2022-aisiais sukanka 115 metų kaip Telšiuose 1907 m. rugpjūčio 2 dienos pavakary vietos šviesuolių, kuriuos būrė tuo metu knygrišiu dirbęs Feliksas Milevičius (1883–1965) suorganizuoto viešo lietuviško vakaro metu šiame mieste buvo parodyti pirmieji lietuviški spektakliai – Miko Palionio komedija „Žilė galvon – velnias uodegon“ ir Dviejų Moterų (Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės (Žemaitės) komedija „Velnias spąstuose“. Spektaklius režisavo vasaros atostogoms į Telšius sugrįžęs Kijevo universitete medicinos mokęsis ir teatro studijas lankęs Povilas Vaseris.
Taip sutapo, kad būtent šiemet Vilniuje veikiantis Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus kartu su partneriais – Žemaičių muziejumi „Alka“, Telšių kultūros centru, , VšĮ „Artlagamine“ bei Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru – pradėjo įgyvendinti projektą „Ar lengva būti pirmiems? Telšių XX a. pradžios kultūrinis sąjūdis“, kurį remia Lietuvos kultūros taryba, Kultūros ministerija, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija. Viena iš šio projekto sudėtinių dalių – tokio pat pavadinimo paroda. Ji Telšių kultūros centre buvo atidaryta šių metų lapkričio 16 d., čia veiks lapkričio–gruodžio mėnesiais, o vėliau turėtų keliauti į Plungę – ten veikiantį Žemaičių dailės muziejų. Parodos gimimo darbus koordinavo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorė Nideta Jarockienė ir šio projekto vadovė – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje dirbanti Rasida Žygienė.
Ši paroda – tai interaktyvus pasakojimas, atskleidžiantis XX a. pr. Telšiuose vykusius kultūros procesus ir patirtis, buvusius visuomenės ir kūrėjo santykius. Ji skirta to laikotarpio kultūros procesų analizei, Telšių scenos ir dailės mėgėjų draugijos „Kanklės“ veiklai, Žemaitijos kultūrinio sąjūdžio vizionieriui Feliksui Milevičiui.
Projektą inspiravo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugoma unikali Telšių scenos ir dailės draugijos „Kanklės“ XX a. pr. Telšiuose pastatytų lietuviškų spektaklių, surengtų viešų vakarų afišų, nuotraukų ir dokumentų kolekcija bei Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomi eksponatai, susiję su „Kanklių“ draugijos veikla.
Kaip skelbiama parodos anotacijoje, „Žemaičių meno tyrinėtojas Juzefas Perkovskis yra rašęs, kad Žemaitija pilna netikėčiausių paslapčių, kad ją reikia iš naujo atrasti kiekviename žingsnyje. Žemaitijos kultūros sostinės Telšių fenomenas – XX a. pradžios kultūrinis sąjūdis.“
Tuo laikotarpiu čia vykusiuose viešuose vakaruose rodyti lietuviški spektakliai žmonėms buvo tarsi gaivaus oro gurkšniai, stiprinę jų dvasią ir padėję atsitiesti, labiau gerbti save ir savo kalbą po beveik dvidešimt metų trukusio lietuviškos spaudos ir kultūros draudimo laikotarpio. Tais 1907-aisiais metais mieste prasidėjęs kultūrinis sąjūdis einant laikui išaugo į 1916–1934 m. veikusią Telšių scenos ir dailės mėgėjų draugiją „Kanklės“, kuri savo gyvavimo laikotarpiu scenos ir lietuviško žodžio gerbėjus pakvietė beveik į 60 spektaklių premjeru. Jie buvo parodyti apie 400 kartų. Su „Kanklių“ vardu yra susijusi ir idėja pastatyti mieste Telšių teatro rūmus bei pirmieji veiksmai siekiant, kad šis sumanymas taptų realybe. Laikui einant mieste plėtojama mėgėjiško teatro tradicija sudarė galimybę 1940 m. pradėti formuoti profesionalų Žemaičių teatrą. Šiandien mieste veikiantis Telšių Žemaitės dramos teatras – jo tradicijų tęsėjas.
Ryškus XX a. pr. Telšių kultūrinio gyvenimo reiškinys – čia 1911 m. būrio krašto švietimu susirūpinusių telšiškių įkurtas ir iki Pirmojo pasaulinio karo veikęs „Skrajojantis knygynėlis“, kuris 1918 m., oficialiai įregistravus „Kanklių“ draugiją, peraugo į vienintelę tuo metu Telšiuose buvusią viešą biblioteką-skaityklą, kuri veikė iki pat šios draugijos veiklos nutraukimo 1934 metais.
18 metų gyvavusios draugijos įkūrimą inicijavo, jai daugelį metų vadovavo iškilus XX a. pr. Telšių kultūros, visuomenės veikėjas, ilgametis miesto savivaldybės narys Feliksas Milevičius. 1927–1936 m. jis ėjo Telšių burmistro pareigas, vėliau dar vieną kadenciją dirbo burmistro padėjėju. Tai žmogus, kurio pavyzdys rodo, kaip nuo mažens knygas pamėgęs, žinių siekiantis, tėvų gimtąją kalbą mylintis ir norintis savo kraštą matyti šviesesnį ir kultūringesnį, vaikystėje dėl tėvų neturto neturintis galimybės net mokyklos lankyti, gali tapti išsilavinusiu, plačiąją visuomenę kultūriniam, visuomeniniam, labdaros darbui telkiančiu, didelį autoritetą turinčiu kultūros veikėju, kuriam Žemaitijos sostinės gyventojai patiki net savo miesto vairą. Tai žmogus, kurio vardas Telšiuose ir šiandien tariamas su didžiule pagarba.
Feliksas Milevičius
Telšių scenos ir dailės mėgėjų draugijos „Kanklės“ įkūrėjas ir ilgametis vadovas Feliksas Milevičius – iškilus Telšių XX a. pr. miesto savivaldos, kultūros ir visuomenės veikėjas, mėgėjų teatro aktorius, režisierius, knygrišys.
Jis gimė 1883 m. gegužės 23 d. neturtingų Telšių amatininkų (staliaus ir siuvėjos) šeimoje. Tėvas mirė anksti, tad motinai teko vienai namais ir šeima rūpintis.
Feliksas nuo mažens siekė mokslo, mėgo skaityti, tačiau, pasak jo paties, „dėl savo tėvų neturto išėjo į pasaulį laimės ieškoti savamoksliu“. 1899-aisiais, gavęs iš Plungės kunigaikščio Mykolo Oginskio (1849–1902) pinigų, kuriuos reikėjo užmokėti už mokslą, Feliksas metus laiko mokėsi knygrišystės amato. Įsigijęs profesiją, kaip didelio dėkingumo ženklą savo pirmąją savarankiškai į odos aptaisus įrištą knygą (maldaknygę) jis įteikė kunigaikščiui M. Oginskiui.
Feliksas gyveno ir dirbo Telšiuose. Didžiojoje (dabar Respublikos) gatvėje iš savo santaupų jis buvo nusipirkęs nedidelį medinį namelį (Nr. 24), kuriame gyveno su šeima. Čia veikė ir jo knygrišykla, o vėliau ir knygynas. F. Milevičius savo atsiminimuose rašo: „1924 m. prie mano dirbtuvės, skolon, užpirkęs prekes, įkūriau knygyną, kuris veikė iki 1941 metų“. XX a. 5–6 deš. F. Milevičiaus namuose veikė ir nedidelė valgyklėlė, atidaryta siekiant gauti bent minimalias pajamas, reikalingas pragyvenimui, nes tarpukariu Lietuvos švietimo ir kultūros ministerijos jam skirta personalinė pensija nuo 1940 m., kai į valdžią atėjo sovietai, nebebuvo mokama. Šioje valgykloje dažniausiai lankydavosi miesto inteligentai. Maistas čia būdavo kad ir kuklus, bet sveikas, ką tik pagamintas, stalas puikiai paserviruotas, indai porcelianiniai, taurės krištolo.
- Milevičius knygrišyste užsiėmė iki senatvės. Papildomai jis 1905 m. dirbo Teismo archyvinių bylų tvarkytoju, vėliau dėstė knygrišybą Telšių mokytojų seminarijoje, dirbo Šv. Kazimiero draugijos knygyno Telšių skyriaus vedėju. Iki 1927 m. F. Milevičius kelias kadencijas buvo Telšių miesto savivaldybės narys, 1927–1936 m. jam buvo patikėtos Telšių burmistro pareigos, dar vieną kadenciją dirbo burmistro padėjėju.
Krašto kultūros ir švietimo reikalais F. Milevičius ėmė rūpintis dar jaunystėje. Lietuviškos spaudos lotyniškai rašmenimis draudimo laikotarpiu jis skaitė ir platino uždraustus spaudinius. 1907–1908 m. buvo Telšiuose viešuose vakaruose parodytų pirmųjų lietuviškų spektaklių iniciatorius ir organizatorius. Norėdamas, kad krašto žmonės šviestųsi, turėtų galimybę skaityti, 1911 m. jis inicijavo ir kartu su bendraminčiais įkūrė „Skrajojantį knygynėlį“, kuris veikė Turgaus aikštėje buvusiame Milevičiaus vardu vadintame kioskelyje.
Pirmojo pasaulinio karo metais F. Milevičius ėmė burti kultūros žmones bendriems knygų skaitymams, pasidainavimams, įsitraukė į bažnytinio choro veiklą. 1916 m., parengęs draugijos įstatų projektą, gegužės 30 d. jo namuose susirinkus karo metais iš miesto nepasitraukusiems bičiuliams, pasiūlė įkurti dramos mėgėjų ratelį, kurį pavadino Telšių scenos ir dailės mėgėjų draugija „Kanklės“. Ši draugija oficialiai buvo įregistruota 1918 m. gruodžio mėnesį ir veikė iki 1935-ųjų metų. Ilgą laiką jai su pertraukomis F. Milevičius ir vadovavo.
1919 m. paragintas pirmojo Telšių komendanto, pritariant miesto visuomenei, jis įsteigė Telšių Šaulių būrį, kuriam ilgą laiką jis taip pats ir vadovavo. 1920 m. buvo Lietuvos gynimo komiteto Telšių skyriaus pirmininko pavaduotojas, rinko šiam komitetui lėšas. Jis rėmė už Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos kovojusius sukilėlius ir už šią veiklą buvo apdovanotas Klaipėdos vadavimo ženklu. 1932 m. kartu su bendraminčiais įkūrė Verslininkų sąjungos Telšių skyrių, 1933 m. prie Germanto ežero įrengė „Lietuvos verslininkų vasarvietę“, iš dalies pats finansavo joje iškilusio vasarnamio statybos darbus. Nuo 1900 m. buvo Telšių miesto gaisrininkų savanorių draugijos narys, keletą metų jai vadovavo. Dirbdamas burmistru, prie Telšių miesto savivaldybės buvo įkūręs „Labdaringųjų Patronatą“. Apie 20 metų aktyviai dalyvavo labdaros organizacijų – Šv. Kazimiero, Žmogaus globos, Draugijos užsienio lietuviams remti ir keliose kitose – veikloje, kai kurioms jų yra ir vadovavęs. Kol turėjo finansinių galimybių, materialiai rėmė neturtingai gyvenančias šeimas, knygomis ir pinigais – vienuolių seselių išlaikomą vaikų darželį, du kartus per savaitę nunešdavo knygų į Telšių kalėjimą, dalį savo santaupų skyrė būtinoms miesto reikmėms, Antrojo pasaulinio karo metais nuo mirties išgelbėjo dvi telšiškių žydų gydytojų šeimas.1940-aisiais įsijungė į Telšiuose besiformuojančio Žemaičių teatro veiklą, 1942–1946 m. dirbo šiame teatre, kūrė vaidmenis.
Buvo vedęs du kartus. Turėjo du sūnus.
- Milevičius mirė 1965 m. kovo 3 d. Telšiuose, palaidotas Telšių kapinėse.
Pirmieji lietuviški spektakliai Telšiuose
1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje įvykus viešam lietuviškam vakarui, kuriame pirmą kartą Lietuvoje buvo parodytas lietuviškas spektaklis – Keturakio „Amerika pirtyje“, ir 1904 m. panaikinus lietuviško žodžio lotyniškais rašmenimis draudimą, Lietuvoje prasidėjo naujas tautinio atgimimo etapas. Ėmė kurtis kultūros draugijos, prie jų – meno saviveiklos rateliai, tarp jų ir dramos. Tuo laikotarpiu užgimęs mėgėjiškas teatras tapo tautine tribūna, kuri kėlė gyventojų tautinę savimonę, propagavo lietuvišką žodį, blaivybę, dorą, telkė visuomenę kultūrinei veiklai.
Telšiuose pirmasis žinomas lietuviškas vakaras įvyko 1890 m. užvažiuojamųjų namų daržinėje, o pirmieji lietuviški spektakliai lietuviško viešo vakaro metu, kaip jau minėta, buvo parodyti 1907 m. rugpjūčio 2 d. po Parcinkulės atlaidų Masčio ežero pakrantėje stovėjusiose tuščiose kareivinėse. Tą vakarą čia buvo vaidinama Miko Palionio komedija „Žilė galvon – velnias uodegon“ ir Dviejų Moterų (Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės (Žemaitės) komedija „Velnias spąstuose“.
Telšių knygrišio, visuomenės veikėjo Felikso Milevičiaus paragintas, aktorius subūrė, spektaklius režisavo, dekoracijas nupiešė bei leidimą rengti tokį vakarą iš sprauninko Peškovo gavo vasaros atostogoms į Telšius sugrįžęs Kijevo universitete medicinos mokęsis ir teatro studijas lankęs Povilas Vaseris. Spektaklyje vaidino Bronė Barcevičienė, dvarininkas Viktoras Kryževičius, mokytoja Charlampavičienė, Telšių knygrišys, visuomenės veikėjas Feliksas Milevičius, jo žmona Elena Folinaitė-Milevičienė, provizorius Vladas Milaševičius, Antanina Nekrašaitė, matininkas Jonas Raupis, Stasys Vaičekauskas, felčeris Jačionis, Povilas Vaseris ir keletas kitų aktorių.
Tų pačių metų lapkričio 11 d. telšiškiai vėl buvo pakviesti į lietuvišką vakarą. Jo metu taip pat buvo parodyti du spektakliai – Keturakio „Amerika pirtyje“ ir „Vienas iš mūsų turi pasitraukti“. Yra pagrindo manyti, kad juos režisavo iš P. Vaserio scenos meno kiek pramokęs F. Milevičius, XX a. 2–4 dešimtmečiais mieste pastatęs ir daugiau spektaklių.
Keletą metų Telšiuose gyvavo tradicija į lietuviškų spektaklių premjeras, kaip ir 1907-aisiais, žiūrovus pakviesti Parcinkulės atlaidų dieną, kai mieste daugybė žmonių, atvykusių iš šio krašto kaimų ir miestelių.
Du spektakliai (Žemaitės „Trys mylimos“ bei „Valsčiaus sūdas“) buvo parodyti 1908 m. rugpjūčio 2 d. gaisrinės patalpose (ugniagesių stoginėje) įvykusio viešo lietuviško vakaro metu. Spektaklius režisavo nuo 1906 m. pabaigos Telšių apskrities veterinarijos gydytoju dirbęs Matas (Mateušas) Juozapas Veitas (1870–1937). Aktorių trupės sudėtis buvo beveik tokia pati, kaip ir 1907-aisiais. Vaidino ir pats M. J. Veitas. Šio vakaro metu pirmą kartą koncertavo, lietuviškas dainas viešai atliko vargonininko Juozapo Končiaus vadovaujamas Telšių šv. Antano Paduviečio bažnyčios choras.
1909 m. mieste pastatytus spektaklius („Velnias ne boba“ ir „Nutrūko“) režisavo Bronislovas Untulis. 1910-ųjų rugpjūčio 2-ąją žiūrovus nudžiugino Gabrieliaus Lansbergio-Žemkalnio spektaklio „Blinda. Svieto lygintojas“ (rež. Bronislovas Martinaitis) premjera. 1911 m. Telšių scenos mėgėjai vaidino Kasiulaičio „Ekspropriatorių“ ir Tubino „Tarnas įpainiojo“, 1912 m. – spektaklius „Abejotina ypata“, „Kurčias žentas“, „Genovaitė“, „Pirmas degtindaris“, „Velnias ne boba“.
Tuometinės politinės ir ekonominės sąlygos lėmė, kad režisieriai rinkdavosi lengvo turinio pjeses ir spektakliuose didesnių idėjų nekėlė. Svarbu buvo, kad aktoriai su žiūrovais bendrautų lietuvių kalba, realistiškai ir suprantamai bei kiek tai įmanoma meistriškiau perteiktų pagrindinę kūrinio mintį.
Lietuvių pavyzdžiu pasekė ir Telšiuose gyvenę lenkai bei žydai. Jie taip pat pradėjo statyti spektaklius.
Siekiant pritraukti kuo daugiau žiūrovų, uždirbti daugiau pinigų, kartais ta pati „Kanklių“ vaidintojų trupė nedidelės apimties scenos veikalus vaidindavo keliomis kalbomis – lietuvių, lenkų, rusų. Taip Telšių scenos mėgėjai sėkmingai galėdavo konkuruoti su didesnę persvarą turinčiais lenkų ir rusų teatro kolektyvais, kurie dažnai gastroliuodavo po Žemaitiją ir kitus Lietuvos regionus. Dažnai buvo vaidinama labdaros vakarų metu. Surinktas lėšas draugija naudodavo tvarkydama miesto viešąsias erdves, puoselėdama lietuvybę, padėdama sunkiai materialiai gyvenantiems žmonėms, ypač besimokančiam jaunimui.
Telšių muzikos ir scenos mėgėjų draugijos „Kanklės“ choras, Muzikos (Choro) sekcija
1908 m. F. Milevičius, pradėdamas ruoštis rugpjūčio 2-ąją įvyksiančiam lietuviškam vakarui, kadangi pats neturėjo turto cenzo ir dėl to negalėjo iš valdžios gauti leidimo gyventojų pramogoms rengti, paprašė didelį autoritetą turinčio dvarininko (anuomet žemvaldžiu vadinto) Viktoro Kryževičiaus, kad šis paragintų Telšių šv. Antano Paduviečio bažnyčios vargonininką Juozapą Končių bažnyčios choristus išmokyti lietuviškų patriotinių dainų ir kad choras jas padainuotų vakaro metu. J. Končius, paskatintas V. Kryževičiaus, ėmėsi darbo. Beveik po mėnesį trukusių repeticijų 1908 m. rugpjūčio 2 d. įvyko koncertas. Dainavo apie 30 choristų. Vakaro pirmojoje dalyje skambėjo choro atliekamos dainos „Švenčių giesmė“, „Tautiška giesmė“, „Miškas ūžia“, „Sunku gyventi“, „Ant kalno karklai siūbavo“, o antrojoje dalyje, po spektaklių, – „Eina garsas nuo rubežiaus“, „Lietuva brangi, mano Tėvyne“, ,,Keleivio daina“, „Kur bėga Šešupė“, „Lietuviais esame mes gimę“.
Choro pasirodymai lietuviškų vakarų metu telkė žmones, kėlė jų tautinę savimonę, skatino juos gerbti savo gimtąją motinos kalbą, mokytis lietuviškų dainų ir jas dainuoti. Laikui einant vakarai, kuriuose buvo rodomi ne tik spektakliai, skaitomos eilės ir monologai, bet ir koncertuodavo choras, tapo tradiciniais, ypač po to, kai Pirmojo pasaulinio karo metais bažnytinio choro dalyvių gretas papildė grupė aktyvių miesto visuomenės veikėjų. Susirinkę į repeticijas, krašto tautiniu atgimimu, kultūros reikalais besirūpinantys miesto šviesuoliai po choro priedanga aptardavo ir jiems aktualius visuomenės gyvenimo reikalus, mokydavosi lietuviškų dainų. Iš vokiečių valdžios šis choras buvo gavęs leidimą net surengti lietuvišką gegužinę, o jai įvykus vokiečių lietuviškai leistoje spaudoje buvo net pagirtas už turtingą programą ir tvarką renginyje.
1918 m. mieste įregistravus Telšių muzikos ir scenos mėgėjų draugiją „Kanklės“, ši įkūrė Muzikos (Choro) sekciją, kuri telkė mieste buvusius choristus ir muzikantus. Gausiausia buvo choristų grupė. Didelę dainininkų dalį sudarė bažnyčios choristai. Nuo 1916 m. pabaigos juos lietuviškų dainų mokė vargonininkas, buvęs vienas iš „Kanklių“ draugijos steigėjų Vladas Baltrimas. Draugijos chorui yra vadovavęs ir Kazys Petrauskas, Antanas Marijošius, Napoleonas Murelis.
Be jau minėtų dainų, choro repertuare buvo ir tokios dainos kaip „Atsisveikinimas su giria“, „Birutės daina“, „Burtai“, „Eikim sesres“, „Jaunimo giesmė“, „Karvelėlis“, „Ko liūdi, sesele“, „Lai gyvoj Lietuva“, „Laisvės varpas“, „Lietuviais esame mes gimę“, „Loja šunes“, „Mes padainuosim“, „Miškų gėlė“, „Močiute širdele“, „Onytė“, „Pavasario maršas, „Plaukia sau laivelis“, „Prašom prašom paklausyti“, „Snaigės“, „Sveiki, broliai dainininkai“, „Svajonė“ ir kt. Esant poreikiui, choras užkulisiuose dainuodavo ir spektaklių metu.
1924 m. liepos 5–6 d. „Kanklių“ choras dalyvavo Šiauliuose vykusioje Lietuvių katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ dainų šventėje, tų pačių metų rugpjūčio 23–24 dienomis – Kaune vykusioje antrojoje Dainų šventėje, 1932 m. – Telšiuose surengtoje pirmojoje dainų šventėje.
Draugijos vadovai, siekdami, kad choristai noriai lankytų repeticijas, aktyviai dalyvautų koncertuose, itin daug dėmesio skirdavo choro veiklai, rengdavo choristų pagerbimui skirtus vakarus, kurių metu jiems būdavo surengiamos ir vaišės. Siekiant, kad choras nuolat veiktų, jo nariai būtų drausmingi, visi dalyviai turėdavo įsipareigoti laikytis draugijos parengto Muzikos sekcijos, kartais vadinamos ir Choro sekcija, Reguliamino.
„Kanklių“ draugijoje kurį laiką veikė ir nedidelis (12 asmenų) mišrus styginis orkestras. Norėta suburti ir balalaikininkų grupę, pučiamųjų orkestrą. Šiuos planus nepavyko įgyvendinti, nes trūko instrumentų, o draugija finansiškai nebuvo pajėgi jais aprūpinti visus muzikuojančius. Tad viešų renginių metu kartais koncertuodavo įvairiais muzikos instrumentais grojantys savo muzikos instrumentus turintys pavieniai draugijos nariai bei jų grupės. „Kanklių“ renginiuose skambėdavo ir iš kitur į Telšius atvykstančių profesionalių muzikantų bei dainininkų atliekami kūriniai. Šokiams viešuose vakaruose, gegužinėse dažnai grodavo draugijos samdomas pučiamųjų orkestras. Jam nesant, muzikinius kūrinius atlikdavo pianistai, tačiau tokia muzika šokių vakarų dalyvių netenkindavo.
„Skrajojantis knygynėlis“, „Kanklių“ draugijos knygynas-biblioteka ir skaitykla
1911 m. grupė Telšių šviesuolių, paraginti Telšių knygrišio, valstybės tarnautojo, visuomenininko, siekdami sudaryti geresnes sąlygas miesto ir jo apylinkių gyventojams šviestis, skaityti lietuviškas knygas, lenkų pavyzdžiu įkūrė „Skrajojantį knygynėlį“, kurio teikiamomis paslaugomis gyventojai galėjo naudotis nemokamai. Tarp šio Turgaus aikštėje stovėjusiame Milevičiaus vardu vadintame kioskelyje visuomeniniais pagrindais veikusio knygynėlio įkūrėjų buvo gydytojas Liudas Vaineikis, Pranas Girdvainis, Zuzana Girdvainytė, Ona Eirošiūtė, Antanas Tamošauskis, Adomas Jonaitis, pats knygynėlio iniciatorius F. Milevičius ir keletas kitų krašto tautiniu, kultūriniu atgimimu besirūpinančių telšiškių. Dalį spaudinių knygynėliui už savo lėšas iš Vilniuje nuo 1906 m. veikusio Marijos ir Jurgio Šlapelių knygyno nupirko steigėjai, kitą dalį padovanojo Antano Paduviečio parapijos klebonas kun. Povilas Korzonas, Telšių apskrities gydytojas Jonas Mikulskis, visuomenininkai Ona Eirošiūtė, Vladas Domeika, B. Stočkus, K. Krauz, B. Godliauskienė, F. Milevičius ir keletas kitų asmenų. Šias knygas įrišdavo, suplyšusias taisydavo, knygų apskaitą vesdavo, jas gyventojams išduodavo ir perskaitytas priimdavo F. Milevičius. „Skrajojantis knygynėlis veikė iki Pirmojo pasaulinio karo.
1918 m. įregistravus Telšių scenos ir dailės mėgėjų draugiją „Kanklės“, F. Milevičius šios draugijos būstinėje iš išlikusių „Skrajojančio knygynėlio“ spaudinių, Telšių šviesuolių, taip pat ir savo paties didžiulio kiekio paaukotų knygų įkūrė „Kanklių“ draugijos knygyną-biblioteką. Iki 1921 m. Telšiuose pradėjusio veikti Kauno Centralinio Valstybinio knygyno Telšių filialo tai buvo vienintelė viešoji biblioteka mieste. Prie jos greitai pradėjo veikti ir skaitykla. Už draugijos patvirtintą nedidelį mokestį gyventojai galėdavo pasiimti skaityti knygas į namus arba su juos dominančiu turiniu susipažinti skaitykloje. Čia buvo knygų ne tik lietuvių, bet ir užsienio kalbomis, būta ir itin vertingų, retai sutinkamų leidinių. Be to skaityklai užprenumeruodavo visus tuo metu spausdintus lietuviškus laikraščius, net ir tokius, kuriuos leisdavo kairiųjų pažiūrų politinės partijos. XX a. 4 deš. pr. „Kanklių“ draugijos žinioje jau buvo apie 2 tūkst. knygų.
Gyventojus aptarnaudavo draugijos samdomas bibliotekininkas. Jam atlyginimą už darbą mokėdavo, patalpų nuomos, šildymo išlaidas padengdavo, reikalingą inventorių, naujas knygas nupirkdavo, prenumeruojamus leidinius užsakydavo „Kanklių“ draugija.
Telšių scenos ir dailės mėgėjų draugijos „Kanklės“ įkūrimas ir veikla
Telšių scenos ir dailės mėgėjų draugijos „Kanklės“ ištakos – XX a. pr. visuomenės ir kultūros veikėjo F. Milevičiaus bei jo bendraminčių mieste įsiūbuotas lietuviškų vakarų sąjūdis. Lietuviškai, dažnai žemaičių kalba vaidinami spektakliai, choro atliekamos patriotinės lietuviškos dainos budino krašto žmonių tautinę savimonę, kėlė pagarbą savo kalbai, krašto kultūros tradicijoms, ragino šviestis. Tų pačių lietuviškų vakarų organizatorių iniciatyva pradėjo veikti „Skrajojantis knygynėlis“, sudaręs galimybę gyventojams skaityti lietuviškas knygas. Prasidėjusio tautinio atgimimo neįstengė užslopinti ir Pirmasis pasaulinis karas. Elektros, kuro trūkumas gyventojus paskatino ilgais žiemos vakarais rinktis į būrį vieniems pas kitus ir kartu skaityti knygas, mokytis lietuviškų dainų. Laikui einant žmonių, suinteresuotų krašto švietimu, kultūriniu atgimimu, ratas plėtėsi. 1916 m. gegužės 30 d. F. Milevičiaus namuose susirinkus jo vardadienį paminėti būreliui karo metais iš miesto nepasitraukusių bičiulių ir bendražygių, šis pasiūlė įsteigti mėgėjų dramos ratelį ir jį pavadinti Telšių scenos ir dailės mėgėjų draugija „Kanklės“. Susirinkusieji šiam sumanymui ir F. Milevičiaus iš anksto parengtiems draugijos įstatams pritarė, išrinko draugijos Valdybą. Jos pirmininku buvo patvirtintas pats F. Milevičius, sekretore Ona Eirošiūtė, kasininkė Elena Maliauskaitė, o kandidatais į Valdybą išrinktas Vladas Baltrimas ir Feliksas Misevičius. Tarp draugijos steigėjų buvo ir Vladas Siaurimavičius, Zuzana Girdvainytė, Pranas Girdvainis, Zofija Beniuševičiūtė, kun. Povilas Korzonas ir keletas kitų telšiškių. Draugija, iš pradžių kad ir veikusi nelegaliai, 1916 m. jau vienijo apie 50 narių.
Tai buvo nepolitinė visuomeninė organizacija, kurios tikslas, kaip tai nurodyta jos įstatuose, „lavinties vaidinime scenos veikalų ir giedojime. Tuo tikslu draugija daro: susirinkimus, paskaitas, laiko knygyną, rengia teatrus, koncertus, gegužines ir steigia savišalpos kasą. Draugijos turtą sudaro […] metiniai ir mėnesiniai narių mokesčiai, grynas pelnas nuo teatrų, koncertų ir paskaitų, įvairios aukos. […] Grynas pelnas sudaro draugijos turtą, kuris yra sunaudojamas įvairiems draugijos tikslams, k. a. (kaip antai): įgyti nuosavus namus, dekoracijų, muzikalinius instrumentus […]. Nariai gali būti abiejų lyčių asmenys lietuviai katalikai, be skirtumo amžiaus. […] Draugijos nariai gali būti ir svetimtaučiai, ir kitatikiai, kurie siektų draugijos tikslų – tobulintų mūsų dailę. […]“. Šių pagrindinių veiklos principų draugija laikėsi visą savo gyvavimo laikotarpį. Daugelį metų su pertraukomis jai vadovavo F. Milevičius.
Vokiečių valdžia 1916 m. draugijos pateikto prašymo oficialiai ją įregistruoti netenkino. Nepaisant to, draugija plėtojo savo veiklą – po bažnytinio choro priedanga buvo rengiami susirinkimai, pasidainavimai, lietuviškos gegužinės, vaidinimai.
Kai 1918 m. gruodžio 22 d. vokiečiai iš Telšių pasitraukė, draugija įteikė raštą Telšių apskrities viršininkui Juozui Milvydui, prašydama įregistruoti draugiją. 1918 m. pabaigoje draugiją įregistravus, ji pradėjo veikti legaliai, įsteigė savo knygyną-biblioteką, skaityklą, Vaidybos (Scenos mėgėjų), Muzikos (Choro) sekcijas, 1921 m. buvo įkurtas ir Žemaitės teatro rūmų Telšiuose statymo komitetas, pradėta rinkti pinigus šio teatro statybai.
Itin daug miesto ir jo apylinkių gyventojų sutraukdavo „Kanklių“ organizuojami lietuviški vakarai, gegužinės, kurių metu būdavo rodomi lietuviški spektakliai, vykdavo draugijos choro koncertai, lietuviški pasidainavimai, būdavo skaitomos eilės ir monologai, grodavo draugijos mišrus instrumentų orkestras, samdomas pučiamųjų orkestras, koncertuodavo į renginius pakviesti iškilūs ano meto scenos meistrai, vykdavo šokiai ir žaidimai, veikdavo bufetas. Draugija turėjo savo vėliavą, greta kurios renginiuose visada plevėsuodavo ir Lietuvos trispalvė.
Pagrindiniai renginiai vykdavo draugijos nuomojamos būstinės salėje, 1912 m. duris atvėrusioje daktarui Jonui Mikulskiui priklausiusioje „Džiugo“ salėje, Dirkstelių-Anulėnų ir Degaičių, Gaidikaičių (Beresnevičienės dvaro) parkų teritorijose, Telšių miesto sodne (sode).
Draugija bendradarbiavo su kitomis tuo laikotarpiu mieste veikusiomis visuomeninėmis organizacijomis, kurios vienijo pavasarininkus, jaunalietuvius, verslininkus, šaulius, sportininkus ir kt. visuomenininkus. Buvo palaikomi glaudūs ryšiai ir su švietimo įstaigomis, 1932 m. pradėjusiu veikti Žemaičių muziejumi „Alka“, kitomis įstaigomis ir organizacijomis. Einant laikui jos perėmė kai kurias „Kanklių“ draugijos veiklos tradicijas, pačios pradėjo rengti viešus lietuviškus vakarus, statyti spektaklius, rengti koncertus.
1920–1926 m. Telšiuose veikė 69 politinės, 9 kultūrinės, 4 profesinės, 4 labdaros ir nemažai ūkinių organizacijų bei klubų. Ypač plačią kultūrinę veiklą išvystė 1918 m. savo veiklą pradėjusi 1925 m. Motiejaus Valančiaus vardu pavadinta gimnazija, kurioje kasmet būdavo pastatoma po spektaklį. Šioje gimnazijoje gimė net baletas „Sniego karalienė“. Vis dažniau į Telšius koncertuoti, rodyti spektaklius atvykdavo profesionalūs meno kolektyvai. Konkurencija kultūrinio gyvenimo lauke didėjo, tad išsilaikyti iš lėšų, kurias „Kanklių“ draugija surinkdavo renginių metu, iš gyventojų, besinaudojančių knygyno-bibliotekos ir skaityklos teikiamomis paslaugomis, bei gaudavo iš aukotojų, kasmet darėsi vis sunkiau. Kilusių finansinių problemų nepavyko išspręsti ir iš Švietimo ministerijos 1932–1933 m. gavus po 2 000 litų paramos. Tad… 1934 m. gegužės 12 d. įvykęs „Kanklių“ draugijos nepaprastasis visuotinis narių susirinkimas priėmė nutarimą draugijos veiklą nutraukti, o jos turtą, dokumentus, patalpas perduoti kitai draugijai, kuri apsiims išmokėti „Kanklių“ draugijos skolas. Tai padarė mieste veikęs Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ skyrius. Jo perimtos draugijos patalpos pagal susitarimą ir toliau buvo vadinamos „Kanklių namais“.
1936 m. sausio 15 d. laikraštis „Telšių žinios“ išspausdino pranešimą, kad tuo metu prie Telšių apskrities viršininko administracijos veikusi Draugijoms registruoti komisija nutarė kaip neveikiančią išregistruoti Telšių scenos ir dailės mėgėjų draugiją „Kanklės“.
Draugijos buvę vadovai pasirūpino jos veiklos tęstinumu – jie ne kartą yra deklaravę, kad „Kanklių“ draugijos veiklai nutrūkus, Telšiuose gyvenę scenos mylėtojai neišsisklaidė. Jie įsiliejo į 1940 m. pradėtą formuoti profesionalų Žemaičių teatrą, kitus mieste veikusius meno kolektyvus.
„Kanklių“ draugijos Vaidybos (Dramos) sekcija
1916 m. gegužės 30 d. F. Milevičiaus savo bičiuliams ir bendražygiams pasiūlytas mieste įkurti mėgėjų dramos ratelis buvo pavadintas Telšių scenos ir dailės mėgėjų draugija „Kanklės“. Tai susiję su šios draugijos ištakomis – jau minėtuose viešuose vakaruose nuo 1907 m. pradėtais rodyti telšiškių pastatytais lietuviškais spektakliais.
Nuo pat „Kanklių“ draugijos veiklos pradžios Vaidybos (Dramos) sekcija joje buvo svarbiausia. Ji tęsė nuo 1890 m. Telšiuose vykusių lietuviškų vakarų organizavimo tradiciją. Į tokiuose vakaruose rodytus draugijos pastatytus spektaklius suplūsdavo būriai žiūrovų. Jų metu draugija surinkdavo daugiausiai lėšų. Sekcija vienydavo po kelias dešimtis narių. Einant metams į kolektyvą įsiliedavo nauji, dažnai jau ir ne pirmą kartą scenoje vaidinantys žmonės. Didžiąją jų dalį sudarė Telšių miesto inteligentai – mokytojai, muzikai, gydytojai, verslininkai ir kt. Spektaklius režisuodavo anksčiau teatro studijas lankę, kitur jau vaidmenis kūrę ar savarankiškai scenos meno iš kitų pramokę Telšiuose teatro mylėtojai. Nuo 1907 iki 1935 m. juos čia statė Povilas Vaseris, Matas Juozapas Veitas, Viktoras Kryževičius, Feliksas Milevičius, Bronislovas Untulis, Bronislovas Martinaitis, Vladas Drąsutavičius, Aleksandras Petkevičius, Vladas Fedotas Sipaitis-Sipavičius, Stasys Poškus, P. Vaitkūnas, latvių kilmės mokytojas Jakovbas.
„Kanklės“ kasmet žiūrovus pakviesdavo į 2–3 spektaklių premjeras. Dažniausiai būdavo vaidinama Telšiuose, būta teatro trupės gastrolių ir Sedoje, Plungėje, kitose didesnėse krašto gyvenvietėse. Iš viso 1916–1934 m. „Kanklių“ aktoriai vaidino apie 400 kartų. Tie vaidinimai ano meto spaudoje buvo vadinami pastatymais.
Iš pradžių Telšiuose Vaidybos sekcijos statomų spektaklių repeticijos vykdavo buvusioje miesto pradžios mokykloje, Kalno gatvėje stovėjusiame Mikalauskų name, vėliau – nuomojamose draugijos būstinės patalpose, kuriose kartais vykdavo ir spektakliai, draugijos nariams skirti renginiai. Kai 1912 m. mieste duris atvėrė „Džiugo“ salė, kurioje dabar veikia Vilniaus dailės akademijos Dailės galerija, spektakliai, daugelis kitų „Kanklių“ renginių dažniausiai vykdavo ten, nors patalpų nuoma čia buvo ir labai brangi. Tai esamų poreikių netenkino, todėl 1921 m. draugija iškėlė idėją mieste pastatyti Telšių teatro rūmus. Tuo tikslu buvo sudarytas Žemaitės teatro rūmų Telšiuose statymo komitetas, pradėtos rinkti lėšos rūmų statybai, miesto valdžios paprašyta skirti sklypą (rūmai turėjo iškilti toje vietoje, kur dabar stovi Telšių vyskupijos kurija). Nuvertėjus pinigams, visas komiteto darbas nuėjo perniek – iš žmonių paaukotų pinigų liko vos 500 litų. Tada komitetas priėmė nutarimą savo veiklą nutraukti, o surinktus pinigus perduoti „Kanklių“ draugijai. Ši iš jų ir savo uždirbtų bei jai paaukotų pinigų įsigydavo dekoracijas, sceninius rūbus, nuomodavo patalpas, apmokėdavo spektaklių programų, reklaminių plakatų spausdinimo ir kitas su Vaidybos sekcijos veikla susijusias išlaidas.
Iš pradžių visa lietuviškų vakarų, spektaklių reklaminė medžiaga (afišos, programėlės) būdavo gaminamos savo pačių jėgomis. Tuo laikotarpiu jas dažnai piešdavo draugijos narės Zuzana Girdvainytė ir Ona Eirošiūtė. Vėlesniais metais plakatai ir programėlės dažniausiai būdavo spausdinamos Telšiuose veikusioje A. Slonimskio spaustuvėje. Bilietus į spektaklius iš anksto platindavo F. Milevičiaus ir Šv. Kazimiero draugijos knygynai. Bilietus, pakvietimus į spektaklius būdavo galima įsigyti ir atėjus į spektaklį.
Tarp žymiausių to laikotarpio Telšių aktorių buvo Vladas Baltrimas, Mykolas Bartkus, Ona Eirošiūtė, Zuzana Girdvainytė, Antanas Koscevičius, Marija Liaubonaitė, Bronislovas Mačerauskas, Feliksas Milevičius, Stasys Poškus ir būrys kitų scenos mėgėjų.
Didelio populiarumo sulaukė „Kanklių“ draugijos pastatyti spektakliai „Alkani žmonės“, „Amerika pirtyje“, „Aušros sūnūs“, „Buridano asilas“, „Daina be galo“, „Damos ir husarai“, „Debiutantė“, „Dėdė atvažiavo“, Dumblynė“, „Hanelė“, „Jaunikis“, „Jubiliejus“, „Gaila ūsų“, „Iš tamsos į šviesą“, „Kerštas“, „Klasta ir meilė“, „Kuprotas oželis“, „Lietuvaitė“, „Meška“, „Moterų žinovas“, „Mūsų gerasis“, „Nežinomoji“, „Nugalėtojai“, „Patriotai“, „Pinigėliai“, „Ponas ir mužikai“, „Ponia Barbė“, „Potašas ir Parlamutras“, „Rūtų vainikas“, „Sudrumsta ramybė“, „Tuščios pastangos“, „Valdovo sūnus“, „Valkata“ ir nemažai kitų.
Daugelis jų žiūrovų pageidavimu buvo vaidinama po keletą kartų, atnaujinus juos, vėl ir vėl sugrįždavo į sceną. Dažniausiai tai būdavo lengvo turinio, žiūrovams gerai suprantami spektakliai, kuriuose buvo keliami anuo metu krašto žmonėms aktualūs klausimai, vaizduojamas realus gyvenimas. Ypač populiarios buvo komedijos. Aktoriai lietuviškų vakarų metu skaitydavo ir eilėraščius, monologus. Ypač daug aplodismentų sulaukdavo Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės žemaitiškai parašyti pasakojimai.
***
Tokia trumpa Telšių XX a. pirmaisiais dešimtmečiai F. Milevičiaus suburto kultūrinio sąjūdžio veikla. Šiandien ją atkurti padeda Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugoma turtinga ano meto lietuviškų kultūros vakarų, kitų renginių reklaminių plakatų (afišų) kolekcija, F. Milevičiaus 1961 m. Lietuvos teatro draugijai perduota, vėliau į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų patekusi Telšių scenos ir dailės mėgėjų draugijos „Kanklės“ protokolų byla ir daugelis kitų dokumentų, nuotraukų ir kt. Daug vertingų eksponatų, susijusių su šios draugijos veikla, saugoma Žemaičių muziejuje „Alka“ Telšiuose. Čia yra išlikusi „Kanklių draugijos vėliava, F. Milevičiaus knygyno antspaudas ir juo paženklintų „Kanklių“ knygynui priklausiusių knygų, vertingas F. Milevičiaus rašytas Pirmojo pasaulinio karo dienoraštis, jo knygrišybai naudotų įrankių, gausus ir to laikotarpio Telšių kultūrinio gyvenimo nuotraukų bei dokumentų rinkinys. Daug ano laikotarpio vertingų eksponatų, liudijančių apie Telšių ir visos Žemaitijos kultūrinį bei tautinį atgimimą saugoma ir Telšių šveitimo įstaigose, kituose šio krašto muziejuose ir kt. Tad… Yra kuo remtis papildant kitų autorių pradėtą rašyti šio krašto istoriją, o taip pat ir bandant suprasti meilės savo gimtajai žemei ir čia gyvenantiems žmonėms galią.
Nuotraukoje – 2022 m. lapkričio 16 d. Telšių kultūros centre atidarytos parodos „Ar lengva būti pirmiems? Telšių XX a. pradžios kultūrinis sąjūdis“ fragmentas. Fotografas Zenonas Nekrošius
Publikacija paskelbta 2022 m. įgyvendinant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo finansuojamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“
