REDAKTORIŲ ŽODIS
Viena pirmųjų Lietuvoje gyvenusios grafų Šuazelių giminės šakos tyrinėtojų buvo daugelį metų Plungėje gyvenusi, šio krašto istoriją rinkusi mokytoja Eleonora Ravickienė (1916–2004). Ji domėjosi, rašė ir apie buvusią Platelių dvaro šeimininkę – rašytoją grafienę Sofiją Tyzenhauzaitę de Šuazel-Gufjė. E. Ravickienė parengė spaudai ir išleido dvi knygutes (straipsnių rinktines) apie Plungės karštą. Tai „Atsisveikinimas su Tėvyne“ (1992 m.) ir „Šimtmečių takais“ (1997 m.). Kalbant apie rašytoją Sofiją Tyzenhauzaitę šiuo atveju aktualiausia knygutė „Šimtmečių takais“. Jos 114–116 puslapiuose išspausdintas nedidelės apimties straipsnis „Grafai Šuazeliai Plateliuose“, 117–119 puslapiuose – tekstas „Sofija Tyzenhauzaitė“, o 119–120 puslapiuose – tekstukas „Meilės legenda“, kurioje trupai pateikiamas, kaip pati autorė rašo, jos sunkiai gautos Sofijos parašytos knygos „Švedai Lenkijoje, arba Halina Oginskaitė“ antrojo tomo turinys.
Knyga išleista 1997 metais. Tada Lietuvoje apie S. Tyzenhauzaitę buvo labai nedaug kas žinoma, nes jos knygų, išleistų originalo prancūzų kalba arba išverstų į anglų, lenkų, vokiečių kalbas, mūsų šalies bibliotekose, knygynuose, kaip ir šiandien, buvo nedaug, o išverstų jos kūrinių į lietuvių kalbą dar visai neturėjome. Tad, skaitydami šiuos tekstukus, rasite jau ir nebeaktualių teiginių. Primename, kad šiandien jau 4 knygas turime galimybę skaityti lietuvių kalba, jie yra paskelbti internete (mūsš svetainėje www.zemaitiuzeme.lt), toliau vykdomi ir S. Tyzenhauzaitės gyvenimo ir kūrybos tyrinėjimai.
Akivaizdu, kad E. Ravickienė, rašydama apie S. Tyzenhauzaitę, daugiausia rėmėsi faktais, kuriuos pati Sofija apie savo gyvenimą paminėjo „Reminiscencijose“ (Atsiminimuose apie carą Aleksandrą I). Tie patys faktai iki šiol duoda peno ir kitiems autoriams, ne tik rašantiems straipsnius, knygas apie Sofijos gyvenimą, kūrybą, bet ir kuriantiems spektaklius, filmus apie ją.
Nusilenkdami darbščiajai Plungės krašto istorijos ir kultūros tyrinėtojai E. Ravickienei, pateikiame jos knygoje „Šimtmečių takais“ tekstukus, išspausdintus apie Platelių grafus Šuazelius, rašytoją Sofiją Tyzenhauzaitę ir jos knygą „Švedai Lenkijoje, arba Halina Oginskytė“.
***
Grafai Šuazeliai Plateliuose
Apie grafus Šuazclius nemažai medžiagos gavau iš rašytojo Žilio Puasonje (Gilles Poissonnier), kuris gyvena Prancūzijoje, Dižono (Dijon) mieste. Jis renka medžiagą apie garsią Šuazelių giminę. Jis ketina atvykti ir Į Platelius. G. Poissonnier apie Šuazelių giminę jau yra parašęs trijų tomų knygą, kuri apima XI–XX a. laikotarpį.
Grafų Šuazelių giminės lopšys – Šuazel (Choiseul) kaimas, esantis Prancūzijos rytuose, Mainos departamente, kur prasideda Mamos upė. Kaimo panoramoje matyti aukštoka kalvelė, vadinama šventojo Nikolo vardu. Ant jos XII a. Šuazelių giminė pastatė pilį. Joje buvo įruošta graži koplyčia su šventomis relikvijomis, atvežtomis iš Šventosios Žemės.
Pilis sugriauta XV a., vykstant religinėms kovoms. Šuazel vietovę perėmė nauji šeimininkai Netankurai (Nettancourt). Jie XVII a. pastatė pilį su 6 masyviais kvadratiniais bokštas, ją aptvėrė 8 m aukščio siena. Pilis restauruota 1842 m.
Dabartinis Šuazel kaimas — mažas, jame gyvena 80 gyventojų, yra kukli bažnyčia.
Poissonnier prašė, kad surasčiau Šuazelių giminės Platelių atšakos gimimo ir mirties metrikus. Trijų suradau.
Pirmasis atvykęs Į Platelius buvo grafas Mari Gabrielius Floranas Ogiustas de Šuazelis- Gufje (Marie Gabriel Florent Auguste de Choiseul-Gouffier), gimęs 1752 metais. Jam XIX a. pradžioje Pavlas I dovanojo Platelius ir kitas aplinkines žemes. Grafas buvo Rusijos armijos pulkininkas, caro rūmų kamergeris (rūmininko titulas carinėje Rusijoje).
Vyresnysis sūnus – Antuanas Lui Oktavijus de Šuazelis-Gufje (Antoine Louis Octave de Choiseul-Gouffier) buvo vedęs grafaitę Potockaitę. Jai mirus 1818 m., vedė grafaitę Sofiją Tyzenhauzaitę. Antuanas Lui Oktavijus mirė 1842 m. Florencijoje. Su Sofija turėjo sūnų Aleksandrą Vladislovą Ignacą Oktavijų (Alexandre Ladislas Ignace Octave), kuris buvo vedęs Sofiją Čapskaitę, mirė Paryžiuje 1896 m. gegužės 3 dieną. Jie turėjo 4 vaikus. Gabrielius (Bogdanas) Djedonė Etjenas Sarlis Ignacas Mari (Gabriel (Bogdan) Dieudonė Etienne Charles Ignace Marie) gimė Plateliuose 1873 m. gruodžio 20d., mirė 1935 m. gegužės 14 d. Kaune (plateliškiai tvirtina, kad jis palaidotas Platelių bažnyčios šventoriuje). Mari Sofi Leontina Barb (Marie Sophie Leontine Barbe) gimė 1871 m. lapkričio 6 d., mirė 1930 m. lapkričio 27 d. nuo plaučių uždegimo. Palaidota Platelių bažnyčios šventoriuje. Aleksandras Kazimiras Lui Oktavijus (Alexandre Casimir Louis Octave) gimė 1876 m. vasario 21 d. Plateliuose, mirė 1909 m. birželio 6 d. Varšuvoje. Lui gimė 1880 m. rugsėjo 9 d. Plateliuose, mirė 1949 m. sausio 7 d. Šveicarijoje. Jis buvo paskutinysis Platelių atšakos Šuazelis.
1940 m. iš nacionalizuotų dvarų į Telšių „Alkos“ muziejų pateko daug vertingų eksponatų. Didžiausias — Platelių dvaro fondas. Net keliais sunkvežimiais atvežta paveikslų, skulptūrų, baldų, muzikos instrumentų, beveik visas dvaro archyvas (apie 10000 vienetų). Nemažai Sofijos Šuazel-Gufje portretinių fotografijų. Iš Platelių dvaro į „Alkos” muziejų pateko apie 100 1870–1880 m. nuotraukų, 2 šeimos albumai. Juose – miesto, dvaro, sodybos vaizdai, Šuazelių šeimos ir tarnų nuotraukos. Likę daug dokumentinės medžiagos, laiškų, Platelių valsčiaus miškų ir žemių planų.
Iš Platelių dvaro muziejaus fonduose yra apie 100 Vakarų Europos dailininkų tapytų paveikslų. Vienas iš vertingiausiųjų – „Šeimos portretas“, tapytas 1660 m. flamandų mokyklos atstovo Jano van Vykersloto (Jan van Vykersloot). Taip pat prancūzų dailininko D. Diumonstje (D. Dumonstier (1574–1648) Šarlio Šuazelio (1563–1626) portretas, jis nutapytas apie 1619 metus.
„Alkos“ muziejuje saugomas italų kilmės Austrijos dailininko Lampo Johano Babtisto (jaunesniojo) nutapytas Sofijos Tyzenhauzaitės portretas.
1996 m. kovo mėn. „Alkos“ muziejuje buvo surengta paroda iš grafų de Šuazelių-Gufje fondų. Eksponuota daug portretų, nuotraukų, knygų. Tai tik dalis dvaro vertybių. Pats archyvas dar netyrinėtas.
Kaip klostėsi kitų de Šuazelių-Gufje giminės likimai? Apie tai sužinojau iš prancūzės mokytojos Anos Mari (Anne Marie), kuri gyvena Altforvilio (Altfortville) mieste prie Paryžiaus. Su ja susirašinėju 31 metus.
Įžymus buvo Cezaris de Šuazelis (Cėsar de Choiseul (159–1675) – grafas, Prancūzijos maršalas. 1665 m. jam buvo suteikti hercogo ir pero titulai (peras – Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos aukštų pareigūnų titulas).
Etjenas Fransua de Šuazelis (Etienne Francois de Choiseul (1719– 1785) – hercogas, Prancūzijos karaliaus Liudviko XV ministras, ambasadorius Romoje (1754– 1757), vėliau –Vienoje, užsienio reikalų ministras (1758–1761) ir jūrų laivyno ministras (1761–1766), ministras pirmininkas.
1768 m. prie Prancūzijos buvo prijungta Korsika ir kitos sritys. 1770 m. Liudviko XV įsakymu Etjenas Fransua de Šuazelis buvo ištremtas j Šantelu (Chanteloup), j pilį prie Ambuazo (Amboise) miesto. Pažemintas ir paniekintas jis rašė memuarus.
Kodėl taip įvyko? Reikia prisiminti Liudviko XV laikų epochą, kada klestėjo įvairios intrigos, šalies iždas švaistomas. Liudviką XIV buvo apėmusi didybės manija: “Karalius — tai saulė. Valstybė — tai aš”. Liudvikas XV dar toliau nužengė sakydamas: “Po manęs nors ir tvanas”. Prancūzijos likimas jiems nerūpėjo, gyveno savo malonumams. Liudvikui XV neigiamos įtakos turėjo kurtizanė Joana, karaliaus rūmuose tapusi tituluota grafiene du Barry. Išsilavinęs hercogas Etjenas Fransua de Šuazelis jos negarbino. Dėl to ir nukentėjo. Liudvikas XV neteko vieno iš protingiausių savo patarėjų.
Liudvikas XV mirė 1774 m.. Prancūzijos karaliumi tapo jo sūnus Liudvikas XVI. Jis atšaukė E. F. de Šuazelį iš tremties, ir hercogas mirė Paryžiuje 1785 metais.
Sofija Tyzenhauzaitė
Ji gimė 1790 m. Želudoke, Gardino srityje, grafo Ignaco Tyzenhauzo ir grafaitės Marijos Pžezdeckaitės šeimoje. Užaugo Taujėnuose. Vaikystėje Sofija buvo svajotoja, žavėjosi Žana d’Ark, jodinėjo netramdytais ristūnais, kūrė legendas, mokėsi muzikos, daug skaitė. Turėjo dailininkės gabumų, buvo žymaus dailininko Jono Rustemo (1762–1835) mokinė. Aukšta, liekna, jos galvą puošė gražios kaštoninės garbanos. Tačiau tėvų šeimoje nebuvo laiminga: motina su šeima negyveno, tėvas mėgo moteris.
Atėjo 1812 metai. Siautėjo Napoleonas. Vilnius tapo Aleksandro I rezidencija. Sofija su caru susipažino Taujėnuose. Ji buvo priimta Į dvaro freilinas, carienės palydos paneles, kurios turėjo abiejų imperatorienių brilijantini ženklą: našlaujančios ir valdančiosios supintus inicialus.
Nepaisant gresiančio Napoleono pavojaus, caro generolai Vilniuje nutarė suruošti puotą. Pradėjo statyti paviljoną, bet jis prieš pat puotą sugriuvo. Žuvo vienas darbininkas, o jo statytojas, Vilniaus profesorius M. Šulcas, pabūgęs atsakomybės, nusiskandino Neryje.
Apie tai sužinojęs caras liepė paguosti našlę ir vėl toliau ruoštis puotai. Pasirodė išsipusčiusios damos, kariškiai, atvyko pasipuošęs caras Aleksandras I. Puotoje dalyvavo ir Sofija. Caras buvo sužavėtas, beveik visą vakarą skyrė daug dėmesio jaunajai freilinai. Atrodė, kad nėra karo, kad Vilnius — kažkoks išsiblaškymas. Staiga caras gavo slaptą pranešimą apie Napoleono Įsiveržimą ir su dvariškiais, kariuomene paliko Vilnių. Vėliau tai taikliai aprašė pati Sofija Tyzenhauzaitė.
Prancūzijos imperatorius Napoleonas, įjojęs į Vilnių, pakilo Į Gedimino kalną apžiūrėti Lietuvos sostinės. Vietiniai magnatai turėjo prisistatyti ciesoriui: buvo sudaryta nauja krašto administracija, surinktas Lietuvos panelių ir ponių su vyrais elitas, pakviestas Į ceremoniją.
Visus išgąsdino Sofija Tyzenhauzaitė—ji atvyko su Sankt Peterburgo rūmų insignijomis. Dukterį lydėjęs tėvas vis labiau balo, o dėdė sušuko, kad jos atsižadąs. Visus apėmė baimė, kaip reaguos Napoleonas. O Sofija laikėsi ramiai.
Napoleonas, maršalų apsuptas, Įėjo į salę ir atsisėdo fotelyje. Prie jo buvo atvestos pirmosios damos. Imperatorius, pastebėjęs Sofiją Tyzenhauzaitę, paklausė, kokias ji turinti insignijas.
– Rusijos imperatorienių freilinos garbės ženklą, sir.
– Tai jūs – rusų dama?
– Ne, sir, bet man buvo suteiktas šis garbingas titulas. Imperatorius mandagiai pakalbėjo, nepadarė jokių neigiamų pastabų. Vėliau Sofiją visi sveikino už drąsą. Ji vėliau aprašė, kaip vergiškai nusižeminę sutiko Napoleoną dvariškiai, puotoje šaukę “Tegyvuoja Imperatorius!”.
Prancūzų armija buvo nugalėta. Anot Sofijos, Vilniaus gatvėmis slinko “istorinis maskaradas”: nebuvo galima atskirti karininkų ir kareivių laipsnių, gindamiesi nuo šalčio, jie dangstėsi moteriškais apsiaustais, beveik beginkliai ėjo be jokios drausmės, nuklodami kelius lavonais…
Senas Tyzenhauzų bičiulis feldmaršalas Kutuzovas, nugalėjęs Napoleoną, suruoštame vakare bendražygiams pristatė Sofiją: “Štai jauna grafaitė, kuri rusų freilinos ženklą pakišo tiesiai Napoleonui”.
Pats caras atvyko pas Sofiją ir pareiškė, kad ji parodė drąsą, nepabijojusi žmogaus, prieš kuri drebėjo vyrai.
Caras Aleksandras I nubaudė prisidėjusius prie Napoleono administracijos. Ignacui Tyzenhauzui taip pat grėsė caro nemalonė, bet dėl dukters Sofijos vadinamojo žygdarbio jam buvo dovanota.
Sofija ištekėjo būdama 29 metų. Visus nustebino savo išrinktuoju gyvenimo draugu, Oktavijumi Šuazeliu, Platelių valdytoju. Šis buvo nebejaunas, neišvaizdus našlys, su 4 vaikais, paskendęs skolose. Sofija ir Oktavijus Šuazeliai turėjo vienintelį sūnų Aleksandrą, kurio krikšto tėvas buvo caras Aleksandras I.
Drauge su vyru, sūnumi grafienė Sofija išvyko j Prancūziją, gyveno Romoje, Florencijoje. Rašė romanus, lankydavosi ir Lietuvoje, Plateliuose. Būdavo Įvairių monarchų viešnia. Pažinojo Aleksandrą Diuma, susirašinėjo su Alfredu de Miuse. Sofija išsirūpino iš Rusijos caro Aleksandro II, kad jos sūnus išlaikytų Platelius neprarasdamas Prancūzijos pilietybės.
Po vyro mirties Sofija su sūnumi Aleksandru gyveno Plateliuose, vis išvykdama Į Prancūziją. Mirė 1878 m. Nicoje, sulaukusi 88 metų.
Sofija savo knygas rašė prancūzų kalba, rinkdama medžiagos ir iš Lietuvos istorijos: „Barbora Radvilaitė“ (1820), „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga“ (1824), „Švedai Lenkijoje, arba Halina Oginskaitė“. Pastaroji knyga yra dviejų tomų. Per vargą beveik prieš 20 metų gavau pasiskolinti tik antrąjį jos tomą. Knyga labai sudūlėjusi, išleista Briuselyje 1833 metais. Norėčiau pateikti ištraukėlę iš šios knygos.
Meilės legenda
Joje aprašoma švedų pulkininko Teodoriko Tyzenhauzo ir Hali- nos Oginskaitės tragiška meilė, kada švedai Įsiveržė į Lietuvą. Tuo metu Halina buvo pas dėdę Platelių pilyje. Lietuvių pulkus vedė pulkininkas Burba. Degė kaimai, žuvo daugybė karių ir jų numylėtinis pulkininkas. Nugalėję lietuvių būrius, švedai ryžosi sunaikinti ir likučius — šturmuoti Platelius. Karolis XII tai padaryti pavedė Teodorikui Tyzenhauzui. Išgąstis apėmė Platelių gyventojus, kai šie ant Gintališkės kalvos pamatė kelis švedų karo žvalgus.
Pasigirdo švedų trimitų gaudesys. Staiga Halina iš bokšto pamatė raitelį ant balto žirgo. Tai buvo Teodorikas. Pasigirdo patrankų šūviai, vienas sviedinys nukrito ant namo Plateliuose ir šis užsidegė. Ties Beržoru vyko įnirtingas mūšis.
Oginskis sudarė planą: iškelti baltą vėliavą, o kai į pilį atjos Teodorikas Tyzenhauzas, jam bus paspęsti spąstai: sugriautas tiltas. Tai turėjo padaryti karys Svirtūnas. Kad viso to nematytų Halina, ją nutarė perkelti į kitą ežero pusę. Nepaisant Halinos ašarų, kylančios audros, ji su globėja buvo išsiųstos. Oginskis pasakęs: „Audra mažiau pavojinga negu priešo kareiviai“.
Prieš išplaukdama, Halina nutarė veikti per savo numylėtinę patarnautoją Petronėlę. Ši pažadėjo padėti, nes Svirtūnas buvo Petronėlės mylimasis.
Pilis buvo apšaudoma. Teodorikas pamatė ežere laivelį, širdis sudrebėjo: ar nebus ten Halina? Karys Hermanas bandė šauti, bet jį sulaikė Teodorikas. Pilies bokšte plevėsavo balta vėliava. Antra balta vėliava pasirodė tilto bokštelyje, ją įsakė iškelti komendantas Zaviša.
Pasigirdo švedų trimitai, ir Teodorikas Tyzenhauzas — raitelis ant balto žirgo — jojo į pilį su švedų būriais. Staiga pasigirdo trenksmas, pasirodė dūmai. Tiltas išliko sveikas, pilį apsupo švedai. Tiltas turėjo lūžti, paskandindamas karius ir jų vadą, bet tai neįvyko. Svirtūnas, matyt, prie to prisidėjo.
Švedai beldėsi į pilies vartus. Lietuviai kariai suprato, kad priešintis prieš gausų priešą nebėra prasmės. Vartai atsivėrė …
Audra šėlo, vanduo liejosi į laivelį. Jame buvę žmonės neturėjo kuo jo semti, sėmė kepurėmis. Halina nuskendo …
Sielvarto priblokštas Teodorikas Tyzenhauzas įstojo į vienuolyną.
Tokia sentimentali, neįtikėtina Platelių pilies istorija. Knygos autorė, gyvendama Plateliuose, matyt, sukūrė tą istoriją kaip literatūrini kūrini. Įvykiai vyko XVIII a., kada pilies jau nebuvo.
Vis dėlto šis romanas prancūzų kalba vertas dėmesio. Suradusi tą knygą, pradėjau domėtis Sofija Tyzenhauzaite — dailininke, rašytoja, pažinojusia carą Aleksandrą I, Napoleoną.
Mes apie autorę beveik nieko nežinome. O vokiečiai, lenkai išvertė jos knygas. Sofija susijusi su Plateliais, jų praeitimi. Nežinia, kas buvo rašoma minėtos knygos pirmojoje dalyje. O istorija apie Platelių pilies paėmimą tebūna tik pasaka, bet juk ir ji Įdomi…
Nuotraukoje – grafų Šuazelių antspaudas. Originalas saugomas Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje