Daug bažnyčių sutelkusiame Plungės dekanate iki mūsų dienų yra išlikę nemažai vienokia ar kitokia prasme vertingų istorinių vargonų.
Žemaitijos bažnyčiose XVII-XVIII a. vargonus statė keliaujantys vargonų meistrai iš Vokietijos, Prūsijos, Kuršo. Šiame krašte taip pat dirbo meistrai iš Vilniaus bei vietiniai savamoksliai amatininkai. Iki XIX a. dirbusių daugumos statytų vargonų meistrų asmenybės neišaiškintos. Žinoma tik viena kita pavardė.
XIX a. vid. – XX a. I p. dabartinio Plungės dekanato bei apylinkių bažnyčiose vargonus statė vokiečių kilmės meistrai Friedrichas Weissenbornas, Emilis Martinas, Carlas Herrmannas ir lietuvis Martynas Masalskis. Po vieną instrumentą Plungės dekanate pastatė lietuvių vargonų statybos klasikai Juozapas Radavičius ir Jonas Garalevičius, kiek mažiau žinomas meistras Adomas Pauliukas.
Vieni seniausių vargonų (XVIII a. pab. – XIX a. pr.) išliko Tverų, Gintališkės (senieji vargonai), Lieplaukės, Kantaučių bažnyčiose. Pastarasis, Kantaučiuose stovintis instrumentas buvo mažiausiai perdirbtas, išlaikė beveik autentišką sudėtį, nors šiandieninė jo būklė ir labai bloga.
Pirmosios žinios apie Alsėdžių bažnyčios vargonus mus pasiekia iš XVII a. I ketvirčio. Tuo metu bažnyčioje stovėjo nedideli 4 balsų vargonėliai1 . Tikriausiai tai spintelės pavidalo ant stalo pastatomas instrumentas, kokių buvo gausu tuometinės Lietuvos nedidelių parapijų bažnyčiose. Iki šių dienų tokie ar panašūs vargonėliai bei jų fragmentai yra išlikę Tenenių (Šilalės r.), Semeliškių (Trakų r.) bei Akmens (Varėnos r.) bažnyčių palėpėse (pastarieji išsaugojo daugiausia autentiškumo, žr. nuotrauką).
Antrus žinomus Alsėdžių bažnyčios vargonus 1767 m. pastatė meistras iš Kuldigos Povilas Frelichas2 . Šie vargonai kainavo 1900 timpų ir buvo didesni už pirmuosius: turėjo vieną manualinę klaviatūrą su dešimčia balsų, dvejas pleištines dumples. Barokinių vargonų prospektas buvo dažytas baltais dažais.3 Apie 1805-1810 m. bažnyčios vizitacijos aprašyme teigiama, kad vargonai seni ir reikalauja remonto. Apie 1820-1826 m. vargonai klebono rūpesčiu buvo suremontuoti4.
Tai yra kuklios archyvinės žinios, menančios neišlikusius senuosius Alsėdžių vargonus. Juos 1904 m. pakeitė nauji ir modernūs Rygos meistro Emilio Martino pneumatiniai vargonai – vidutinio dydžio, 2 manualines ir pedalinę klaviatūras bei 14 balsų turintis romantinio stiliaus instrumentas, padarytas kokybiškai, tačiau neišsiskiriantis iš gausaus Emilio Martino firmos opusų kiekio (apžiūrėjus vargonus, matyti, kad tai fabrikinio darbo instrumentas, neatskleidžiantis meistro subtilybių, individualių bruožų). Kaip žinia, XX a. pradžioje visoje Europoje klestėjo didelės vargonų firmos ir net fabrikai, gaminę dešimtis ir net šimtus vargonų bei atskirų jų dalių, tad dabartiniai Alsėdžių bažnyčios vargonai yra tipiškas to laikmečio instrumentas su jam būdingu sodriu romantiniu skambesiu. Vis dėlto šiandien išgirsti pilnavertį instrumento skambesį neįmanoma, nes vargonams reikia ne tik elementariausių valymo darbų, norint iškuopti per amžių susikaupusias dulkes ir šiukšles, bet ir visapusiško instrumento mechanikos remonto.
Žemiau pateiksiu išsamesnę informaciją apie Alsėdžių bažnyčios vargonų dispozicijos bei prospekto architektūrinio sprendimo ypatumus, apžvelgdamas tai XX a. pradžios vargonų statymo tendencijų ir kultūros kontekste. Pagal išrašytą Alsėdžių vargonų dispoziciją (balsų sąrašą) matyti, kaip jau minėjau, kad tai – sodraus romantinio skambesio instrumentas:
I manualas (C-f’’’): Bordun 16’; Principal 8’; Concertflöte 8’; Principal 4’; Octave 2’; Mixtur 2 2/3’ 3 fach;
II manualas (C-f’’’): Geigenprincipal 8’; Liebl. Gedeckt 8’; Salicional 8’; Flauto dolce 4’; Gemshorn 4’;
Pedalai (C-d’): Subbass 16’; Octavbass 8’; Cello 8’;
Sankabos: Manual coppel; Pedal coppel’; Octav coppel’; Tutti u. Coppeln.
Vargonų prospektas nesudėtingos architektūrinės kompozicijos, turintis neorenesanso, neobaroko bruožų. Jį sudaro 3 bokštai ir 2 tarpiniai langeliai. Prospektas dažytas keliais rudo atspalvio dažais, imituojant natūralaus medžio faktūrą. Tai labai dažna ir ne tik vargonų prospektų bet ir altorių, baldų dažymo technika, plitusi XIX-XX a. Labai panašius prospektus turi to paties meistro (E. Martino) padaryti vargonai, esantys Kuliuose ir Medingėnuose.
Kulių bažnyčios vargonai beveik identiški Alsėdžių instrumentui – tiek klaviatūrų, tiek balsų skaičiumi. Instrumentas turi 2 manualines ir pedalinę klaviatūras bei 13 balsų. Tai romantinis, kamerinio pobūdžio instrumentas:
I manualas: Bourdon 16’; Principal 8’; Viola di Gamba 8’; Concertflöte 8’; Principal 4’; Octave 2’; Mixtur 2 2/3’ 3 fach.
II manualas: Gemshorn 8’; Liebl. Gedackt 8’; Salicional 8’; Flauto dolce 4’.
Pedalai: Subbass 16’; Octavbass 8’; Cello 8’.
Sankabos: Manual coppel; Pedal coppel’; Octav coppel’; Tutti u. Coppeln.
Truputį mažesni Medingėnų bažnyčios vargonai turi 2 manualines ir pedalinę klaviatūras, tačiau tik 9 balsų dispoziciją:
I manualas: Principal 8’; Gambe 8’; Concertflöte 8’; Octave 4’;
II manualas: Liebl. Gedeckt 8’; Salicional 8’; Fl. Dolce 4.
Pedalai: Subbass 16’; Violoncello 8’.
Sankabos: Pedalcoppel; Manualcoppel; Octavcoppel; Tutti u. Coppeln.
Minėtus tris Plungės dekanato vargonus pastatė meistras iš Latvijos Emilis Martinas – Žemaitijoje garsėjo tėvas ir sūnus Martinai.
Tėvas Augustas Martinas (1808-1892) Latvijos vargonų meistras, atvykęs iš Tiūringijos, nuo 1837 m. buvo aktyvus Rygos vargonininkų visuomenės gyvenime. Latvijoje, Lietuvoje, Estijoje, Rusijoje bei Lenkijoje jis pastatė 67 vargonus bažnyčioms ir 19 mokykloms5 . Didžiausias jo meistrystės kūrinys – 1883 m. pastatyti didieji (trijų manualų su pedalais, 30 registrų) vargonai Rygoje, Šv. Gertrūdos bažnyčioje.
Emilis Martinas (1848-1922), vargonų meistro A. Martino sūnus, tęsė tėvo tradicijas. Perėmęs jo firmą, pavadino ją „Martin & Co“. Meistras vargonuose įdieginėjo naujausias tuometines technologijas – pneumatinę traktūrą. Latvijoje šio meistro vargonai išliko Liepojos Šv. Juozapo katedroje, Rygos Šv. Alberto bažnyčioje. Didžiausius vargonus E. Martinas pastatė Rygos Šv. Jokūbo Katedroje 1913 m. Lietuvoje jo instrumentai išliko Paįstrio, Raseinių, Gruzdžių, jau minėtose trijose Plungės dekanato bažnyčiose.
Kiek anksčiau už E. Martiną Žemaitijos apylinkėse vargonus statė bei remontavo iš Jakapilio (Latvija) atvykstantis meistras Friedrichas Weissenbornas. Jis apie 1880 m. iš pagrindų perstatė barokinius Tverų bažnyčios vargonus, palikdamas tik nebylų, rokokiniais drožiniais puoštą vargonų prospektą su atjungtais nuo instrumento vamzdžiais. Tokį prospektą bažnyčioje galime išvysti ir šiandien.
Senieji Tverų bažnyčios vargonai buvo pastatyti pačioje XIX a. pradžioje, tačiau jų meistras nėra žinomas. Remiantis archyvine medžiaga, vargonai turėjo vieną manualinę klaviatūrą, 11-12 balsų bei du papildomus ir būtinus XVIII-XIX a. vargonams įrenginius: tai varpeliai su besisukančia žvaigžde ir akustinis būgnas (sudarytas iš dviejų greta stovinčių vamzdžių). Vargonus oru aprūpindavo trejos pleišto formos, kojomis dumiamos dumplės6 . Dabartiniai Tverų vargonai turi 2 manualines ir pedalinę klaviatūras bei 15 balsų. Instrumentas yra restauruotas ir tinka griežti ne tik per pamaldas, bet ir atlikti profesionalius muzikinius kūrinius. Iš žemiau pateiktos vargonų dispozicijos matome, kad tai romantinis instrumentas:
I manualas: Bordun 16’; Principal 8’; Gambe 8’; Hohlflöte 8’; Flöte 4’; Octave 4’; Mixtur 3’; Octave 2’.
II manualas: Gedeckt 8’; Fugara 4’; Piano 8’; Aeoline 8’; Principal 8’.
Pedalai: Bass 16’; Bass 8’.
Vargonų meistras Fr. Weissenbornas, kaip ir meistrų Martinų šeima, į dabartinės Latvijos teritoriją atvyko iš Tiūringijos7 . Dirbtuvę jis buvo įkūręs Jakapilyje nuo 1865 iki 1895 m. Latvijoje ir Lietuvoje pastatė bei perstatė apie 80 vargonų. Jo instrumentai panašūs į lietuvių vargonų meistro Juozapo Radavičiaus instrumentus. Vienas svarbiausių Weissenborno skiriamųjų bruožų, nebūdingų lietuvių meistrams, yra dažnai liežuvėliniuose registruose (trompete ar obojuje), vietoje įprastų besiplakančių liežuvėlių naudojami laisvo virpėjimo liežuvėliai (taip, kaip ir fisharmonijoje ar akordeone). Taip pat šio meistro vargonuose ganėtinai retos įvairių fleitinių balsų menzūros bei formos.
Lietuvoje Weissenborno vargonai išliko iki šių dienų – Mosėdžio, Rozalimo, Joniškėlio, Šeduvos, Biržų ir keliose kitose Lietuvos bažnyčiose. Latvijoje vieni geriausių vargonų pastatyti Evele bei Kalupes bažnyčiose.
Kaip visoje Lietuvoje, taip ir Plungės apylinkėse nemažai instrumentų pastatė vargonų ir fisharmonijų meistras Martynas Masalskis. Tai vienas žymiausių XIX a. pab. – XX a. I p. Lietuvos vargonų meistrų, Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse pastatęs apie 50 vargonų bei 500 fisharmonijų. Dirbtuvę Masalskis turėjo Panevėžyje, kuri buvo pakankamai didelė ir vadinosi „Garu varoma vargonų fabrika“ (tokį įrašą dažnai galime rasti M. Masalskio vargonų griežyklose). Kaip daugelis kitų XIX a. pabaigos – XX a. I pusės Lietuvos vargonų meistrų, Masalskis nemažai vargonų mechanikos dalių bei metalinių vamzdžių pirkdavo iš įvairių Vokietijos bei kitų Vakarų Europos vargonų firmų, o medinius vamzdžius, oro skirstymo dėžes, dumples bei kitas medines vargonų dalis gamindavo savo dirbtuvėje.
Kurdamas vargonų prospektus, meistras neretai pasikviesdavo profesionalius drožėjus. Pavyzdžiui, po vienu didžiausių ir meniškai vertingų neobarokinių prospektų slypi didingi Kražių bažnyčios vargonai. Vaškų bažnyčioje galime grožėtis prospektu, imituojančiu neišlikusį renesansinį Kretingos pranciškonų bažnyčios vargonų prospektą, o Ylakiuose – didingą neogotikinį prospektą sukūrė stalius ir drožėjas D. Malakauskis. Greta minėtų Martyno Masalskio didžiųjų vargonų galima paminėti Švenčionių, Šačių, Ramygalos bažnyčių instrumentus. Gaila, tačiau didžiosios dalies šių vargonų būklė yra labai bloga ir net avarinė.
Net dviejose Plungės dekanato bažnyčiose išliko M. Masalskio darbo vargonai – Gegrėnuose ir Gintališkėje. Abu šie instrumentai pastatyti XX a. I pusėje.
Gintališkės vargonai turi vieną klaviatūrą ir 8 balsus, o Gegrėnų – tik 5 balsus.
Tai tipiški mažųjų M. Masalskio opusų pavyzdžiai, kurių jis sukūrė kelias dešimtis. Metaliniai vargonų vamzdžiai pirkti Vokietijoje, tikriausiai dar ir dabar klestinčioje vargonų firmoje „August Laukhuff“, o mediniai vamzdžiai, mechanika ir kitos reikiamos dalys gamintos dirbtuvėje Panevėžyje. Gegrėnų ir Gintališkės vargonų prospektai paprasti, nepasižymi stiliaus vieningumu bei dekoratyvinių detalių ar drožinių įmantrumu. Instrumentų kokybė vidutiniško lygio, panašūs į E. Martino darbus, tačiau, kai gera bažnyčios akustika, jais galima išgauti tikrai mielą ausiai įvairų tembrą.
Gintališkės vargonų dispozicija:
Manualas (C-f’’’): Bordon 16’; Principal 8’; Gamba 8’; Aeoline Harmonika 8’; Gedeckt 8’; Oktav 4’; Flöte 4’; Mixture 2.
Gegrėnų vargonų dispozicija:
Manualas (C-c’’’): Octave 4’; Flöte 8’; Gamba 8’; Principal 8’; Bourdon 16’;
Pedalai: (C-d’): tik su nuolatine sankaba.
Sankabos: Oktavinė, Pedalinė ir Tutti.
Gegrėnų bažnyčios palėpėje išliko keletas senųjų (XVIII-XIX a.) vargonų fragmentų: manualinė klaviatūra (diapazonas C-c’’’), keletas medinių ir metalinių vamzdžių bei klasicistinio vargonų prospekto bokšto karnizo dalis.
Gintališkės bažnyčioje greta naujųjų vargonų išliko ir senieji, sukurti XVIII a. pab. – XIX a. pr. Jie šiuo metu restauruojami. Tai nedideli spintos pavidalo vieno manualo 8 balsų vargonai (spejama, kad meistras buvo iš Kuršo).
Žemaičių Kalvarijoje didelius naujus vargonus XX a. pr. pastatė vilnietis meistras Juozapas Radavičius (1857-1911). Jis vargonų meistrystės amato tobulinosi Prancūzijoje, todėl jo instrumentuose atsispindi prancūziškojo romantizmo subtilumai. Dirbtuvę J. Radavičius turėjo Vilniuje. J. Radavičiaus instrumentai sumeistrauti profesionaliai, sumaniai suprojektuota mechanika, kurios dėka griežiant net didžiausiais Lietuvoje – Kauno arkikatedros vargonais nereikia didelių fizinių pastangų. Tai labai aktualu vargonininkams, nes prie minkštų naujų vargonų klaviatūrų pripratę muzikai dažnai skundžiasi istoriniais instrumentais.
Vertingiausi J. Radavičiaus vargonai stovi Panevėžio ir Vilniaus Petro ir Povilo, Vabalninko ir Linkuvos bažnyčiose.
Žemaičių Kalvarijos vargonai turi 2 manualines ir pedalinę klaviatūras bei 25 balsus. Tai ne tik didžiausi vargonai Plungės dekanate, tačiau vieni didžiausių Žemaitijoje. Žemiau pateikiama vargonų dispozicija, kurioje atsispindi meistro Juozapo Radavičiaus instrumentų stilius:
I Manualas: Bordun 16’; Principal 8’; Gemshorn 8’; Gambe 8’; Flüte harm. 8’; Bordun 16’; Rohrflöte 4’; Flöte 4’; Mixtur 3 fach’; Trompet 8’;
II Manualas: Stillgedackt 16’; Geig. principal 8’; Viola 8’; Flauto dolce 8’; Rohrflöte 4’; ??? (nenustatytas); Spitzflöte 4’; Quarte 2’; Oboe 8’; ??? (nenustatytas); ??? (nenustatytas);
Pedalai: Subbass 16’; Violon 16’; Octavbass 8’; Posaune 16’;
Sankabos ir kiti įrenginiai: Super I; I/Ped.; II/Ped.; II manualo žaliuzės; Akustinis būgnas; Ventil (oro išleidėjas).
Platelių bažnyčioje stovi taip pat lietuvių meistro Jono Garalevičiaus 1909 m. sumeistrauti kameriniai 2 manualų su pedalais, 12 balsų vargonai. Nors ir nedideli, tačiau jie užpildo šios bažnyčios erdvę:
I manualas (C-f’’’): Bordun 16’; Principal 8’; Viola di Gamba 8’; Hohlflöte 8’; Octave 4’; Mixtur 2’ 3 fach.
II manualas (C-f’’’): Geigenprincipal 8’; Flauto d’amour 8’; Salicional 8’;
Pedalai (C-d’): Subbass 16’; Violoncello 8’; Violonbass 16;
Sankabos: II/I; II/P; Tutti; Piano.
Vargonų meistras J. Garalevičius (1871-1943) vargonų statybos mokėsi Ščecine. Nuo 1898 m. gyveno Kaune, turėjo savo vargonų dirbtuvę, kuri per I pasaulinį karą sunaikinta. 1898-1914 m. pastatė bei rekonstravo ~ 100 vargonų Lietuvoje (Garliavoje, Lazdijuose, Plateliuose, Simne, Šiluvoje, Telšiuose, Veliuonoje, Želvoje), Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje. J. Garalevičius darė ne tik vargonus, bet ir kitus muzikos instrumentus: citras, kankles. Taip pat parašė 3 skambinimo citra ir kanklėmis vadovėlius (visi išleisti 1910 m.), keletą straipsnių apie vargonus, kankles8 .
J. Garalevičius pasižymėjo ir aviacijoje – 1911 m. kartu su A. Kalvinsku Kaune sukonstravo ir pastatė pirmąjį Lietuvoje sklandytuvą.
Kiek vėliau – XX a. viduryje – po Žemaitiją važinėjo nedaug kam žinomas vargonų meistras iš Panevėžio Adomas Pauliukas (1883-1965?).
Vargonų meistrystės jis mokėsi dirbdamas pas Emilį Martiną ir Martyną Masalskį. A. Pauliukas, kaip ir M. Masalskis, metalinius vamzdžius pirkdavo iš įvairių Vakarų Europos firmų, o likusias dalis gamindavo pats. Jo sumeistrauti Stalgėnų bažnyčios vargonai nėra labai profesionalūs, tačiau tikriausiai atitiko ano laikotarpio reikalavimus.
Čia išvardinau tik tų bažnyčių vargonus, kurių meistrai yra žinomi.
Plungės dekanate išliko unikalių ir įdomių XVIII-XIX a. vargonų, apie kurių autorius žinių dar nerasta. Tai Lieplaukės, Beržoro, Kantaučių bei Šateikių bažnyčių vargonai.
Seniausi ir įdomiausi vargonai stovi Lieplaukėje ir Kantaučiuose, pastatyti XVIII a. pab., o Beržoro bei Šateikių bažnyčiose – XIX a. II p.
Geros kokybės vargonai išliko Šateikių bažnyčioje (pastatyti XIX a. II p.). Manoma, kad jie meistro iš Vokietijos ar Prūsijos darbo. Tai dviejų manualinių ir pedalinės klaviatūrų, 16 balsų vargonai. Nors jie nėra dideli, tačiau, kai puiki bažnyčios akustika, skamba išraiškingai ir didingai. Instrumento muzikines galimybes parodo jų dispozicija:
I manualas (C- f’’’): Bordun 16’; Principal 8’; Hohlflöte 8’; Gambe 8’; Octave 4’; Trompete 8’; Mixtur 3 fach;
II manualas (C- f’’’): Zartflöte 8’; Flöte 4’; Principal 8’; Gedeckt 8’; Hoboe 8’;
Pedalai (C- d’): Principal 16’; Subbass 16’; Octavbass 8’; Basson 16’
Sankabos ir papildomi įrenginiai: Dzvonki (varpeliai); Windfall (oro išleidėjas); Signal (signalinis varpelis dumpliuotojui); Manual koppel; Octav koppel.
Instrumentą puošia didingas neogotikinis prospektas, įsiliejantis į harmoningą bažnyčios vidaus įrangą. Gaila, tačiau dabartinė vargonų būklė yra vargana, instrumentą naikina kirmgraužos ir drėgmė.
Liaudies meistrų darbus atstovauja Beržoro bažnyčios vargonai. Pagal kokybę ir profesionalumą matyti, kad instrumentą sumeistravo savamokslis provincijos amatininkas. Instrumentas nedidelis: vieno manualo ir 7 balsų.
Meniškai vertingu ir puošniu neobarokiniu prospektu pasidabinę Plungės bažnyčios vargonai, pastatyti XX a. pr. Apie 1980 m. instrumentą iš pagrindų perstatė meistras Eduardas Alekna. Šio meistro instrumentai yra nekokybiški ir trumpaamžiai, tad ir Plungės bažnyčios vargonai – ne išimtis. To paties meistro (E. Aleknos) vargonai stovi Rietavo bažnyčioje. Jų kokybė ir būklė dar blogesnė.
Įdomūs ir vertingi Lieplaukės bažnyčios vargonai, tikriausiai pastatyti XVIII a. pabaigoje ir perkelti iš senosios arba kitos bažnyčios. Tai nedidelis vieno manualo ir 10 balsų instrumentas. XX a. I p. vargonus iš pagrindų perstatė nežinomas meistras: pakeitė dalį manualo vamzdyno ir prijungė pedalus. Įdomu tai, kad balsų ir sankabų pavadinimai griežykloje užrašyti italų kalba9 . Lieplaukės vargonus puošia nedidelis, rokokiniais drožiniais išdailintas prospektas. Žemiau pateikiama dabartinė vargonų dispozicija:
Manualas (C-d’’’): Unda Maris 8 p.; Ripieno; [Flauto] 4 p.; Flauto 4 p.; Salicionale 8 p.; Bordone 8.; Principale 8 p.;
Pedalai (C-d’): Subbasso 16 p.; Ottava bassa 8 p.;
Sankabos: Accop-piamento d’ ottava.
Tikriausiai įdomiausi ir unikaliausi XVIII a. pab. vargonėliai išliko senoje Kantaučių bažnyčioje. Vargonėliai turi vieną manualinę klaviatūrą ir 11 balsų, tarp kurių yra ir trompetas. Tokio dydžio barokinių vargonėlių su trompetu Lietuvoje yra tik keletas. Gerai ir kokybiškai sumeistrautas instrumentas kalba apie profesionalius meistrus, kurie, deja, nėra žinomi. Greta vargonų išliko trejos autentiškos pleištinės dumplės. Visa mechanika ir beveik pilnas vamzdynas taip pat yra autentiški, tačiau metaliniai vamzdžiai labai sumaitoti, o dalis net nepataisomai, tad griežti jais beveik neįmanoma. Apžiūrėjus instrumentą, darosi aišku, kad jį galima sėkmingai restauruoti iki autentiškos būsenos. Tikslią vargonų dispoziciją, detaliai neištyrus vamzdyno, sunku charakterizuoti, todėl žemiau pateiktoji gali būti patikslinta:
Manualas (C-d’’’): Principal 8’; Flauto 4’; Flauto 2’; Quinta 3’; Octava 2’; Flauto minor 4’; Jula 2’; Flauto 2’; Mixtur 1 1/3’ 3 eil.; Trompete 4’ (?).
Patyrinėjus vargonus iš vidaus, paaiškėja, kad juose buvo įmontuoti žvaigždinių varpelių ir akustinio būgno įrenginiai (neišliko). Kantaučių bažnyčios vargonų dispozicija atspindi tipišką barokinį instrumentą, kuriuo būtų galima griežti įvairų barokinės muzikos repertuarą. XVIII a. II p. Lietuvai būdingą nedidelių vargonų prospektų tipą atstovauja dailus, auksuotais rokokiniais drožiniais puoštas vargonų prospektas, kurio centre spinduliuoja Dievo apvaizdos akis. Panašūs Notėnų, Sedos bei kelių kitų Žemaitijos bažnyčių vargonų prospektai.
Laikas ir įvairios nepalankios sąlygos naikina vargonus. Jie laukia naujam gyvenimui juos galinčių prikelti fundatorių, meistrų.
________________________
1 Alsėdžiai. Paknio str., Vilnius, 2002, p.64
2 Alsėdžiai. Paknio str., Vilnius, 2002, p.68
3 LVIA, F.669. Ap.2. B.221.Alsėdžių bažnyčios vizitacija, apie 1805-1810 m.,
4 LVIA, F.669. Ap.2. B.261. Alsėdžių bažnyčios vizitacija, 1826 m.
5 Graudzina I. Tūkstoš mēlēm ērgeles spēlē. – Riga, 1987, p. 81-82
6 Tverų bažnyčios archyvas. 1820 m. Tverų bažnyčios vizitacija. 2 l.
7 Graudzina I. Tūkstoš mēlēm ērgeles spēlē. – Riga, 1987, p. 84.
8 Muzikos enciklopedija. Vilnius, 2000, p.433.
9 Plungės bažnyčios vargonų dispozicijos įrašai iki perstatymo taip pat buvo itališki (R.Gučo liudijimu). Tai leidžia daryti prielaidą, kad Plungės ir Lieplaukės bažnyčioje dirbęs meistras mokėsi Italijoje, kur įgytas žinias bandė pritaikyti Lietuvoje. Taip pat gali būti, kad Plungėje dirbęs vargonininkas ar vargonų fundatorius jautė nostalgiją Italijai ir norėjo turėti „itališkus vargonus“.