Apie 1862 m. grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891) iš grafo Nikolajaus Zubovo (1801–1871) išsinuomojo Kretingos dvarą, kurį 1875 m. nusipirko ir čia pradėjo kurti nuolatinę savo šeimos rezidenciją. Įsikūrę Kretingoje, grafai J. ir S. Tiškevičiai nutarė stipriau įleisti šaknis Palangoje. Tuo metu čia dar jokios kurorto infrastruktūros nebuvo. Pirmiausiai grafai sprendė klausimus, susijusius su savo šeimos narių, kitų giminaičių, draugų ir bičiulių apgyvendinimu Palangoje, vasaros laikotarpiu. Greitai, tikėtina, kad buvusio senojo Palangos dvarelio vietoje, iškilo naujas liaudiško stiliaus, bet gerokai masyvesnis medinis, stačiakampio plano pailgas Tiškevičių dvaro rūmelis. Jis stovėjo ten, kur šiam dvareliui nudegus, sovietmečiu iškilo kino teatras „Naglis“ ir knygynas. Iš pradžių dvaro pastatas buvo skirtas gyventi tik vasaros sezono metu, tačiau vėliau jis buvo rekonstruotas – pritaikytas gyventi ištisus metus.
Kretingos krašto istorijos tyrinėtoja, muziejininkė Jolanta Klietkutė rašo:
„Mykolo Tiškevičiaus anūkas Juozapas Tiškevičius (1835–1891) XIX a. antroje pusėje paveldėjęs Palangos dvarą, miestelyje, kairiajame Rąžės (tarm. Ronžės, Roužės) upelio krante, abipus pagrindinės gatvės įsigijo keletą sklypų. Vytauto (buv. Mėmelio) gatvės ir Rąžės upelio sankirtos pietrytinėje dalyje stovėjusiame mediniame gyvenamajame name (vėliau vadinamame rūmais) grafas įkūrė savo vasaros rezidenciją: Tiškevičių šeima žiemą gyveno Kretingos dvaro rūmuose, o vasarai, nuo birželio pradžios, persikeldavo į Palangą. Juozapo Tiškevičiaus duktė Elena Klotilda Ostrovska prisiminimuose rašo: „Mūsų vasaros rezidencija statėsi pamažu. Iš pradžių buvo tik nedidelis medinis namas, greta jo – oficina ir arklidės. Rūmų namas kasmet augo pristatant priestatus ir antstatus. Iš šono buvo pristatytas didelis valgomasis ir salonas. Iš kitos pusės – apartamentas tėvams, o virš viso to – koridorinis aukštas su kambariais. Prie to prilipdytos erdvios dengtos verandos, kurios, deja, temdė mūsų kambarius pirmame aukšte ir parteryje. Tačiau kitaip būti negalėjo, nes mūsų tėvas labai mėgo gryną orą ir verandos buvo reikalingos kaip valgomieji – pietaudavome ten net lietui lyjant. Aplinkui namą buvo gana skurdus sodas. Arklidžių pusėje buvo pastatyta virtuvė ir patalpos tarnams. Iki 1891 m. Palanga buvo ilgas kaimas su mediniais namukais, stovinčiais abipus kelio, vedančio nuo mano tėvo miškų iki pasienio. Mes turėjome parką prie Rąžės. Iki jūros eiti buvo gana toli, sunkiai prabrendamu smėlingu keliu“.[i]
J. ir S. Tiškevičiaus šeima buvo didelė (jie išaugino 8 vaikus ir dar tris J. Tiškevičiaus nesantuokinius, kuriuos buvo įsivaikinę). Medinio dvaro pastato (rūmelio), kurį, tikėtina, J. Tiškevičius Palangoje pastatė apie 1875 m., jiems neužteko. Taigi, kaip rašo E. K. Ostrovska, prie jo ir netoli buvusių ūkinių pastatų, vos ne kasmet iškildavo vis po naują priestatą, namą, skirtą šeimai, Čia vasaromis įsikurdavo ir grafų Tiškevičių svečiai. Tų namų buvo tiek vienoje, tiek ir kitoje dabartinės Vytauto gatvės pusėje (beje, paskutiniųjų metų archeologiniai kasinėjimai parodė, kad šios gatvės vakarinėje pusėje dvaro pastatų galėjo būti jau XVI a. ir tikėtina, kad jie buvo mūriniai). Vienas grafų J. ir S. Tiškevičių vasarnamių stovėjo ir kiek tolėliau nuo „rūmelio“ – Vytauto gatvės vakarinėje pusėje, ten, kur dabar yra Skulptūrų parkas. Iš išlikusių fragmentiškų prisiminimų apie jį galima susidaryti vaizdą, kad tai buvo gana nemažas, nesudėtingo plano, ilgokas, vienaukštis į „dėžutę“ panašus pastatas. Iš pradžių čia vasarodavo J. ir S. Tiškevičių šeimos nariai. Kai į Palangą vasaromis ėmė vis dažniau iš įvairių Lietuvos ir Lenkijos bei kitų vietovių atvažiuoti grafų giminės ir draugai, vis aktualesnis darėsi ne tik jų apgyvendinimo, bet ir užimtumo klausimas. Tada Tiškevičiai šiek tiek pinigų skyrė paplūdimio pritaikymui kurorto reikmėms (čia pastatė būdelių vasarotojams) ir svečių poilsiui, restoranui pritaikė savo šeimos vasarnamį, buvusį minėtoje dabartinio Skulptūrų parko teritorijoje. Taip atsirado pirmasis Palangos kurhauzas. E. K. Ostrovska taip apibūdina šį pastatą: „didžiulis namas – Jozefo Tiškevičiaus atiduotas restoranui ir susitikimų vietai“ [ii]. Ji yra nurodžiusi, kad dvaro parke, kurį palangiškiai vadindavo Įrenginių, Kurorto parku, o kiek vėliau ir Kurhauzo parku, buvusioje medinėje salėje vykdavo „reunonai“. Malgožata Omilanovska pažymi: „1890 m. „Vilenski viestnik“ rašė apie tai, kad Palangoje esama kurhauzo su bufetu ir restoranu, bet čia pat informuojama, kad netoliese yra grafo namas, kuriame jis kasmet su šeima vasarojąs.“[iii] Kad egzistavo šis, ankstyvasis, dabar jau nežinia kaip atrodęs kurhauzas, patvirtina ir Nora Walicka, rašiusi, kad pirmykštis kurhauzas stovėjo toje vietoje, kur šiandien yra vila „Zbišekas“ (lenk. Zbiško)[iv].[v] Nuotraukų, kuriose būtų įamžintas šis pastatas, nėra pavykę rasti. Ši netoli kitos vilos („Ursus“) stovėjusi vila ir prie jos buvusi virtuvė tarpukario metais buvo rekonstruotos. Virtuvės vietoje iškilo vila „Chilonas“. Na o 1940 m. „Zbišeką“ naujoji valdžia pritaikė pionierių stovyklai. Ji sudegė pirmąją Antrojo pasaulinio karo dieną, vokiečiams bombarduojant Palangą.
Iš pradžių, įsirengę medinį dvaro „rūmelį“ Palangoje (tikėtina, kad tai buvo apie 1876–1877 m.). J. Klietkutė jau cituotame straipsnyje yra išsamiai apibūdinusi centrinį šio dvarelio pastatą:
„Tiškevičių rūmų pastatas Palangoje buvo medinis, pusantro aukšto, stačiakampio plano, 10×15 m ploto (neskaičiuojant virtuvės), dvišlaičiu stogu, vakarų pusėje nedidelė įstiklinta veranda – centrinis išėjimas į Mėmelio gatvę, prie rytinio fasado pristatyta išsikišusi virtuvė, šiauriniame gale – atvira veranda. Prieangis ir namo frontonas dekoruoti kiaurapjūviu ornamentu.
Ties laiptais į pagrindinį pastato parterį, ant tvorelių mūrinių stulpų stovėjo dvi išraiškingos, iki mūsų dienų neišlikusios vazos, puoštos ožiaragiais bei graikų ir romėnų kovų scenomis, kuriose vasaromis augdavo palmės. Vėliau dar dvi (kiek panašios į aukščiau minėtas) vazos ant masyvių postamentų buvo pastatytos ir prie naujojo kurhauzo. Šios vazos nebuvo puoštos ožiaragiais ir jų atlošai buvo kiek platesni.“
Einant metams Tiškevičių vasaros dvarelis palaipsniui tapo savotišku poilsio namų kompleksu su ūkiniais pastatais.
Koks buvo tolesnis šio pastato likimas, išsamią informaciją jau minėtame tekste yra pateikusi J. Klietkutė:
„XX a. pr. vasarvietės ir miestelio pietinės dalies plane pavaizduota Tiškevičių parko teritorija su keliais laisvai joje stovinčiais pastatais. Šiame plane, Rąžės vingyje, priešais Kurhauzą esantis sklypas įvardytas „Nr. 191 Paštas ir telegrafas“, vadinasi […], senųjų rūmų pastatas tikriausiai buvo išnuomotas ryšių tarnyboms.
Nuo XX a. pr. ilgą laiko tarpą jokių žinių apie šį pastatą nerasta, tik Pirmojo pasaulinio karo pradžią Palangoje aprašiusi Aleksandra Šilgalytė paminėjo, kad vos išgirdus žinias apie karą, didelės panikos nebuvo, „tebebuvo vietoje ir generolas Teleginas su šeima geltoname name, vijokliais apaugusiu gonku, prieš Kurhauzą“. Iš šio sakinio galime spėti, kad pašto ir telegrafo pastate jau nebebuvo, tikriausiai grafai Tiškevičiai jį naudojo giminaičių ir draugų vasaros poilsiui.
Kažkuriuo metu pastatas perėjo grafaitės Marijos Tiškevičiūtės nuosavybėn, nes 1935 m. vasario mėn. spauda rašė, kad gausiai į kurortą atvykstančių svečių patogumui, Palangos miesto savivaldybė ir Kurorto inspekcija perkeltos į grafaitės Tiškevičiūtės namą priešais Kurhauzą. Čia apsigyveno ir naujai atvykęs burmistras Vladas Kraujelis. Viceburmistru tuo metu buvo išrinktas ilgametis grafo Tiškevičiaus dvarų prievaizdas Antanas Vizbaras.
A. Vizbaro duktė Aldona Vizbaraitė smulkiai nupasakojo pastato išdėstymą, kadangi šeima laikinai jame gyveno: šiaurinėje pastato pusėje buvo Marijos Tiškevičiūtės butas, pietinėje pusėje patalpas nuomojosi Vizbarų šeima bei Palangos miesto savivaldybė ir Kurorto inspekcija. Aplinkui namą augo Tiškevičių pradėtas formuoti sodelis: labai gražiai, tankiai suformuoti alyvų krūmai (tik tarpelis paliktas praeiti nuo Rąžės) – riba nuo kaimynų daržo, taip pat tankiai augo pušys. Pastato rūsyje laikė didžiulius ledo luitus, apibertus pjuvenomis. Vasarą ledą smulkino ir prekybininkai jį naudojo ledų vežimėliuose.
1938 m. pavasarį, didžiajame Palangos gaisre sudegus mokyklai, Palangos pradžios mokyklos IV ir VI skyriai laikinai įkurdinti savivaldybės namuose, t. y. buvusiame Tiškevičių rūmų pastate.
1940 m. namas vis dar priklausė grafaitei Marijai Tiškevičiūtei, kuri 1941 m. birželio 14 d. buvo enkavedistų suimta ir ištremta į Krasnojarsko krašto Nižnij Ingašo rajono Belniakų lagerį, tuomet pastatas perėjo savivaldybės nuosavybėn.
1941 m. vasarą viloje „Zbišek“ buvo pionierių stovykla. Į ją atsitiktinai pataikė vokiečių sviedinys. Besitraukiančius stovyklautojus suėmė naciai, vadovus atskyrė nuo vaikų ir įkalino daboklėje-rūsyje buvusiame grafų Tiškevičių rūmų pastate.
Pokario metais senajame Tiškevičių rūmų pastate (Vytauto g. 91) įsikūrė Palangos miesto bei valsčiaus vykdomieji komitetai, buvo deputatų rinkimų į SSRS Aukščiausiąją tarybą Palangos miesto apylinkė bei agitacinis punktas. Nuo 1945 m. Palangos miesto vykdomajame komitete dirbo Pranas Kusas, kuris su šeima gyveno šio pastato antrame aukšte. Klebonas Jonas Ilskis prisiminimų knygoje „Mano gyvenimo takelis“ apie tuos laikus rašė, kad tuomet Lietuva išgyveno sunkius laikus: apylinkėse buvo susišaudoma, naktimis užpuolimai kartais persikeldavo ir į miestą, degdavo arba buvo apšaudomi tarnautojų namai, rinkimų išvakarėse buvo padegti net Palangos grafo Tiškevičiaus rūmai, kur buvo įrengta balsavimo vieta.
Seni palangiškiai pasakoja, kad pirmasis grafų Tiškevičių rūmų pastatas sudegė, nes kažkas įmetė granatą. Tačiau palangiškis, buvęs Kardo rinktinės Narimanto būrio partizanų ryšininkas, Stasys Jasas-Narūnas (1927–2017) atskleidė tikrąją buvusio rūmų pastato išnykimo istoriją: 1945 m. rugsėjį S. Jasas įsidarbino Palangos miesto vykdomajame komitete. 1947 m. pradžioje partizanai nutarė likviduoti agitacinį punktą ir čia saugomus rinkimų į Lietuvos SSR Aukščiausiąją tarybą sąrašus. Rinkimų išvakarėse, 1947 m. naktį iš sausio 30 į 31 d. S. Jasas išeidamas neužrakino pastato durų. Jis labai bijojo, kad valytoja ar kas kitas nepastebėtų, jog spyna tik pakabinta, bet neužrakinta. Ketvirtą valandą ryto septyni Kardo rinktinės nariai slėpėsi aplinkui vykdomojo komiteto pastatą. Keli jų atsidarė neužrakintas duris, laiptus apipylė degiu skysčiu ir padegė šiaurinę pastato dalį, kurioje buvo vykdomasis komitetas. Sudegė visas namas, tačiau pietinėje pusėje, antrajame aukšte gyvenusi Kusų šeima spėjo išsigelbėti. Po gaisro, nenorint viešinti jo tikrosios priežasties, buvo paskelbta, jog Palangos miesto ir valsčiaus vykdomųjų komitetų pastatas užsidegė dėl antrame aukšte gyvenusių moterų kaltės.
1949 m. S. Jasas, jau tarnaudamas sovietų kariuomenėje, suimtas kaip buvęs partizanų ryšininkas, apkaltintas antisovietine agitacija, rengimusi karo atveju dezertyruoti iš sovietų armijos ir pan. Vienas „nusikalstamos“ veiklos epizodų byloje – Palangos miesto vykdomojo komiteto pastato sunaikinimas bei dviejų rašomųjų mašinėlių vagystė iš valsčiaus vykdomojo komiteto. Pagal Lietuvos ypatingajame archyve saugomoje baudžiamojoje byloje esančias pažymas neįmanoma nustatyti, kurie iš partizanų dalyvavo padegime, tačiau byloje įrašyta, jog S. Jasas Narimanto kuopos vadą Steponą Skersį-Kovą (1927–1949) informavo, kurioje vietoje saugomos rašomosios mašinėlės ir kad vykdomojo komiteto pastatas naktimis nesaugomas.
Sudegus pastatui, Palangos miesto vykdomasis komitetas kurį laiką glaudėsi šalimais buvusioje Tiškevičių statytoje „Baltojo angelo“ viloje ( Vytauto g. 93). Kusų šeima persikėlė gyventi į buvusių rūmų pastato kieme stovėjusį Tiškevičių ūkinį pastatą (keičiant adresus jis tapo Vytauto g. 69). Pusę namo Kusai įkūrė kaip gyvenamas patalpas, o kitoje pusėje buvo tvartas, kuriame laikė kiaulę, vištas, dvi karves, arklį.
1957 m. liepos 11 d. Palangos miesto vykdomasis komitetas nutarė, kad buvęs grafų Tiškevičių ūkinis pastatas, esantis Vytauto g. 69, nusidėvėjęs daugiau kaip 90 proc., trukdo vasaros kino teatro statyboms (kurios vyko ant sudegusio rūmų pastato pamatų), tad jį reikia nugriauti. 1959 m. liepos 2 d. Palangos miesto vykdomasis komitetas nusprendė naują Palangos plačiaekranį 400 vietų kino teatrą pavadinti „Nagliu“.
Prisiminimuose apie Palangą Stasė Vaineikienė rašė: „Senovėje Palangos apylinkėse augo daug maumedžių, keli išliko priešais kurhauzą prie grafo Tiškevičiaus namų“. Kraštotyrininkė Emilija Adiklienė mini, kad „dvi aukštos, storos tujos augo prie grafaitės namų“. Tie patys du maumedžiai, apanglėję nuo pastato pusės, dar kurį laiką augo šalia naujo kino teatro „Naglis“, pastatyto rūmų vietoje.“
_______________________
[i] Klietkutė J., „Pirmieji grafų Tiškevičių rūmai Palangoje – kurorto istorijos lopšys“, Palangos tiltas, 2017-11-30.
[ii] Połaga i góra Biruty, 1878, p. 131.
[iii] Oalanginskij kurort, 1890, p. 2.
[iv] Walicka, 1914, p. 423.
[v] Omilanowska M., p. 94.
________________________________
Danutė Mukienė
Nuotraukoje – fragmentas iš albumėlio „M. Pauline. Polonga Bains de mer“, p. 3. Iliustracijoje – medinis grafo Juozapo Tiškevičiaus šeimos medinis gyvenamasis namas Palangoje (stovėjo Vytauto gatvės (anksčiau Mėmelio gatvė) rytinėje pusėje prie Rąžės upelio
Tekstas paskelbtas 2022-01-17
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“
