Pro longa bova matītė apītoštės darža ežės. Riuogsuojė kelės kopūstu galvas, vingoriava eilelė nušiorosiu muorku, stīpsuojė sokumposės sauliegrožas. Toštės vėitas, kor vasara auga cėbolės, saluotē ėr kėta žalesa, bova tėrštā ožžielosės rodėnėniems pėktžuoliems, nikāp naėšnaikėnamuoms.
– Ar ėš peklas anum privėsa? – pīka Jūzaps Cīrolis, siediedams pri longa ėr žvelgdams i liūdna sava suodība. – Priš kara tuokium nabova.
Ož daržėnies, ismėgės i darganuota dongo, kap atbokės kuols kīšuoje katėlėnės kamėns. Aplink anon kronkdamė sokėniejuos joudvarnē, taikīdamuos nutūptė ont vėršaus. Tuoks šiorpos bova tas kronkėms dabar, kumet kėtė paukštē jau aptėla.
– Štėš, bjaurībės, nakronkėn! Vėina jau ėškronkiet, – mėslies barė Jūzaps tus bjaurius paukštius, vo akiesė tvėnkies ašaras.
Priš posmeti, onkstīva pavasari, ėšlīdiejė ėš nomum sava Anielė i kalnieli po beržīs. Anuos žingsnius ont takum tarp truobuos ėr lauka vėrtovės, sklēpa ėr tvarta ėšdegėna kaitri sausuos vasaras saulė, rodėnėnē viejē ėšpostė, lītā nupluovė, lapā ožkluojė… Ėšejė muotrėškas dvasė ėš jaukium nomum, ėš vīra gīvenėma. Jūzaps nikāp nagaliejė priprastė pri vėinomuos. Vės lioub pagautė savi balaukonti anuos žingsniu garsa, balsa, doru vėrsteliejėma… Atsėtuokiejės lioub soprastė – nabsolauks…
– Kuo jūs kronkat, bjaurībės? Gal jau kėta šaukat? Moni ėr toriejuot pašauktė, jug ož anon šešiuolėka metu seniesnis eso, dvė opėracėjės atlaikės… Bet ne – palėkau ont svieta vėins, kap sens padargs patuorie, pakuol sosėvalkiuosio. Ale kon to, žmuogau, padarīsi? Gīvs i žemė nailīsi…
Sunkē pakėlės nu gėrgždontė krieslalė, Jūzaps ėšslinka i kėima pri truobuos gala, kor stuoviejė soulālis. Nuoriedams apramintė sava griaudoli, graibies rūkalum ėr briežeklė. Ėlguokā ėiškuojė, pakuol atsėmėnė – kėšeniesė nieka nier, daktars oždraudė rūkītė. „Rūkīk, je kėtēp negali, bet atmink, kad tumet nu viežė naišsisuksi. Pats žėnā, ka su posė skrandė gīveni“. Daktars bova ožsėrūstėnės ont sava pacėnta, kumet tas apsėlonkė puoliklinikuo, kvepiedams tabuoka dūmās. Na tėik Jūzaps bėjuojė smertė, kėik tuos naėšgīduomas lėguos, katra pražodė Anielė. Baugo ėr prisėmintė, kap muotrėška konkėnuos. Dabar ons cėgarietu nabnešiuojės, nuors truobuo tor pasėdiejės. „Toriek po akėmis, bus lengviau savi iveiktė, ka dūma ožsėgėisi. Pasakīsi sau: toro, bet najemo“, – muokė kaimīns Petros, nuors tėi patarėmā mažā tagelbiejė. Dabar, pamatės anon atžingsnioujėnti, Jūzaps i truoba nabejė.
Jūzapa ėr Petra truobas stuoviejė gretėmās, longā priš longus, tik par kelāli, katrou abodoms kėimā sosėsėikė so pagrindėnė Klausgalium gīvenvėitės gatvė. Petros ož Jūzapa bova mažne dešimtė metu jauniesnis. Abodo gėmė ėr ožauga tamė patemė kaimė. Jūzaps dėrba vairuotuojo, Petros mokītuojava, bet ėš tėkruju sovietu laikās anum gīvenėms mažā kuo taskīries. Abodo pasėstatė nomus gīvenvėitie, abodo laikė karvės ėr kiaulės. Petrou bova doutė dvėdešimt penkė arā žemės daržou ėr ganīklā. Jūzaps, kap koukuoznīnks, toriejė šešėsdešimt aru. Petros so Petriene kuožna rīta liuob ėšskobietė i muokīkla, Jūzaps – i mekanėnės dėrbtovės. Anuo Anielė plošiejė kolkuoza laukūsė ėr nomūsė. Dabar abodo vīrā bova pėncėninkā ėr galiejė ožsėjimtė šėrdē maluonēs darbās. Jūzaps, dar jaunīstie ėšmuokės grajītė armuoniko ėr smoiko, bova Klausgalium kapelėjės mozėkonts, vo Petros inėka tīrėnientė parapėjės istuorėjė. Diel tuo tonkē liuob ateitė pas Jūzapa so lapelio, katramė bova ožrašītė klausėmā.
– Jūzapā, to torietomi atsėmintė Tūbausiū žīdieliu pavardės. Jug Smetuonas laikās jau somėtės vaikis bovā.
– Ek to nu mona galvuos,– gīnies Jūzaps. – Klausk seniesniu ož moni.
– Paruodīk to mon tus senesnius, – pīka Petros, nasoprasdams, kuo anuo kaimīns vuožaujės. Jūzaps sava bendrou naaiškėna, kad ton anuo ožsėjiemėma laika toštio darbo. Abodo greitā liuob atsėleistė, ožvedėn ruoda aple senus laikus. Petrou šnekietėis so kaimīno dėdėlē liuob patėktė – Jūzaps muokiejė kontrē klausītėis, karts nu karta iterpdams kou nuors joukinga.
– Sakīk, Jūzapā, kuokius šuokius to grajėjē vakareliūsė jauns būdams?
– Vėsuokius. Polkas, valsius, juonkelius, pokstruotus – kas tėn vėsus bagal atmintė. Geriau to mon pasakīk, kuokė merga pėrma karta ėš vakarelė līdiejē?
– Nalīdiejau aš mergum po vėina. Liuobam būrio ėš vakarieliu eitė.
– Tēp aš tavėm ėr patėkiesio…
Petros ėlgā itėkėniejė sava kaimīna, ka lig dvėdešimtėis metu merguos napabočiavės.
– No, tumet anuos tavi toriejė bočioutė.
– Ėš kor ton ėštraukē? Anās laikās mergas rimtas bova.
– No, vīrieli, matīt, to talėnta sovėsam natoriejē. Sunkē galio soprastė, kāp apsėžanėjē, – ligo ožjausdams, ligo pajoukdams skelbė ėštarmė Jūzaps. Ėr, atsėnešės smoika, liuob pradietė džīrintė senuovėšku šuokiu meliuodėjės…
Bet dabar smoikielis goliejė najodėnams. I kapelėjės repeticėjės Jūzaps pu patiuos laiduotoviu nabvākštiuojė. Nieks anuo ėr nevadėna, žėnuoje, ka metus žielavuos.
Pėrmoujė žėima po Cīrolienės laiduotoviu bova sunki na tik Jūzapou, bet ėr daugeliou Klausgalium gīventuoju. Pasėtaikė dėdėlē šalta. Kumet kolkuozos staties katėlėnė, leida gīvenvėitės žmuonėms sava kašto isėvestė centralėni šėldīma. Tėi, katrėi gīvena natuolėi, sosėgundė tuokio patuogomo. Šnekėna ėr Jūzapa, katruo truoba stuoviejė pri pat katėlėnės.
– Dorns būtomi naisėvedės, – ikalbėniejė kaimīna Petros. – Truoba tik par pėnkiuolėka žingsniu, kėik če tuo vedėma. Tau mažiausē kaštous.
Tam siūlimou pritarė ėr Anielė:
– Vo gerā būtom. Nē tau malkuoms rūpintėis, nē pelėnum somstītė, nē kūrintė rīta vakara. Pečio truobuo ėšgriautomem, vėitas daugiau pasėdarītom.
Tēp žmuogo ėr ikosuojė. Pečio nogriuovė, tik kamėna Jūzaps naleida jodintė – kuoki truoba ba kamėna? Lai stuov – jiestė napraša. Bėnt trejus metus ūdėjė Anielė Jūzapa:
– Nugriauk ton kamėna. Kam anuo rēk? Ieiti žmuogos i truoba, ėr riuogsa priš akis kap kuoks vaiduoklis. Pri tuos sėinas sekcėjė pastatītiuo – vākā žadiejė atvežtė.
Kumet tieva prispaudė vėsė trīs – pati, sūnos Ričards ėr doktie Valė (tėi jau bova ožaugėn ėr miestė isėkūrėn) – Jūzaps nabatsėlaikė. Keiksnuodams leida kamėna griautė, nuors pats pri tuo darba nagum nakėša. Vo ėr nareikiejė. Sūnos pasėvadėna posbruoli Celestėna ėr par dėina kamėna nablėka. Ož posė litra Celestėns ėr skīlė stuogė ožtaisė.
Septinis metus klausgalėškē gīvena šėltā ėr patuogē. Bet laikā pasėkeitė, koukuozā išėra, šėn žėima katėlėnė vuos vuos tarosena. Jūzaps gūrėniejė po truoba, nanusėvėlkdams kailėnātiu, nanusėmaudams tūbu, čėpnuojė vomzdius ėr radijatuorius, katrėi, anuot žmonium, „šėlto bezdiejė“, ėr keikė savi, kam isėvedė cėntralėni. Bova pagatavs nusėgriaužtė šalontius nagus, kam paklausė dornum vākum ėr leida kamėna nugriautė. Je ons tabstuovietom, pečioka sosėmūrītom, nuors vėinuo truobuos kertiuo būtom šėlta. Siedietom vakarās ognelė korstīdams, veiziedams, kap ana plast, šakalius laižīdama. Rasiet ėr šėrdėis tēp nageltom, kad Anielės nabier, kad vākams tum nomum nabrēk. Žėnuomās, tėi atvažioun retkartēs ėš miesta paveizietė, ar tievs gīvs tabier, valgītė atvež, truobuo grindis ėšplaun, bet nakvuotė nalėikt, natink šaltā būtė. Petros – ėr tas retā baaplonka. Vo je ėr atein, tik trumpam.
– Nadejouk, pakėntiek – žėima so galo. Ontra vertos, juk na to vėins suoduo šali. Mona truobuo tēp pat šiou žėima nier šėlta.
Ėr apsėsokes maun nomėi, nanuoriedams soprastė, kad žmuogos na tik nu pečiaus gal apšėltė. Anam, žaltiou, gerā ons kamėna nanusėgriuovė.
Kāp bova, kāp nabova – atejė pavasaris. Katėlėnė ožgesa omžėms. Vėsė, katrėi šėldies nu anuos, gava ėš valdžiuos kompensacėjė „individualem šildīmou isirėngtė“.
– Narūpinkės, tievā, – linksmā svarstė Ričards. – Turi pininga – bus ėr pečios. Nupėrksem ožsėinietėška, premėnie pastatīsem, pri radėjatuoriu prijungsem. Rekies tik mūrėninka sosėėiškuotė, kad kamėna par stuoga ėšvestom.
– Ar aš nasakiau, kad narēk kamėna griautė? Alė nē – jiediet moni ba droskas…Dabar klapata natorietomėm.
– Nabombiek, tetošieli, nabombiek. Pastatīsem ton kamėna, svietė mūrininku ožtenk. Kuožnos apsėdžiaugs, darba gavės.
Bet mūrininka artėi naatsėrada. Soėiškuotė pavīka tik Tūbausiūsė. Ričards parvežė tuoki sorokosi, sosėsokosi žmuogieli. Valė ėšsėprašė atuostogu, ka tievėškie galietom pabūtė, darbininkou valgītė pataisītom. Tievou dovėnum atvežė vėsa polka vėinuos dėinuos vėštītiu, sokrautum i diežė nu saldainiu.
– Vėštu mažā balėkėn, ėr tuos patės senas. Pasėauginsi, tėtieli, rodėni toriesi mēsuos, vo kėta vasara ėr kiaušiniu.
Kamėna statīms bova klapats, katron reikiejė ėškėntietė. Vo vėštītē Jūzapa pradžiogėna. Itaisė anėms ožtvara, lesėna, gėrdė, ganė, paleidės kėimė ont žuolies. Pavasari pamėnavuojė Anielės mėrtėis metėnės, tad dabar tonkē lioub viel ėšsėtrauktė smoikieli ėr, atsėsiedės pri truobuos gala, džīrintė sau, vėštītems ėr katėnams, katrum toriejė do.
Prasėdiejė rogpjūtis, sauliets ėr šėlts. Kamėns bova pastatīts, pečios nupėrkts, daržā Valės apravietė. Vėštīte geruokā paauga, iprāta patis lesala ėiškuotė, vakarās i vėštėninka solīstė. Jūzaps vākštiuojė i kapelėjės repeticėjės. Ka toriejė laika, liuob pagrajītė siediedams ont soula pri truobuos gala, kėimė po lėipo; tēp ons atkota ėr pralinksmiejė.
Vėina pavakarė Petros nuejė pas kaimīna pasėšnekietė. Truoba rada ožrakinta, vo gaspaduoriaus niekur nabova matītė. Pri vėštėninka doru būriavuos apsnūdėn vėštītē. Petrou keistā pasėruodė, kad Jūzaps laiko napasėrūpėna sava augintėnēs. Tēp lig šiuol nabova atsėtėkėn. Abodo rītmetie šnekiejuos aple kapelėjės rēkalus. Jūzaps sakė, kad repeticėju šin mienesi nabus, žmuonis ožsėjiemėn laukum darbās. Kap tik tou laiko atejė Šeirienė Danė, ėr Petros pasėtraukė, nanuoriedams līstė i svetėmus rokundus. Bet tā ėšejos, naėškentė napaklausės, kuo muotrėškā reikiejė.
– Prašė, kad ateitiuo kėrvė pagaloustė, bet nejau. Kažkuo napaslenko, eisio pagolietė, – paaiškėna Jūzaps ėr nusliūkėna i vėdo.
Ton prisėmėnės, Petros dar vėina karta apejė aplinkou truoba, paveiziedams pro kuožna longa, rasiet pamatīs ton varga vabala luovuo golėnti. Nieka napamatės, vīrėšks na joukās sosėrūpėna. Grīžės nomėi, dalėjuos sava rūpesnio so patė.
– Sakau, rasiet sosėrga ėr žada prarada. Kėik če rēk žmuogou tuokiūsė metūsė?
– Matiau, rītmetie ruoda vedietau. Ar ons tau skundies sava svēkato?
– Sakė, kad napaslenk eitė pas Šeirienė kėrvė pagaloustė.
– Vo gal kāp tik nuejė? Pagalous ėr pareis.
– Bet nikumet nabova tēp , ka vėštītēs napasėrūpintom. Lig šiuol naoždarītė.
– Nuejės oždarīk. Vo je Jūzaps nepasėruodīs, pasėteirauk pas Šeirienė.
Varėniedams vėštītius, Petros svarstė, gal ėš tėkrūju rekietom nueitė pas Danė. Je anuos Kazėmiers nabūtom i Anglėjė ėšvažiavės, prisėmestom kuokio rekalo ėr nueitom. Vo dabar nē šės, nē tas londiuotė pas gīvanašlė ėr teirautėis, ar Jūzaps īr pas anon, ar nier. Je nier, tā linksma buobėkė pamėslīs, kad anam na Jūzapa rēk. Je ons tėn īr, rasiet sotrokins.
Ne, nier kāp eitė.
… Jau ėr saulė nusėleida, ėr briekštė pradiejė, vo Cīrolė nomā vės dar bova toštė. Petrou i galva linda baisi mintės: rasiet senāsis gol premėnie nukrėtės? Ta īr tomsi, ba longum, tad pru longa napamatīsi. Rasiet nuoriejė i lauka ėšeitė ėr nabspiejė? Sava baimiems dalėjuos so patė, tā ėr ta pradiejė rūpintėis.
– Kelms anon žėna, gal ėr tēp būtė. Ale svetėmum doru nalauši. Žėnā kon, torem Ričarda telėpuona, skombink anam.
Petros grēbies skombintė Jūzapa sūnou, bet tas nikėik naėšsėgonda. Ar mažā kor gal būtė ėšejės anuo tievs, pareis pats, jug na mažos vāks. Petros naatlīža ėr diestė Ričardou sava baimės, spėrdams anon atvažioutė.
– Kėik če troksi atliektė. Vo je kuoki nalaimė atsėtėka, griaušīs vėsa omžio, ka tievo napasėrūpėnā.
Ričards atvažiava ož posvalondė. Abodo nuejėn atsėrakėna Jūzapa truoba. Premėnė bova tošti, kombarē tēp pat. Luova stuoviejė pataisīta. Vėrtovie ont taborietės drīksuojė numestė kasdėinėnē drabužē. Paveiziejė, ar īr smoiks – tas goliejė sava vėituo ont sekcėjės. Ričards atėdarė spintas doris, pasklaidė sokabintus tieva drabužius.
– Palauk, palauk, kāp če īr? – šnekiejė pats sau, ėštraukdams vėina toštė pakaba. Pavartės anon ronkuo, prašneka:
– Aš mosiet žėnau, kor tievs īr.
Petros apsėdžiaugė:
– Je žėnā, parsėvesi.
Ėr ėšejė nomėi. Bet vės tėik knėtiejė sožėnuotė, kamė Ričards ėiškuos tieva. Puo kelium mėnotu soskombiejė telepuons.
– Narūpinkėties. Mona tetošis so Danė alo ger. Naožėlgo pareis. Tad lėkėt sveikė, leko i miesta.
Petrienė joukies i saujė. Petros jauties ligo mosė parkondės. Pīka ont Jūzapa, kad tas anam tuoki rūpesni oždevė, tēp pat ėr ont savės, kad sokielė alasa ba rēkala.
Matīdama somėšosi vīra, Petrienė ramėna:
– Džiaukis, ka tas tava Jūzaps svēks ėr gīvs. Ėšsėmėiguojėn ėšsėaiškinsėt.
Rīta meta, pamatės Jūzapa aplink vėštītius batopėniejėnti, Petros pasėsveikėna dėdėlē rimtā:
– Laba rīta, Jūzapā. Napīk, ka vakar tuoki šormoli sokieliau, tavės narasdams. Alė pamėslėjau, ka kas nuors bluogā atsėtėka.
– Diekou, kaimīnieli, kad monėm tēp rūpėnīs, – namažiau nuošėrdē atsėlėipė Jūzaps.
Ėr abodo kaimīnā sosieda ont soula pri truobuos gala…