G. Likša), „Tenisas“ (1987), „Du Broliai“ (1990, su architektu G. Likša), blokuotą 11 butų gyvenamąjį namą Vanagupėje (1997), viešbučio „Žydroji liepsna“ rekonstrukciją (1992, su architektu G. Likša), „Šachmatinės“ rekonstrukciją (1997, su architektu G. Likša), 2-osios vidurinės mokyklos priestatą (dabar – V. Jurgučio pagrindinė mokykla, su architektu G. Likša), Lietuvos banko poilsio bazė (su architektu G. Likša), Lietuvos paraplegikų asociacijos Landšafto terapijos ir rekreacijos centras Palangoje, sublokuotas 11 butų gyvenamasis namas Palangoje, gyvenamasis namas su dializių ambulatorija Palangoje (su su architektais G. Likša, D. Likšaite, 2004), Palangos evangelikų liuteronų bažnyčia (2009, su architektu G. Likša), vila „Anbo“ Palangoje. 1988 m. I. Likšienei įteiktas respublikinis apdovanojimas už Palangos vaikų muzikos mokyklą, 2009 m. – Algimanto Zavišos fondo apdovanojimas už gyvenimo nuopelnus architektūros srityje.

Mikas Lipčius (1894–1941[2]). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, karininkas, valstybės veikėjas. 1909 m. baigė Palangos progimnaziją.

Bernardas Vitalius Litvaitis. Inžinierius, kultūros ir visuomenės veikėjas, ilgametis SPUAB „Palangos vandenys“ vadovas, kurortinio sezono atidarymo švenčių organizacinio komiteto narys (1969–2000), Lietuvos dailininkų sąjungos narių kasmetinių plenerų Palangoje organizatorius (1984–2000), vienas iš kurorte rengiamo ir tradicija tapusio „Palangos dienų“ renginio iniciatorių, Palangos miesto garbės pilietis (2015). V. B. Litvaitis rūpinosi skulptūros “Laiminantis Kristus“ atstatymu (1993), yra vienas iš Palangos skulptūrų parko įkūrėjų, jo iniciatyva skautų akmuo sugrįžo į buvusią vietą, pastatytas bronzinis dr. J. Basanavičiaus biustas (2002, skulptorius J. Zikaras). V. B. Litvaitis rūpinosi 13 skulptūrų Palangos viešose erdvėse pastatymu. V. B. Litvaitis apdovanotas VLŪPP (Maskva) bronzos ir sidabro medaliais, jam suteikti Lietuvos nusipelniusio komunalinio ūkio darbuotojo (1987) ir Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos garbės nario (2001) vardai, įteiktas Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos Garbės ženklas (2010). Palangos miesto laikraščiuose V. B. Litvaitis rašo kurorto kultūros, istorijos temomis, surinko kraštotyrinės medžiagos apie svarbius miesto istorijai žmones, parašė Palangos miesto vandentvarkos ūkio raidos istoriją „Šimtmečio istorija“ (2008, su L. Peleckiu-Kaktavičiumi), atsiminimų knygą „Esu toks, koks esu“ (2015). Jo knygą išleido Palangos viešoji biblioteka. 2015 m. kovo 26 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu už ypatingus nuopelnus Lietuvos Respublikai, aktyvią kultūrinę, visuomeninę veiklą ir svarų indėlį Palangos miestui, kuriant bendruomenės kultūrinę gerovę, Vitaliui Bernardui Litvaičiui suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas.

Ieva Litvaitytė. Dailininkė, pedagogė (dailė ir technologijos), Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ narė. Palanga – jos gimtinė, mokėsi Palangos 2-ojoje vidurinėje mokykloje, dirba dailės ir technologijų pedagoge Palangoje. Menininkė dalyvauja dailės parodose, akcijose, pleneruose, su ugdytiniais – tarptautinėse ir respublikinėse parodose. 2009 m. apdovanota Palangos miesto švietimo skyriaus padėka už Comenius projekto vykdymą, kūrybinį darbą ir parodų organizavimą.

Jonas Litvinavičus (1900–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, policijos pareigūnas. Būdamas 19 metų, 1919 m. sausio 8 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1921 m. lapkričio 14 d. Baigė Policijos mokyklą. 1928–1930 m. gyveno Palangoje, dirbo policijoje. 1933 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Janina Liustikaitė-Saurazas. Operos dainininkė. Gimė 1924 m. rugpjūčio 9 d. Telšių apskrities Tryškių kaime. Mokėsi Papilėje, Viekšniuose, 1942–1944 m. – Šiaulių muzikos mokyklos S. Dievaitytės dainavimo klasėje. Į Vakarus pasitraukė 1944 m. Nuo 1947 m. gilino dainavimo įgūdžius studijuodama, daug koncertavo įvairiose užsienio šalyse. Pasitraukusi į Vokietiją studijavo dainavimą Miunsterio universiteto konservatorijoje, Miunsterio teatre dainavo soprano partiją V. A. Mocarto operoje „Visos jos tokios“. 1947 m. įsikūrė Didžiojoje Britanijoje, dirbo Kardifo miesto ligoninėje ir mokėsi muzikos koledžo operos klasėje. Koncertavo Londono „Albert Hall“, dainavo Kardifo operoje, su simfoniniu orkestru per Velso radiją, lietuvių kolonijose. 1954 m. pakviesta dainuoti į Londono televiziją. Gavusi B. Džilio rekomendaciją, dvejus metus studijavo Romoje pas M. Kasciolį. Romoje dainavo lietuvių renginiuose, per Vatikano ir Madrido radiją. 1957 m. persikėlė į JAV. Surengė koncertų Čikagoje ir Bostone, jai akompanavo Aleksandras Kučiūnasir Jeronimas Kačinskas). Jos repertuare buvo Frederikas Šopenas, Aleksandras Kačanauskas, Juozas Tallat-Kelpša, Bronius Budriūnas, Antanas Vanagaitis, Vladas Jakubėnas ir kiti dainų autoriai. 1958 Čikagos vyrų choro pastatytoje Š. Guno operoje „Faustas“ sukūrė Margaritos vaidmenį. Koncertavo JAV, Kanadoje. Vokietijoje dainavo Visbadeno operos spektakliuose – V. A. Mocarto „Don Žuanas“, „Figaro vedybos“, K. M. fon Veberio „Stebuklingasis šaulys“. 1968 m. įdainavo plokštelę su orkestru „Sinfonica Romana“.

Viktoras Liutkus. Gimė 1950 m. birželio 28 d. Mažeikiuose. Dailėtyrininkas, kultūros veikėjas, parodų kuratorius, dėstytojas. 1968 m. baigė Mažeikių vidurinę mokyklą, 1968–1973 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, 1979–1983 m. mokėsi Sankt Peterburgo I. Repino tapybos, skulptūros ir architektūros instituto Maskvos skyriaus aspirantūroje. 1981–1990 m. dirbo Kultūros ir meno institute, 1990–1996 m. – Kultūros ministerijoje, 1997–1999 m. – Lietuvos dailės muziejuje. 2001–2002 m. buvo kultūros ministro patarėjas, nuo 2003 m. – galerijos „Maldis“ Vilniuje direktorius. 2001–2002 m. dirbo dėstytoju Vilniaus universitete, nuo 2004 m. – Vilniaus dailės akademijoje. Čia jis tapybos studentams dėstė kursą – moderniosios tapybos raiška, vadovavo diplominiams darbams. 2005–2009 m. Vilniaus dailės akademijoje dirbo Tapybos katedros vedėju, 2009–2015 m. buvo šios akademijos muziejaus direktorius.1994–1997 m., 1999–2000 m. ėjo Lietuvos delegato Europos Tarybos Kultūros komitete pareigas. Nuo 1991 m. – Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) narys, 1991–1995 m. buvo šios asociacijos Lietuvos sekcijos prezidentas. Nuo 1989 m. – grupės „24“ narys. Yra parašęs ir išleidęs monografijas: „Viktoras Vizgirda“ (2000 m.), „Antanas Mončys“ (2003 m.), „Antanas Samuolis“ (2006 m.), knygą „Penketas. Tapybos anatomija“ (2017 m.).

Lizdeika. Tariamasis lietuvių krivių krivaitis, vyriausiasis žynys, su kuriuo siejama Geležinio vilko legenda.

Jonas Domininkas Lopacinskis. Žemaičių vyskupas, teisių mokslų daktaras. Gimė 1708 m. gegužės 9 d. Mstislaulio vaivadijos Lopacinės dvare, mirė 1778 m. sausio 11 d. Janapolėje, palaidotas Varniuose. Mokėsi Vilniuje, Varšuvoje. Kunigu įšventintas 1732 m. Buvo žinomas kaip talentingas žmogus, energingas ir uolus kunigas. Didelis jo nuopelnas, kad, norėdamas geriau pažinti savo vyskupiją, buvo nurodęs visiems klebonams kuo tiksliau aprašyti savo parapijas ir ši medžiaga buvo pristatyta į Alsėdžius, kur gyveno vyskupas. Platų vyskupijos aprašymą J. D. Lopacinskis nusiuntė į Romą.Stengėsi, kad šviestųsi visi kunigai, kad sakytų paprastiems žmonėms suprantamus pamokslus. Vyskupaudamas nuolat rūpinosi naujų bažnyčių ir koplyčių, klebonijų statyba, mėgo gražią architektūrą ir skatino visoje vyskupijoje žmones statytis gražius namus. Labai mėgo Viržuvėnus, kuriuos pavadino Janapole, ir čia buvo pasistatęs gražius rūmus. Nėjo į jokius kompromisus su kitatikiais. Vertė knygas iš prancūzų į lenkų kalbą. Jo nurodymu išleistos dvi religinio turinio lietuviškos knygos. Parašė 2 išsamias reliacijas Šventam Sostui.

Stasys Lubis (1897–1945). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. Gimė Palangoje. Būdamas 22 metų, 1919 m. gruodžio 18 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1921 m. vasario 13 d. Po tarnybos gyveno Paronžės kaime, Palangos valsčiuje. 1928 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.

Hubertas Noelis Luisas (Hubert Noel Louis) (1839–1925). Prancūzų skulptorius, medalių kūrėjas. Jo skulptūra „Rebeka“ puošia Palangos parką nuo 1983 m. Skulptūra atvežta iš Vilkėno dvaro (Šilutės r.), kur ji stovėjo nuo 1913 m.

Antanas Lukaitis. Knygnešys. Gyveno Palangoje.

Audra Lukauskytė (1943–2010). Kultūros ir visuomenės veikėja, bibliotekininkė, spaudos bendradarbė, kultūros renginių, parodų organizatorė, kraštotyrininkė, ekskursijų vadovė, Palangos miesto savivaldybės tarybos narė. Baigė Palangos vidurinę mokyklą (1960), dirbo Palangos miesto bibliotekos vedėja (1974–1981), vėliau – viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja (1988–2010). A. Lukauskytė palaidota Palangos miesto kapinėse. Palangos viešoji biblioteka parengė ir 2011 m. išleido knygą „Audra Lukauskytė: publikacijos, atsiminimai, bibliografija“.

Balys Lukošius. Aktorius. Gimė 1908 m. birželio 10 d. Kuršėnuose, mirė 1987 m. gegužės 28 d. Vilniuje. 1933 m. baigė Valstybės teatro vaidybos mokyklą, vėliau dirbo Jaunųjų, Valstybės, Vilniaus, Lietuvos, „Vaidilos“ teatruose – aktoriumi ir administracinį darbą. 1945–1950 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame institute, 1949–1952 m. – Vilniaus universitete. 1949 m. baigė Lietuvos dailės institutą. 1958 m. įkūrė Vilniaus lėlių teatrą ir iki 1968 m. jam vadovavo. Nuo 1968 m. dėstė Lietuvos dailės institute.

Anžela Lukočiūtė-Khaimovich. Dailininkė (tapytoja, grafikė). Gimė Palangoje, gyvena JAV.

Vadimas Lvovas (1906–1944). Palangos ir Šventosios vyriausias inžinierius (architektas) (1938–1940). Jis buvo pirmasis oficialus Palangos miesto architektas. V. Lvovas suprojektavo verslininko Gabrieliaus Milašiaus medžiotojų namelį, G. Milašiaus kino teatrą (dabar – „Ramybės“ klubas), vilą „Šilelis“, medinę atvirą vasaros estradą, mūrinę autobusų stotį su viešbučiu ir kavine (2010 m. Palangos autobusų stoties pastatas įrašytas į LR kultūros vertybių registrą), paštą, gyvenamąjį namą Vytauto g. 57 (su prekybinėmis patalpomis), išplėtė Turgaus aikštę ir kt. Jam prižiūrint, buvo statomas Šventosios uostas. 1938 m. gegužės mėn. Palangą nusiaubė didžiulis gaisras. Po gaisro jis žymiai pakoregavo ankstesnius miesto plėtros planus, parengdamas generalinį miesto planą, projektą gatvių tinklui išplėsti. Architektas paruošė apie dvidešimt Palangos pastatų bei miesto erdvių projektų.

Nuotraukoje – LDK Didysis kunigaikštis Kęstutis. Dailininkas A. Penkovskis

Puslapyje panaudota regionų kultūrinių iniciatyvų centro, Žemaitijos regiono bibliotekų, muziejų surinkta, viešinama informacija

Iškilių žemaičių sąrašas – nebaigtinis. Jis ir toliau pildomas aktualia informacija, jos laukiame ir iš svetainės lankytojų