2024 metų balandžio mėnesį minime gražią rašytojos, poetės, pedagogės, visuomenės veikėjos, Lietuvos tradicinių vertybių puoselėtojos, poeto kunigo prelato Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932) mylimos dukterėčios sesers Kotrynos jauniausiosios dukters Danutės Lipčiūtės-Augienės (1914–2020) gimimo 110 metų sukaktį.
Danutė gimė 1914 m. balandžio 14 d. Bernotuose (Raseinių r.). Buvo tryliktas vaikas ūkininkų Kotrynos Mačiulytės-Lipčienės ir Juozo Lipčiaus šeimoje. Nugyvenusi ilgą ir turiningą gyvenimą, mirė 2020 m. spalio 22 d., eidama 107-uosius metus, dar tebesiaučiant COVID’o epidemijai, JAV Konektikuto valstijos Putnamo mieste. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido Putname veikiančiuose Palaimintojo Jurgio Matulaičio slaugos namuose.
Lipčių šeimoje išaugo septyni vaikai (Mikalojus, Julija, Teklė, Stasys, Algirdas, Elena ir Danutė). Visi jie paūgėję buvo apgyvendinti dėdės Jono Mačiulio-Maironio namuose Kaune. Maironis juos visus globojo ir išleido į mokslus. Danutė dėdės namuose gyveno ilgiausiai – net dešimt metų. Tuo laikotarpiu ji dažnai matydavo, kaip Maironis skaudžiai pergyvena, kad jo kūryba ir jis pats nepakankamai vertinamas. Tik dėdės ir jį globojusios sesers Marcelės dėka Danutė galėjo siekti mokslo, įgyti žinių ir tapti tikru kultūros žmogumi, puikia pedagoge, mama.
D. Lipčiūtė nuo aštuonerių metų amžiaus mokėsi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje. Besimokydama čia pamėgo literatūrą, pati pradėjo kurti eilėraščius, prozos ir dramos kūrinėlius. Viena jos pjesė 1930-aisiais, minint Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, net buvo suvaidinta gimnazijoje. Baigusi gimnaziją, įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Čia studijavo lituanistiką, prancūzų kalbą ir literatūrą, aktyviai dalyvavo ateitininkų draugijos „Šatrija“ veikloje. Studijas baigė 1937-aisiais. Gavusi Lietuvių-prancūzų draugijos stipendiją, išvyko į Paryžių, kur Sorbonos fonetikos institute 1937–1939 m. tobulino žinias, bendravo su tuo metu šiame mieste studijavusiais kitais lietuviais. Tarp jų buvo ir iš Plungės krašo kilęs jaunas dailininkas Paulius Augius-Augustinavičius (1909–1960), kurio grafikos kūrinių ciklas „Žemaičių vestuvės“ 1937–1938 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje buvo įvertintas Garbės prizu.
Danutės ir Pauliaus meilė, sugrįžus po studijų į Lietuvą, vainikuota vestuvėmis. Greitai vienas po kito jiems gimė keturi vaikai.
1939–1941 m. Danutė mokytojavo Kauno gimnazijose, kaip ir anksčiau buvo aktyvi ateitininkų draugijos „Šatrija“ narė. 1944 m., artinantis frontui, siekdami išvengti represijų, šeima pasitraukė į Austriją. Tokį sprendimą Danutė ir Paulius priėmė kartu, nes abu žinojo, kad tikėtina, jog likę Lietuvoje, mirčiai pasmerks ne tik save, bet ir vaikus – tada tiek Danutės, tiek ir Pauliaus artimieji nuo sovietų jau buvo nukentėję.
Sunkus tais paskutiniais karo ir pirmaisiais pokario metais buvo pabėgėlių gyvenimas svetur. Austrijoje mirtis pasiglemžė mažąjį sūnelį Saulių. Kiek atsitiesusi nuo netekties, šeima įšvyko į Vokietiją, ten kurį laiką gyveno pabėgėlių stovykloje. Vaikai buvo maži, duonos ne visada užtekdavo, bet kūrybos nepamiršo. Paulius pradėjo dirbti literatūros ir meno žurnalo „Mintis“ dailės skyriaus redaktoriumi, savo kūrinius eksponuodavo parodose, Danutės eilėraščiai buvo skelbiami leidinyje „Žiburiai“.
1949 m. Augustinavičiai su vaikais persikėlė į JAV. Ten gyvenimą kurti pradėjo dirbdami žemės ūkyje, bet greitai vėl sugrįžo prie kūrybos. Čia Danutė įsitraukė į „Šatrijos“ draugijos ir rašytojų veiklą, dalyvaudavo kūrybos vakaruose, kultūriniuose renginiuose, rašė eilėraščius, poemėles, prozos vaizdelius, pasakas, nedideles pjeses, pabandė jėgas publicistikoje, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje.
Danutė pirmuosius savo eilėraščius paskelbė 1932 m. moterų kūrėjų žurnale „Naujoji vaidilutė“. Vėliau jos kūrinius skelbė ir kiti leidiniai: „Aidai“, „Ateitis“ (Lietuva), „Žiburiai“ (Vokietija), „Eglutė“, „Draugas“, „Šv. Kalėdų aidai“, „Aidai“, „Ateitis“ (JAV) ir kt. Jos pjesės „Užburti vaikai“, „Ropė“, „Velykos“, „Kalėdų žvaigždė“, „Meškos mokykla“ buvo vaidinamos JAV lietuvių bendruomenės sambūriuose. Dauguma Danutės kūrybos skirta vaikams. Ne viskas dar skelbta – nemažai jos darbų liko rankraščiuose.
Išleistos D. Lipčiūtės-Augienės knygos:
,,Pupos pasaka“, Čikaga (1970), Vilnius (1995);
,,Močiutės dovanėlė-abėcėlė“, Čikaga (1976), Kaunas (2004);
,,Močiutės pasakos“, Čikaga (1983, 1985);
,,Eilėraščiai mažiems nedideliems“, Vilnius (1992).
Dalį šių knygelių iliustravo Danutės vyras.
Gyvendamas JAV, P. Augius-Augustinavičius dirbo komercinio meno įstaigoje, radęs laisvesnio laiko, kurdavo – tęsė „Žemaičių Kalvarijų“ ir „Žemaičių simfonijų“ ciklus, iliustravo knygas, dalyvaudavo parodose, sukūrė iliustracijas Vytauto Mačernio knygai „Poezija“ (tai buvo paskutinis jo darbas).
Po gana ankstyvos vyro mirties Danutė liko viena su vaikais – Rasa, Džiugu, Jurgiu, Rūta. Tuomet ji dirbo Čikagos Lojolos universitete, kuriame darbuotojų vaikai galėjo mokytis nemokamai, tad šiame universitete jie gavo puikų išsilavinimą.
Danutė rūpinosi vyro kūrybiniu palikimu: darbus padovanojo Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui bei Vilniaus universiteto Grafikos kabinetui. Taip pat stengėsi, kad Maironio lietuvių literatūros muziejų pasiektų JAV mirusių lietuvių rašytojų kūrybinis palikimas, konsultuodavo šio muziejaus darbuotojus.
Danutė labai ilgėjosi Lietuvos, tad, atsiradus galimybei, nuo 1976 m. čia vis atvykdavo. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, gimtinėje apsilankydavo beveik kasmet. Ji važiuodavo į tėviškę, aplankydavo ir buvusį Bernotų dvarelį, kur Maironis ir jos mama gimė, ten nuo 1989 m. veikiantį poetui Maironiui skirtą muziejų, Pasandravį, kur Mačiulių šeima kurį laiką ūkininkavo, susitikdavo su giminėmis, veždavo gėles į Betygalos kapines, kur amžinam poilsiui yra atgulusi jos mama, seneliai, kiti artimieji ir draugai, dalyvaudavo kultūros renginiuose Kaune ir kitose Lietuvos vietose, juose skaitydavo savo kūrybą.
Su Danute draugiškus santykius ilgą laiką palaikė Maironio žemietė, ilgametė buvusios Raseinių rajono Pikčiūnų aštuonmetės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, maironiečių būrelio įkūrėja ir vadovė, Maironio gyvenimo tyrinėtoja bei kūrybos puoselėtoja Valerija Bakšytė Rimkienė (1929–2021). Mokytoja Valerija surinko kone visų dar buvusių gyvų Maironį mylėjusių ir gerbusių artimų žmonių prisiminimus bei pasirūpino, kad jie nugultų ant popieriaus ir taip būtų išsaugoti.
Danutės Lipčiūtės-Augienės prisiminimai užrašyti 1975 metais. Šis tekstas iki šiol niekur nėra publikuotas, nėra taisytas, redaguotas – jis šiame žurnale skelbiamas pirmą kartą.
Jonelis vėžius gaudo
Gražios Bernotų, Maironio tėviškės, apylinkės. Luknės ir Sandravos upeliai, jų santaka, nuolaidūs ir statūs krantai, pilni lakštingalų, konvalijų, žibučių ir riešutų. Vaistažolių, žemuogių ir ramunių. Luknė nėra gili, bet vingiuota. Vietomis platesnė, vietomis – peršokama. Bet pilna žuvies ir vėžių. Užaugusi Pranutė labai skaniai išvirdavo vėžius. Taip ir matau raudonuojančius kupinose lėkštėse. Jonelis mėgdavo eiti vėžiauti. Dieną vėžiai miega. Gaudyti eidavo vakarais ar naktį. Naktigonėn išjoję ar tyčia žūklėn išsirengę kaimo vyrai, sudegiodavo šiaudų kūlius prie kranto. Tada nė balanos nereikėdavo žiebti tikrinant sietelius, kuriuose kabojo rūpestingai nuluptos varlės… Šiurpu dabar apie tai rašyti, o kartą esu ir pati vieną varlę lupusi… Atsimenu, sunkiai ją suradau, pykau ant garnių, kam jie varles išgaudo… Išalkę vėžiai, užuodę varles, ropoja iš urvų ir sulipa į sietelius užkandžiauti. Belieka pakelti sietelį ir surankioti smaguriautojus… Vėžių gaudymas vaikams – neeilinė pramoga. Žinoma, tėvai retai juos leidžia su šeimyna braižytis naktį. Mergaitėms ir netinka. Bet Jonelis išprašydavo. Iš ryto sesytėms, anksčiau jas prikėlęs, rodydavo pilnus kibirus knibždančių, ilgomis žnyplėmis apsikabinėjusių vėžių.
Kelionė pas vyskupą Motiejų Valančių
Jau kelinta diena Mačiulių kaime subruzdimas. Rengiamasi tolimon kelionėn. Į patį Kauną. Sartukai vaišinami avižomis, šukuojami šepečiu. Jie blizga lyg ką tik išsiritę iš kevalo kaštanai. Kelionė pas vyskupą Valančių sutvirtinimo sakramento! Jonuko mamytė svirne parinko drobės, gūnių, miliuko, čerkaso, staltiesių rietimų, kad būtų ką padėti po vadinamąja didžiule odine kepure, kurią rūpestingai pasiuvo kartu su gabiais ir nagingais kaimynais Vičiu, Gadliausku ir Butkais ir Bernotėlių kaimo. Vežimo apačia uštiesta šiaudiais ir išklota gūnia, kad vaikams būtų minkšta ir patogu sėdėti. Savi, kaimynų ir aplinkinių kaimų vaikai, lyg musės nuo medaus, nenuvejami. Stebi, klausinėja:
– Dėde, kada išvažiuosime?
– Juk sakiau, kad tuoj po vidurnakčio.
– O kad bus tamsu ir nieko nematysim…
– Užsimerksim ir matysim…
– O kodėl vyskupas Valančius pas mus negali atvažiuot? Mūsų daug, o jis – vienas, – klausia Marcytė, Jonuko sesuo.
– Rusai neleidžia važinėt, neleidžia teikt Sutvirtinimo sakramento.
– O kodėl reikia jų klausyt? Jie ne savo žemėj. Jie negali mums įsakyti, – priduria kaimynų berniukas.
– Jų daug ir jie ginkluoti. Nereikia jų be reikalo pykinti. Pamažu su jais apsidirbsim, vaikai…
– Žinoma, apsidirbsim. Išauš ir mums Laisvės rytas, – prabilo lig šiol tylėjęs Jonelis.
Katrytė dar maža. Ji nevažiuos. Ji trina akytes ir nubėga į namus. Pranutė bando savo jausmus išreikšti pirštų – nebylių – kalba, bet šiandien niekas neturi laiko ir kantrybės ją stebėti, su ja gaišti…
Šešėliai ima ilgėti. Vežimas paruoštas. Ratų ašys išteptos. Ką manai? 77 kilometrai kelio! Praeis ir dvidešimt valandų bebildant.
– Dėde, o kaip bus, jei vilkai mus užpuls?
– Et, vilkai gerų vaikų neėda!
– O kaip jie, kąsnio neatsikandę, žinos, kad mes geri?
– Kad kiekvienam ant kaktytės parašyta…
– O naktį, kaip matys vilkas?
– Žiburį uždegsim…
Vilkai… Vaikai buvo girdėję įvairiausių atsitikimų. Ne sykį pačiam Aleksandrui Mačiuliui reikėjo zovada nuo jų gelbėtis. Naktį važiuojant galima nuo jų apsiginti mėtant iš vežimo uždegtą šiaudų pėdą. Ugnies vilkai bijo. Bet vienam važiuojant tai nėra lengva. Dievo valia! Vieškelis išdžiuvęs, kelias geras, arkliai nušerti. Lig Betygalos – juokas, į Ariogalą – Dubysos pakrantėmis, ne miškais, ligi Čekiškės jau niūresnis kelias, Vilkijos tarpas – miškingiausias. Pasiekus Raudondvarį, jau kaip ir vietoje, nors kelio galas dar ilgas. Arkliai nuvargę, vaikai nebekantrūs. Ne tiek gyvenime pavojų nugalėta! Yra danguje galybė, kuri rūpinasi…
– Štiš tūpti, žvirbliai, rytoj prisikalbėsim. Visi žinot, kaip elgtis kelionėje?
– Taip, dėde. Jei žandarą tik pamatom, gulam ant pilvų, galvas kepurėmis apsimovę į vežimo dugną. Dėdė rietimus ant mūsų sumeti ir tylim, kol dėdė ims švilpauti.
Taip ir keliavo Jonukas su kaimynų vaikais į Kauną pas vyskupą Valančių Sutvirtinimo sakramentui gauti. Ir ne kartą taip Aleksandras Mačiulis vežė vaikus. Buvo drąsus ir sumanus, mokėjo rusų kalbą, turėjo pažinčių. Ne sykį susitikdavo kelionėje žandarą. Tas, prijojęs, žvelgdavo po būda. O ten – įvairiausi audiniai marguoja.
– Kur visa tai veži?– klausia.
– Į parodą. Ar nežinai? Kaune garsi paroda.
– Kad ir garsi, bet negirdėjau.
Nestabdė, neklausinėjo. Kiek pavažiavęs, Aleksandras Mačiulis ima švilpauti. Vaikai, lyg sliekai iš po rietimų išlenda. Visiems juoko – nesulaikysi. Kitiems dar kailis nutirpęs. O kad taip čiaudėti užsinorėtum! Ką tada dėdė sakytų žandarams?
Grįždamas A. Mačiulis lietuviškų knygelių į vežimo dugną prisidėjęs parveždavo, žmonėms išdalindavo.
Jonelis labai puikiai visus poterius vyskupui Valančiui išpylė ir drąsiai į klausimus atsakinėjo.
– Kuo būsi, kai užaugsi? – klausia jo vyskupas.
– Kunigu būsiu, – nė nemirktelėjęs atsako Jonukas.
– O vyskupu ar nenori būti?
Pasižiūrėjo tiesiai vyskupui Valančiui į akis Jonelis ir susimąstė. Neatsakė, bet nesijuokė. Matyt, neatrodė jam, kad kalbėta juokais.
Virginijos Babonaitės-Puplauskienės muotraukoje – Danutė Lipčiūtė-Augienė per savo paskutinįjį gimtadienį 2020 metais
Tekstą parengė Vita Šikšnytė Andrulienė, muziejininkė, restauratorė