1926 m. įkūrus Lietuvos bažnytinę provinciją, Žemaičių dvasinė seminarija, tuo metu veikusi Kaune, tapo metropolijos kunigų seminarija ir ėmė rengti kunigus Telšių (iki 1928 metų), Panevėžio ir Kaišiadorių vyskupijoms.
Įkūrus Telšių vyskupiją, iš karto susirūpinta atskiru kunigų ruošimu Žemaitijai. Tuo metu vyskupijoje dirbo daug senyvo amžiaus kunigų, o Kaune žemaičių klierikų 1926 m. buvo vos 26. Tikėtis, kad artimiausiu laiku jų ten padaugės, vilčių buvo maža, nes Kaunas žemaičiams, net ir pasiturintiems ūkininkams, ekonominiu požiūriu buvo sunkiai pasiekiamas miestas. Pagal Lietuvoje priimtą tvarką po įšventinimų į kunigus buvę klierikai dažniausiai turėdavo grįžti į tą dieceziją, iš kurios jie atvyko mokytis.
Kita priežastis, paskatinusi naująjį Žemaičių vyskupą rūpintis kunigų seminarijos atidarymu Telšiuose, buvo ta, kad jis gerai suprato, jog „diacezija be seminarijos tai nepilnas vienetas. Juk seminarija sutelkia elitą kunigų, pasižymėjusių mokslu ir kunigiškomis dorybėmis, kurie ne tik moko ir auklėja klierikus, bet spinduliuoja ir į visą savo dieceziją. (…) Seminarija nenukrypdama nuo Švento Sosto įsakytų nuostatų, vis dėlto gauna savotišką antspaudą, paeinantį nuo vietos sąlygų ir jai vadovaujančių žmonių. (…) Kiekviena diecezija sudaro atskirą tipą. Todėl kunigai, diecezijos seminarijoj išauklėti, suauga su ja, pasidaro savo ir noromis nenoromis vykdo įsakymus to vyskupo, kurį seminarijoj būdami, jie išmoko gerbti, kurio pastatytos vyresnybės jie buvo įpratę klausyti.“
1927 metų spalio 4 dieną, vyskupui J. Staugaičiui vadovaujant, buvo atidaryta Telšių kunigų seminarija.
Nuo 1932 metų čia veikė visi pilni 7 seminarijos kursai.
Iki 1940 metų Telšių kunigų seminarijos rektoriumi dirbo prelatas V. Borisevičius, vicerektoriumi (nuo 1932 m.) P. Ramanauskas, kuriam 1940 metais buvo patikėtos rektoriaus pareigos.
Šioje kunigų seminarijoje, be V. Borisevičiaus, P. Ramanausko, yra profesoriavęs ir J. Galdikas, J. Narjauskas, Juodaitis, P. Maželis, K. Prialgauskas, K. Steponavičius, P. Būčys, K. Olšauskas, A. Kruša, P. Vermter, J. Gasiūnas, B. Barkauskas, K. Ruibys, J. Razutis, pasauliečiai J. Mačernis, F. Kudirka, A. Jesenauskas, B. Zienkovičius ir kiti.
Seminarija kūrėsi palaipsniui. Iš pradžių labai trūko patalpų, tad šalia senojo pastato imta statyti naujus rūmus, kuriems pinigai daugiausia buvo surinkti Amerikoje (daugiausia aukojo ten gyvenantys lietuviai).
Pirmuosius ketverius metus seminarija buvo išlaikoma beveik vien iš žmonių aukų, o 1931-1940 metais šiokią tokią paramą ji gaudavo ir iš valstybės.
1927-1940 metais seminarijoje nuolat mokydavosi nuo 41 iki 122 klierikų.
Pirmieji 9 klierikai buvo įšventinti 1932 metų birželio 12 d.
Iki 1940 metų Telšių kunigų seminarija paruošė 150 kunigų, kurie daugiausiai pasklido po Žemaitijos parapijas.
1940 metais sovietų valdžia Telšių kunigų seminariją uždarė.
1941 metų rudenį seminarija vėl atidaryta, o 1944 metų pavasarį jos veikla sustabdyta.
Didelė dalis seminarijos auklėtinių ir profesorių, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, pasitraukė į Vakarus ir susibūrė Eichtato kunigų seminarijoje, o iš čia išvažinėjo po daugelį užsienio šalių, nes, Lietuvoje įsitvirtinus sovietinei valdžiai, kelio jiems atgal į Žemaitiją iki pat Lietuvos atgimimo nebuvo.
Sovietinės valdžios metais kunigai Žemaitijai buvo ruošiami Kaune, o vėliau ir Vilniuje. Klierikų skaičių tuometinė Lietuvos valdžia ribojo, o kunigų amžius ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje likusioje Lietuvos dalyje labai didėjo. Pokario metais daug kunigų žuvo, buvo ištremta į Sibirą, todėl Žemaitijoje jų kasmet vis labiau trūko.
Telšių kunigų seminarija po ilgos pertraukos atidaryta Atgimimo laikotarpiu – 1989 metais. Pirmuoju jos rektoriumi buvo K. Gasčiūnas.
Apie seminarijos veiklą, jos vadovus dabar skaitykite:
Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos interneto puslapis Telšių vyskupijos interneto svetainėje https://telsiuvyskupija.lt/telsiu-kunigu-seminarija.