TURINYS
Smuikininkai ir smuikdirbiai
Smuikai ir strykai
Repertuaras
Muzika
Papročiai
Smuikdirbystės, šeimyninio smuikavimo, multiinstrumentališkumo tradicijų, smuikininkų padėties kaimo ar miestelio visuomenėje tyrinėjimai rodo, kad Lietuvoje labiausiai išplėtotos liaudies smuikavimo tradicijos paskutiniuosius pusantro šimto metų gyvavo Žemaitijoje. Žemaičių smuikininkų pagrotų kūrinių ir pasakojimų įrašų Lietuvos archyvuose turima taip pat daugiausia (38,44% iš per 3600 įrašų), ypač iš Telšių, Kelmės ir Raseinių rajonų. Kaip tai būdinga ir kitiems regionams, tai daugiausia garso įrašai, pradėti įrašyti nuo XX a. 4 deš.7; J. Mickevičius 1933, 1935; L. Nezabitauskis 1935; A. Pakalniškis 1974, 1975; S. Skrodenis 1970, 1972, 1992; V. Statkevičius 1992, 1993; A. Stravinskas, A. Striauka 1988; A.Urbienė 1988; A. Vyšniauskaitė 1985 ir kt.)4 bei XX a. užrašytoje tautosakoje.
Smuikininkai ir smuikdirbiai
Žemaitijoje, palyginus su kitais Lietuvos etnografiniais regionais, būta daugiausia smuikininkų (254 iš 632, t.y. 40,18% pateikėjų), taip pat ir smuikininkių (6 iš 10 pateikėjų). Daugiausia visoje Lietuvoje smuikininkų užrašyta Telšių (50) ir Kelmės (40) rajonuose.
Dauguma žemaičių, kaip ir visos Lietuvos tyrinėtojų apklaustų smuikininkų, yra gimę XX a. 1-2 dešimtmetyje, kiek mažiau – šio amžiaus 3-5 dešimtmetyje. iki Antrojo pasaulinio karo, keliolika – XIX a., tik keli – gimusieji per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo.
Žemaitijoje žinome apie maždaug 55 XIX a. II p. – XX a. smuikų gamintojus. Tradicija patiems griežėjams gamintis smuikus kiek silpnesnė, negu Dzūkijoje, tačiau ypač Akmenės, Mažeikių, Šiaulių, Kelmės, Raseinių rajonuose būta daugiausia iš visų Lietuvos regionų gerų smuikų gamintojų, padirbusių po 2 – 6 ir daugiau smuikų. Peršasi išvada, kad Žemaitijoje smuikų gamyba buvo geriausiai susiformavusi kaip savarankiškas verslas. Liaudies smuikų gamybos (smuikdirbystės) tradicijos tęsiamos iki šiol. Paskutiniais dešimtmečiais smuikus tebedirbo kretingiškis Julius Butkus, telšiškis Juozas Ponelis, klaipėdiškis Stasys Berenis, šilutiškis Tadas Auškelis.
Lietuvos mastu stipriausios šeimos smuikavimo tradicijos gyvavo Žemaitijoje. Iš liaudies muzikantų šeimų kilo ir profesionalių muzikų. Be to, kaip žinoma iš XIX a., kai kurie iš liaudies kilę profesionalūs dvarų orkestrų muzikantai tapdavo liaudies muzikantais, mokydavo smuikuoti kitus.
Tik Žemaitijoje žinomos 2 giminės, kuriose nenutrūkstamai muzikavo 5 kartos. Iš tokios giminės kilusi penktos kartos muzikantė buvo Stasė Abromavičiūtė-Varanauskienė (g. apie 1921 m. Raseinių aps., Lyduvėnų vls., Godlaukio viensėdyje, mirė 1968 m.). Pasak B. Buračo, jos proprosenelis, prosenelis (Aleksandras Abromavičius), senelis (Juozas Abromavičius), tėvas (Stasys Abromavičius) grojo kanklėmis, tėvo brolis (Antanas Abromavičius) ir jo jauniausias sūnus smuikavo (fotografijos BB /Balio Buračo archyvas Kauno karo muziejus/ 3705, 3707, 3710, 3716). Alberto Jako giminėje daugiausia smuikuota. Smuikininkai buvo pateikėjo senelis, tėvas, taip pat žmonos tėvas, akordeonu grojo sūnus, smuikuoti mokėsi dvi dukraitės.
Šiauliškio Stasio Baltrušaičio šeimoje smuikavimo tradicijos išliko per keturias kartas. Senelis griežė smuiku, mandolina, pats S. Baltrušaitis garsėjo kaip puikus smuikininkas, buvo pasidirbęs ir smuiką. Jo sūnus Feliksas Baltrušaitis gerai groja smuiku, armonika. Vaikystėje jis buvo pasidirbęs smuiką dėžutę, vėliau stryką. Paminėtini ir mažeikiškis Ludvikas Zubikas, iš Telšių aps. kilęs Stasys Berenis.
Daugiau smuikininkų, kurių giminėje smuikavo 3 kartos. Daugelio pateikėjų šeimose smuikavo 2 kartos. Pateikėjų, kurių šeimose grojo tik broliai ir seserys, yra šiek tiek mažiau.
XIX a. II p. – XX a. Žemaitijoje muzikantai, griežiantys be smuiko neretai ir visomis kitomis muzikos instrumentų rūšimis, sudarė daugiau nei pusę smuikuojančių pateikėjų, t. y. dvigubai daugiau, nei Rytų Lietuvoje. Žemaitijoje vyravo labiau smuiką mėgstantys muzikantai, grojantys be smuiko dar ir armonikomis, kituose regionuose labiau mėgtos armonikos.
Smuikai ir strykai
- Kirdienės duomenimis, Lietuvos muziejuose ir privačiose kolekcijose turima 12 žemaičių meistrų padirbtų smuikų ir 5 strykai. Daugelis jų pagaminti XX a. I p., keli XX a. II p., vienas kitas galbūt XIX a.
Žemaitijoje gaminti visų Lietuvoje žinomų tipų smuikai: daugiausia smuikai su atskirais šonais, mažiau – balanos ir lentelės smuikai (iš vienos siauresnės ar platesnės lentelės) bei skobtiniai smuikai (iš vienos medžio dalies išskobtu dugnu ir šonais).
Be smuiko, Žemaitijoje buvo paplitę šie pavadinimai: smuika (arba smuikos), smuikė, griežynė (Plungės r.), skripka, skripyčia (arba skripkos, skripyčios), muzika, muzikelė, muzikas. Kai kurie šių pavadinimų užrašyti jau XVIII a. pab.- XIX a. Be smičiaus Žemaitijoje paplitę ir kiti stryko pavadinimai: smičas, šmicas (šmiškelis) (Vestuvinėje dainoje iš Kretingos par.), strykas, tįslė, traukas, trauka. Smuikus iš vienos siauresnės ar platesnės lentelės žemaičiai vadindavo: lentikė, muzika-barškals, smuikas. J. Ričkus (Šilalės r., Upyna) savo sukonstruotą balanos smuiką su megafonu vadino smuiko-patefono hibridu.
Balanos ir lentelės smuikus dirbdavosi vaikai ir paaugliai. Šie smuikai galėjo turėti papildomą stiprintuvą – skardinę nuo konservų arba kartono megafoną. Stygas dirbdavo iš ašutų, siūlų arba vielos. Stygos dažniausios keturios, bet jų galėjo būti, kaip aprašo, A. Vitauskas, nuo dviejų iki šešių. Pietų Žemaitijoje smuikus iš lentelės kartais skambindavo pirštu.
Skobtinio smuiko viršelį dirbdavo iš pušies arba eglės, apačią ir šonus iš klevo, kartais iš eglės. Toks smuikas galėjo turėti ir daugiau smuiko pirmtakams būdingų bruožų: aštuoniukės be išsikišusių kampelių pavidalo liemenį, kaklelį, užsibaigiantį kiauraviduriu rėmeliu, garso išpjovas apatinėje liemens dalyje, vinelėmis prikaltą viršelį ir postygį (žr. J. Bandžiuko piešinį).
Smuikui su atskirais šonais žemaičių meistrai ieškodavo itin gerai išdžiūvusios klevo arba eglės, pušies, rečiau juodalksnio, beržo medienos. Neretai ją imdavo iš senų trobesių.Vaikai savo smuikų viršelį dirbdavo ir iš faneros, o šonus iš popieriaus. Dalims, kurioms reikėjo kietmedžio naudodavo ir „juodmedį“. Taip vadindavo ilgai žemėje išbuvusią ąžuolo medieną. Smuikų pavidalas dažniausiai artimas klasikiniam. Kartais meistrai dirbdavo ir altus. Žemaitijos kaimuose ir miesteliuose itin buvo paplitę užsienio dirbtuvėse pagaminti smuikai. Jie paplisdavo ir per dvarus.
Pasitaikydavo (Akmenės r., meistras A. Rušinas), kad smuiko viršelį suklijuodavo ne, kaip įprasta, iš 2, bet iš 5-6 dalių. Žemaitijoje rečiau, nei Rytų Lietuvoje, pasitaiko plokščios atramėlės, palengvinančios griežimą iškart keliomis stygomis. Tik Žemaitijoje žinomos smuiko atramėlės su išpjauta širdele ir (rausvu) laku padengtos atramėlės. Manytina, kad seniau žemaičių meistrai smuiko dalis ne tik klijuodavo, bet ir tvirtindavo (medinėmis) vinelėmis.
Paprastai šio tipo smuikai keturstygiai, bet viekšniškis meistras I. Balčiūnas buvo padirbęs ir aštuoniastygį smuiką – antrabalsį, tinkamą groti prie akordeono. Žemaitijoje meistrai dažnai pirkdavo užsienyje pagamintas stygas.
Lankstaus lankelio strykus Žemaitijoje dirbdavosi piemenys. Meistrai dažniausiai dirbdavo stangrios lazdelės strykus su sraigtiniu įtaisu. Dirbti ir strykai su įpjovomis lazdelėje ir kilpele bei strykai su pastoviai pritvirtinama kaladėle.
Smuikus, kaip ir visoje Lietuvoje, dažniausiai derino kvintomis, tačiau, kaip teigė Ignas Smilgys (Mažeikių r.) ir Antanas Pušinskas (Plungės r.) žinota ir kitokia darna: g-d¹-c²-f² (kvinta- septima, kvarta). Panašią smuiko pirmtakų darną yra paminėjęs Jeronimas Moravietis XIII a. Aptikta ir įvairesnių stygavimo būdų: ne tik atviromis stygomis, bet ir užspaudus stygas pirmuoju pirštu (kairės rankos smiliumi) arba pagal specialų keturbalsį pučiamą kamertoną. Taikantis prie klarneto arba trimito, antrąją stygą suderindavo b¹ aukščiu.
Žemaitijos smuikininkai itin vertino smuiko švelnų, lengvą, gražų ar gerą balsą, skambėjimą, dėl kurio tituluodavo šį instrumentą visų instrumentų karaliumi.
Repertuaras
Žemaitijos smuikininkų repertuarą sudaro šokiai, maršai, žaidimai, rateliai, dainos, giesmės (bažnytinės ir tautinės).
XVIII a. pab.-XIX a. smuikininkai grieždavo daug šokių susijusių su rateliais ir žaidimais. Be to, minimi ir vėliau neišlikę kontradansiniai šokiai. Galima manyti, kad XVIII a. pab. – XIX a. pr. smuikininkai grieždavo bent jau kai kuriuos iš J. Pabrėžos minimų šokių ir žaidimų: rinkis, kazokas, rūmas (su fantais), kukutis, rūsčioji, ingelčikas, žaidimas „Poduškėlė“, špokis (kūlimasis). M. Valančius „Palangos Juzėje“ išvardija šiuos smuikininko Žemaitijoje griežiamus šokius: kunigaikštis Palubinskis, „Prūsas“, šešnytis, dūrinas, „Žyds degė degutą“, vokas. Mykolas Gadonas rašė, kad Telšių pavieto vestuvėse, griežiant vienam arba dviem smuikams ir mažam būgneliui su skambaliukais, šokdavo „be savo šokių, taip pat ir polonezą“.
Kaip užrašyta 1937 m. Šiaulių kraštotyros draugijos ekspedicijoje, XIX a. II p.
Šaukėnų vls. griežikas I. Juknys su savo kapela (du smuikai, klarneta ir bosas) grieždavo lenciūgėlį, skepetuką, prūsą, kepurninką, drabancą. Šiose vietovėse XIX a. pab. – XX a. pr. smuiku ir dūdomis buvo grojami ir kiti šokiai: Čigonas, Kadrilis, Sesė, Klumpakojis. Iki XX a. pr. Šiaulių aps., grojant smuiku ir armonika šoktas Našlelis arba Mezgelis.
XX a. pr. smuikininkų repertuarui galima priskirti ir bent jau kai kuriuos S. Abromavičiaus pakankliuotus kūrinius.
Iki 1940-1950 m. buvo smuikuojamos įvairios polkos, valsai, šokiai, žaidimai ir rateliai, maršai, dainos ir giesmės. Dalis šių melodijų Lietuvoje paplitusios tik Žemaitijoje (nors neretai ir Latvijoje, Vokietijoje, buvusioje Rytų Prūsijoje bei kitose Europos šalyse). Iš Žemaitijoje paplitusių kontradansinių arba kadrilinių šokių smuikininkai geriausiai išlaikė kadrilių, šeinų (pavyzdyje pateiktos -3 Baltrušaičio melodijos), jonkelių, našlės, „Rendelio koto“ melodijas. Pažymėtina, kad Žemaitijoje smuikininkų repertuarui didesnę įtaką, nei kitur Lietuvoje, padarė pučiamųjų kapelų arba orkestrų repertuaras.
Smuikininkų teigimu, šokių mada žymiai pasikeitė apie 1970 m. XX a. II p. ir pab. Žemaitijoje, kaip ir kitur Lietuvoje, smuikininkai iš liaudies šokių daugiausia groja polkas ir valsus, maršus, mažiau žaidimus, senąsias dainas, be to – foktrotus, tango. Vis dažniau griežiamos naujos, individualios kūrybos dainos. Dalis senųjų šokių melodijų vėlesniais laikais išliko polkose, o dainų – valsuose ir maršuose.
Muzika
XIX a. Žemaitijos vestuvėse ir įvairiuose vakarėliuose dar neretai grieždavo vienas du smuikininkai, būgnas ar būnelis, bosinis chordofonas. XX a. I p. smuikininkai grieždavo beveik išimties ansambliuose. Tik neturtingųjų vestuvėse, dažniau Pietų Žemaitijoje, grieždavo ir pavieniui. Smuikai buvo prieinami visiems, pučiamųjų kapelos grodavo tik turtingųjų pokyliuose. Neretai pūtikas, ypač grojantis melodiją (klarnetininkas, trimitininkas) vestuvėse grodavo ir smuiku.
Manytina, kad ypatingai įsitvirtinęs smuikavimas ansamblyje, o ne pavieniui, lėmė itin ryškią, iškilią, aukštesnio registro ir platesnio diapazono Žemaitijos smuikininkų atliekamą melodiką. Bet ir šio regiono smuikininkai griežia laisvomis stygomis, taikydami jas kaip burdoninį pritarimą bei vienu pirštu išgauna paraleles kvintas. Labai paplitusios „fanfarinės“ melodijos, kurių atraminius tonus sudaro trigarsių laipsniai. Yra ir ryškių siauros, „ritminės“ melodikos pavyzdžių (Liatuko kadrilius). Vyrauja mažorinio pobūdžio melodijos. Neretai, kaip ir kitur Lietuvoje bei Europoje, pasitaiko paaukštintas IV ir/arba pažemintas VII dermės laipsniai, t. y. smuikininkas atitinkamai aukščiau arba žemiau intonuoja, pagal klasikinę pirštuotę, II arba IV pirštais.
Jei smuikininkas dainuodavo pats, tai dažniau pakaitomis su pagriežiamu posmu ar jo dalimi, o ne kartu sau pritardamas.
Ansamblyje smuikininkai, kaip ir kitur Lietuvoje bei gretimose šalyse, pasiskirstydavo 2-3 balsais. Antras balsas turavodavo tercija žemiau arba seksta aukščiau, trečias grieždavo harmoninį pritarimą. Kartais I ir II balsą grodavo po du smuikininkus. Dar paskutinio XX a. dešimtmečio įrašai rodo, kad Žemaitijoje, kur homofoninio liaudies muzikavimo tradicijos Lietuvoje bene stipriausios, jos vis tiktai nėra visai išstūmusios archajiškesnių daugiabalsumo formų, susijusių su heterofonija, burdonu, paralelėmis kvintomis (pavyzdys „Maršas“).
Papročiai
Daugelis Žemaitijos, kaip ir kitų Lietuvos regionų, smuikininkų daugiausia grieždavo vestuvėse. Pažymėtini kai kurie smuikavimo Žemaitijos vestuvėse regioniniai savitumai. Nemaža vestuvių papročių šiame krašte anksčiausiai minimi literatūroje: tradicija kiekvienam pulkui turėti savo griežėjus (XIX a. I p. – XX a. I p.), užmokestis muzikantams pinigais, smuikavimas apeiginiams šokiams, guldytuvės, jaunųjų ir vestuvininkų keltuvės su smuikų muzika, dalyvavimas piršlio korime, apsilankant persirengėliams (nuo XVIII a. pab. – XIX a. pr.), dainelė, išjuokianti muzikantą ir piršlį (XIX a. I p. Augustavo apylinkėse, pasak autoriaus, Žemaitijoje), vestuvių užbaigimas paskutiniu šokiu (XIX a. I p.), instrumentų slėpimas (nuo XIX a. II p.).
Tarpukariu didžiausias buvo žemaičių vestuvių muzikantų uždarbis (iki 500 Lt)- šiame krašte vestuvės ir tęsdavosi ilgiausiai (iki savaitės kiekvienoje pusėje).
XIX a. II p. Žemaitijoje, „skripkomis kad čirškinti pradėjo”, „šokimą” pradėjo tėvai (Raseinių aps.). XX a. I p., skirtingai negu Rytų Lietuvoje, šokti pradėdavo neretai nebe tėvai, o jaunieji arba jaunoji. Be to, muzikantai kai kur tik po apeiginio pirmojo šokio ar eisenos aplink stalą (Telšių aps., Upynos) užgrieždavo polkutę ar valsą tėvams arba jau visiems vestuvininkams. Pats mėgstamiausias žaidimas arba šokis buvo Krėslinis, Piršlys, vadintas ir Kadagiu, Ubagų vesele. Juo vestuves neretai pradėdavo ir šokdavo kiekvienai progai pasitaikius. Kai kuriuose Piršlio variantuose vaikinai, užmokėję muzikantui, šokdindavo nuotaką, su ja atsisveikindami. Nuotakos išpirkimą tarsi užtvirtinant apeiginiu šokdinimu, jį pradėdavo griežiant muzikantams. Jaunasis užsakydavo valsą ir vesdavo šokti jaunąją. Muzika lydėdavo nuotakos apdovanojimo apeigas. Eržvilko ap., prieš išeinant ačiuotojoms, muzikantai užgrodavo maršą. XX a. II p., prieš išvykstant į jungtuves, piršlys, išlaikydamas ankstesnę tradiciją, skelbia „paskutinį jaunųjų valsą”. Tarpukariu, išleidžiant į jungtuves, smuikininkai grodavo ir dainuodavo „liūdnus“ maršus su dainų ar ratelių melodijomis, nors dažnai jau grieždavo ir tą pačią muziką, kaip ir per sutiktuves. XVIII a. pab. – XX a. I p. kelyje grieždavo maršus arba pritardavo dainoms. Tarpukariu bene geriausiai šis paprotys išliko Žemaitijoje. Tauragės aps. muzikantai grieždavo kelyje tik tuo atveju, jei jiems nereikės groti jungtuvių mišių metu. Ypač Žemaitijoje, iki XX a. vid. liaudies muzikantai grodavo ir jungtuvių metu. Dažniausiai grodavo dūdomis, bet kartais ir smuikais. Vaišėse po jungtuvių visi stovėdami pakaitomis su muzikantais dainuodavo jauniesiems „Ilgiausių metų”. Vakare, prieš jaunavedžiams einant miegoti skelbdavo „Paskutinį jaunųjų valsą”. Šilalės aps. jaunavedžius palydėdavo gulti taip pat ne tik svočia, piršlys, bet ir muzikantai. Antrąją dieną jaunieji šokdavo paskutinį šokį. Gaubtuvės vykdavo be šokių, tik grojant maršą („Rūtų vainiką“).Jaunavedžius pakėlus į šeimininkus, juos maršu pasveikindavo muzikantai. Griežėjai kartais primindavo vestuvininkams jų padermes.
XX a. II p. Žemaitijoje muzikantai už priėmimo maršus iš svečių ir vestuvininkų labai retai kada bereikalauja pinigų. Šokti pradėdavo „Tėvelių valsu”, po jo sekdavo „Jaunosios valsas”, „Piršlio polka” (Šilutės r.). Pašokus jauniesiems, tėvai iškilmingai užmokėdavo muzikantams. Kai kur, kaip Kelmės r., Kražių ap., išnyko jaunųjų keltuvės.
Žemaitijoje smuikininkai grodavo ir kituose papročiuose: šeimos (XIX a. II p. – XX a. II p.krikštynose, XX a. vardinėse, iki XX a. II p. laidotuvėse), kalendoriniuose (XIX a. II p.- XX a. I p. per Kalėdas ir tarpukalėdį; XX a. I p. Naujųjų metų vakarą lankant kaimynus; XVIII a. II p. – XX a. I p. Užgavėnių vaikštynėse ir vakarėliuose; XX a. I p. per Velykų nakties vaidinimą ir rytmečio eisenoje aplink bažnyčią (Telšių r.), kai šeimininkus sveikindavo pliekėjai, visą XX a. šeimos pobūviuose; XIX a. pab. – XX a. I p. arkliaganių šventėje per Jurgines, per Sekmines, XX a. I p. Sekminių proga rengiamuose vakarėliuose, gegužinėse, XIX a. vid.- XX a. I p. piemenų vaišėse per Devintines (daugiau Pietų Žemaitijoje); XVIII a. pab. – XX a. pr. ir XX a. IIp. per bendruomenines Jonines; XVIII a. pab.- XX a. I p. per Petrines (piemenų šventėje ir per atlaidus), darbo papročiuose (ganant gyvulius, XIX a. II p. – XX a. I p., kai kur ir XX a. II p. per patalkius: po mėšlavežio, rugiapjūtės, XX a. I p. po bulviakasio, nurovus linus, po kūlės), ir jaunimo bendravimo papročiuose (šokių vakarėliuose (XVIII a. pab.- XX a. I p., kai kur ir XX a. II p. ), gegužinėse (XX a. I p.), vakarėliuose su vaidinimais (kai kur, kaip Telšių r., Luokėje ir XX a. II p.).
Išnašos
- Meilus E. Žemaitijos kunigaikštystės miesteliai XVII a. II pusėje-XVIII amžiuje (raida, gyventojai, amatai, prekyba), Vilnius, Lietuvos istorijos instituto leidykla, 1997, 159. Kiaupienė J. Kaimas ir dvaras Žemaitijoje XVI-XVIII a., Vilnius, Mokslas, 1988, 166, 167.
2. Meilus E. Amatai Žemaitijos kunigaikštystės miesteliuose XVII a. II p. – XVIII a. // Žemaičių praeitis, 2, Vilnius, 1993, 114. Meilus E. Žemaitijos, min. veik., 79, 92. Wspomnienia Źmudzi przez L. A. Jucewicza, Wilno, Glügsberg, 1842, 48.
3. Povilonis J. Žemaičių vestuvės K. A. Pabrėžos pamoksluose // Naujoji Romuva, nr. 48, 1939, p. 874. Skrodenis S. Žemaičių buitis J. Pabrėžos pamoksluose // J. Pabrėža (1771 – 1849), Vilnius, 1972, 73. Daukantas S. Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių, Vilnius, Ethnos’91, 1993. Daukantas S. Žemaičių tautosaka, 1-2, Vilnius, Vaga, 1981. G. M. (Gadonas M.). Opisanie Powiatu Telsziewskiego, 1846. Jucevičius L. A. Raštai, Vilnius, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959. Žemajtiu wiskupiste. Aprasze K. Motiejus Wołonczewskis, 2, Vilnius, Zawadzki, 1848. Valančius M. Raštai, 2, Vilnius, Vaga, 1972. Pasakos, sakmės, oracijos. Surinko M. Davainis-Silvestraitis. Paruošė B. Kerbelytė ir K. Viščinis, Vilnius, Vaga, 1973. Juška A. Lietuviškos dainos, Vilnius, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 3, 1954, 607.
4. Apanavičius, R. Baltų etnoinstrumentologija. Vydijos priedas, Kaunas, Kauno lietuvių tautinės kultūros centras, 1992. Auškalnis A. Šilalės rajono, Piliakalnio apylinkės muzikavimo tradicijos // kraštotyra, 24, Vilnius, 1990. Baika A. Armonikų tipo instrumentai Lietuvoje ir atlikimo metodikos klausimai, Vilnius, LTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, LTSR valstybinė konservatorija, 1984. Kaimo kapelos: praeitis ir dabartis // Liaudies kultūra, gegužė – birželis, (Vilnius), 1989, 12-13. Baltrėnienė M. Lietuvių liaudies muzikos instrumentai, Vilnius, LTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, Vilniaus valstybinis pedagoginis institutas, 1972. Batavičius A. Tauragės apskrities dūdų orkestrai, Tauragė, Aušra, 1995. Gučas R. Smuikas Lietuvoje // Liaudies kūryba, 1, Vilnius, 1969, 208 – 212. Karaška A. Smuikas // Tarybų Lietuvos enciklopedija, 4, Vilnius, 1988, 50-51. Kirdienė G. Smuikas ir smuikavimas lietuvių etninėje kultūroje, Kaunas, 1998, (Daktaro disertacija, rankraštis). Šileikienė I. Atneštiniai muzikos instrumentai lietuvių liaudies papročiuose // Lietuvių liaudies papročiai, Vilnius, 1991, 235-260. Vitauskas A. Liaudies technika ir išmislumas (išmislai) // Gimtasai kraštas, ½ (17/18), (Šiauliai), 1919, 38, 237-250. Vitauskas A. Senovės piemenų muzikos instrumentai // Gimtasai kraštas, 2, (Šiauliai), 1940, 145-150. Žilevičius J. Liaudies muzikos instrumentai // Lietuvių enciklopedija, 15, Boston, 1968, 487 – 493.
Buračas B. Lietuvos kaimo papročiai. Parengė A. Degutis, V. Jankauskas, V. Milius, Vilnius, Mintis, 1993. Čilvinaitė M. Vestuvės Upynos apylinkėse // Gimtasai kraštas, 1, (Šiauliai), 1935, 238-242; 2 (294-301); 3/4 (371-378); Čilvinaitė M. Iš XX a. pradžios buities // Kraštotyra, Vilnius, 1971, 172-174. Meilus E. Žemaitijos, min. veik.; Meilus E. Amatai, min. veik.; Mickevičius J. Žemaičių vestuvės // Mūsų tautosaka, 7, Kaunas, 1933, 47-125; Mickevičius J. Žemaičių krikštynos // Tautosakos darbai, 1, Kaunas, 1935, 47-125. Nezabitauskis L. Talkos Žemaičiuose // Tautosakos darbai, 1, Kaunas, 1935, 126 . Pakalniškis A. Talkos Žemaičiuose XX a. pr. // Aidai, 9, (Brooklyn), 1974, 408-411. Pakalniškis A. Vestuvės Žemaičiuose // Aidai, 8, (Brooklyn), 1975, 367-370. Skrodenis S. “Žemaičių parėdkos” paralelės // Aitvarai, nr. 3, 1992, p. 30-39. Urbienė A. Viekšniškiai grajija ir dainuoja // Aš išdainavau visas daineles, 2, Vilnius, 1988, 453 – 455. Vyšniauskaitė A. Žemaičių vestuvės // Šiuolaikinis Žemaitijos kaimas. Iš lietuvių kultūros istorijos, Vilnius, 13, 1985, 122-189.
5. Vitauskas A. Senovės, min. veik., 145.
6. Tarvydas J. Etnografinė medžiaga Jurgio Pabrėžos pamoksluose // Kraštotyra, Vilnius, 241.
7. Valančius M. Palangos, min. veik., 53, 143.
8. G. M. (Gadonas M.). Opisanie Powiatu Telsziewskiego, 1846, 117-118.
9. Čilvinaitė M. Iš XX a. Min. veik., 172-173.
10. Buračas B. Min. veik., 162.
11. Vyšniauskaitė A. Pašaliečiai lietuvių vestuvėse // Liaudies kultūra, 6, (Vilnius), 1994, 24.
12. Anonimus. Chlopek Źmudzki // Przyjaciel Ludu, Leszno, 1837, 174, 175.
13. Valančius M. Palangos, min. veik., 157-158.
14. Mickevičius J. Žemaičių vestuvės, min. veik., 71, 73, 94; Vyšniauskaitė A. Žemaičių vestuvės, min. veik., 133, 134.
15. Vyšniauskaitė A. Žemaičių vestuvės, min. veik., 146; Čilvinaitė M. Vestuvės, min. veik., 3/4, 378.
16. Urbanavičienė D. Apeiginis judesys laidotuvėse ir mirusiųjų minėjimuose // Liaudies kultūra, (Vilnius), 4, 1992, 16 (Skuodo r.); Šileikienė I. Min. veik., 252 (Kalnujų vls.); Vitauskas A. Liaudies, min. veik., 237 (Padubysio vls.); EIA (Etnomuzikos institutas) Jakas A.
17. Meilus E. Žemaitijos, min. veik., 79, 92.
18. Buračas B. Min. veik., 289; Skrodenis S. Žemaičių buitis J. Pabrėžos pamoksluose // J. Pabrėža (1771 – 1849), Vilnius, 1972, 73. Valančius M. Žemajtiu wiskupiste, min. veik., 15. Plg., Valančius M. Raštai, 2, Vilnius, Vaga, 1972, 335 – 336; Kudirka J. Joninės. Žurnalo „Kompiuteriai” kultūrinis priedas,Vilnius, UAB „Vizija”, 1991, 45.
19. Vitauskas A. Senovės, min. veik., 150.
20 .EIA Šimkus J.; Nezabitauskis L. Min. veik. 120; Mardosa J. Kražiškių talkos // Kražiai, Vilnius – Kaunas, 1993, 348; Pakalniškis A. Talkos Žemaičiuose XX a. pr. // Aidai, 9, 1974, 409; Šileikienė I. Min. veik., 241; EIA Juozapavičius J., Karkazas J., Mockus A., Pagojus V., Ratkauskas J., Šulcas A., Valius J.
21. Skrodenis S. Žemaičių buitis, min. veik., 70, 74. Vyšniauskaitė A. Žemaičių vestuvės, min. veik., 20, 75, 85, 143.