Užrašyta 1912 m. birželio mėn. 7 d. Pateikė Anastazija Končienė:
Lekemėj mirė Naugreckis.
Kai pradėjau giedoti:
„Buvo žmogus bagotas,
Auksuotas, sidabruotas,
Brangiausiais rūbais nešiojo“ ir t. t., seniai baisiai užpyko, net grasino visus išvaikyt už tyčiojimąsi.
Užrašyta 1913 m. sausio 8 d.:
Kunigas (kun. M. Stasiulionis) iš Lietuvos keliamas į Žemaičius. Važiuoja iš stoties į Plungę. Atvažiavo. Vežėjas klausia: „Ar į klebono jiepkę važiuoti? Ir sužinojo, ką reiškia „jiepkė“, ir dar klebono. (1910 m. papasakojo M. Stasiulionis)
Kunigas M. Stasiulionis „spavėdoja“. Mergaitė sakosi turinti dar vieną nuodėmę, tačiau bijanti pasisakyti. Pagaliau pasako: „Su vaikiais jiepkie galavaus“. O kunigas: Nežinojo jis nei „jiepkės“, nei „galavaus“ reikšmės. (1910 m. papasakojo Stasiulionis)
Kunigą perkelia į naują vietą. Čia žmonės ginčijasi, po teismus tąsosi dėl jiems priklausančio miško ribų. Kunigas per pamokslą liepia jam pristatyti (atvežti) pilną vežimą kekšių. Anot jo, kekšė – ženklas, turbūt mūsiškė „pukštė“. (Apie 1909 m. girdėjau iš J. Balčikonio – I. Končiaus pastaba)
Užrašyta 1913 m. rugsėjo 2 d.:
Gaspadinės skundžiasi šeimynai ištvirkais: „Manieji, – sako, – jau net kiaušiu sriubos nebnor srėbti“. „O manieji nė vėžių sriubos nebeėda“, – atkirto kita. (Pateikė Juozas Kazragis)
Užrašyta 1914 m. kovo 13 d.:
Kartena. Senukas eina išpažinties. Net du kartus kunigas pasakė „pakutos“. Senukas vis negirdi.
– Su ausimis, – sako kunigas, – klausykis!.
– 0 je, kad tie vargonai kaip velniai kriok!“ (Papasakojo Liudvisė Drungilaitė)
Užrašyta 1912 m. birželio 6 d.:
Jonas Urbonas buvęs teisėju Žarėnų valsčiuje. Zolkus Sideriuose, palei Laukosotą, susitiko su vaikais. Vaikai jį mušdavo. Kartą sumuštas atėjo į valsčių prašyti, kad teisėjai leistų jam čia pat įplakti sūnų. Leido. Išsivedė į stainalę, pradėjo mušti. Kilo lernius. Toliau ši žinia pasiekė ir paredninką. Šis tik susijuokė, nes pats buvo plakti gavęs ir dar gyrėsi, pasakojo visiems…
Užrašyta 1912 m. rugpjūčio 15 d.:
Jėzus ėjęs su šventu Petru. Užėjęs vakaras. Jėzus ir klausia Petro:
– Kur eisime nakvoti: ar į budynę, ar į veselę?
Petras atsakė:
– Į veselę.
Nuėjo. Paguldė juos prie durų. Petrą vis kniopščioja muzikantai, nes jis gulėjo pakraštyje.
Šis skundžiasi Jėzui. Jėzus jam liepė atsigulti pasienyje. Visvien jį knėpsčiojo
Kitąsyk užėjo Jėzus prie biednos bobelės ir prašo duoti pavalgyti. Ši sako, kad neturi, ką duoti. Užkaitė mažą trikojuką. Viena karvė – pieno mažai. Liepė Jėzus užkaisti vandenį. Užkaitė, pradėjo bėgti. Ir pribėgo pilnas trikojis. (Papasakojo Anastazija Končienė)
Užrašyta 1912 m. rugpjūčio 16 d.:
Kunigo „purmonas“ kinko arklius. Davatkos klausia, kur važiuos.
– Vešiu velnių kupčių. Jūs, davatkos, prirenkate velnius, o kunigas per išpažintis atperka juos. (Pateikė Boleslovas Grossas)
Užrašyta 1911 m. spalio 29 d.:
Jūzapienė Mockienė augdama girdėjusi dviejų vaikų kalbą. Vienas iš jų buvęs bajoras, kitas – mužikas.
Mužikas valgo duoną ir sako bajoriukui:
– Jūs duonos neturit, mes turim.
– O mes visi esame bajorai, – atsako jam antras.
Ateina čigonė ir jos duktė burti. Čigonė žada pasakyti visus šeimininkų priešus ir už tai prašo lašinių. Gavo tų lašinių ir sako:
– Viso gero! O čerauninkai – aš ir mano duktė.
Bonifaco Vengalio nuotrauka