Fragmentai iš Igno Končiaus knygos „Mano eitasis kelias“ (Vilnius, 2001)
Skaitytojams siūlome fragmentus iš žemaičių etnografo, profesoriaus Igno Končiaus publikacijų apie Žemaitijos kryžius ir koplytėles
***
„Žemaičių padangės kryžius ir koplytėles tyrinėti pradėjau 1912 m. Kai kurias vietas dviračiu apvažiavau, kai kur pėsčias apėjau. Iki šiolei spaudai tepateikta 218 km kelio ilgio. Kita medžiaga karo metu dingo, kaip jau anksčiau esu minėjęs, o buvo 700 km su viršum.“
„(…) Svetimos, nesavos, nuskriaustos, tuščios atrodydavo tos apylinkės, kuriose maža tepastebėdavai šventųjų sodybų. Rodos, kraštas be sielos, nejaukus, o kartais baisus dėl savo tuštumos ar patuštėjimo žmonių, tikrąją dvasią atspindinčių, laisva valia statomų ir mėgstamų, puošiamų ir dabinamų, gerbiamų ir dievinamų, gilią senovę vaizdžiai primenančių ir atstatančių, su krašto gamta taip glaudžiai ir meiliai susigyvenusių šventųjų pastatų.
Nejauku šiandien matant, kaip visa tai greitais žingsniais nyksta, kai dažnai beriogso tik pakrypęs stulpas, iškritusi kryžma, palinkęs kryžius, susmukusi koplytėlė. Tuojau permeti mintį į tuos akstinus žmonių, kurie seniau su tokia pagarba ir meile, su tokiu atsidėjimu ir rūpesčiu versdavo ieškoti konkrečių lyčių savo jausmams įkūnyti ir tai kitiems kukliai parodyti. Dabar tai pakrypo, pakriko. Nebemokama tikrai lietuviškai viduj susikaupti ir pasiskųsti vidaus žaizdas gydančioms, sunkiomis valandomis stiprybę teikiančioms šventųjų sodyboms. Ar kur dauboje, prie sriaunaus upelio, krūmais apaugęs šventas Jonelis meta į praeivį malonią, meilingą akį, ar liūdnai prie savo kerėblos ąžuolo ar liepos šakarnės rymoja smūtkelis-Rūpintojėlis ar skaisti Panelė Švenčiausia, ar Sopulinga Motina Švenčiausia, ar šv. Jurgio kova su „smaku“, ar ramus šv. Zidorius artojas, padedamas angelo, ar šv. Rokas, žaizdotas, šunelio slaugomas (juk tai viso žmogaus gyvenimo atvaizdas) – bet kuriuo atveju randi paguodos, stiprybės.“
„Kartais sodyboje stovi koplytėlė su keletu šventųjų statulėlių bei jų paveikslų. Kartais aptiksi net po dvi koplytėles, o dažnai – koplytėlė ir kryžius. Įprastai tokios sodybos yra aptvertos, pasodinti medžiai aptvaro visuose keturiuose kampuose. Daugiausia mėgstami medžiai – klevai, topoliai, liepelės, šermukšniai. Pastaruoju metu tvorelės dažniausiai be priežiūros, apgriuvusios; neretai tvoros tik pėdsakai belikę.“
„Jau daug Žemaitijos didesniųjų kelių apeita. Bet visai artimo galo kaip ir nematyti. Dar ištisinio kelio keletas šimtelių kilometrų atsiras. Tiesa, kelionės ribos smarkiai siaurėja, lieka apytuščiai pakraščiai ir kai kurie tarpiniai keleliai.
Penktajame sąsiuvinyje sužymėti 1378 km, šeštajame – 1699 km, o šiame, septintajame – 2038 km. Vadinasi, pradėtas Žemaitijos kelių trečiasis tūkstantis kilometrų. Iš viso surašyta 2699 šventųjų. Šių kelių vienam kilometrui apskritai tenka apie 1,3 šventojo.
Čia sužymėtieji keliai eina į rytus, į Žemaitijos aukštumų pakraščius, iki Užvenčio-Upynos-Raudėnų-Tryškių.
Nusileidęs nuo aukštumų, nebematai gražiųjų vaizdų, jaukiųjų sodybų, linksmų gojelių, sraunių upelių. Tarsi ištisi naujakuriai paskubomis būtų čia nedideliuose sklypeliuose skurdžių, apšepusių pastatėlių pristatę. Sodybos be augančių medžių. Ir kaimų liekanų pasitaiko. Tik kur ne kur stambūs ir stamboki senoviški ūkiai – dvarai, medžiais gausiai apaugę, stūkso, aprėpę geresnes žemes. Čia nei senkapių, nei piliakalnių kaip aukštumose, ir keliai tušti. Kažkaip šalta, nejauku važiuoti – lieka tik pats važiavimas. Paliegusiam protui neberandi nei šviesios gamtos, nei masinančių žmogaus rankų padarinių, taip švelniai kutenančių jausmus, skatinančių žmonių meilę, stiprinančių krašto pažinimo, tyrimo, kilnios praeities paminklų vertės saugojimo reikalą.
Panašiai atrodo keliai Žemaičių šiaurėje – Mažeikiai-Židikai-Ylakiai. Tik čia ūkiai gražūs, stamboki, geros žemės viensėdžiai, iš seno laisvų žmonių apgyventa.
Čia labai nelygus šventųjų pasiskirstymas. Vienur jų, taip sakant, normaliai, kitur – labai maža. Šiuo atveju įdomi Tryškių-Viekšnių-Pievėnų-Tirkšlių padangė. Krinta į akis Tryškiai. Važiuok į Raudėnus – tuščia (2 km – 2 šventieji), važiuok į Telšius-Viekšnius – gana daug kryžių, nemaža rūpestingumo, yra visai gražiai tvarkomų sodybų.
Šis sąrašas apima ir tikrai vertingų vienetų ar įdomių atskirų šventųjų sodybų.
Tačiau visur matai apleistus, susmukusius šventųjų pastatus, be jokios priežiūros, atstumtus, paliktus likimui. Apie naujuosius nekalbėkime – nei meilės, nei skonio, nei rūpesčio. Tikrai liūdnai atspindės jie ateity mūsų gyvenamus laikus, kai jau senieji ir seniausieji visai išeis iš šio pasaulio. Turbūt ir pats mūsų gyvenimas „ant greitųjų“, atmestinai tvarkomas, jei laiką vaizduoją paminklai visai be sielos, be grožio. Atmetama senovė, ateičiai nieko kilnaus nuoširdžiai neruošiama. Vadinasi, dabartis tuščia. Tai ateina į galvą ir miestelių aikštėse gausius nepriklausomybės paminklus bei pasodintus laisvės ąžuolus matant. Ir kaimai su savo statyba, ir miesteliai, net bažnyčios – kaip plačiai pradžioje užsimota ir paskubomis, be jokios tvarkos neva baigta. Tarsi būtų trūkę ištvermės, noro nudirbtu, baigtu darbu pasigrožėti. Tik tam kartui. Tik savo gyvenimui, saviems siauriems reikalams.
Apleistos, dingusios šventųjų sodybos tikrai nieko gero apie mus nepasakys. Širdingai dėkoju garbingam Žemaičių krašto gerbėjui, žinovui, maloniam P. Gaidamavičiui, padėjusiam man šią medžiagą rinkti.“
Kaunas, 1938 09 10
Bonfaco Vengalio nuotrauka