Kada žemaičiai pradėjo rašyti žemaitiškai? Į šį klausimą sudėtinga atsakyti. Kalbininkas Zigmas Zinkevičius (1925–2018) yra pažymėjęs, kad Martyno Mažvydo Katekizmas yra „ne tik pirmoji lietuviška knyga, bet ir seniausias žemaičių tarmės paminklas“. M. Mažvydo Katekizmas, kurio tekstuose vyrauja žemaitiški žodžiai, išleistas 1547 metais. Tikėtina, kad tuo metu ir gerokai anksčiau negu jis išspausdintas, buvo daug išsimokslinusių žemaičių, kurie rašė ir ne bet kaip, o žemaitiškai. Neišliko tik jų tekstų arba jie dar nėra rasti.
Nuo m. Mažvydo Katekizmo pasirodymo praėjus apie 99 m., buvo išspausdintas Saliamono Mozerkos Slavočinskio (1624–1660) sudarytas ir spaudai parengtas pirmasis katalikiškas giesmynas lietuvių kalba – „Giesmės, tikėjimui katolickam priderančios“ (1646). Jo pagrindą sudarė iš lenkų į lietuvių kalbą išverstos S. S. Jagodinskio giesmės, J. Kochanowskio psalmės bei originalios lietuviškos giesmės. Šiame leidinyje taip pat yra daug žemaitiškų žodžių.
Kitas kalbininkų išskiriamas žemaitiškos kalbos rašytinis paminklas – 1759 m. išleista iš lenkų į lietuvių kalbą išverta teologo Bonaventūros knyga „Žyvatas Pono ir Dievo mūsų Jėzuso Christuso“. Kalbininkas Aleksandras Girdenis (1937–2011) yra nurodęs, kad šio vertimo kalba būdinga Lietuvos pajūrio vakarų žemaičių kalbai, t. y. Kretingos krašto patarmei.
XVIII a. pab. leidinių, kurių kalbos pagrindas – žemaičių kalba, buvo išspausdinta nemažai. Dar daugiau jų pasirodė XIX amžiuje. Tuo laikotarpiu didžioji dalis išleistų lietuviškų leidinių buvo parašyta žemaičių kalba, bet jų tekstai buvo užrašyti taip pat, kaip kad buvo užrašomi ir lietuviški tekstai, nes tuo metu specialiai žemaičių kalbai užrašyti pritaikytų taisyklių, žemaičių rašybai skirtos abėcėlės dar neturėta. Kadangi tuo laikotarpiu jau buvo iškilęs poreikis lietuviams turėti bendrinę kalbą, ją buvo siūloma sukurti žemaičių kalbos pagrindu.
XIX a. pr. savo kūryba pradėjo garsėti iš Skuodo rajono Laumių kaimo kilęs, lenkų ir lietuvių kalba rašęs poetas bajoras Antanas Jackus Klementas (1756–1823). Jis kūrė alegorijas, dainas, elegijas, epigramas, himnus, idiles, laiškus maldas, odes, raudas, eiliavo Bibliją, rašė satyras caro valdininkų, kunigų, valstiečių gyvenimo temomis. Žinoma apie 140 išlikusių jo lietuvių kalba parašytų kūrinių (rankraščiai saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute). Šio autoriaus lietuviškų kūrinių kalbos pagrindas taip pat yra žemaičių kalba.
A. J. Klementas ir jo kūryba dabar jau mažai kam žinoma. Nepaisant to, kad jis neturėjo filologinio išsilavinimo ir tiesioginės jo pareigos su kūryba nebuvo susijusios (jis, baigęs netoli Pinsko veikusią Dąbrowicos pijorų mokyklą, 1771 m. grįžo į Žemaitiją, iš pradžių vertėsi advokato praktika Raseiniuose ir Telšiuose, 1797 m. buvo Lietuvos Vyriausiojo Teismo deputatas Vilniuje, 1802–1808 m. – Telšių teismo teisėjas, 1814–1817 m. – Telšių apskrities vėliavininkas) paliko puikių žemaitiškų grožinės literatūros kūrinių .
Dabar jau laikas prisiminti iš pietų Žemaitijos ir iš šiaurės vakarų Žemaitijos kilusius XVIII a. pab.–XIX a. pirmos pusės autorius. Tarp pietų žemaičių savo rašto darbais plačiausiai žinomas Liudvikas Adomas Jucevičius (1813–1846), Dionizas Poška (1764–1830), Simonas Stanevičius (1799–1848), Kalikstas Kasakauskas (1792–1866), Silvestras Valiūnas (1789–1831). Jų kūrybą vainikuoja D. Poškos poema „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ bei S. Stanevičiaus odė „Šlovė žemaičių“ („Aukšta daina“). Šių kūrinių žodyno pagrindą sudaro žemaitiški žodžiai.
Žemaičiams tuo metu kitos gimtosios kalbos kaip žemaičių nebuvo. Jie suprato jos svarbą, tad vertino ir puoselėjo. M. Daukša Postilės prakalboje rašė: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tokia tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba… […] Ne žemės derlingumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies malonumu, ne miestų bei pilių stiprumu gyvuoja tauta, bet labiausiai išlaikymu ir vartojimu savo kalbos, kuri didina ir laiko visuomenę, jos santaiką ir brolišką meilę“.
Tarp XIX a. I p. rašytojų „dounininkų“ žymiausi tuo metu buvo iš Skuodo rajono Lenkimų seniūnijos Kalvių kaimo kilęs lietuviškai rašęs Simonas Daukantas (1793–1864), tos pačios seniūnijos Večių kaime gimęs Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771– 1849) ir iš Kretingos rajono Nasrėnų kaimo kilęs Motiejus Valančius (1801–1875). Iš jų su Vilniumi, kaip ir anksčiau paminėtas S. Stanevičius, labiausiai susijęs S. Daukantas, kuris yra mokęsis Vilniaus gimnazijoje ir Vilniaus universitete. Būtent tuo metu čia buvo susitelkęs ir plačią kultūrinę veiklą vystė nemažas būrys mokslo siekusių žemaičių. Yra panašumų su tuo, kaip žemaitišką rašybą pradėjome gaivinti 1991 m. ir kaip rašė XIX a. pr. minėti žemaičiai „dounininkai“. Šiuo atveju aktualiausi kretingiškių patarme rašiusio J. A. Pabrėžos tekstai. Jis rašydavo dviraidžius (dvi balses) vietoje žemaičių netariamų dvibalsių (tų, kuriuos jie taria kaip ilgąją balsę) ir dažnai vietoje kirčiuotų arba nekirčiuotų ilgai ištariamų balsių. 1991 m. pradėjus skelbti žemaitiškai parašytus tekstus, kalbininkai Aleksas Girdenis ir Juozas Pabrėža taip pat rekomendavo vietoje žemaičių kalboje ilgosiomis balsėmis užrašomų žemaičių netariamų dvibalsių rašyti dvi trumpąsias balses. Pagal šią taisyklę buvo užrašytas ir pirmojo 1991–1993 m. žemaičių kalba leisto laikraščio „A mon sakaa?“ pavadinimas, jo buvo laikomasi ir ir redaguojami šiame laikraštyje spausdinami tekstai.
Jurgis Ambraziejus Pabrėža jau XIX a. teigė, kad reikia sukurti tik žemaičiams skirtą žemaitišką rašomąją bendrinę kalbą, nes tuo metu kiekvienas žemaitis rašė vis kitaip, tad dažnai būdavo sunku ne tik kitiems lietuviams žemaitiškus tekstus skaityti, bet ir patiems žemaičiams vieniems kitus suprasti.
Visų trijų paminėtų žemaičių „dounininkų“ tekstuose buvo itin daug tik žemaičių vartojamų žodžių. Visi jie brangino žemaičių kalbą ir ją puoselėjo. S. Daukantas yra pažymėjęs, kad „visų didžiausia žmogaus privilegija, kurios nė koksai kraugerys negali jam išplėšti, negut vienkartu su gyvyba“.
Tuo laikotarpiu vis labiau darėsi aišku, kad būtina supaprastinti žemaitiškai užrašomų žodžių rašybą ir pačią žemaičių kalbą. Šioje srityje lyderis buvo Žemaičių vyskupas M. Valančius. Nepaisant to, kad taip „lyderiaujant“ jo tekstai vis labiau panėšėjo į lietuvių kalbų, jo kūriniuose žemaitybių ir toliau buvo gausu.
XIX a. viduryje (1855 m.) buvo parašyta pirmoji žemaičių kalbos rašybos gramatika – „Trumpi samprotavimai apie žemaičių kalbos gramatikos taisykles“. Ją lenkų kalba išguldė Juozas Čiulda (1796–1861). Deja, šia knyga 138 metus žemaičiai, išskyrus M. Valančių, kuris leidinį aprobavo ir palaimino, negalėjo pasinaudoti, nes ji buvo išspausdinta tik 1993 metais (tuo pasirūpino kalbininkas Giedrius Subačius).
XIX a. pab.–XX a. pr. vakarų aukštaičių (kauniškių) tarmės ir Prūsų Lietuvos raštų kalbos pagrindu buvo suformuota bendrinė lietuvių kalba. Faktiškai tai yra dirbtinė kalba. Nepaisant to, kad oficialiame gyvenime jau seniai vartojame bendrinę lietuvių kalbą, kuri dažnai literatūrine kalba vadinama, Žemaitijoje poreikis rašyti savo motinų gimtąja kalba neišnyko. Daugelis žemaičių ir toliau rašė žemaitiškai. Raidės buvo lietuviškos, o tekstų turinys, žodynas – žemaitiškas. Tai akivaizdu skaitant ne tik tuo laikotarpiu kūrusių kai kurių žemaičių rašytojų tekstus, bet ir išlikusius kitų žemaičių įvairius rašto pavyzdžius, tarp jų ir laiškus, prisiminimus, įvairius kūrinius ir kt. Kai kure vyresni, tik pradžios mokyklas baigę žemaičiai, savo artimiesiems laiškus ir šiandien žemaitiškai rašo. Daug to laikotarpio žemaitiškos rašybos pavyzdžių yra išlikę ant antkapinių paminklų ir kt.
XIX a. pab.–XX a. I p. žemaitiškai rašiusių autorių kūrinių, išspausdintų originalo kalba, daugelį dešimtmečių skaitytojai nematė, nes rengiant spaudai žemaičių tekstus jie būdavo stipriai redaguojami, tad netekdavo savo originalumo. Kartais minėti kūriniai būdavo net perrašomi ir išspausdinami kaip bendrinės lietuvių kalbos tekstai. Tai akcentuota ir 1938 m. Kaune išleistos žemaičių kūrybos antologijos „Žemaičiai“ sudarytojo Stasio Anglickio parašytame įžanginiame žodyje – „Žemaičių pasisakyme“. Jis pažymi, kad: „Šiuo laiku žemaičiai, gal daugiausia, negu kada nors, yra netekę savo žemaitiško susipratimo. Aukštaičiams pasisekė žemaičius įtikinti, kad jie daug savotiškumų turi atsižadėti dėl bendros valstybės, dėl bendros kultūros. Žemaičiai rašytojai kantriai pasidavė taisomi. Pavyzdžiui, Žemaitė, kuri visą savo amželį nemokėjo kitaip, kaip tik žemaitiškai, buvo paversta bendrinės kalbos rašytoja, buvo tikra to žodžio prasme svetimų rankų perdirbta. Kad tuo būdu buvo laužomos autorės teisės kalbėti taip, kaip jos burnoje auga žodžiai ir kad per tą perdirbimą dingo daug vertingų jos rašto ypatybių, niekas į tai nekreipė dėmesio. Tiesiog nebegalima susekt, kur baigiasi Žemaitės stilius ir kur prasideda jos taisytojų darbas. Tuo taisymu Žemaitės kūrybai buvo suduotas skaudus smūgis. […]
Senieji žemaičių rašytojai, kaip Daukantas, Poška, Stanevičius, Valančius, dabar yra perrašomis aukštaitiškai ir išleidžiami. Sako, tai praturtina lietuvių literatūrą, bet kokia iš to nauda žemaičiams? Daug puikiausių, seniausių žemaitiškų žodžių transkripcijoj miršta: žemaičiams jie per tai pasidaro svetimi, o aukštaičiams jie lieka vis tiek be žodyno nesuprantami. […]“
Viena iš pirmųjų šią sieną pabandė įveikti iš Joniškio kilusi, ilgą laiką Žemaitijoje (Plungės rajono Kulių mietelyje) gyvenusi ir čia žemaičių kalbos gana neblogai pramokusi rašytoja Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė (1886–1958).
1913 m. Vilniuje M. Kuktos spaustuvėje, kuri veikė Totorių gatvėje, buvo išspausdinta S. Čiurlionienės-Kymantaitė knygutė „Pasipasakojima“, kurioje yra paskelbti keturi trumpi apsakymai: „Keliuoni y Šiaulius“, „Naištižusi Prani“, „Kaip Pelelis muoksla eji“, „Naiesi nediktousi“ (čia ir kitur tekstų kalba ir rašyba nekoreguota). 1915-aisiais ši autorė leidinyje „Vairas“ paskelbė ir penktąjį savo žemaitiškai parašytą apsakymą – „Kažėkas pasėgadėna“, o 1920 m. Tilžėje išspausdintoje jos antrojoje žemaitiškai parašytoje knygutėje „Dolpelis ministerijoje tarnauja“ – dar du žemaitiškus apsakymus – „Dolpės Dėdgalvi atsėmėnėm“ ir „Dolpės ėr Dzėduoriaus laiška“. Rengdama spaudai savo „Rinktinius raštus“ (išleisti 1956 m.) rašytoja vieną trečiojo tomo skyrių net pavadino „Žemaitiškais pasakojimais“ ir į jį įtraukė visus jau minėtus 7 apsakymus bei papildomai dar aštuntą – „Pelicėjė kompelninkė“. Šiuos kūrinius „Rinktiniams raštams“ spaudai parengė iš Kretingos rajono Būbelių kaimo kilęs kalbininkas Juozas Aleksandravičius (1920–2007). Jis juos redagavo kaip pajūrio žemaičių dounininkų tarmės tekstus.
1958 m. S. Čiurlionienė-Kymantaitė žemaitiškai pradėjo rašyti dar vieną savo kūrinį, kuris iš žemaitiškų jos tekstų savo apimtimi yra pats didžiausias. Tai „Žemaitiška poema“. Jos rašytoja užbaigti nespėjo. S. Čiurlionienė-Kymantaitė mirė 1958 m. lapkričio 18 dieną. „Žemaitiška poema“, kaip ir visi jos žemaitiškai parašyti apsakymai yra įtraukti į 1988 m. Vilniaus „Vagos“ leidykloje išleistą S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Raštų“ trečiąjį tomą (p. 360–569).
Išskirtinis dėmesys šiai rašytojai ne tik dėl to, kad pačioje XX a. pr. ji įveikė žemaitiškai parašytų tekstų spausdinimo originalo kalba blokadą, bet kad jos tekstų pavyzdžiu dabar galime parodyti, kaip XX a. keitėsi tokių tekstų rašyba.
1913 m. „Vilties“ leidinio Nr. 31 (S. Čiurlionienės-Kymantaitės knygutės „Pasipasakojima“) įžangoje „Pasipasakojimus leidžiant“ autorė lietuviškai rašo:
„Taip man buvo visados graži ir brangi žemaičių tarmė, kad atėjo man į galvą surašyti, ką pati girdėjau ir pastebėjau, tarp žemaičių gyvendama. Žemaičių statumas, būdas trumpai ir griežtai reikšti savo nuomones, tiek yra gražus ir savitas, kad turi būti visiems žinomas. Tegu man bus atleista, kad negalėjau aprėpti ir parodyti viso to turto, koks yra žemaičio žemaitiškas pasakojimas, kuomet sakytojas, gausiai sėdamas sulyginimus, išsipasakoja, kaip tai jam atsitikę, nepamiršdamas niekuomet parodyti save guviu, vikriu, daug išmanančiu, teisingu. Kaip reikia skaityti žemaitišką raštą.
Čia išleisti vaizdeliai parašyti yra tąja tarme, kuria kalbama Kuliškiuose ir Plungiškiuose (Telšių apskr.).
Žemaitiškas ei augštaičiuose tariamas ie. Pav.: apei = apie.
ou = uo duona = douna
e (atvira ilga) = iai
Šiurpule = šiurpuliai.
e ištariamas tarp ia ir e
u ištariama tarp o ir u
kap a ilgoji
ie = ė, iemi = ėmė
Aš gi šiuo mažu darbeliu norėjau tik patarnauti mūsų scėnai ir pati berašydama pasigėrėti žemaičių tarmės švelnia, skambančia muzika.“
Pateikiame knygutėje „Pasakojima“ išspausdinto pirmojo apsakymo „Kelionė į Šiaulius“ fragmento kopiją. Joje matosi, kaip rašytoja tekstą yra užrašiusi naudodama bendrinės lietuvių kalbos abėcėlės raides, tačiau ne visur laikydamasi lietuviškos rašybos taisyklių.
Nosinių balsių (ą, ę, į, ų) tekste nėra. Nosinė balsė į yra pakeista raide y. Daugelis žodžių yra sukirčiuoti. Kai kuriuose žodžiuose nurodyti net du kirčiai. Akivaizdu, kad taip rašydama autorė siekė parodyti žemaičių kalbos muzikalumą.
1925–1940 m. Telšiuose buvo leidžiamas visai Žemaitijai skirtas katalikiškos krypties savaitraštis „Žemaičių prietelius“, kuriame daug vietos būdavo skiriama krašto švietimo ir kultūros reikalams. 1934 m. šiame laikraštyje buvo pradėti spausdinti tekstai, kuriuose buvo akcentuojama, kad reikia branginti ir saugoti žemaičių kalbą, nevengti savo rašomuose tekstuose naudoti žemaitiškų žodžių, nesigėdyti dėl to, kad kalbi ir rašai žemaitiškai. Buvo kas tam ir prieštaravo, laikraštyje tęsėsi diskusija tais klausimais, tačiau žemaičiai laikėsi savo ir jame nuo 1939 m. 21 numerio iki 1940 m. 26 numerio skyrelyje „Žemaitėška Pastuogė“ buvo spausdinami nedidelės apimties žemaitiškai parašyti tekstukai (eilėraščiai, žinutės, tautosakos kūrinėliai ir kt.). Na o vėliau (1941–1944 m.) Telšiuose leistame savaitraštyje „Žemaičių žemė“ nuo 1943 m. rugsėjo mėnesio 11 d. atsirado žemaitiškai parašytiems tekstams skirtas skyrelis „Žemaitėška Kertelė“. Tą rugsėjo 11-ąją šiame leidinyje išspausdintame straipsnyje „Žemaitiškos Kertelės“ rašybos istorija ir pagrindiniai dėsniai“ iš Žemaičių Kalvarijos kilęs Juozas Jurkus rašė, kad „Žemaičių Žemės“ teminis skyrelis nebus kokia pirmiena, ir priminė, kad „Žemaitėška Pastuogė“ „turėjo savo sutvarkytą rašybą, jos autorius – Br. Jurgutis (dabar kunigas Mažeikiuose). „Žem. Pastogė“ ir jos žemaitiškoji rašyba išvydo šviesą poros laimingų aplinkybių dėka, būtent – kad „Žem. Priet“ redaguoti buvo pavesta žemaičiui kun. Dr. K. Olšauskui (kilimo nuo Salantų) ir kad Telšių kunigų seminarijoj tuo metu buvo lituanistiką studijavęs
Nepaprastai energingas žemaitis minėtas klier. B. Jurgutis (nuo Darbėnų). Jurgutis seminarijoje suorganizavo žemaičių tarmės būrelį ir ėmėsi žemaičių rašybos sudarymo. Šios rašybos atskirais klausimais tarėsi su prof. Dr. A. Saliu ir žemaičių studentų S. Daukanto D-jos nariais lituanistais. Kai sudarytoji rašyba „Pastogėje“ buvo paskelbta ir praktiškai imta naudoti, prof. A. Salys ja buvo patenkintas ir pritarė.
Taigi, ši rašyba yra sudaryta pagal kalbos ir rašybos mokslo reikalavimus. Neseniai prie Liet. Žem. Meno ir Mokslo Centro K. Mockaus, Centro pirmininko, suorganizuotoji Žemaičių Tarmės Sekcija, pripažindama, kas seniau žemaičių kultūros labui yra pozityvaus sukurta ir norėdama tęsti garbingas žemaičių tradicijas, šią rašybą siūlo priimti ir šio laikraščio „Žemaitiškoje Kertelėje“.
Kokios tos rašybos pagrindinės taisyklės, pirmą kartą viešai paskelbtos 1939 m. gruodžio 21 d. „Žemaičių Prieteliaus“ laikraščio trečiame puslapyje išspausdintame straipsnyje „Žemaitiškos rašybos pagrindai“?
Šioje publikacijoje skelbiama:
„Jau seniai žemaičiai savo tarme rašė, bet kiek būdavo rašančių, tiek susidarydavo ir rašybų. Kad palengvėtų rašantiems, o ypač skaitantiems, buvome priversti griebtis naujos rašybos. Bet vėl vargas: nauji ženklai daugumai sudarė sunkumų. Kad bent dalinai ši padėtis palengvėtų, imamės sudaryti šiokius tokius rašybos pagrindus. Perteiksim pačius bendriausius mūsų tarmės rašybos o ypač skaitybos dėsnius:
-
Visi priebalsiai žemaičių tarmės rašyboj rašomi kilmiškai, kaip ir bendrinėje kalboje, vadinasi, taip, kaip jie vartojami visuose gimininguose žodžiuose. Jei kuriame žody priebalsio rašyba neaiški, reikia rasti tos pat prasmės žodžio lytį, kur priebalsis stovi prieš balsį. […].
-
Balsiai žemaičių tarmėj rašomi iš klausos: koks balsis girdimas, toks ir rašomas. Pvz., vėins gals deg, ontros rūkst.
-
Iš prigimties ilgieji balsiai žemaičių rašyboj žymimi su brūkšneliais ant viršaus ā, ē, ī, ẽ, ō. Pvz., Vāks vāks, vo po keliū metū ė vīrs. Nē šiuoks,nē tuoks, kāp gervės vāks. Spēsk spōslus zoikems gaudītė.
-
ilgasis ā vartojamas ten, kur bendrinėj kalboj jį galima pakeisti į dvibalsį a Pvz., vākā: vaikai, gerā: gerai, pelā: pelais.
-
ilgasis ē vartojamas ten, kur bendrinėj kalboj jį galima pakeisti į dvibalsį ei. Pvz., rēkals: reikalas, pelē: pelei.
Bendrinės kalbos garsų junginys iai žemaičių tarmėj visada išvirsta į e. Pvz., arklē: arkliai, arklēs: arkliais.
-
S. Taip pat garsų junginys ia žemaičių tarmėj išvirsta į e. Pvz., če: čia.
-
c) ilgasis ī vartojamas ten, kur tarmėj jį ilgai taria, bendrinėj kalboj jo vietoj vartojami y ir į., drīstė: drįsti, tīstė: tysti.
Dūnininkų tarmėj, be to, garsas ī vartojamas ten, kur bendrinėj kalboj yra dvibalsis ie. Pvz., pīns: pienas, dīna: diena.
-
d) ilgasis ō žemaičių dounininkų viduriečių tarmėj vartojamas ten, kur bendrinėj kalboj jį galima pakeisti į ą. Pvz, spōslā: spąstai, žōsės: žąsis.
-
e) ilgasis ū vartojamas ten, kur tarmėj jį ilgai taria, bendrinėj kalboj, jo vietoj vartojami ū ir ų. Pvz., pūstė: pūsti, skūstė: skųsti.
Dūnininkų tarmėj, be to, garsas ū vartojamas ten, kur bendrinėj kalboj yra dvibalsis uo. Pvz., pūds: puods, jūds: juodas.
-
Bendrinės kalbos i ir u žemaičių tarmėj praplatėja ir žymimi ženklais ė ir o, kurie visada tariami trumpai. Pvz., potra pėlvė, sermiega ont nogaras.
-
S. Šie garsai kartais (po kirčiu ir sangarsiuose) ir ilgai tariami, bet jų skirtingais ženklais nežymime, pvz., nogaras, pėlvė, kaip bendrinėj kalboj kad neskiria skirtingais ženklais: pelė ir pelę.
-
Bendrinės kalbos ė ir o žemaičių tarmėj išvirsta į dvibalsius ie ir uo. Pvz. liektė: lėkti, luops: lopas.
-
Bendrinės kalbos dvibalsiai ie ir uo žemaičių, dounininkų išverčiami į ėi ir ou. Pvz., pėins: pienas, šou: šuo.
Svetimieji priebalsiai f, h, ch žemaičių tarmės rašyboj nevartojami.
Žemaičių tarmėj yra: 12 balsių: a, ā, e, ē, ẽ, ė, i, ī, o, ō, u, ū; 9 dvibalsiai: au, ai, ei, ėi, ie. oi, ou, ui, uo; 24 sangarsiai: al, am, an, ar, el, em, en, er, ėl, ėm, ėn, ėr, il, im, in, ir, ol, om, on, or, ul, um, un,ur.
-
Vienaskaitos galininko linksnio galūnė pailgėjimo žemaičių tarmėj neįgauna. Pvz., Važioujo i Plungė.
-
Daugiskaitos kilmininko galūnė visuose Žemaičiuose pailgėja, jei kartais trumpiau ji ir tariama, tai atsitinka dėl nutraukto kirčio; rašant vis tiek ilgumas šiame atsitikime pažymimas. Pvz., vākū kāp popū, dounas nie plotas.
-
Tariamosios nuosakos III asm. tose žemaičių šnektose, kur prie galūnės neprisideda m arba n, galūnė sutrumpėja į o. Pvz., ēto, ēto, ka galieto.
12.. Prielinksnis į žemaičių tarmėj sutrumpėja į paprasta i. Pvz., Tēp īr i tieva ė kaili atnierės.
-
Jungtukas ėr prieš žodį, kuris prasideda priebalsiu, dažniausiai sutrumpėja į ė. Pvz., kas vėlka nasrūs, ta ėr oudėguo, bet: kuoks tievs, tuoks ė vāks.“
***
Jau minėtame „Žemaičių žemės“ 1943 m. rugsėjo 11 d. išspausdintame straipsnyje šios taisyklės yra kiek patikslintos. Čia pirmiausiai pažymėta, kad:
„1. Bendrinės žemaičių tarmės nėra, todėl rašome kiekvienas savo gimtąja šnekta: dounininkas – dounininkiškai, dūnininkas – dūnininkiškai ir t. t.
-
Žemaičių rašybos išeinamasis taškas yra bendrinės lietuvių kalbos rašyba – kitaip sakant, stengiamasi kuo mažiausiai nutolti nuo bendrinės rašybos.
-
Žemaičių rašybos uždavinys yra kuo tiksliausiai išreikšti tarmės garsyną – žinoma, kiek tai praktikos reikalui skiriamoje rašyboje yra įmanoma. […]
-
Du skirtinguosius žemaičių balsius, kurie yra pareiginiai iš i į ė ir iš u į o ir kurių bendr. kalboje nėra, žymima raidėmis ė ir o: kėštė, so dorno do torgo, vėlks, pėlks. Kadangi žemaičiai bndr. kalbos balsių ė ir o neturi, o juos taria ie ir uo: nier, šuok…), tai šitoks rašymas pateisinamas tuo, kad šitiems skirtingiems balsiams žymėti nereikia įvesti naujų raidžių. Kad tai priimtina, matyti iš šių pavyzdžių: šuoko, so puono, dietė, biegėms… (bk. Šoku, su ponu, dėti, bėgimas).
-
Balsių ilgumą, kur jis tarmėje yra, žymime brūkšneliu (kaip latvių kalboje) arba riestiniu priegaidės ženklu […].
-
Praktiniais sumetimais balsių ilgumo nežymėsime tik dvibalsiuose (ir dvigarsiuose – red. p.), pvz., jouktėis, varna, renk, ronkuo, poikē.. (bk. juoktis, varna, renka, rankoje, puikiai). […]
-
Kur įtariamas j, jį visur ir rašysim: bjauros, pjūklos, spjautė … […].“
***
1936–1938 m. kai S. Anglickis rengė spaudai žemaičių kūrybos antologiją „Žemaičiai“, šių žemaičių rašybos taisyklių dar nebuvo. Tuo tarpu žemaitiškai parašytų tekstų antologijoje yra pateikta (pluoštelis paties S. Anglickio eilėraščių, Petro Gintalo „Naujakuriai“ ir S. Čiurlionienės-Kymantaitės apsakymas (pasipasakojimas) „Kažikas pasigadina“).
Matome, kad čia vis dar rašomos nosinės balsės ą, ę, į, ų, o bendrinės kalbos dvibalsiai, žemaičių kalboje ištariami kaip ilgosios balsės, šame tekste, nurodant jų ilgumą, rašomos su laužtiniu ženklu balsės viršuje. Kitų žemaitiško rašto įmantrybių čia nėra.
Kaip šios autorės viešinami žemaitiški tekstai atrodė po „Žemaičių rašybos pagrindų“ paskelbimo 1939 metais?
1940 m. sausio 5 d. „Žemaičių Prieteliaus“ skyrelyje „Žemaitėška Pastuogė“ buvo išspausdintas jos apsakymas „Kažėkas pasėgadėna“. Rašyba čia jau kitokia, nes tekstas spaudai parengtas (suredaguotas) pagal tuo metu galiojusias telšiškių patvirtintas žemaitiškos rašybos taisykles.
1988 m. išleistame S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Raštų“ trečiame tome išspausdintus žemaitiškus tekstus suredagavo, spaudai parengė tuo metu Vilniaus universitete dirbęs kalbininkas prof. Aleksas Girdenis. Šios knygos 352–358 puslapiuose yra paskelbtas jo straipsnis „Apie žemaitiškųjų kūrinių kalbą ir rašybą“. Jis čia pažymi, kad „Žemaitiškieji S. Čiurlionienės kūriniai pateikiami iš esmės ta pačia rašyba, kuri vartojama „Rinktiniuose raštuose“. Juos koreguodamas J. Aleksandravičius buvo pasirinkęs praktiškai geriausią kelią – tiksliau tuos tekstus galima užrašyti tik specialiais fonetiniais transkripcijos ženklais.
Šį kartą bandome atkurti kuo tikresnį vaizdą tos tarmės, kurios pagrindu rašė autorė. Todėl orientuojamės ne į šiaurinius kretingiškius (kaip darė J. Aleksandravičius), o į Plungės (ir Kulių) apylinkių šneką. […]“.
Toliau straipsnio autorius aptaria tos šnekos ypatybes ir pateikia pavyzdžius, kaip reikėtų tokius tekstus rašyti ir kartu, kokių taisyklių buvo laikomasi šiame „Raštų“ tome spaudai rengiant autorės žemaitiškus tekstus.
Nebus per daug pasakyti, kad išleidus šį S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Raštų“ tomą turėjome naujas kalbininko prof. A. Girdenio parengtus žemaitiškos rašybos mini pagrindus. Bėda tik ta, kad nedaug kas tą knygą buvo įsigiję ir apie šį straipsnį žinojo. Turime prisipažinti, kad apie jį nežinojome ir mes, 1991 m. Palangoje pradėję leisti laikraštį „A mon sakaa?“.
Tam, kad galėtume palyginti, kaip atrodo A. Girdenio suredaguotas tekstas ir ankstesni to paties teksto variantai , atsiverskime „Raštuose“ išspausdintus apsakymus.
Matome, kad čia žemaitiškų tekstų rašyba beveik tokia pati, kaip ir dabar, kai rašant vadovaujamasi iš Skuodo kilusio kalbininko prof. J. Pabrėžos 1991 m. parengtais „Žemaitiškos rašybos patarimais“, kuriuos rašydamas jis konsultavosi su prof. A. Girdeniu. Didžiausias skirtumas tas, kad minėtuose S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Raštuose“ žemaitiškuose tekstuose vis dar ilgoji balsė y rašoma taip pat, kaip ir bendrinės lietuvių kalbos tektuose – y. Skirtumų yra ir daugiau, tačiau jie neesminiai, tad jei šiandien žemaitiškai rašydami vadovautumėmės A. Girdenio straipsnyje „Apie žemaitiškųjų kūrinių kalbą ir rašybą“ pateiktomis žemaitiškos rašybos taisyklėmis ir šio kalbininko S. Čiurlionienės-Kymantaitės suredaguotais žemaitiškų tekstų pavyzdžiais, ilgąją balsę y ir į užrašytume raide ī, didelių žemaitiškos rašybos klaidų nepadarytume.
Be abejo, žemaitiškos 1991 m. J. Pabrėžos spaudai parengtoje knygelėje „Žemaičių rašybos patarimai“, 1998 m. Vilniuje Žemaičių kultūros draugijos redakcijos „A mon sakā“ išleistoje A. Girdenio ir J. Pabrėžos spaudai parengtoje knygutėje „Žemaičių rašyba“ ir 2017 m. J. Pabrėžos Klaipėdoje išleistos knygos „Žemaičių kalba ir rašyba skyriuje „Žemaičių rašyba“ (p. 167–194) išspausdintuose tekstuose žemaitiškos rašybos klausimai yra aptariami išsamiau – čia, kaip sakydavo pats prof. A. Girdenis, žemaičių rašybai yra padėti tvirti „pamatai“. Dažnas žemaitiškai norintis rašyti žemaitis, jei tik yra matęs bei skaitęs tuos „pamatus“, jais dažniausiai bando ir vadovautis.
Žemaitiškų balsių atvaizdavimo kaita laikraštyje „A mon sakaa?“, žurnale „Žemaičių žemė“ ir jos redakcijos leidžiamose knygose
1991 m. sulaukus J. Pabrėžos parengtų „Žemaičių rašybos patarimų“, Palangoje buvo pradėtas žemaičių kalba leisti Žemaičių kultūros draugijos laikraštis „A mon sakaa?“ (1993 m. jis reorganizuotas į kultūros, švietimo žurnalą „Žemaičių žemė“, kuris nuo 1995 m. buvo spausdinamas Vilniuje. Tiek rengiant laikraščio, tiek ir žurnalo žemaitiškus tekstus spaudai, buvo stengiamasi laikytis pagrindinių knygutėje „Žemaičių rašybos patarimai“ nurodytų taisyklių. Tekstų autoriams ir redaktoriui ne visada ir ne viską pavykdavo padaryti taip, kaip buvo nurodyta „Patarimuose“, bet pagrindinių reikalavimų buvo paisoma.
Nuo 1995 m. žurnalas „Žemaičių žemė“ spaudai buvo rengiamas jau Vilniuje veikusioje redakcijoje (Žemaičių kultūros draugijos informaciniame centre). Iš čia į spaustuvę iškeliavo ir 1996 m. išleista ir pirmoji žemaičių prozos knyga – Edvardo Rudžio „Kuotrė“ (jos žemaitiškuose tekstuose ilgosios balsės buvo atvaizduojamos jas taip pat užrašant dviraidžiais (dviem trumposiom balsėm).
Taip sklaidai parengti žemaitiški tekstai tada buvo spausdinami ir kituose Lietuvos periodiniuose leidiniuose. Dviraidžiai buvo vartojami todėl, kad tuo metu tekstai leidiniams jau buvo surenkami kompiuteriais, o žemaitiškam raštui pritaikytų ilgųjų balsių šriftų simbolių ir kodų dar nebuvo.
Žurnale „Žemaičių žemė“ žemaitiškuose tekstuose ilgosios balsės su brūkšneliu ant viršaus buvo pradėtos atvaizduoti tik 1996 metų ketvirtame numeryje, kai Vilniaus universitete dirbęs prof. A. Girdenis kartu su savo kolegomis sukūrė darbui su kompiuteriais skirtus žemaitiškam raštui pritaikytus ilgųjų balsių šriftų simbolius, kodus ir juos pateikė žurnalo redakcijai. Nuo to laiko, norėdami žemaitiškuose tekstuose atvaizduoti ilgąsias žemaitiškas balses, kompiuterio klaviatūra, nuspaudę klavišą Alt ir neatleisdami jo surenkame tokius kodus:
Ā – 0194
ā – 0226
Ē – 0199
ē – 0231
Ī – 0206
ī – 0238
Ō – 0212
ō – 0244
Sudėtingesnė situacija su balsės ė su brūkšneliu viršuje atvaizdavimu, nes surinkus šios raidės atvaizdavimui reikalingus kodus, ne visada ekrane ir ant popieriaus pamatome tas raides, kurių reikia (taip yra dėl to, kad ne visi šriftai pagal nurodytus kodus jas tinkamai atvaizduoja). Tokiu atveju tenka įterpti simbolį, tačiau ir jį kompiuterių simbolių lentelėse sudėtinga rasti, o ir įterpus ne visada ir jis tinkamai atvaizduojamas. Tokiu atveju bent jau žurnalo „Žemaičių žemė“ redakcijoje ilgąją balsę ė kartais užrašome dvibalsiu ėi, pvz., gerėijē, gražėijē.
Renkant minėtus žemaitiškų ilgųjų balsių kodus ilgosios žemaitiškos balsės buvo užrašomos ir atvaizduojamos visuose vėlesniais metais leistuose žurnalo „Žemaičių žemė“ numeriuose bei žemaičių kultūros draugijos informacinio centro ir jo funkcija nuo 2004 m. perėmusio Regionų kultūrinių iniciatyvų centro išleidžiamose knygose, tarp jų ir 1998 m. išspausdintoje pirmojoje žemaitiškos poezijos rinktinėje „Sava muotinu kalbo“ ir vėlesniais metais Vilniuje išleistose Teklės Džervienės knygose „Akmou so velnė piedo“, „Žali žuolelė“, Edvardo Rudžio „Sėmuona malūnā“, Viktorijos Daujotytės (Daujotės) eiliuotų tekstų knygos „Balsā ūkūs’ = Baltai ūkuose“, „Gīvenu vīna = Gyvenu viena“, „Tatā pariejau = Tai parėjau“, „Žīmėni vuobelie = Žieminė obelis“, „Žemaitīnā = Žemaitynai“, Donato Butkaus „Kā žemė bova brongesnė ož douna“ (I knyga), Žemaičių grožinės literatūros antologijoje „Žemaitē=Žemaičiai“. Palaipsniui prie tokios žemaitiškos rašybos priprato dauguma žemaitiškai rašančių autorių, tokią rašybą pradėjo taikyti ir žemaitiškus tekstus, žemaitiškai parašytas knygas spausdinančios leidyklos, periodinių leidinių redakcijos. Tas procesas nebuvo trumpas. Pasitaiko, kad ir šiandien kai kurie autoriai vis dar ilgąsias žemaičių balses užrašo dviem trumposiom balsėm (dviraidžiu) arba balsėmis su nosine, o dar kiti balsių ilgumą kartais nurodo virš balsių rašydami kirčio ženklus. Pirmuoju atveju autoriai nežino, kaip kompiuterio klaviatūra reikia surinkti ilguosius balsius, o jei ir moka, tai taupydami laiką, to nedaro, arba nežino, kur rašyti paprastą balsę, kur balsę su brūkšneliu viršuje (taip, kaip ilgąsias balses atvaizduoja latviai). Šiuo atveju aktualu tai, jog yra tokių žemaitiškos rašybos taisyklių, kurios nėra pagrįstos praktika. Tas taisykles net ir išmokęs, dažnai jų nepaisai ir tekstą užrašai taip, kaip jį girdi ir žiūrėdamas, kad vienas šalia kito parašyti to pačios reikšmės, to paties linksnio ar asmens žodžiai nebūtų užrašyti vienodai ir kt.
Praktika, sukaupta rengiant spaudai žemaitiškus tekstus, rodo, kad norint, jog vis daugiau žemaičių rašytų žemaitiškai ir kad žemaitiškai užrašytus tekstus būtų lengviau skaityti ir suprasti, žemaitiškos rašybos taisykles reikėtų koreguoti.
Teorija patikrinama praktika… Kuo daugiau žemaitiškai parašytų skirtingų autorių straipsnių, knygų rengsime spaudai, jų tekstus redaguosime, tuo geriau matysime, kokių taisyklių vertėtų atsisakyti.
Iliustracijoje – S. Čiurlionienė-Kymantaitė 1956 metais. Vlado Zubovo nuotraukos fragmentas
Publikacija paskelbta įgyvendinant 2023 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“ 2022: Žemaičiai Vilniuje“
