Danutė Mukienė „Palangos grąžinimas Lietuvai“

Lietuvos teritorinės problemos tarpukario metais buvo vienos iš svarbiausių užsienio politikos srityje. Vilniaus ir Klaipėdos priklausomybės klausimai bene labiausiai traukė politikų dėmesį.
Nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo pradėta rūpintis Palangos ir jos apylinkių grąžinimu Lietuvai. Ši teritorija daugiau kaip 100 metų (1819–1921) priklausė Kuršo gubernijai. Visą tą laikotarpį nuo Žemaitijos buvo atplėšta teritorija, ėjusi nuo jūros, sienos su Vokietija, rytuose siekusi Prišmančių miško šiaurinę dalį ir prie Laukžemės kirtusi Latvijos sieną. Virkštininkai, Kiauleikiai, Užpelkiai, Žibininkai, Joskaudai, Želviai, Palanga, Užkanavė, Vanagupė, Kunigiškiai, Paliepgiriai, Monciškės, Šventoji ir Būtingė visą tą laiką priklausė Kuršui. Čia jau ne vieną amžių gyvenusių žemaičių ir kitų lietuvių tokia padėtis nepatenkino, nes jie nebuvo pamiršę to fakto, kad dar 1422 metais ši teritorija buvo priskirta Žemaitijai.
Kodėl Palanga ir jos apylinkės carinės Rusijos valdymo metais atsidūrė Kuršo žinioje?
Šis klausimas plačiau tuo metu nei spaudoje, nei kituose leidiniuose nebuvo gvildenamas, nes gilintis į šią problemą draudė rusų valdžia. Tačiau ir čia ji ne viską sužiūrėjo, ir šiandien mūsų analizuojama tema daug ką paaiškina to meto žymaus rusų geografo P. Semionovo – Tianšanskio rašiniai.
Semionovas-Tianšanskis nurodo, kad 1819 metais Palangos pajūris Kuršui buvo priskirtas čia gyvenantiems bajorams pageidaujant. Yra publikuoti ir palangiškio Prano Jurgučio, kuris daugelį metų rūpinosi, kad Palangos pajūris būtų sugrąžintas Lietuvai, surinkti faktai šia tema. Pasak jo, Palangos atidavimu Kuršui pasirūpino Kurliandijoje gyvenę pasiturintys vokiečiai, kurie tuo metu dažnai iš Kuršo važinėdavo į Vokietiją. Tokioms kelionėms nuolat reikėdavo prašyti Kauno gubernatoriaus, kurio valdžioje buvo Palangos pajūris iki jo prijungimo prie Kuršo, leidimo pervažiuoti šią teritoriją. Tai vokiečiams sudarydavo nepatogumų, todėl jie ir pasirūpino, kad tos kliūtys jų kelionėse būtų pašalintos. Po to Kuršo gubernijos pakraščiuose atsidūrė daug žemaičių lietuvių. 1860 metais šiose vietose dirbęs rusų akademikas P.Kolppenas yra nurodęs, kad Grobinos ir Alukštos apylinkėse gyvena 5023 lietuviai ir 3828 lenkai.
1918 metų rugpjūtyje, lankydamasis Berlyne, Lietuvos valstybės tarybos pirmininkas Antanas Smetona susitiko su Vokietijos vyriausybės atstovais ir jiems perdavė Lietuvos Valstybės Tarybos pageidavimą remiantis etnografiniu principu pakoreguoti Lietuvos sienas Kuršo gubernijoje. – Palangos bei Alukštos ruože. Plačiau apie tai 1986 m. Čikagoje išleistoje „Naujųjų laikų istorijoje“(t.II) rašo P.Čepėnas.
Po Pirmojo pasaulinio karo susikūrus nepriklausomoms Lietuvos ir Latvijos valstybėms, sienų klausimas jų santykiuose buvo vienas iš svarbiausių. Jį kuo greičiau prašė išspręsti ir Palangos bei jos apylinkų gyventojai, kurie ne kartą kreipėsi į Lietuvos Vyriausybę, išsakydami savo nuomonę, kad iki 1819 metų Lietuvai priklausęs Palangos pajūris turi būti sugrąžintas Lietuvai. Tuo metu neoficialias pretenzijas į kai kurias Lietuvos teritorijas turėjo ir latviai. Jiems rūpėjo Mažeikiai, pro šį miestą ėjęs geležinkelis į Klaipėdą. Lietuva pretendavo ne tik į Palangą, Alukštą, bet ir į Liepoją.
Pasibaigus karui, įvyko pirmieji latvių ir lietuvių politikų susitikimai, kuriuose buvo svarstomi sienų klausimai. Deja jie laukiamų rezultatų nedavė.
Pagilėjus ginčams dėl Lietuvos-Latvijos sienos, abiejų valstybių vyriausybės 1920 metų rugsėjo 28 dieną pasirašė arbitražo sutartį sienai nustatyti. Pagal šią sutartį, nustatant sienas, turėjo būti atkreiptas dėmesys į abiejų šalių istorines ir etnografines ribas, o taip pat vietinių gyventojų interesus. Pasisakyta ir už tai, kad tuo atveju, jeigu būtų nutarta daryti plebiscitą tam tikruose ginčytinuose rajonuose, tai turėjo būti daroma pagal komisijos patvirtintas taisykles, siekiant išvengti administracinio spaudimo vietiniams gyventojams.
Superarbitru abiejų šalių sutikimu buvo parinktas Anglijos pilietis J. Y. Simpsonas.
Sudarytoji arbitražo komisija darbą pradėjo 1920 m. gruodžio 29 d. ir jį baigė 1921 m. kovo 20 d. Pasitarimų pradžioje abiejų valstybių delegacijos sutiko, kad superarbitro sprendimas bus galutinis ir be apeliacijos.
Lietuvos delegacija visų pirma norėjo sutarti dėl sienų nustatymo principų, bet latvių delegacija vis vengė pasisakyti dėl tokių principų nustatymo.
Išsprendus Mažeikių klausimą, Lietuvos delegacija visą savo dėmesį nukreipė į Palangą bei Alukštą.
Rusijos valdymo metais Palangos valsčiuje,kuris priklausė Kuršui, gyventojų sudėtis buvo tokia: lietuvių – 1724, latvių – 574, lenkų – 73, vokiečių 35, žydų – 550. Iš viso valsčiuje buvo 2956 gyventojai. Todėl Palangą, atsižvelgęs į gyventojų sudėtį, superarbitras priskyrė Lietuvai.
Dėl Šventosios uosto, priimant superarbitrui sprendimą, taip pat didelių abejonių nekilo. Kadangi šį uostą XVI a. anglai įrengė Lietuvai, tai jis ir buvo priskirtas Lietuvai. Taip ji atgavo 19,5 km pajūrio su Palanga. Šioje teritorijoje gyveno 3700 gyventojų, iš kurių daugiau kaip 1000 buvo latviai.
Lietuvos delegacija valstybiniais sumetimais reikalavo Lietuvai priskirti dar pajūrio ruožą iki Papės ežero 270 kv. km žemės ploto, iš kurių 48 kv. km sudarė balos, 14 kv. km ežero ir kt. Lietuva, reikalaudama šios teritorijos, planavo Papės ežere įsirengti savo uostą. Bet Latvijos delegacijos nariai ne tik nenorėjo sutikti užleisti Lietuvai šią teritoriją, bet savo ruožtu pretendavo dar ir į Klaipėdą, motyvuodama tuo, kad Lietuva, kaip ir Šveicarija, galinti išsiversti be uostų.
Lietuvos norimas gauti pajūris iki Papės ežero etnografiškai buvo pusiau lietuviškas, o ten gyvenantys žmonės daugiausia kalbėjo žemaitiškai ir latviškai. Latvija turėjo ir be šio ruožo ilgą pajūrį ir keletą uostų, todėl Lietuvos delegacija tikėjosi palankaus Latvijos nusistatymo ir sutikimo perleisti Papės ežerą, kad Lietuva čia galėtų įsirengti uostą. Tačiau latvių delegacija griežtai priešinosi ir superarbitras prašomo pajūrio ruožo Lietuvai priskirti nesutiko.
Be jau minėtų pajūrio ruožų lietuviai etnografiniais ir ūkiniais sumetimais dar norėjo gauti iš Latvijos ir Alukštos apskritį. Šioje teritorijoje lietuvių buvo tik reliatyvi dauguma (54,84 proc.).
Sprendžiant šį klausimą, Latvijos delegacija keletą kartų pateikė superarbitrui tokius statistinius duomenis, kuriuos tuo metu nebuvo įmanoma patikrinti. Nors lietuviai šiems duomenims prieštaravo ir dukart raštu išsakė savo nusistatymą prieš juos, superarbitras šios teritorijos Lietuvai nepripažino. Latvija superarbitro sprendimu laimėjo 27455 dešimtines iki tol buvusios ginčytinos žemės, o Lietuva iš Kuršo gavo 19105 dešimtines.
1921 m. gegužės 14 d. Rygoje Lietuva ir Latvija pasirašė sienai nustatyti konvenciją.
Lietuvos vardu Rygos konvenciją pasirašė užsienio reikalų ministras J. Purickis, Latvijos vardu – Z. Meierovics.
1921 m. gegužės 14 d. Rygoje buvo pasirašytos ir instrukcijos sienai nustatyti (plačiau apie tai rašoma 1933 m. išėjusioje P. Dailidės knygoje „Lietuvos sutartys su svetimomis valstybėmis”, 1979 m. išspausdintoje P. Klimo knygoje „Iš mano atsiminimų“ bei J. Tumo-Vaižganto straipsnyje „Su latviais ir estais”, išspausdintame jo Raštų III-ame tome, išleistame 1922 m.).
Lietuvai atgavus Palangos pajūrį, Palangoje įvyko didžiulės iškilmės, kuriose dalyvavo ir aukšti Lietuvos valstybės vadovai.