Kunigaikščių Oginskių laikais Mykolinės Plungėje buvo didžiausia šventė. Kunigaikščio vardinių dieną turėdavo galimybę pažymėti, jos metu pasilinksminti ne tik iš toli ta proga suvažiavę svečiai, bet ir visi šių apylinkių žmonės.
Dažniausiai šventė prasidėdavo Rietavo bažnyčioje, nes šios bažnyčios patronas yra šv. Mykolas Arkangelas. Į Rietavą Plungės kunigaikščiai vykdavo karietomis. Kartu su jais važiuodavo ir orkestro muzikantai. Jie būdavo pasipuošę savo gražiosiomis orkestrantų uniformomis, apsimovę baltomis pirštinėmis. Dėmesį patraukdavo ir puošnios jų kepurės. Atvykusieji Rietave būdavo pasitinkami prie žalumynų ir gėlių vainikais apipintų vartų. Svečių garbei skambėdavo trankūs maršai. Po to, kai iš Plungės atvažiavę svečiai kiek pailsėdavo, visi susirinkdavo į bažnyčią. Čia vykdavo iškilmingos pamaldos, kuriose grodavo taip pat Rietavo ir Plungės muzikantai, giedodavo choras, solistai. Po šv. Mišių būdavo iškilmingi pietūs, o po jų prasidėdavo visuotinės linksmybės. Rūmų parko teritorijoje, ant supilto kalniuko, įsitaisę grodavo muzikantai, o visi kiti prasimanydavo įvairiausių pramogų. Kiek pavargusius Rietavo muzikantus pakeisdavo plungiškiai, o po jų vėl grodavo rietaviškiai. Būdavo, kad muzikantai, nusiyrę į tvenkinio salelę, imdavo koncertuoti ir ten. Žmonių į šiuos koncertus susirinkdavo daugybė.
Mykolinės būdavo pratęsiamos Varkalių kaime, vadinamojoje Astreikio lankoje, kuri yra 5 km nuo Plungės. Šią lanką ir nemažą kitą žemės plotą kunigaikštis M. Oginskis buvo padovanojęs savo krikšto dukrai Astreikytei (Astreikių sodyba yra išlikusi iki šiol). Lankoje buvo du nedideli piliakalniai, vadinami pilalėmis. Į šią vietą ir suvažiuodavo kunigaikščiai Oginskiai bei jų svečiai. Ant vieno piliakalnio šventės dieną įrengdavo lauko virtuvę, ant kito groti įsitaisydavo muzikantai. Čia į šventę iš plačių apylinkių vėl susirinkdavo daugybė žmonių. Ją koncertu pradėdavo Plungės ir Rietavo orkestrai. M. K. Oginskio polonezą „Atsisveikinimas su Tėvyne” jie grodavo kartu. Po koncerto prasidėdavo pagrindinės iškilmės. Grojant maršui, Marija Oginskienė su palyda patraukdavo prie šaltinėlio. Palydovai nešdavo cukraus gabalą – apvalios formos „cukraus galvą”. Ją M. Oginskienė įmesdavo į šaltinį. Vanduo greitai pasidarydavo saldus ir tada jį jau skanaudavo visi susirinkusieji. Beje, šis šaltinis tebetrykšta iki šiol. Alkoholio tokiomis progomis negerdavo, nes pats kunigaikštis M. Oginskis buvo blaivininkas ir nenorėdavo, kad jo aplinkos žmonės girtautų.
Muzikantai grodavo visos šventės metu. Tuo metu kiti šventės dalyviai savo išmonę, vikrumą demonstruodavo žaisdami įvairius žaidimus ir dalyvaudami rungtynėse. Nugalėtojai būdavo apdovanojami. Šventės dalyviai bėgdavo įsilipę į maišus, lipdavo į kartis, kurių viršuje būdavo pririšti vertingi daiktai. jei būdavo vikrūs, šoklūs ir pasiekdavo ant virvės pririštus gardėsius, vaikai gaudavo saldumynų.
Vakare būdavo uždegami laužai, vėl pasigirsdavo muzika, skambėdavo dainos. Į šventę atvykę muzikantai miegodavo toje pačioje Astreikio lankoje, specialiai tam iš karčių bei šakų padarytose palapinėse. Muzikantų per Mykolines čia privažiuodavo iki 100.
Mykolinės pasibaigdavo Plungės rūmuose. Muzikantai dažniausiai grodavo dvaro parke, prie Perkūno ąžuolo. Na o kunigaikščių svečiai toliau bendraudavo tarpusavyje, svečiuodavosi rūmuose. Daugelis jų aplankydavo ir turtingą rūmų biblioteką, skaitydavo čia buvusias knygas, kitus spaudinius.
Danutė Mukienė. „Mykolinės Plungėje“
