Fotografijos istorija Lietuvoje prasideda 1839 metais, tada, kai apie naująjį išradimą buvo paskelbta pasauliui. Tų pačių metų vasarą buvo padarytos Verkių rūmų, esančių prie Vilniaus, nuotraukos. Po kelių metų Vilniuje apsilankė pirmieji uždarbiaujantys dagerotipistai. 1845 metais Vilniuje atidaryta pirmoji vilniečio Rozensono ateljė, su trumpomis pertraukomis veikusi iki 1863 m. Fotografų daugėjo, jie kūrėsi ir kituose miestuose. 1863 metais jau veikė septynios ateljė Vilniuje, trys Kaune, po dvi Šiauliuose ir Telšiuose, viena Panevėžyje. Dauguma šiose ateljė dirbusių fotografų buvo atvykę iš Prūsijos arba fotografavimo meno išmokę ten. Po sukilimo sustiprėjus rusifikacijai, padidėjo rusiškosios fotografijos mokyklos, kurios pagrindą sudarė Peterburgo dailės akademijos mokiniai, įtaka.
Iš daugelio devynioliktojo amžiaus portretinių fotografijos ateljė išsiskyrė stambi Peterburgo Dailės akademijos dailininko Aleksandro Strausso fotoateljė Vilniuje, turėjusi didžiulę įtaką visos Lietuvos fotografijos raidai. Jos filialas veikė Kaune, o paties Strausso mokiniai dirbo Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje.
Vyravo portretinė fotografija, tačiau jau apie 1860-uosius metus buvo pradėti sudarinėti Vilniaus vaizdų albumai. Mus pasiekė apie aštuoniasdešimt seniausių Abdono Korzono, Alberto Swieykowskio ir Vilhelmo Zacharčiko nuotraukų. Žymiausią pėdsaką paliko Juozapas Čechavičius, per du savo aktyvios veiklos Vilniuje dešimtmečius padaręs per 200 didelės meninės ir istorinės ikonografinės vertės Vilniaus miesto ir apylinkių vaizdų nuotraukų. Atsiradus momentinei fotografijai, 19 amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Vilniuje Stanislovas Fleury, broliai Mironas ir Girša Butkovskiai, o vėliau Jonas Hermanovičius, Aleksandras Daukša ir Tiburcijus Chodzka, Kaune Vladislavas Zatorskis, Palangoje Paulina Mongirdaitė išeina iš ateljė ir daro profesionalias vietovaizdžių nuotraukas.
Fotografija gana anksti imta taikyti mokslo reikalams. 1866 metais Vilniaus observatorijoje buvo įrengtas antras pasaulyje heliografas, kuriuo iki observatorijos gaisro buvo fotografuojamos saulės dėmės. 1872 metais Aleksandras Straussas Vilniaus imperatoriškosios medicinos draugijos pranešimams iliustruoti fotografavo ligonius.
Vos atsiradus fotografijai, ja ėmė domėtis pirmieji fotografai mėgėjai, nuotraukose fiksavę savo aplinką ir artimuosius, vėliau kūrę meninius vaizdus. Iš visų išsiskiria Benediktas-Henrikas Tiškevičius – pirmasis fotomenininkas Lietuvoje Jis tapo antros pasaulyje pagal senumą Prancūzijos fotografijos draugijos nariu.
Įdomios Aleksandro Choisselio Gouffier darytos šeimos bei Platelių dvaro ir valstiečių nuotraukos. Išliko keli tūkstančiai netoli Ukmergės buvusio Vaitkuškio dvarininko Stanislovo Kazimiero Kossakovskio nuotraukų, kuriuose užfiksuoti dvaro 1888-1905 metų gyvenimo momentai.
Dar devynioliktajame amžiuje aktyvesni Lietuvos fotografai pradeda siųsti savo nuotraukas į tarptautines parodas ir ten gauna apdovanojimų (Čechavičius 1872 m. Maskvoje ir 1878 m. Peterburge, 1878 m. Paryžiuje (be apdovanojimų), Strausas 1878 m. Peterburge, Butkovskiai 1900 m. Paryžiuje, Kossakovkis Varšuvoje 1889, 1897, 1901 metais, Londone 1903 m. Pačioje Lietuvoje fotografų darbai paprastai dažniausiai būdavo eksponuojami žemės ūkio ir amatų parodose. 1900 metais Paryžiaus parodoje Lietuvos etnografiniame stende šalia kitų eksponatų buvo rodomos ir įtaigios nuotraukos.
Dvidešimtojo amžiaus pradžioje jau ne tik apskričių miestuose, bet ir gilesnėje provincijoje žmogus su fotoaparatu nebestebindavo. Atsiranda fotoaparatų ir fotografijos reikmenų parduotuvės, prie kurių steigiamos specialios laboratorijos mėgėjams. Galima sakyti, kad buvusi naujovė virsta kasdienybe. Įvairėja fotografijos taikymo sritys. Povilas Višinskis, rengdamas studiją apie žemaičių antropologiją 1896 ir 1897 metais, fotografuoja etnografinius vaizdus. Antanas Jaroševičius, parengęs puikų Lietuvos kryžių albumą, medžiagą jam renka fotografuodamas. Pranas Mašiotas 1914 metais parengia ir “Vaire” paskelbia etnografinių objektų fotografavimo programą.
Paraginti dailininko Ferdinando Ruszczyco, apie 1911-uosius metus Vilniuje savo veiklą pradeda Janas Bulhakas (1876-1950), o 1917 metais Janas Kurusza-Worobjowas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ir praradus Vilniaus kraštą, fotografija tarpukario metais Vilniuje vystosi Lenkijos fotografijos kontekste, nors jos raidą atidžiai seka Lietuvos meninininkai.
Vilniuje fotografų gyvenimui reikšmingas buvo Meninės fotografijos katedros įkūrimas Vilniaus Universiteto Dailės fakultete. Katedros vedėju ilgą laiką buvo Janas Bulhakas. Fotografus vienijo 1928 m. įsteigtas Vilniaus fotoklubas. Janas Bulhakas, brandžiausius savo darbus sukūręs dar prieš Pirmąjį pasaulio karą, buvo ne tik fotomenininkas, bet ir publicistas bei fotografijos teoretikas, sukūręs gimtosios fotografijos kryptį. Lenkų užimtame Vilniaus krašte dirbo šie gana saviti fotografai: Ignas Šilkinis – Švenčionių rajone, Karolis Ulozas – Tverečiuje.
Per du nepriklausomos valstybės gyvavimo dešimtmečius Lietuvoje atsirado nepaprastai įdomių provincijos fotografų (Martynas Kavolis Mažojoje Lietuvoje, Jonas Kinčinas Viekšniuose, Juozas Daubaras Vabalninke, Petras Ločeris Biržuose ir kiti). Tačiau apie fotografiją kaip apie meno šaką imta kalbėti tik po 1932-ųjų metų pabaigoje surengtos personalinės Petro Babicko fotografijos parodos. To paties Babicko iniciatyva 1933 metais įkurta Fotomėgėjų sąjunga rengė parodas, leido periodiką, tuo nemažai pakėlusi fotografijos mėgėjų kultūros lygį. 1936 metais Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjungoje pradėjo veikti fotografijos sekcija, organizavusi parodas, foto konkursus. Lietuvos fotografai 1937 metais pasaulinei Paryžiaus technikos ir meno parodai pateikė per 100 nuotraukų, geriausiai vaizduojančių Lietuvos gamtą, pastatus ir tipus. Nestebina, kad valstybę sukūrusiai tautai rūpėjo krašto fotografavimas, jo aukštinimas ir idealizavimas. Taip pat skubėta užfiksuoti nykstančią etnografiją. Šioje srityje nemaži nuopelnai priklauso matininkų ir kultūrtechnikų sąjungos fotografijos sekcijai. Visą savo gyvenimą Lietuvos kaimo tradicijoms fiksuoti paskyrė Balys Buračas, palikęs per 10 tūkstančių negatyvų.
Artėjant antrajai rusų okupacijai, iš Lietuvos išvyko dauguma iki to laiko čia dirbusių pajėgių fotografų. Po to tik vienas kitas iš jų turėjo galimybes toliau užsiimti ankstesne savo veikla (Babickas Brazilijoje, Vytautas Augustinas, Kazys Daugėla JAV). Lietuvoje ryšį su prieškarine fotografija palaikė Povilas Karpavičius ir Balys Buračas.
Per penkis pokario dešimtmečius pasikeitė kelios naujų fotografų kartos.
Nors šis faktas šiandien mus ir stebina, bet akivaizdu tai, kad fotografija tarybiniais metais buvo žymiai mažiau nei kitos meno šakos veikiama ideologinių apribojimų. Septintojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos fotografų Antano Sutkaus, Aleksandro Macijausko, Algimanto Kunčiaus, Romualdo Rakausko darbai, vaizduojantys kasdienišką, dažniausiai kaimo, gyvenimo realybę padarė nemažą poveikį visos tuometinės Tarybų Sąjungos fotografijai. Tuo laiku imta kalbėti apie Lietuvos meninės fotografijos mokyklą. 1969 metais buvo įkurta Lietuvos fotomenininkų draugija, pradėjusi vadovauti fotomenininkų parodinei ir leidybinei veiklai. Lietuvos fotografų darbais imta domėtis ir užsienyje.
Netrukus po to pasirodė kita fotografų banga – Virgilijus Šonta, Vitas Luckus, Romualdas Požerskis ir kiti, ėmęsi naujų temų. Jų akiratyje dažnai – tamsiosios gyvenimo pusės, nuotraukos tampa meniniu, dažnai tragiško gyvenimo dokumentu.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, lietuvių fotografija neteko ankstesnio visuomeninio užangažuotumo, fotografijos menas tapo konceptualiu, ir, kaip pastebi menotyrininkė Raminta Jurėnaitė, lietuviška fotografijos mokykla subiro į daug skirtingų variantų, susiliedama su bendru daugiakalbiu šiuolaikinės fotografijos peizažu.
Paulinos Mongirdaitės nuotraukoje – Maudymosi būdelės Palangos paplūdimyje apie 1904 metus