2023 m. gegužės mėn. 16 d. Vilniaus mokytojų namų BALTOJOJE salėje vyko Vilniaus žemaičių kultūros draugijos (VŽKD) vakaras „KULTŪRŲ PARIBIAI“. Vakaro programa buvo skirta Mažosios Lietuvos (Klaipėdos krašto) susijungimo su Lietuva 100-osioms metinėms.
Akademikas, prof. habil. dr. DOMAS KAUNAS pasidalino įžvalgomis apie lietuvininkų ir žemaičių kultūros mainus bei pristatė leidinį „Martynas Jankus. Tautos vienytojas ir lietuvių spaudos kūrėjas“ (Vilnius, 2021 m.).
Kairėje – D. Kauno knygos „Martynas Jankus. Tautos vienytojas ir lietuvių spaudos kūrėjas“ (Vilnius, 2021 m.) viršelis
Klaipėdos krašto ir M. Jankaus užrašytas liaudies dainas ir kitus muzikinius kūrinius atliko Vilniaus mokytojų namų žemaičių folkloro ansamblis „TYKLĖ“ (vad. VITALIJA BRAZAITIENĖ).
Iš „kultūrų paribio” kilusi DANUTĖ BRONĖ ŠERNIŪTĖ-PUCHOVIČENĖ (Danikė Eik) paskaitė savo sukurtą poemėlę „Išraudojimas“.
ANTANAS ŠAKINIS eksponavo senuosius Mažosios Lietuvos leidinius.
Vakaro metu buvo galimybė įsigyti pristatomus leidinius.
IŠSAMIAU:
 |
 |
 |
| Savo knygas pasirašo, kalba prof., habil. dr., akademikas D. Kaunas | ||
 |
 |
 |
| Renginio dalyviai ir prof., habil. dr., akademikas D. Kaunas su folkloro ansamblio „Tyklė“ dainininkėmis | ||
Vakarą pradėjęs Vilniaus žemaičių kultūros draugijos (VŽKD) tarybos pirmininkas Bonifacas Vengalis pristatė svečius ir paminėjo, kad šio renginio sumanytoja yra Vilniaus mokytojų namų Žemaičių etnografinio ansamblio „Tyklė“ vadovė Vitalija Brazaitienė, kuri jau senokai buvo pažadėjusi šiais jubiliejiniais Klaipėdos krašto metais kartu su savo vadovaujamu ansambliu padainuoti Martyno Jankaus užrašytų liaudies dainų ir pasikviesti apie Mažąją Lietuvą pakalbėti šio krašto žinovą akademiką Domą Kauną. Pasak Vitalijos, Mažoji Lietuva – didžioji D. Kauno meilė. Jis apie šį kraštą bei jos žmones yra parašęs net keletą knygų.
Prieš mėnesį VŽKD tarybos nariui Virginijui Jociui bedraujant su akad. D. Kaunu, gimė abiem priimtinas renginio pavadinimas –„Kultūrų paribiai“. Na o visai neseniai (prieš savaitę) iš šio paribio (Šaltaičių km.) kilusi VŽKD tarybos narė, ilgametė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorė Danutė Bronė Šerniūtė-Puchovičienė pasisiūlė perskaityti renginio metu savo kūrybos poemėlę „Išraudojimas“, kuri, jos manymu, padėtų geriau suprasti tragišką Mažosios Lietuvos žmonių gyvenimą Antrojo pasaulinio karo metais. Kitas Tarybos narys – lituanistinės bibliotekos kolekcionierius Antanas Šakinis pažadėjo surengti nedidelę senų Mažojoje Lietuvoje išspausdintų leidinių parodėlę.
Vakaro metu ansambliui „Tyklė“ sugiedojus vadinamąjį Knygnešių himną, žodis buvo suteiktas D. Kaunui. Prisistatydamas gausiai susirinkusiems renginio dalyviams, jis akcentavo savo žemaitišką kilmę ir ryšius su gimtuoju kraštu:
– Esu žemaitis ir tos meilės Žemaitijai nei biškelio nepraradęs. Giminės kilmės šaknys – Kulių apylinkėse (XIX a. pradžia). Mano senelis Kazimieras Kaunas, paklajojęs iš vietos į vietą, buvo įsikūręs prie vieškelio tarp Plungės ir Telšių. Jau daug metų gyvenu Vilniuje, bet Žemaitijos neužmirštu, ten turiu giminaičių, dažnai važiuoju vasaroti į Platelius.
Pradėjęs kalbėti apie 100-ąsias Klaipėdos krašto metines, jis pasakė:
– Gerbiamieji, prašau jūsų nevartokime žodžio „prijungimas“. Tai agresijos įvardijimas. Tam meškos paslaugą padarė pats mūsų Seimas, paskelbęs, kad 2023-aisiais minėsime Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metį ir pakvietęs teikti projektus šiai datai paminėti. Rašantieji projektus ir netgi mokslo žmonės pasigavo šitą žodį ir dabar tiražuoja jį per masinės informacijos priemones ir leidinius. Gaila, kad šio žodžio atkakliai įsikibę laikosi netgi Klaipėdos universiteto mokslininkai. Kalbėdamas su Prancūzijos ambasadoriumi visada kalbu apie susivienijimą ir naudoju žodį „susijungimas“. Šis žodis visiškai atitinka tuo metu susiklosčiusią situaciją, juo labiau, kad Mažosios Lietuvos lietuviai (nenoriu pasakyti, kad masė žmonių, bet sąmoningas ir susipratęs politinis aktyvas, taip pat jaunimas) dalyvavo tuose įvykiuose.
Plėtodamas kalbą apie kultūrų paribius D. Kaunas pradėjo nuo Švėkšnos – nedidelio pasienio miestelio, turinčio tam tikrą savitumą. Švėkšna įeina į knygos istoriją savo knygnešiais. Jų čia būta daug todėl, kad čia pat siena – už krūmų, perlipus nesaugomą griovį. Vienas iš knygnešių buvo Tadas Lomsargis, kurio verslo patirtį ir pagarbą knygai perėmė jo sūnus Tadas, kuris, Čekijoje įgijęs meninės knygrišystės išsilavinimą, gyvendamas Kaune yra sukūręs tikrų knygryšystės meno šedevrų. Dar verta paminėti gydytojo diplomą carinėje Rusijoje įgijusį, vėliau Švėkšnoje gyvenusį knygnešių rėmėją aušrininką ir varpininką Juozą Rugį. Švėkšnai daug gerų darbų yra padaręs ir klebonas Julius Macijauskas. Jis statė Švėkšnos bažnyčią, bet prasiskolino ir dėl to buvo priverstas bėgti į Ameriką. Tačiau turbūt labiausiai Švėkšnai yra nusipelnęs grafas Jurgis Konstantinas Plateris (Pliateris, Plioteris, lenk. Jerzy Konstanty hrabia Plater-Broel z Broelu herbu Plater, 1810–1831) – vokiečių kilmės dvarininkas, Vilniaus universitete (VU) įgijęs filologo išsilavinimą ir tapęs vienu svarbiausių XIX a. pirmosios pusės Lietuvos bajoriškojo lituanistinio sąjūdžio dalyvių. Pranešėjas parodė ir davė pavartyti apie Jurgį Platerį parašytą savo knygą „Bibliotheca Georgii comitis de Plater. Jurgio Platerio biblioteka – Lietuvos knygos kultūros ir mokslo paminklas“ (VU leidykla, 2012). Lituanistiniams tyrimams reikalingą asmeninę biblioteką-muziejų, įvairius dokumentus, taip pat numizmatines ir archeologines vertybes J. Plateris kaupė iš tėvų paveldėtame Gedminaičių dvare (jis yra už 3–4 km nuo Švėkšnos) padedant bendraminčiui – neturtingam žemaičių bajorui Simonui Stanevičiui. 1831 m. jie abu buvo nuvykę į Karaliaučių, ten lankė bibliotekas, domėjosi Lietuvos istoriją liudijančiais šaltiniais. Sugrįždami iš Karaliaučiaus, parsivežė nemažai vertingų vokiškų ir lituanistinių leidinių. Šiuo metu Gedminaičių dvaras jau visiškai sugriuvęs, apaugęs krūmais, bet iš arti jo liekanos dar šiek tiek matomos. Anksti mirusio Jurgio Platerio palaikai ilsisi Švėkšnos kapinėse.
– Kalbant apie kultūros paribius negalima nepaminėti ir mažlietuvės rašytojos Ievos Simonaitytės, – pasakė D. Kaunas, iš didelės kartoninės dėžės traukdamas kitą (dar storesnę) savo knygą – „Aš esu Etmės Evė. Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose“ (VU leidykla, 2019). Akademikas pasidalino ir savo prisiminimais apie rašytoją:
– Dar būdamas studentas, išdrįsau pasibelsti į jos namelio duris Priekulėje. Ji sutiko priimti. Mane domino tai, ką ji žinojo apie savo gerus pažįstamus, gyvenusius Klaipėdoje. Rašytoja tada drąsiai šnekėjo, daug visokių gandų buvo „prisigaudžiusi“. Ieva Simonaitytė prasitarė, kad 1939 m. Hitleriui atėjus į valdžią, važiuodama iš Šveicarijos (čia gydėsi) aplinkiniais keliais namo, ji atsidūrė Telšiuose. Ten kurį laiką gulėjo ligoninėje. Iš Telšių jai buvo likę labai geri prisiminimai, ir apie žemaičius ji kalbėjo labai pagarbiai. Vėliau rašytoja dažnai nuvažiuodavo į Telšius aplankyti ten sutiktų artimų žmonių.
Viena iš solidžiausių akad. D. Kauno parašytų knygų yra monografija apie žinomą Mažosios Lietuvos spaustuvininką, aušrininką, varpininką Martyną Jankų iš Bitėnų – „Martynas Jankus. Tautos vienytojas ir lietuvių spaudos kūrėjas“ (VU leidykla, 2021).
Kalbėdamas D. Kaunas paminėjo, kad 1914 m. atsitraukdami rusai deportavo M. Jankų į Volgos Mordvių-totorių kraštą, iš kurio jis grįžo tik 1918 m. vasarą. Įdomu tai, kad 1917 m. M. Jankus buvo pakviestas į Peterburge vykusį pirmąjį visos Rusijos lietuvių suvažiavimą, kuriame jis atstovavo Mažajai Lietuvai. Rizikuodamas nukentėti nuo kaizerinės Vokietijos valdžios, tame suvažiavime jis drąsiai pareiškė: „Mes jungsimės! Abi Lietuvos turi būti suvienytos!“ Jam tada pasisekė likti nenubaustam, nes netrukus griuvo Kaizerio valdžia ir Vokietija buvo paskelbta respublika. 1923 m. M. Jankus buvo išrinktas Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininku ir eidamas šias pareigas rūpinosi Mažosios Lietuvos visuomenės interesais. Pasakojimą apie M. Jankų pranešėjas papildė gausiomis nuotraukomis.
Vėliau kalbėjusi D. B. Šerniūtė-Puchovičienė prisipažino esanti paribio žmogus. Prabėgom užsiminusi apie Antrojo pasaulinio karo metais jos tėvų patirtą siaubą, prievartą, artimųjų netektis ir skausmą, ji paskaitė ištraukas iš savo poemos „Išraudojimas“ (ji išspausdinta knygoje „… PĖDOS“ (Vilnius: Žuvėdra, 2010), pasirašytoje D. B. Šerniūtės-Puchovičienės slapyvardžiu Danikė Eik.
Danutės perskaitytos eilės renginio dalyviams dar labiau padėjo suprasti, koks buvo tragiškas Antrojo pasaulinio karo metais Mažosios Lietuvos gyventojus ištikęs likimas. Ačiū jai!
Į sceną vėl pakilus V. Brazaitienės vadovaujamam ansambliui „Tyklė“, nuskambėjo „Paribio daina“, atkurta pagal originalų Martyno Jankaus šeimos įdainuotą įrašą. Tada Vydūno draugijos giedotoja Eglė Bukšaitytė padainavo akad. D. Kauno knygoje paminėtas dainas „Vai kur nužaliuos, vai kur nuliūliuos“. Vėliau „Tyklė“ užtraukė žemaitišką „Gražus yra Palonguos miestelis“ ir sudainavo dvi latviškas dainas, kurioms lietuviško teksto žodžius yra pritaikęs Vydūnas.
Nutilus aplodismentams, akad. D. Kaunas neiškentė nepasidžiaugęs puošniais „Tyklės“ ansamblio moterų kostiumais:
– Atkreipkite dėmesį į klaipėdiškių aprangos ypatumus. Siuvinėti marškinėliai, delmonai. Delmonas (dalmonas) – puošni kišenė, austine juostele rišama prie sijono juosmens – būdinga Mažosios Lietuvos moterų puošmena. Juostelėje gali būti išsiuvinėti inicialai, metai, keli žodžiai iš dainos ar giesmės Jais moterys puošdavosi eidamos į bažnyčią“.
Tai pasakęs, D. Kaunas pakvietė visus salėje esančius fotografus įamžinti šią unikalią Mažosios Lietuvos aprangos puošybos tradiciją.
Po koncerto padėkos žodį visiems, kas tą vakarą džiugino savo kalbomis, eilėmis ir daina, padėkojo VŽKD pirmininkas B. Vengalis ir pakvietė renginio dalyvius pabendrauti prie suneštomis vaišėmis nukloto stalo.
Bonifaco Vengalio nuotraukose – prof., habil. dr., akademikas Domas Kaunas, folkloro ansamblio dainininkai ir kiti renginio dalyviai
VAIZDO ĮRAŠAI
Dainuoja Vilniaus mokytojų namų žemaičių folkloro ansamblis „Tyklė“ (vadovė Vitalija Brazaitienė). Koncerto metu kalba dainas pristato V. Brazaitienė:
I dalis >
II dalis >
Vilniaus žemaičių kultūros draugijos informacija
Publikacija paskelbta įgyvendinant 2023 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“ 2022: Žemaičiai Vilniuje“
