Visuomeninė organizacija „Regionų kultūrinių iniciatyvų centras“, savo leidybinę veiklą plėtojanti nuo 2004 m., šiemet tęsė Žemaitijos dvaruose gyvenusių grožinės literatūros kūrėjų išleistų knygų paieškas, vertė jas į lietuvių kalbą ir įgyvendino projektą „Rašytojos Sofijos Tyzenhauzaitė „Raštų“ leidyba“.
Sofija Viktorija Klementina Tyzenhauzaitė (1790–1878) – viena pirmųjų moterų rašytojų istorinėje Lietuvoje. Ji gimė netoli Lydos buvusiame Žaludko dvare (dab. Baltarusijoje) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės generolo majoro, Rokiškio dvaro statytojo grafo Ignoto Tyzenhauzo (1760–1822 m.) ir Marijos Pšezdzieckytės šeimoje. Tėvams išsiskyrus, vaikystės ir paauglystės metais gyveno ir buvo ugdoma Lietuvoje gyvenusių jos giminaičių – generolo Juozapo Morikonio ir jo žmonos Konstancijos Šadurskytės – šeimoje.
 |
 |
Sofijos sesuo buvo Aleksandra Tyzenhauzaitė Giunterienė (apie 1790– 1843). Ji tapo dailininke, tačiau savo kūrinių viešai nerodydavo. Sofija turėjo dar ir du brolius: pasaulyje plačiai žinomą ornitologą, zoologą, Lietuvoje garsėjantį ir kaip dailininką, iliustruotoją Konstantiną Tyzenhauzą (1786–1853) bei kariškį Adolfą Rudolfą Tyzenhauzą (1783–1830).
Kaip ir kiti ano meto didikų vaikai, Sofija bendrąjį išsilavinimą gavo namuose. Ją mokė, ugdė tėvų ir globėjų samdomi garsūs ano meto mokytojai. Mergina gavo gerą išsilavinimą. Paaugusi ji labiausiai domėjosi literatūra, muzika, daile, šokiais ir teatru. Mėgo jodinėti žirgais. Garsėjo savo grožiu, protu, iškalba ir drąsa. Tėvai, globėjai namuose kalbėdavo prancūzų kalba, tad ji Sofijai buvo gimtoji. Mokėjo ir lenkų, lietuvių bei rusų kalbas. Jaunystėje svajojo tapti panaši į Prancūzijos nacionalinę didvyrę Žaną d’Ark.
Kurti (piešti, rašyti grožinės literatūros kūrinius, vaidinti rūmuose statomuose spektakliuose) pradėjo anksti. Sofija rašė ir knygas leido prancūzų kalba. Pirmieji jos parašyti tekstai nėra išlikę. Iš viso yra išspausdinti 8 Sofijos kūriniai. Kai kurie autoriai anksčiau jai priskirdavo ir kelias kitas knygas („Berryer: intymūs atsiminimai“ (1881 m.), „Senieji turtuoliai, kilnieji fermeriai“ (1886 m.), „Etiudai ir pasakojimai apie Alfredą Musset“ (1891 m.), tačiau vykdant S. Tyzenhauzaitės rašytinio palikimo tyrimus paaiškėjo, kad jas parašė ne S. Tyzenhauzaitė, o prancūzų rašytoja Janzé, Alix Sophie Louise de Faucigny-Lucinge et Coligny (de Choiseul-Gouffier) (1832–1915), kuri buvo Sofijos Tyzenhauzaitės vyro grafo Antuano Lui Oktavijaus de Šuazel-Gufjė sūnaus Artūro, gimusio Antuanui esant pirmoje santuokoje su Viktorija Potockyte, dukra.
Pirmoji S. Tyzenhauzaitės knyga – „Lenkas Santo Dominge, arba Jaunoji kreolė“ (sąlyginai ją galima vadinti istoriniu romanu) – buvo išleista 1818-aisiais, tais pačiais metais, kai ji Rokiškio bažnyčioje susituokė su prancūzų kilmės Platelių dvaro savininku Antuanu Lui Oktavijumi de Šuazel-Gufjė (1773–1840). Be jau paminėtos knygos, ji išleido istorinius romanus „Barbora Radvilaitė“(1820 m.); „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos sąjunga su Lenkija“ (1824 m.); „Politikos nykštukas“ (1827 m.); „Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje“ (1831 m.). Na o 1829 m. buvo išspausdinti ją kaip rašytoją labiausiai išgarsinę „Atsiminimai apie imperatorių Aleksandrą, Rusijos carą“ (papildytas, patikslintas leidimas pavadinimu „Reminiscencijos“ išleistas 1862 m.). Vėliau, 1875 m., atskira knygute išspausdintas jos užrašytas pasakojimas „Grafų Komorovskių Gertrūda, grafienė Feliksa Polocka: istorijos įvykiai“ (1875 m.), o paskutiniais rašytojos gyvenimo metais (1878-aisiais) – leidinukas „Litanijos“, kuriame paskelbtos dvi Sofijos sukurtos giesmės.
S. Tyzenhauzaitė yra gyvenusi ir tėvo valdytuose dvaruose, tarp jų ir Rokiškyje, taip pat ir Vilniuje, Plateliuose, dažnai svečiuodavosi Taujėnų, Kairėnų ir kai kuriuose kituose savo giminaičių ir bičiulių dvaruose. Ištekėjusi kartu su vyru, o jam mirus, – su vaikais dažnai keliaudavo po užsienio šalis – Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją, Italiją, ilgesniam laikui apsistodavo Prancūzijoje jos vyrui ir jo giminėms priklausančiuose dvaruose.
Sofija turėjo vieną sūnų – Aleksandrą. Vyrui mirus, Platelių dvarą kurį laiką ji valdė kartu su juo, o vėliau, kai ji su sūnumi išvyko visam laikui gyventi į Prancūziją, Plateliuose šeimininkavo jos anūkai.
Rašytoja S. Tyzenhauzaitė mirė 1878 m. gegužės 28 d. Nicoje (Prancūzija), Alpes-Maritimes, Provence-Alpes-Côte d’Azur, būdama 88-erių metų amžiaus. Palaidota Monmoransi miesto Les Champeaux kapinėse (Sekcija C, kapavietė Nr. 765) grafų Šuazelių šeimos kapavietėje. Po laidotuvių jos amžinojo poilsio vietoje buvo pastatytas antkapis su akmeniniu kryžiumi ir įrašais marmurinėje plokštėje, kurio nuotrauka, kaip ir didžiulis Platelių dvaro archyvas saugoma Žemaičių muziejuje „Alka“ Telšiuose.
S. Tyzenhauzaitei dar esant gyvai jos kūriniai buvo pradėti versti į užsienio kalbas. Jie buvo leidžiami lenkų, vokiečių, anglų, rusų kalbomis. Iš prancūzų į lietuvių kalbą Sofijos kūryba pradėta versti 2004-aisiais. Šio darbo ėmėsi ir iki šiol jį tęsia Regionų kultūrinių iniciatyvų centras (RKIC). 2004-aisiais jis išleido ir S. Tyzenhauzaitės pirmąją knygą, išverstą į lietuvių kalbą – „Reminiscencijas“ (išspausdintas 1862 m. „Reminiscencijų“ vertimas iš prancūzų kalbos; vertėjai – Liucija Baranauskaitė ir Virginijus Baranauskas).
Antrąją šios rašytojos knygą – „Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje“ RKIC lietuvių kalba išleido 2006-aisiais. Nuo to laiko praėjus 14 metų, RKIC vėl rado galimybę sugrįžti prie S. Tyzenhauzaitės kūrybos ir ėmėsi į lietuvių kalbą versti kitas jos knygas. 2021 m. nedideliu tiražu jis išleido du istorinius rašytojos romanus – „Lenkas Santo Dominge, arba Jaunoji kreolė“ ir „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos sąjunga su Lenkija“, o 2022 m. pradžioje – istorinį romaną „Barbora Radvilaitė“ bei el. žurnalo „Žemaičių žemė“ 4 ir 5 numeriuose paskelbė Sofijos užrašytą istoriniį pasakojimą „Gertrūda. Grafaitė Komorovska Grafienė Potocka, grafo Felikso Potockio žmona“ (žr. interneto svetainėje „Žemaičių žemė“ https://zemaitiuzeme.lt/zurnalas-zemaiciu-zeme/), o to paties internetinio leidinio 10 numeryje – leidinuko „Litanijos“ turinį.
Lietuvoje yra tik dalis originalo prancūzų kalba išleistų S. Tyzenhauzaitės knygų (iki šiol bibliotekose, muziejuose visai neturime istorinių romanų „Barbora Radvilaitė“ ir „Politikos nykštukas“). 2022 m. RKIC bendradarbiaujant su Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka pavyko iš Vokietijos bibliotekų gauti šių dviejų knygų mikrojuostas. Knygų kopijos buvo perduotos vertėjui.
2022 m. RKIC, įgyvendindamas Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Rašytojos Sofijos Tyzenhauzaitės „Raštų“ leidyba“, iš prancūzų į lietuvių kalbą išvertė jau minėtą pasakojimą „Grafų Komorovskių Gertrūda, grafienė Feliksa Polocka: istorijos įvykiai“, giesmes, išleistas knygutėje „Litanijos“, ir išleido pirmuosius du S. Tyzenhauzaitės „Raštų“ tomus. Pirmajame tome – didelį populiarumą tarp skaitytojų turinčios „Reminiscencijos“ ir istorinis romanas „Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje“ – knygos, kurių tiražas jau seniai pasibaigęs ir jų jau apie 15 metų pardavime nebebuvo. Antrajame „Raštų“ tome – 2021–2022 m. mažais tiražais išleisti istoriniai romanai „Barbora Radvilaitė“, „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos sąjunga su Lenkija“ bei pasakojimas „Gertrūda. Grafaitė Komorovska Grafienė Potocka, grafo Felikso Potockio žmona“. Abi „Raštų“ knygos išspausdintos 500 egz. tiražu ir jau pasiekė skaitytojus. Knygų maketus ir jų viršelius sukūrė dailininkė Deimantė Rybakovienė. Ant vertėjo darbo stalo – jau ir paskutinioji, iki šiol dar lietuvių kalba neišleista S. Tyzenhauzaitės knyga – „Politikos nykštukas“. Ją, kaip ir anksčiau iš prancūzų į lietuvių kalbą išverstas ir lietuvių kalba išleistas šios rašytojos knygas, verčia Virginijus Baranauskas.
Spaudai rengiamą trečiąjį S. Tyzenhauzaitės „Raštų“ tomą planuojama išleisti kitų metų pabaigoje. Į šią knygą numatyta įtraukti istorinius romanus „Politikos nykštukas“, „Lenkas Santo Dominge, arba Jaunoji kreolė“ ir leidinėlyje „Litanijos“ paskelbtas dvi S. Tyzenhauzaitės giesmes.
Taip žingsnis po žingsnio į mūsų kultūrinio gyvenimo erdvę sugrįžta dvarų kultūros paveldas, svarbi mūsų grožinės literatūros, XIX a. spausdintos užsienio kalbomis, dalis.
S. Tyzenhauzaitės kūryba paskutiniais metais jau sulaukė ne tik leidėjų, skaitytojų, bet ir literatūrologų, literatūros istorikų dėmesio. Išsami informacija apie S. Tyzenhauzaitę skelbiama interneto svetainės „Žemaičių žemė“ skyriuje „S. Tyzenhauzaitė ir jos kūrybinis palikimas“ (žr. www.zemaitiuzeme.lt).
Projektą „Rašytojos Sofijos Tyzenhauzaitė „Raštų“ leidyba“ 2022 m. rėmė Lietuvos kultūros taryba, Akademinio žemaičių jaunimo korporacija „Samogitia“. Projekto partneriai: Rokiškio krašto muziejus, Telšių Žemaitės dramos teatras, Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka, Akademinio žemaičių jaunimo korporacija „Samogitia“, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus, Vilniaus žemaičių kultūros draugija.
Danutė Mukienė, projekto „Rašytojos Sofijos Tyzenhauzaitė „Raštų“ leidyba“ vadovė
.
Nuotraukose:
- 2022 m. išleistų S. Tyzenhauzaitės „Raštų“ dviejų tomų viršeliai (dail. Deimantė Rybakovienė). Viršeliuose panaudotas Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomo S. Tyzenhauzaitės portreto (dail. Johan Baptis Edler von Lampi) fragmentas;
- Sofijos Tyenhauzaitės (1790–1878) portretas. Dailininkas Johan Baptis Edler von Lampi