Europos Atviros oro muziejų asociacijos išleistame vadove įrašyta apie 300 buities muziejų. Į šį sąrašą įtraukti ir trys Lietuvos buities muziejai: Telšių, Rumšiškių ir Rokiškio
Svarbiausias buities muziejų uždavinys – ne tik pavaizduoti liaudies buitį natūralioje aplinkoje, bet ir išsaugoti autentiškus liaudies architektūros paminklus kaip mokslo šaltinį.
Telšių muziejininkai, ir ne tik jie, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą bandė įkurti senojo Žemaitijos kaimo muziejų po atviru dangumi. Tada buvo norima įsteigti vadinamąjį Oro muziejų. Tačiau kilus karui ir dėl kitų sunkumų šis sumanymas tada nebuvo pradėtas įgyvendinti.
Pakartotinai šio darbo imtasi tik 1963 m., kai karšto muziejininkų ir kitų kultūros veikėjų idėją įkurti tokį muziejų palaikė tuometinė Ministrų taryba. Tada Lietuvoje buvo numatyta sukurti Liaudies buities muziejų prie Kauno marių ir dar tris regioninius muziejus, būtent: Telšiuose, Rokiškyje ir Alytuje.
1967 m. gegužės 6 d. Žemaičių buities muziejui kurti buvo skirtas 15 ha plotas pietvakarinėje Masčio ežero pusėje, būsimo miesto parko teritorijoje.
1967 m. muziejaus įkūrimui ėmėsi vadovauti muziejaus vyr. mokslinis bendradarbis Petras Snarskis, vėliau Vitas Valatka. Tuo laiku Telšių kraštotyros muziejaus direktoriumi dirbo Bronius Švėgždavičius.
1963 m. gegužės 15 d. Kultūros ministerijos pavedimu buvo sudaryta komisija atrinkti trobesius ir kitus eksponatus buities muziejaus kūrimui.
Šios komisijos nariai buvo:
Vacys Milius Istorijos instituto vyr. mokslinis bendradarbis;
Klemensas Čerbulėnas Statybos ir architektūros instituto vyr. mokslinis bendradarbis;
Vincas Žilėnas istorijos ir etnografijos muziejaus direktorius;
Mykolas Černiauskas Kultūros ministerijos bendradarbis;
Bronius Švėgždavičius Telšių kraštotyros muziejaus direktorius;
Vitas Valatka muziejaus vyr. mokslinis bendradarbis.
1966 m. balandžio mėnesį sudarytas Žemaičių buities muziejaus teminis planas, pagal kurį į Telšius buvo numatyta perkelti ir pastatyti trisdešimt penkis gyvenamuosius bei ūkinės, buitinės paskirties statinius.
Pirmasis eksponatas į buities muziejų perkeltas 1967 m. birželyje. Tai buvo pirtis. Ji parsivežta iš Telšių rajono Tryškių apylinkės gyventojo S. Bukausko ūkio.
Šiuo metu Žemaitijos kaimo muziejuje yra tik dalis tų pastatų, kuriuos čia buvo planuota perkelti. Iš pradžių sudaryto projekto vis dar nėra pavykę įgyvendinti dėl finansinių sunkumų.
Iš viso Žemaitijos kaimo muziejuje 16 pastatų, suskirstytų į tris sodybas ir visuomeninį sektorių.
Pastatų skaičiumi turtingiausia yra stambaus ūkininko sodyba. Joje pastatyta troba, svirnas, kiaulininkas, tvartas, daržinė, jauja, žardinė, pirtis.
Vidutinio valstiečio sodyboje pastatytas gyvenamasis namas, svirnas, jauja ir tvartas. Mažažemio sodyboje stovi trobelė ir tvartukas. Visuomeninį sektorių sudaro kalvė ir malūnas.
Šios sodybos ir visuomeninis sektorius atspindi XIX a. pabaigos-XX a. pradžios Žemaitijos kaimo vaizdą.
STAMBAUS ŪKININKO SODYBA
Nuo senų laikų žemaičiai gyveno kaimuose, bet, nors ir retai, viensėdžiuose. Archeologų nuomone, padrikas kaimelis buvo ankstyviausia gyvenvietės forma teritorinės bendruomenės laikais (I mūsų eros tūkstantmetyje).
Iš padrikų kaimelių galėjo susiformuoti kupetiniai kaimai. Jų būta visoje Lietuvoje, bet daugiausia Žemaitijoje ir Dzūkijoje.
Žemaičių valstiečiai sodyboms išsirinkdavo patogias ir gražias vietas šalia kalvelės, prie upės, pamiškėje. Taip ir susispietė jos po vieną, po dvi, lyg kupetos, į kaimus. Šiuose kaimuose sodybos išsidėsčiusios laisvai. Pastatai pritaikyti prie vietos reljefo. Žemaičių sodybos erdvios. Jose žymiai daugiau įvairios paskirties trobesių, negu aukštaičių ir dzūkų sodybose. Pastatai Žemaičiuose masyvūs. Šiaudiniai stogai, plačios, žemai nuleistos pastogės. Žemaičiai nemėgo savo trobų puošti iš lauko. Troboje daug patalpų.
Troba
Tradiciniai žemaičių gyvenamieji namai pasižymi masyvumu ilgu ir plačiu korpusu, neaukštomis, vertikaliai lentomis apkaltomis sienomis. Stogas masyvus, keturšlaitis, su čiukuru. Trobos planas gana sudėtingas. Centrinę jos dalį užima kaminas, kuris su abiejose pusėse esančiomis priemenėmis skiria trobą į du galus. Troboje paprastai būdavo nuo 5 iki 15 patalpų.
Į buities muziejų žemaičių troba parvežta iš Telšių rajono Gadunavo apylinkės Juodėnų kaimo ir atstatyta 1970 metais. Ją 1870 m. buvo pasistatęs ūkininkas P. Rusikis, valdęs 80 ha žemės. Troboje yra 11 patalpų. Trumpai apibūdinsime svarbiausias iš jų.
Geroji priemenė. Per ją retai vaikščiodavo, nes tai buvo išėjimas į gerąjį kiemą. Pro čia įvesdavo svečius, priimdavo piršlius. Taip pat iš priešininkės vaikščiodavo seneliai.
Geroji troba. Pati didžiausia namo patalpa. Į ją yra durys iš gerosios priemenės. Taip pat iš čia galima patekti į šeimyninę trobą, t. y. virtuvę ir alkierių. Grindys ir lubos iškaltos lentomis, sienos išklijuotos tapetais. Kambarį šildo sienelė iš šeimyninės trobos. Šalia sienelės minkštasuolis. Galvūgaliu į alkierių stovi lova. Virš jos paveikslas ir krucifiksas. Kitoje durų į alkierių pusėje stovi komoda, ant sienos kabo laikrodis ir veidrodis. Kambario centre (dažnai ir prie išorinės sienos) stovi stalas, keturios kėdės, kampe drabužių spinta.
Žemaičių gyvenamiesiems namams būdingas nedidelis kambarys alkierius, skirtas svečiams apnakvindinti, nors dažniausiai naudojamas kaip šeimininkų miegamasis. Jame yra lova, skrynia, stalas su dviem kėdėmis. Virš lovos pakabinta rankšluostinė su rankšluosčiu. Alkierius nėra apšildomas, todėl žiemą durys iš gerosios trobos į alkierių būdavo laikomos atviros.
Blogasis alkierius Špižarnė. Paprastai čia buvo laikomi maisto produktai. Name, kuris parvežtas į muziejų, įrengtas vaikų kambarys. Palubėje pri balkio parištas lopšys, stovi lova, staliukas. Šalia lovos vaikų vežimėlis, kuris yra su mediniais ratukais.
Šeimynos troba Užpečkinė turi virtuvės ir darbo kambario paskirtį. Kartais čia ir miegama. Minėtu atveju pastatyta piemenuko lovelė. Virtuvėje virdavo valgį, valgydavo ir atlikdavo pagrindinius namų apyvokos darbus. S. Daukantas rašė:”Prie to žiburio moteriškosios verpė, audė, vyriškoji lankus plėšė, virves vijo, tinklus mezgė žuvims žvejoti ar žvėrims gaudyti, bočiai ir kiti senieji su vaikais plunksnas plėšė, vilnas kedeno, gijas vijo”.
Blogoji priemenė. Pagrindinis šeimos narių išėjimas į blogąjį kiemą, tvartus. Per ją eidavo į kaminą, kamarą, šeimynos trobą.
Kaminas. Vienas iš būdingiausių žemaičių gyvenamųjų namų bruožų tai kamino, kaip atskiros patalpos, buvimas. Kamine vasaros metu virdavo maistą, žiemą jovalą kiaulėms, šildė vandenį. Kamine rūkė ir laikė mėsą. Pagrindinė vieta kamine ugniakuras, įrengtas ant akmenimis krauto paaukštinimo. Viršum jo įtaisytas vąšas tam tikras kablys, ant kurio kabindavo katilą.
Priešininkė tradicinio žemaičių gyvenamojo namo patalpa prie gerosios priemenės. Ji skirta nusenusiems tėvams (karšinčiams), įnamiams. Patalpoje yra mūris su šildoma sienele, lova, stalas, skrynia. Kampe stovi verpimo ratelis, lanktis. Trobos gale esančios dvi kamarėlės buvo įvairios paskirties. Jose laikoma manta. Vienoje iš jų miegodavo šeimos nariai, samdyta šeimyna, todėl vadinamos vaikio arba mergos kamaromis.
Aprašomasis gyvenamasis namas savo dydžiu ir išdėstymu yra žemaitiško tipo gyvenamasis namas, rentinės statybos trobesys, atspindintis pasiturinčio valstiečio ekonominę padėtį, kaimo buitį, papročius.
Svirnas
Greta gyvenamojo namo svarbų vaidmenį valstiečių gyvenime atliko svirnas, skirtas grūdams, maistui, mantai laikyti, miegoti. Turtingo ūkininko sodyboje svirnas stovi priešais trobą, lygiagrečiai jai, ir sujungtas su troba statinių tvora, sudaro gerąjį kiemą.
Lietuvos teritorijoje svirnai išplanavimo ir išorės formos atžvilgiu skirstomi į du pagrindinius tipus: aukštaičių ir žemaičių. Pagrindinis skirtumas patalpų dydis ir skaičius. Jei aukštaičių klėtis yra vienos, dviejų ir tik retai kada trijų patalpų, tai žemaičių svirnai turi penkias, šešias ir daugiau patalpų. Svirno dydį ir patalpų skaičių lėmė valstiečio ekonominis pajėgumas.
Dabar muziejuje esantis svirnas anksčiau stovėjo Telšių rajono Gadūnavo apylinkės Brėvikių kaimo ūkininko Stanislovo Mikalausko sodyboje. S. Mikalauskas svirną statė 1909 m. Statybos metai įrėžti fasado vidurinių durų viršutinėje staktoje. 1970 m. spalio mėnesį svirnas parvežtas į Buities muziejų.
Svirne yra šios patalpos: grūdinė, drabužinė, mėsinė, patalpa ratams, padargams laikyti (vazaunė, miega) ir dvi kamaros samdiniams.
Grūdinė užima centrinę svirno patalpą, kuri eina skersai viso svirno.
Pagal galinę ir šoninę sieną įrengti aruodai. Prie sienos, kur nėra aruodų, stovi laiptai į palėpę. Derlingais metais, kai grūdai netilpdavo aruoduose, pildavo juos į palėpę. Durys į grūdinę, kaip ir į kitas tris patalpas, dvigubos. Durų sudvigubinimo viršutinės lentelės sukaltos įstrižai, sudarydamos geometrines figūras, primenančias aštuonyčio audinio raštą. Visos durys užrakinamos įleidžiamomis masyviomis spynomis. Priešais svirno duris padėti plokšti akmenys palipti ant priesvirnio. Jie pagyvina svirno fasadą.
Kraštinė patalpa kairėje fasado pusėje turi grindi, lubas, mažą langelį. Šią patalpą vadindavo špikieriumi. Čia miegodavo šeimininkas, kartais samdiniai. Yra lova, stalas, skrynia. Palubėje kabo žibalinė lempa.
Šiame gale taip pat yra atskira patalpa, į kurią patenkama iš svirno galo. Tai samdinių kamara.
Drabužinė . Tai patalpa tarp grūdinės ir vazaunės. Čia laikydavo senus ir nešiojamus drabužius, įvairius rakandus. Kamaros gale plona medine siena atitverta patalpa mėsai kubiluose laikyti. Palubėje sukabindavo rūkytą mėsą, dešras.
Vežiminė (vazaunė) svirno dešiniajame šone. Jos tik viena (vidinė) siena yra iš apipjautų rąstų, o kitos trys vertikaliai apkaltos lentomis. Čia laikomi vežimai, rogės, akėčios, pakinktai.
Svirnas tiek savo architektūriniu sprendimu, tiek patalpų skaičiumi ir išdėstymu yra žemaitiško tipo ūkinis trobesys, atspindintis pasiturinčio valstiečio ekonominį pajėgumą, kaimo buitį. Svirnas ypatingas ne tik savo funkcine paskirtimi ir architektūriniu sprendimu kitų kaimo trobesių atžvilgiu, bet ir naujų statybinių priemonių panaudojimu čia yra pamatai, pakelti aukščiau nuo žemės ant akmenų, kad galėtų prapūsti vėjas.
Kiaulininkas
Pastatytas blogajame pasiturinčio valstiečio sodybos kieme. L raidės tipo tvartų dvi sienos, kiaulininkas ir pusgulstinė tvora sudaro uždarą kiemą laidarą.
Muziejuje esantis kiaulininkas anksčiau stovėjo Plungės rajono Bubėnų apylinkės Užpelių kaimo ūkininko Juozo Kupetausko ūkyje. 1969 metais kiaulininkas parvežtas ir pastatytas buities muziejuje.
Kiaulininkas be pamatų, pakeltas ant akmenų. Sienos tašytų rąstų, stogas keturšlaitis, dengtas skiedromis. Vidinė tašytų rąstų siena dalija pastatą į dvi dalis. Durys dvivėrės. Kiaulininko gale, po tuo pačiu stogu, yra pastogė, paremta mediniais stulpais. Čia sukraudavo malkas, kraikus.
Tvartas
XIX-XX a. Lietuvos teritorijoje aptinkame keletą tvartų tipų. Vieni iš sudėtingesnių buvo tvartai U arba L raidės, o kartais net uždaro keturkampio formos.
Turtingo ūkininko sodyboje esantis tvartas yra L raidės plano. Tvartas buvo pastatytas XIX a. pabaigoje Telšių rajono Gadūnavo apylinkės Juodėnų kaimo ūkininko D. Putvinskio sodyboje. 1971 metais buvo parvežtas ir pastatytas buities muziejuje.
Tvartas pakeltas ant stambių akmenų. Sienos iš tašytų rąstų, galuose suleistų į sąsparas. Vietoj lubų uždėtos kartys, ant kurių kraunamas šienas ar šiaudai. Stogas keturšlaitis, dengtas skiedromis. Durys plačios, dvivėrinės, kad per mėšlavežį į tvartus būtų galima laisvai įvažiuoti su vežimu. Tvarto vidaus įrengimas nesudėtingas: viename pasienyje įtaisytos ėdžios pašarui arkliams, kitame ant paaukštinimų pritaisytas lovys vandeniui, pelams bei avižoms. Karvės buvo rišamos pasieniais.
Nors bendras pastato terminas tvartas žinomas visoje Lietuvoje, tačiau žemaičiai jį dar vadina staldu, vidurio Lietuvoje kūtėmis. Be to, Žemaitijoje skirtingos paskirties tvartų patalpos turi savus pavadinimus.
Kluonas
Ūkio pastatas javams, linams laikyti ir kulti. Kluonas stovi sodybos pakraštyje, kad kilus gaisrui neužsidegtų kiti pastatai. Jame yra visos pagrindinės patalpos: jauja su krosnimi ir ardais, dvi peludės, klojimas.
Kluonas yra dvilinko plano su gegninės konstrukcijos valminiu stogu. Tokie dvilinko plano kluonai XIX a. buvo gana plačiai paplitę centrinės Žemaitijos šiaurinėje dalyje. Pamatus čia atstoja po apatiniu rąstų vainiku padėti dideli akmenys. Kluono sienų konstrukcija yra kombinuota rentinėkarkasinė.
Įėjus pro fasadines duris, kairėje pusėje yra daržinė. Daržinėje sukraudavo vasarojų, linus, rugius. Šalia, skersai viso pastato, yra plūkto molio laitas, vadinamas grundymu ar klojimu. Čia suklodavo linus, kai juos kuldavo spragilais. Dabar čia pastatyta arklinė javų kuliamoji.
Į dešinę pusę nuo klojimo yra douba su krosnimi. Iš abiejų jaujos pusių peludės.
Krosnies pakuros anga keturkampė, sustatyta iš tašytų akmenų. Krosnis pamūryta iš molio su spaliais ir šiaudais, tik vidus iš degtų plytų.
Klojime viskas sudėta taip, tartum tuoj sugužės talkininkai į linamynio talką. Linamynis prasidėdavo vėlyvą rudenį ir užtrukdavo iki žiemos. Prieš minant linus džiovindavo jaujoje. Talkos dažnai vykdavo naktį, kai visi apsidirbdavo ūkio darbus. Todėl krosnį jaujoje pakurdavo iš ryto ir kūrendavo per dieną. Išdžiūvusius linus mindavo klojime.
Kluonas stovėjo Juozo Eičino sodyboje (Plungės rajone, Žemaičių Kalvarijoje). Pastatytas 1896 metais. Tai liudija jaujos krosnies išorinėje sienoje įspausti skaičiai 1896.
Į Žemaitijos kaimo muziejų kluonas pervežtas ir atstatytas 1973 m.
Kluonas yra tipiškas XIX a. pabaigos centrinės Žemaitijos šiaurinės dalies kluono pavyzdys.
Daržinė (stoginė, pašiūrė, skūnia)
Tai ūkinis pastatas šienui, šiaudams sukrauti ir laikyti. Daržinė stovi atokiau nuo trobos tarp tvarto ir ir jaujos. Daržinė 1973 m. parvežta iš Telšių rajono Rainių kaimo. Ją buvo pasistatęs ūkininkas P. Kaminskas. Vėliau dalį šio ūkininko žemės su daržine ir kitais pastatais tuometinė Lietuvos vyriausybė nupirko ir padovanojo dainininkui Kiprui Petrauskui. Po karo visa tai buvo nacionalizuota ir atiteko čia veikusiam kolūkiui.
Daržinė stačiakampė, 18 m ilgio ir 8 m. pločio. Ištisinių pamatų neturi. Daržinėje yra du šoniniai įvažiavimai. Sienos apkaltos lentomis. Stogas gegninės konstrukcijos, dengtas skiedromis.
Daržinė yra XX a. pradžios rentiniokarkasinio pastato pavyzdys ir atspindi to meto liaudies dailidžių architektūrinius sugebėjimus, naudotas statybines medžiagas, įrankius, tvirtinimo būdus.
Žardinė
Stovi ji šalia svarbiausių ūkinių pastatų: svirno, tvarto, kluono, daržinės. Beje, žemaičių sodybose be čia paminėtų dažnai būdavo nemažai ir kitų įvairios paskirties pagalbinių pastatų: sklepas, skirtas bulvėms laikyti, ratinė, skirta susidėti įvairiems padargams, ubladė, skirta duonai kepti, žardinė (žardinyčia) linams ar žirniams džiovinti. Žardinė skiriasi nuo žardo ne tiek savo paskirtimi, kiek konstrukcija. Žardai statomi įvairiose Lietuvos vietose, o žardinės vakarų Žemaitijoje.
Aprašomąją žardinę sudaro du lygiagrečiai sustatyti žardai. Jų stulpai ąžuoliniai, 3540 cm skersmens, 2,60 m aukščio stovi ant į žemę įleistų akmenų. Žardinės ilgis 12 metrų. Stulpai su pagegniniais sujungti įkerpant griovelį į viršutinį stulpo galą, o apatiniame pagegnyje padaromas atitinkamas įpjovimas su iškilimu. Tokiu būdu sujungus, pagegninės neturi nei išilginio, nei skersinio laisvumo. Toks sujungimo būdas gana patvarus. Žardai tarpusavyje sujungti 6 metrų atsumu pagegniniais rąstais kampuose sąsparų. Tai tvirtas kryžminio sujungimo būdas. Skersinės sijos įtvirtintos tarp pagegninių rastų kryžminiu būdu į sasparą. Kampuose pagegniniai sujungti įstrižainėmis kartelėmis, įleistomis į tarpus tarp pagegninių ir perkaltomis medvinėmis. Tokie nepaprasti sutvirtinimai kalba apie apgalvotą meistro statinio konstrukciją.
Žardinė tai statinys, kuris buvo statomas ten, kur iš visų pusių pūsdavo vejai. Tokia jos paskirtis. Žardinės karkasinė konstrukcija, pučiant stipriems Vakarų Lietuvos vėjams, negalėjo būti aukšta. Todėl pastato stogas keturšlaitis, gegnės 5 m ilgio. Gegnės viršuje sujungtos templėmis, kurioms gegnėse padarytos įpjovos.Templių galai patašyti, prikalti medinėmis vinimis. Apatiniai gegnių galai įtvirtinti į išpjautus tarpus pagegniniuose rąstuose, užkalant iš šonų medinius pleištus, kad vėjas neišklibintų gegnių pagrindo. Pastogės užleistos, nedidelės 70 cm , tačiau pilnai uždengia pagegnių sujungimus kampuose. Stogas uždengtas skiedromis.
Žardinė stovėjo XX a. pradžioje Plungės rajono Platelių apylinkės ūkininko Prano Šetkausko sodyboje. 1951 m., vykdant kolektyvizacijai, žardinė atiteko kolūkio nuosavybėn. Vėliau kolūkiui kaip gamybinė patalpa ji tapo nebereikalinga ir 1975 m. buvo perduota muziejui.
Architektūriniu požiūriu žardinė reikšminga tuo, kad parodo, kaip apgalvotai liaudies dailidės sudarė statinio konstrukciją, pasirinko jos tūrį ir formą. Ūkiniu požiūriu žardinė yra vakarų Žemaitijai būdingas ūkinės paskirties pagalbinis pastatas, susijęs su linininkystės vystymusi, nes tiesioginė žardinės paskirtis patalpa linų galvutėms džiovinti. Pradėjus žemės ūkyje naudoti sudėtingesnę techniką, žardinės be joms analogiški statiniai nebestatomi.Todėl žardinė yra svarbus eksponatas, papildantis pasiturinčio valstiečio statinių kompleksą.
Pirtis
Pirtis parvežta iš Telšių rajono Tryškių apylinkės Sukončių kaimo ūkininko Stasio Bukausko sodybos 1967 metais. Pirtį Sukončių kaime pasistatė S. Bukausko uošvis Stasys Silkinis 1929 metais. Pirtis pastatyta prie iškasto tvenkinio. Tai buvo pirmasis eksponatas, atvežtas į Žemaitijos kaimo muziejų. Pastatas yra keturkampis, padalytas į dvi nelygias dalis, kurių didesnioji yra šildoma ir skirta maudymuisi. Pirtis medinė. Toks pirties tipas būdingas visai Lietuvai. Architektūriniu ir planiniu požiūriu pirtys visoje Lietuvos teritorijoje identiškos ir absoliuti jų dauguma medinės.
Pirties sienų konstrukcija yra rentinė. Čia dvejos durys. Pirmosios veda iš lauko į priepirtį, o antrosios iš priepirčio į maudymuisi skirtą patalpą. Stogas dvišlaitis, gegninės konstrukcijos, dengtas skiedromis.
Stasys Daunys straipsnyje”Lietuvių kaimo pirčių tyrinėjimai” rašo, kad pirtys yra bene vienintelis per ištisus šimtmečius mažiausiai pakitęs trobesys. Todėl aprašytoji pirtis atspindi ne tik XX a. pirmosios pusės šios paskirties žemaitiškųjų pastatų architektūrinį savitumą, bet turi ir senesnius laikus siekiančią pažintinę reikšmė.
MAŽAŽEMIO VALSTIEČIO SODYBA
Aplankę turtingo ūkininko sodybos pastatus, takeliu palei karčių tvorą nueikime į mažažemio valstiečio sodybėlę. Ji įsikūrusi pačioje pamiškėje. Sodyboje tik du pastatai: trobelė ir tvartukas su daržine po vienu stogu.
Sodyba aptverta žiogrių tvora. Trobelė 1974 metais parvežta iš Telšių rajono Gadūnavo apylinkės Uikių kaimo. Ją buvo pasistatęs S. Gramauskis. Pastatas yra vientiso plano su dviem galais. Stogas gegninės konstrukcijos, pusvalminis, su paražine viename šone ligi žemės. Įėję pro fasadines duris, atsiduriame koridoriuje. Į dešinę iš jo veda durys į gyvenamąjį kambarį. Priešais durys į tamsią kamarėlę. Į kairę durys į kamarą su langeliu. Gyvenamajame kambaryje plūkto molio asla. Prie lango pastatytas stalas, suoliukai. Prie kito lango lova. Dar yra verpimo ratelis, grūstuvas. Kampe, prie durų pečius su šildoma sienele.
Ši trobelė yra tipiškas XIX a. pabaigos Žemaitijos šiaurės vakarinės dalies mažažemio valstiečio gyvenamojo namo pavyzdys.
Šioje sodyboje esantis tvartas parvežtas iš Plungės rajono Alsėdžių apylinkės Žvirblaičių kaimo 1978 metais, iš buvusio Lietuvos savanorio Aleksandro Kavaliausko ūkio. Jis 1926 m. iš Lietuvos Vyriausybės gavo 2,54 ha žemės ir pasistatė trobelę bei tvartuką.
VIDUTINIO VALSTIEČIO SODYBA
Iš turtingo ūkininko sodybos takeliu, perėję medinį tiltelį, už tvenkinio pamatome vidutinio valstiečio sodybos pastatus: trobą, svirną, tvartą ir jaują. Kadangi minėtų pastatų vidus dar neįrengtas, tai plačiau jų ir neaptarsime. Suremontuotas tik kluonas, parvežtas iš Telšių rajono Luokės apylinkės Spukaičių kaimo. Jį prailginome ir ten įrengėme patalpas klojimo teatrui.
Visuomeniniame sektoriuje pastatytas vėjo malūnas ir kalvė.
VĖJO MALŪNAS
Malūnas yra vienas iš paskutiniųjų palikuonių tų vėjo malūnų, kurie Lietuvoje pradėti statyti dar XVI amžiuje. Vėjo malūnas yra angliškojo tipo su pasukama prieš vėją kepure. Tokie malūnai Lietuvoje buvo statomi iki Antrojo pasaulinio karo. Malūną 1924 metais Telšių rajone Nerimdaičių kaime pasistatė 90 ha ūkio savininkas T. Prialgauskas. Jį statė vietinis meistras S. Banys. Veikė malūnas iki 1948 metų. Į muziejų jis parvežtas 1968 metais. Sparnai, stogo danga pakeisti naujais, vidaus įrengimai išlikę senieji.
Kai būdavo geras vėjas, šis malūnas sumaldavo iki 200 kg grūdų per valandą. Jo sparnus keisdavo kas 5-6 metai.
Malūno aukštis 12 metrų, sparnų ilgis 8 metrai.
KALVĖ
Šalia malūno, muziejaus teritorijos pakraštyje, pastatyta kalvė, parvežta iš Telšių rajono Mitkaičių kaimo 1971 metais. Kalvę 1911 metais buvo pasistatęs vietos ūkininkas K. Visminas. Čia galime pamatyti žaizdrą, rankines dumples, įvairius kalvio įrankius.
Muziejus pirmą kartą duris lankytojams atvėrė 1982 metais. Per 15 lankymo sezonų (ekspozicijos veikia tik vasarą) muziejų aplankė daugiau kaip 50 tūkst. žmonių. Čia vyksta respublikiniai ir tarptautiniai klojimo teatrų, folkloro ansamblių festivaliai.
Literatūra ir šaltiniai
- Sragauskas J. Vėjo malūnas. ŽAM MA 439/1.
2. Girčys P. ŽMA MA 439/1.
3. Šatkauskas G. Kluonas. ŽMA MA 439/1.
4. Etnografinių ekspedicijų po Žarėnų apyl. Medžiaga. ŽAM MA 330.
5. Dundulienė P. Lietuvos etnologija. V., 1991.
6. Lietuvių etnografijos bruožai. V., 1964.
7. Galaunė P. Lietuvių liaudies menas. K., 1930.
8. Lietuvių liaudies architektūra. V., 1968. T. 2.
9. Butkevičius I. Lietuvių valstiečių gyvenvietės ir sodybos // Iš lietuvių kultūros istorijos. V., 1971.
10. Butkevičius I. Lietuvių valstiečių ūkiniai pastatai // ILKI. V., 1959. T. 2.