Lietuvos krašto apsaugos sistemos kūrėjas atsargos plk. ltn. Jonas Užurka straipsnyje „Laisvės kovos ir rezistencinis pasipriešinimas 1940–1989 metais“ rašo:
Nuotraukoje (iš kairės): Juozas Kentra-Tauras, Elena Kentraitė-Snaigė, Ona Kentrienė-Motinėlė, Jonas Kentra-Rūtenis (stovi), Leonas Kentra-Sakalas (sėdi). Nuotrauka iš Kentros asmeninio archyvo. Fotografas nežinomas
„Traukiantis hitleriniai armijai, 1944-ųjų vasarą prasidėjo visuotinis partizaninis judėjimas, kurį aktyviai skatino Vakarų demokratijos. Jau 1945 m. Lietuvos miškuose buvo susibūrę daugiau kaip dešimt tūkstančių laisvės kovotojų. Pagal turimus duomenis galima teigti, kad būtent tada partizanų ir buvo susitelkę daugiausia. Partizanas Juozas Lukša-Daumantas mini, kad tuo metu buvo apie 30 tūkst. partizanų, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog nepriklausomybės metais Lietuvos kariuomenėje tarnavo 25–28 tūkst. karių, šis partizanų skaičius, atrodo, bus perdėtas. Tauta su ginklu rankose drąsiai stojo į žūtbūtinę kovą su nuožmiu okupantu. O kad kova buvo nuožmi, įtraukusi visą tautą, byloja ir tas faktas, jog prieš mūsų didvyrius į Lietuvą buvo mesta apie dešimt raudonųjų divizijų, aviacija, daugybė šnipų, provokatorių ir išdavikų.
Nuo 1945-ųjų partizaninis judėjimas pradėjo mažėti, nes 1945 m. vasario 9 d. Lietuvos Vyriausybė kreipėsi į tautą, ragindama nutraukti pasipriešinimą, o tų pačių metų birželio 3-iąją Sovietų Aukščiausioji Taryba, panaikinusi mirties bausmę, patvirtino amnestiją Lietuvoje. Po šių okupacinės valdžios nutarimų partizanų vadovybė, nors aiškiai nepasitikėdama okupantų pažadais, nusprendė nedrausti partizanams legalizuotis.“
Nuotraukoje – Rūtenio partizanų būrys. Kairėje antras stovi būrio vadas Jonas Kentra-Rūtenis, dešinėje pirmas priklaupęs – Juozas Kentra-Tauras, trečias – Leonas Kentra-Sakalas. Nuotrauka iš A.. Kentros asmeninio archyvo. Fotografas nežinomas
1945 m. sąjungininkams švenčiant Antrojo pasaulinio karo pabaigą, Lietuvoje vyko tikras „karas po karo“.
Kęstučio apygardos, įkurtos 1946 m. Vakarų Žemaitijos teritorijoje: Kaltinėnų, Laukuvos, Kvėdarnos, Šilalės valsčiuose veikė Jono Kentros-Rūtenio vadovaujamas partizanų būrys. Kaip teigia partizanų ryšininkas ir rėmėjas Titas Žymančius (g. 1930 m.), kilęs iš Kūtymų kaimo (Šilalės vlsč.), 1946 m. rudenį po Kūtymų, Jokūbaičių, Kelmutiškės ir kitus gretimus kaimus siautėjo provokatorių būrys. Apsimetinėjo, jog atvykę nuo Kražių, buvo apsirengę partizanų uniformomis. Terorizavo ir plėšė žmones. J. Kentros-Rūtenio būrio partizanai (kartu su jais ir T. Žymančius) norėjo provokatorius pagauti. Vienoje vietoje jau galėjo paimti, bet partizanai pabijojo rizikuoti niekuo dėtų žmonių galimomis aukomis. Po to provokatoriai išsprūdo ir kiek vėliau vienas iš jų buvo pastebėtas Tauragėje, vilkintis kapitono uniformą.
Laikraštyje „Tremtinys“, išleistame 1988 m., Kęstutis Balčiūnas rašo, kad Jonas Kentra-Rūtenis, turėjęs ir Lukšto slapyvardį, vadovavo Rūtenio, o nuo 1949 m. – ir Lukšto būriui. 1950–1951 m. vadovavo Šalnos tėvūnijai (tėvūnijomis buvo vadinami partizanų rajonai – aut. pastaba). Rūtenio-Lukšto būrio trečiojoje kuopoje nuo 1946-ųjų, išskyrus J. Kentros-Rūtenio brolius Juozą-Taurą ir Leoną-Sakalą, kovojo Antanas Žilys-Zubrys, Konstancija Stankutė Žilienė-Laima, Juodaakė, Zubrienė, Bronius Augustinavičius-Pentinas, Jonas Grušinskas-Galiūnas, Albinas Kentra-Šarkis, Jonas Kentra-Tigras, partizanai Perkūnas, Aidas ir kiti. Šio būrio pirmajam skyriui vadovavo Algirdas Liatukas-Vasaris, antrajam – Simas Budreckas-Algirdas, į mišką išėjęs 1946 m., prieš tai dirbęs buhalteriu Burbiškių mašinų-traktorių stotyje (MTS) prie Pagėgių.
Paminklas žuvusiems Rūtenio-Lukšto būrio Perkūno skyriaus partizanams Lentinės kaime (Šilalės raj.) 1949 m. spalio 19 d. Algirdo Aušros nuotrauka iš BPLC archyvo
Tinklalapyje Genocid.lt skelbiama, kad Lukšto būrys iš anksčiau susidariusios mažesnės partizanų grupės ir naujų kovotojų susiformavo 1947 m. rudenį ir iki 1953 m. keliais skyriais aktyviai veikė trikampyje tarp Rietavo–Šilalės ir Rietavo–Kaltinėnų kelių. Jam ilgai vadovavo iš Gūbrių kaimo kilęs partizanas Jonas Kentra-Rūtenis, todėl būrys vadintas jo slapyvardžiu. Jį būtų galima vadinti Kentrų būriu, nes jame kovojo ir vado broliai Juozas, Leonas, sesuo Elena ir jų giminaičiai iš Gūbrių: Albinas Kentra-Šarkis ir Jonas Kentra-Tigras, iš Alkupio: Kazys Kentra-Papartis ir Stasys Kentra-Dagilis.
Pasak Jono Kentros-Rūtenio brolio Albino, kai buvo organizuojamas būrys, kovotojų pasirinkimą nulėmė stiprios dvasinės ir moralinės savybės. Todėl šį būrį ilgą laiką lydėjo sėkmė: „Už Lietuvą mes mirti nebijojome.“
A. Kentra sakė girdėjęs, kaip Rūtenis savo būrio kovotojams sakė, jog nereikia šaudyti į nugarą bėgantiems rusų kareiviams, nes jie prievarta yra mobilizuoti į kariuomenę. Bet tuomet jis nežinojo, kad kaunasi su karo nusikaltėliais – Vetrovo armija. Ši vieną dieną tremdama čečėnų tautą ir negalėdama štutbekeriais (sunkvežimiais) įvažiuoti į Kaukazo kalnuose esančias gyvenvietes, lipo pėsčiomis takais į kaimus, suvarę gyventojus į didesnius pastatus, juos sudegino. Po to ši armija buvo permesta į Ukrainą, iš ten – į Lietuvą.
J. Kentra-Rūtenis, legendinis partizanų būrio vadas, buvo labai sumanus, sugebėjęs drąsą derinti su gera konspiracija ir tolerancija ryšininkams ir rėmėjams. Todėl jo vadovaujami būrai ilgai nepatyrė didelių nuostolių, turėjo didelį palaikymą gyventojų tarpe. Pats vadas buvo sužeistas 17 kartų, sunkiai valdė dešinę ranką, bet sugebėdavo išvengti priešo nelaisvės, drąsiai vedė būrius į kovą su okupantais. Kol galėjo, atsisakydavo perimti vadovavimą aukštesnėse struktūrose, nes buvo įsitikinęs, kad būdamas būrio vadu jis galės nuveikti daugiau. Bet įkalbėjus ir paskyrus aukštesnėms pareigoms, jo vadovaujamas pasipriešinimo okupantams junginys buvo didžiausia tuo metu išlikusi partizanų struktūra Lietuvoje. Kaip jis pats yra sakęs savo seseriai partizanei Elenai-Snaigei, tuo metu jo vadovaujami partizanų junginiai kontroliavo teritoriją nuo Baltijos jūros iki Raseinių. Ryšininkai jį vadindavo Vytautu Didžiuoju. J. Kentra-Rūtenis partizanavo septynerius metus.
Sprendžiant iš fotografijų, kuriuose Šalnos tėvūnijos vadas J. Kentra-Rūtenis stovi kartu su bendražygiais ir rankose laiko ginklą, pasak ekspertų, jis naudojo V. Degteriovo 1940 m. sukonstruotą 7,62 mm kalibro pistoletą-kulkosvaidį PPD-40 (rus. ППД-40, пистолет-пулемёт Дегтярёва).
Petro Varaniaus namo Geniotų kaime (Šilalės raj.) ir partizanų Šalnos tėvūnijos slaptavietės (bunkerio) planas. Baudžiamoji byla Nr. 42459. Lietuvos ypatingojo archyvo kopija
Ginklo PPD-40 pirmtakas PPD-34 buvo sukurtas 1934 m., o į ginkluotę priimtas 1935 m. Jis naudojo 7,62 mm šovinius (7,62×25 mm Tokarev) – nežymiai modifikuotus Mauzerio C96 šovinius (7,63×25 mm Mauser), kuriuos naudojo ir metais anksčiau į ginkluotę priimtas savitaisis pistoletas TT-33. Bendras TT-33 ir PPD-34 kalibras leido ne tik naudoti tuos pačius šovinius, kas lengvino šaudmenų tiekimą, bet ir vamzdžių gamybai naudoti tą pačią technologinę įrangą.
PPD-34 konstrukcija gana paprasta. Taikiklis sugraduotas nuo 50 iki 500 m. Priėmus į ginkluotę PPD-34, jį gamino nedidelėmis serijomis. Pirmieji keli gaminimo ir naudojimo metai atskleidė kai kuriuos trūkumus, todėl 1938 m. konstruktoriai ginklą modernizavo. Buvo patobulinta šovinių dėtuvės įtvirtinimo sistema, pakeista gamybos technologija. Modernizuotas modelis pavadintas PPD-34/38.
Tuo metu daugelio pasaulio valstybių (išskyrus Austriją ir Suomiją) generolai PPD-34/38 nelaikė rimtu ginklu. Tas pats buvo ir Raudonojoje armijoje. 1939 m. vasarį TSRS Gynybos liaudies komisariatas pasiūlė nutraukti PPD-38 gamybą, o naudojamus – pašalinti iš dalinių. Šį sprendimą grindė tuo, kad pistoletas-kulkosvaidis yra mažai efektyvus ginklas ir retai tegali būti naudingas. Surinkti PPD atsidūrė sandėliuose. Tačiau gamyba nebuvo sunaikinta, nes nedideles PPD-38 partijas gamino NKVD pasienio kariuomenei.
Tikroji pistoletų-kulkosvaidžių vertė paaiškėjo TSRS-Suomijos kare. Raudonosios armijos vadovybė, pamačiusi suomių automatininkų (karių, ginkluotų pistoletais-kulkosvaidžiais Suomi) efektyvumą, liepė sandėliuose gulėjusius PPD perduoti į Karelijoje kovojusius dalinius. Surinko ir pasieniečių turėtus PPD. Į frontą buvo perduoti ir sandėliuose buvę Fiodorovo automatai. PPD gaminusios gamyklos ėmė dirbti trimis pamainomis.
1940 m. pradėtas gaminti dar sykį modernizuotas PPD variantas PPD-40. Vėl buvo patobulintas diskinės dėtuvės tvirtinimas, imti naudoti patobulinti diskai.
Paminklas Šalnos tėvūnijos vadui, buvusiam Rūtenio Lukšto būrio vadui Jonui Kentrai-Rūteniui prie kelio Šilalė–Laukuva. Algirdo Aušros nuotrauka iš BPLC archyvo
PPD-38 ir modernesnį variantą PPD-40 naudojo ir Vokietijos-TSRS karo pradžioje. Bet netrukus PPD pakeitė patikimesnis ir pigesnis PPŠ-41. Nežiūrint į patobulinimus PPD-40 gamyba buvo per sudėtinga, todėl karo metui netinkama. Be to, 1941 m. pabaigoje Vokietijos kariuomenė okupavo Tulą ir Sestrorecką, kur ir buvo gaminami PPD-40.
Vokietijos kariuomenė naudojo trofėjinius PPD-40. Vokiškoje ginklų nomenklatūroje jie buvo vadinami MP 716(r), jais ginklavo kai kuriuos užnugario dalinius. Šovinius naudojo arba trofėjinius 7,62×25 mm TT, arba skirtus Mauzeriams 7,63×25 Mauser.
Pistoletas-kulkosvaidis PPD-40 buvo gana retas ginklas: trumpesnis ir lengvesnis už automatą PPŠ, patogesnis nešioti. Todėl jį turėjo tik nedaugelis Lietuvos partizanų vadų.
Partizanų ryšininkas Alfonsas Jašinskas-Žaibas yra pasakojęs, kad būrio vadas J. Kentra-Rūtenis, gavęs kvietimą po mėnesio nuvykti į partizanų vadų susitikimą prie Tauragės ir Šilalės valsčių ribos, ėjo pėsčiomis kartu su juo. Rūteniui per ryšininkus buvo perduota žinia, kad tai galėjo būti enkavėdistų pasala, nes tuo metu vyko įnirtingi mūšiai ir būrio vadas nelabai pasitikėjo gauta informacija, kadangi jam (tikėtina dėl ryšininkų kaltės) nebuvo paaiškinta ir perduota visa reikalinga informacija apie planuojamą susitikimą. Kai jie priartėjo prie sutartos vietos, Rūtenis liepė Žaibui eiti vienam ir pasakyti tokią legendą, jog vadas serga ir todėl jis negalėjo ateiti į susitikimą. Bet Rūtenis liepė Alfonsui viską ištirti, ar tai ne pasala, ir pasakyti susirinkusiems, kad Rūtenį jis atves į kitą vadų susitikimą. Kai Jašinskas paklausė Rūtenio, ar nuėjusio jo nesuims, jis atsakė, kad „ne tavęs, o manęs jiems reikia“. Grįžęs ryšininkas vadui pasakė, kad situacija nepatikima, todėl Rūtenis nusprendė neiti į numatytą susitikimą. Tąkart vadų susitikimas įvyko, bet J. Kentra-Rūtenis savo vadovaujamų būrių veiklos tame susitikime taip ir nepristatė, todėl partizanų dokumentuose mažai išliko informacijos apie J. Kentros-Rūtenio vadovaujamų būrių veiklą.
Rūtenio-Lukšto būrio slaptavietės (bunkerio) Šilų–Girėnų miške vaizdas po rekonstrukcijos. Algirdo Aušros nuotrauka iš BPLC archyvo
Partizanų gretos labiausiai retėjo dėl nuolatinių išdavysčių, nes priešas sugebėjo į partizanų ryšių sistemas, būrius ir štabus infiltruoti agentus, kurie okupacinei kariuomenei palengvino laisvės kovotojų naikinimo darbą. Dėl išdavysčių kentėjo ne tik partizanai, bet ir jų rėmėjai, todėl didėjo tarpusavio nepasitikėjimas ir įtarumas situacija, labai naudinga priešui.
Tuo metu partizaninio judėjimo vadai jau suprato, kad jie visi yra pasmerkti mirčiai ir kad karo su okupantais vieni nelaimės. Kaip prisimena A. Kentra, brolis Rūtenis yra sakęs: „Mes esame pasiruošę išvaduoti Lietuvą patys, bet tik prasidėjus tarptautiniam konfliktui tarp didžiųjų valstybių.“ Tai reiškė, kad Lietuvos partizanai laukė pagalbos iš Vakarų, bet nesulaukė. Nesulaukę žadėtosios paramos iš Vakarų valstybių, partizanai labai stokojo ginklų ir amunicijos. Esant tokiai situacijai, apie rimtesnį pasipriešinimą šimteriopai gausesniam ir iki dantų ginkluotam priešui negalėjo būti ir kalbos. Todėl partizanai tuo metu ilgesnių kautynių su okupantais stengėsi išvengti. Būrių vadų susirinkimuose ne kartą buvo aptariamas siūlymas pasitraukti jiems į Vakarus, prasiveržiant per Prūsiją Vokietijos sienos link naktimis nedidelėmis grupėmis, bet Rūtenis pasakė: „Negarbinga, visų neišsivesim.“
Albinas Kentra pasakojo, kad jų namuose niekada nebuvo barnių. Ir tik vieną kartą mama barė Joną. Nes kai jis mokėsi trečioje progimnazijos klasėje Švėkšnoje, vyresnieji gimnazistai pasikvietė jį į egzaminą, paslėpė klasės kampe, užmaskavo, ir kai klasėje atplėšė iš ministerijos gautą raštą su dviem uždaviniais, Jonas išsprendė vyresnės klasės egzaminų užduotis. Visi nusirašę pradėjo netyčia juoktis ir tik vėliau mokytojai suprato gimnazistų klastą. Todėl mama Jonui sakė, kad dėl jo buvo sugadintas valstybinis egzaminas.
Lukšto būrio partizanai. Iš kairės: A. Rimkus-Tarzanas ir S. Budreckas-Algirdas. Rietavo Oginskių kultūros muziejaus nuotrauka. Fotografas nežinomas
Pradžios mokslus Jonas baigė Tauragėje, o po to tėvas jį perkėlė mokytis į Švėkšnos progimnaziją, kur baigė 4 klases. Kentrų šeimai persikėlus gyventi į Gūbrius, Jonas gimnaziją baigė Šilalėje. Mokslai jam sekėsi gerai. Jaunesni Kentrų vaikai lankė Nevočių pražios mokyklą, kur sklandė įvairios kalbos apie gabius ir šiek tiek padykusius Kentrų vaikus. Vėliau apie labai gabius ir išprususius Kentrų vaikus kalbėjo ir Šilalės gimnazijoje.
Dėl Lietuvos laisvės Kentrų šeimos nariai sumokėjo didžiausią kainą: sesuo Ona Kentraitė-Rasa, Lukšto būrio ryšininkė, sovietų suimta 1947 m. gruodžio 27 d. Jai buvo skirta penkerių metų bausmė kalėti Užpoliarės ir Salechardo lageriuose Tiumenės srityje. Broliai Juozas Kentra-Tauras ir Leonas Kentra-Sakalas žuvo 1949 m. spalio 21 d. Lentinės kaime (Šilalės r.). Elena Kentraitė-Snaigė, Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės Šalnos tėvūnijos Lukšto būrio partizanė, ryšininkė, suimta bunkeryje 1950 m. liepos 28 d., nubausta dešimties metų tremties Irkutsko srityje.
Kaip papasakojo buvęs partizanų ryšininkas Titas Žymančius, 1947 m. pradžioje Palokysčio kaime pas Majutę dienojo J. Kentros-Rūtenio būrys, kokie 7 ar 8 vyrai. To nežinodami, atsitiktinai į sodybą užėjo stribai iš Šilalės. Kai stribas Jurgilas atidarė duris, jį iš karto nušovė partizanas Biliūnas, tačiau kitas stribas Razbadauskis spėjo pasistatyti kulkosvaidį ir pradėjo šaudyti į namą. Tada partizanas Leonas Kentra-Sakalas iššoko pro langą, prislinko prie namo kampo ir tą Razbadauskį (buvusį labai bjauriu stribu) nušovė. Vėliau besišaudant žuvo dar vienas stribas. O stribui Čeikiui labai pasisekė – nors partizanai užmetė jam ant nugaros granatą, bet ši nesprogo.
Kęstučio apygardos Aukuro-Butageidžio rinktinės partizanai palaikė glaudžius ryšius su Žemaičių apygarda, suformuota 1946 m. Kęstučio apygardos vadų pastangomis Žemaičių apygardos vadu 1948 m. pavasarį tapo Vladas Montvydas-Žemaitis. Aušrelės būryje kovojęs partizanas Jonas Kentra-Tigras (g. 1924 m.) paskirtas Žemaičių apygardos ryšių karininku – Žvalgybos ir ryšių skyriaus viršininku. Žemaičių apygardos štabo nariais tapo Jonas Kentra-Rūtenis, Lukštas ir jo brolis Juozas Kentra-Tauras.
Paminklas žuvusiems Vakarų Lietuvos (Jūros) srities, Žemaičių apygardos, Kęstučio apygardos, Šalnos tėvūnijos, Rūtenio-Lukšto būrio partizanams Šilalėje. Atidengtas ir pašventintas 1998-ųjų rudenį. Vlado Liatuko nuotrauka
1948 m. gegužės 5 d., organizavus Jūros partizanų sritį, kurią sudarė dvi Žemaitijos partizanų apygardos – Žemaičių ir Kęstučio, dar vadintą Vakarų Lietuvos sritimi (VLS), vadu išrinktas Jonas Žemaitis-Vytautas (iki 1948 m. birželio 8 d. – aut. pastaba). Tarp Žemaičių (V. Montvido-Etmono) ir Kęstučio (H. Danilevičius-Vidmanto) apygardų vadų bei štabo nario Jono Kentros-Rūtenio ryšį palaikė Zenonas Paulikas-Klajūnas.
1949 m. vasario 10–20 d. Radviliškio raj., Minaičių kaime, įvyko visos Lietuvos partizanų apygardų suvažiavimas, kuriame buvo paskelbta apie vieningos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) įkūrimą, priimta politinė deklaracija, kurioje konstatuota, kad LLKS Taryba yra aukščiausias politinis Lietuvos organas, iki bus atkurta demokratinė, nepriklausoma Lietuvos valstybė. Ši deklaracija paskelbė Lietuvos nepriklausomybę okupacijos sąlygomis.
Deklaraciją pasirašė: Petras Bartkus (g. 1925-05-30, slapyvardis Žadgaila, Dargis, Rimgaila, Vargietis, Dainius, Sąžinė, Mažrimas), Kęstučio apygardos štabo viršininkas, Aleksandras Grybinas (g. 1920-09-20, slapyvardis Faustas), Tauro apygardos vadas, Leonardas Grigonis (g. 1906 m., slapyvardis Užpalis, Žvainys, Krivis, Danys), Prisikėlimo apygardos vadas, Vytautas Gužas (g. 1919 m., slapyvardis Kardas, Mindaugas, Valentinas, Zigmas, Galiandra), Vakarų Lietuvos srities štabo viršininkas, Bronius Liesys (g. 1922-04-16, slapyvardis Naktis, Kaukas, Dainius, Ėglis), Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas, Adolfas Ramanauskas (g. 1918-03-06, slapyvardis Vanagas), Dainavos apygardos vadas, Juozapas (Juozas) Šibaila (g. 1905-03-18, slapyvardis Merainis, Diedukas), Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas ir Jonas Žemaitis (g. 1909-03-15, slapyvardis Vytautas, Darius, Adomas, Ilgūnas, Matas, Mockus, Tylius, Žaltys), Vakarų Lietuvos (Jūros) srities, kurią sudarė Kęstučio ir Žemaičių apygardos, vadas.
Deklaracijos pasirašymo metu Žemaičių apygardai vadovavo Vladas Moñtvydas (g. 1911-09-09, slapyvardis Žemaitis, Etmonas, Algimantas, Dėdė, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų tarybos narys), Kęstučio apygardai – Henrikas Danilãvičius (g. 1922 m., slapyvardis. Vidmantas, Danila, Kerštas, Žinys, Algis). Visi Deklaracijos signatarai žuvo.
Suvažiavime J. Žemaitis-Vytautas išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku, taip pat jis laikinai ėjo ir gynybos pajėgų vado pareigas. Jam suteiktas partizanų generolo laipsnis.
LGGRTC paminklinis ženklas Šilalės raj., Gūbrių k. prie partizanų Kentrų namo. Algirdo Aušros nuotrauka iš BPLC archyvo
J. Užurka straipsnyje „Laisvės kovos ir rezistencinis pasipriešinimas 1940–1989 metais“ pabrėžė: „Lietuvos išlaisvinimo ir partizaniniam ginkluotam pasipriešinimui prieš sovietų armiją ir jos okupacinę valdžią vadovavo Vyriausioji vadovybė. Lietuvos teritorija buvo padalyta į tris sritis, jos suskirstytos į apygardas. Jos turėjo po keletą rinktinių, susidedančių iš smulkesnių padalinių.
Pietų Lietuvos sritis jungė dvi apygardas – Tauro apygardą, kurioje veikė Geležinio Vilko, Vytauto Didžiojo, Žalgirio, DLK Gedimino, Birutės, Kęstučio rinktinės, kovojusios Prienų, Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių, Lazdijų, Alytaus ir Kauno apskrityse, ir Dainavos apygardą, turėjusią Partizano Kazimieraičio, Dzūkų, Šarūno, Geležinio Vilko rinktines, veikusias Alytaus, Trakų, Varėnos ir Lazdijų apskrityse.
Vakarų Lietuvos sritį jungė trys apygardos – Kęstučio, Žemaičių, Prisikėlimo, į kurias įėjo šiose apskrityse veikusios rinktinės: Lydžio-Aukuro-Butageidžio rinktinė – Tauragės ir Šilutės apskrityse; Žebenkšties-Šerno-Savanorio, Knygnešio-Gintaro-Birutės; Žalčio-Naro-Vaidoto – Raseinių apskrityse; Vytauto Didžiojo-Atžalyno-Šiaulių – Šiaulių apskrityse; Lietuvos laisvės gynėjų-Trijų lelijų – Jurbarko apskrityje; Šatrijos-Atsikūrimo – Telšių apskrityje; Alkos – Mažeikių apskrityje; Kardo – Kretingos apskrityje; Kovo-Povilo Lukšio – Kėdainių apskrityje; Maironio-Voverės-Kun. Žvelgaičio ir Lietuvos žalioji – Šiaulių ir Joniškio apskrityse.
Rytų Lietuvos Karaliaus Mindaugo sritis buvo sudaryta iš penkių apygardų: Vytauto, kurioje veikė Sakalo-Šarūno-Liūto rinktinė Utenos apskrityje; Tigro rinktinė – Švenčionių apskrityje; Lokio rinktinė – Zarasų apskrityje; Tumo Vaižganto rinktinė – Kupiškio ir Rokiškio apskrityse; šiose apskrityse kovojo ir Algimanto apygardos Šarūno, Kun. Margirio rinktinės bei Žalioji rinktinė Panevėžio apskrityje. Vyčio apygardoje kovojo Panevėžio-Krištaponio-Gedimino rinktinė – Panevėžio apskrityje; Ukmergės-Briedžio-Gedimino – Ukmergės, Kėdainių apskrityse; Didžiosios Kovos apygardoje kovojo Rinktinė A – Trakų apskrityje, Rinktinė B – Ukmergės apskrityje.“
Partizanų atminimo stulpelis Algirdo Aušros nuotrauka
Kęstučio ir Žemaičių apygardų partizanų būriai kartu dalyvaudavo mūšiuose. Veiviržėnų, Gargždų kuopų partizanai Rambyno būrio sudėtyje kartu su Aukuro rinktinės Pilies būrio vado Stanislovo Būdvyčio-Lendrės kovotojais 1948 m. birželio iš 7-osios į 8-ąją naktį užpuolė Veiviržėnų valsčiaus paštą, nupjovė telefoninio ryšio, jungiančio su Pėžaičiais ir Endriejavu, laidus, sugadino komutatorių, užėmė MGB poskyrio pastatą. Puolimui buvo kruopščiai pasiruošta, kiekvienam partizanui buvo duota užduotis. Įsiveržime dalyvavo apie 30–40 kovotojų, iš vakaro pasiskirsčiusių į 3 grupes aplink miestelį, ryšininkams buvo pavesta stebėti apylinkes. Partizanai, įsiveržę į MGB būstinę, paėmė ten buvusius ginklus, sunaikino dokumentus, išlaisvino ryšininką Joną Riauką. Per susišaudymą žuvo 3 stribai ir 1 milicijos pagalbininkas. Nemažai sužeista „liaudies gynėjų“. Partizanai nuostolių neturėjo. Užėmę Veiviržėnus, sugiedojo Lietuvos himną. Tai buvo Žemaitijos krašto Lietuvos laisvės kovotojų triumfas.
Puolimui vadovavo Pušies būrio vadas, Lydžio-Aukuro rinktinės Marso rajono (tėvūnijos) štabo narys Petras Balčinas (Balčiūnas), Jono, slap. Pušis, Radvila (g. 1918 m. Kvėdarnoje). Radvilos slapyvardžiu pasirašydavo dokumentuose: rašydavo atsišaukimus, rinkdavo medžiagą ir siųsdavo apygardų vadams, tvirtus ryšius palaikė su buvusiu Žemaičių apygardos vadu J. Žemaičiu-Vytautu, Geniu, Klebonu. 1949 m. balandžio mėn. P. Balčinas-Pušis paskirtas Butigeidžio (Butageidžio) rinktinės Dariaus tėvūnijos vadu. 1950 m. vasario 9 d. ir gegužės 5 d. vadovavo užimant Endriejavo miestelį. 1951 m. liepą paskirtas vadovauti Butigeidžio rinktinei.
Mečys Bačkauskas-Kantas sėdo ant arklio ir laikydamas trispalvę jojo Veiviržėnų miestelio gatvėmis skanduodamas „Tegyvuoja laisva Lietuva“. Išžygiuodami partizanai užtraukė dainą:
Drebėkit visi bolševikai
Jums kerštas ateina baisus,
Nes jums planai nepavyko,
Nušluos jus nuo žemės visus…
Vėliau MGB pareigūnų suimtas Veiviržėnų miestelio užpuolimo dalyvis Antanas Jonušas-Vilkas parodymuose teigė: „1946 m. vasarą, gyvendamas Šilalės rajono Gvaldų kaime, buvau Nemuno gaujos ryšininkas. Gaujai vadovavo Stasys Paulavičius-Rambynas, Direktorius. Kaip ryšininkas, turėdamas Lapės slapyvardį, rinkau ir pranešdavau žvalgybinio pobūdžio žinias. 1946 m. lapkričio mėn., bijodamas būti suimtas už ryšius su banditais, įstojau į Nemunoׅ gaują ir priklausiau jai iki tos dienos, kai buvau sulaikytas. Iki 1947 m. pavasario buvau eilinis. 1947 m. gegužės mėn. Nemuno gauja buvo pavadinta Pilimi, o aš – paskirtas būrio vado Rambyno pavaduotoju. 1947 m. birželio mėn. iš pareigų buvau pašalintas ir paskirtas skyrininku. 1951 m. birželio mėn. operacijos metu Šilalės raj. Grimzdų kaime Pilies būrio vadą Rambyną VSM kareiviai nukovė. Nuo to laiko iki 1952 m. pabaigos vadovavau būriui ir jį pradėta vadinti Vilko gauja. 1952 m. gruodžio mėn. buvau paskirtas Dariaus rajono vadu. Šiam rajonui priklausė ir man buvo pavaldūs trys būriai: Pilies, Jūros ir Geležinio vilko. Tas pareigas ėjau iki 1954 m. birželio 21 d., t. y. iki sulaikymo dienos. 1952 m. gruodžio mėn. Dariaus raj. priklausė ir man buvo pavaldūs 35 banditai. Jie buvo ginkluoti kulkosvaidžiais, automatais, šautuvais, pistoletais bei granatomis ir turėjo reikiamą šovinių kiekį. Aš turėjau šautuvą SVT, pistoletą ir granatą: sulaikant ginklai iš manęs buvo paimti. 1953–1954 m. laikotarpiu daugumą ,Dariaus rajono banditų VSM organai likvidavo ir pastaruoju metu man tepriklausė 7 žmonės, būtent: Stasys Eitutavičius-Žaibas, Bronius Bačkauskas-Bijūnas, Petras Oželis-Jaunutis, Jukna-Švyturys, Kazys Poška-Granitas. Juozas Tautkus-Genys ir Steponas Venckus-Švytrūnas. 1948 m. birželio mėn. aš ir kiti gaujos dalyviai užpuolėme Priekulės raj. Veiviržėnų miestelį, kur nukovėme keturis liaudies gynėjus.“ A. Jonušo-Vilko parodymai publikuoti 1968 m. išlestame LTSR Mokslų akademijos „Archyvinių dokumentų IX rinkinyje“.
Paminklas partizanams Alkupio Sventkalnyje. Algirdo Aušros nuotrauka
Nors Lentinės kaimas yra prie pat Šilalės miesto, enkavėdistų, stribų ir Rūtenio vyrų keliai čia susikryžiavo net kelis kartus. Kaip pasakoja buvęs Rūtenio būrio ryšininkas T. Žymančius, 1948 m. spalio 3 d. Lentinės-Kūtymų kelyje trys Rūtenio būrio partizanai užpuolė Šilalės stribus. Šie važiavo keliu, o partizanai užpuolė iš miško. Nušovė leitenantą Gieskį (bjauriausias stribas, mušeika, nors ir lietuvis) ir sužeidė kapitoną Načetyrevą.
„Rūtenio-Lukšto būrys buvo ypatingas, su rinktiniais aukštos moralės vyrais ir moterimis, todėl kelerius metus kovojo beveik be netekčių. Pirmoji nelaimė ir mirtis būrį aplankė 1949 m. rudenį, kai jie ėjo iš ilgo žygio pavargę, apsistojo pailsėti sodyboje ir joje buvo apsupti. Ten kovoje žuvo brolis Leonas-Sakalas ir Juozas-Tauras, dengę atsitraukiantį partizanų būrį ir taip visus juos išgelbėję nuo pražūties“, – apie skaudžias netektis pasakojo A. Kentra.
1947 m. spalį, žuvus Rūtenio būrio vyrams, suformuotas Lukšto būrys, kuriam vadovavo Kazys Bagdonas-Ūdra (g. 1904 m. Tūbinėse, Šilalės valsč.). Kadangi jis turėjo slapyvardžius Ūdra, Lukštas, Kurmis, būrys gavo Lukšto pavadinimą.
Bagdonas Kazys, Stasio, yra buvęs Šaulių sąjungos Tūbinių būrio vado pavaduotoju, išėjo partizanauti 1944 m. Suorganizavo grupę, kuri prisijungė prie Perkūno, vėliau – prie Pociaus Antano, Stanislovo-Tauro (g. 1919 Džiaugėnuose, Šilalės valsč., partizano nuo 1945 m.) vadovaujamo būrio Lydžio rinktinės 3-osios kuopos sudėtyje. 1947 m. netoli Tenenių (Piliakalnio apyl.) čekistams apsupus A. Pocių-Taurą su dviem kitais partizanais, negalėdamas prasiveržti, Tauras nusišovė. Išniekintas jo kūnas gulėjo numestas Vainuto gatvėje. K. Bagdonas Tauro būryje turėjo slapyvardį Kurmis.
1947–1948 m. Lukšto būrį sudarė 2 skyriai, vienam vadovavo pats K. Bagdonas-Ūdra, kitam – J. Kentra-Rūtenis. 1948-aisiais būriui buvo prijungta Klaipėdos krašto teritorija. 1948 m. gruodžio 12 d. Bruškių kaimo dalyje, vadinamosiose Vėrėse, žuvus K. Bagdonui-Ūdrai, Lukšto būriui vadovauti paskirtas Kazys Stulga-Taifūnas. Dėl K. Stulgos-Taifūno vadovavimo būriui abejojama, nes MGB duomenimis, 1949 m. kovą Lukšto būriui oficialiai vadovavo Jonas Kentra-Rūtenis. Vėliau šis būrys ilgai buvo vadinamas Rūtenio-Lukšto vardu. J. Kentrai-Rūteniui tapus būrio vadu, vadovauti 2-ajam skyriui pradėjo Juozas Gružinskas-Galiūnas, Kęstutis, tačiau neilgam. 1949 m. balandžio mėn. šis skyrius buvo perduotas Žemaičių apygardai, o J. Gružinską-Galiūną perkėlė į Aušrelės būrį.
Koplytėlė Alkupio Sventkalnyje. Algirdo Aušros nuotrauka
Rūtenio-Lukšto būrio partizanai, gavę nepatikrintos informacijos bei įtarę savo vadą K. Stulgą-Taifūną bendradarbiavimu su MGB organais, jį sušaudė. Taip pat 1949 m. liepos 30 d. buvo nušautas K. Stulgos sesers vyras Juozas Stulga, Juozo, kartu su žmona Elžbieta Stulgiene, Povilo, iš Šiaudalių kaimo. Aiškių žinių ir patikimos informacijos, kad Stulgos būtų bendradarbiavę su MGB agentais, partizanai neturėjo ir vėliau ji nepasitvirtino.
Nušauto J. Stulgos sūnus Rudolfas pasakojo, kad partizanai stipriai mušė jo tėvą, apkaltinę išdavyste. Kai J. Kentra-Rūtenis į namą atvedė surištomis rankomis J. Stulgą, E. Stulgienė pradėjo įžeidinėti partizanus, sakydama, kad nušautų ją, o ne vyrą. Rūtenis atsakė, kad sušaudys juos abu, ką ir padarė.
1985 m. vasario 27 d. LTSR KGB pirmininko pavaduotojui generolui majorui G. K. Vaigauskui Šilalės raj. KGB skyriaus operatyvinio įgaliotinio vyr. leitenanto V. N. Burenino parengtose išvadose rašoma:
„Dirbant su Juozo Stulgos, Juozo, gim. 1905 m. Vizbarų kaime, Tauragės raj., nepartinio, gyvenusio Šiaudalių kaime, Šilalės rajone, kartu su Šilalės liaudies gynėjų būrio kovotojais 1945 m. rugpjūčio mėn. nustatėme [J. Stulgos] nusikalstamus ryšius su ginkluota nacionalistine banda Perkūnas, veikusia Šilalės rajone, Tauragės apskr. Netrukus į bandą išėjo Juozo Stulgos, Juozo, žmonos brolis Kazys Stulga, Povilo, gim. 1924 m., kilęs iš Nevočių kaimo, Šilalės raj., kuris vėliau tapo bandos [Perkūnas] vadu, turėjo slapyvardį Taifūnas. Būdamas bandos vadu, Stulga K. P. dažnai susitikinėdavo su svainiu (dokumente rus. шурином) Stula J. J., jis buvo užverbuotas bandos ryšininku, slapyvardžiu Mėnulis. Savo namuose po krosnimi [J. Stulga] įrengė bunkerį, kuriame slapstėsi ir maitinosi minėtos ginkluotos bandos [Perkūnas] nariai, tai pat ir Stulga K. P.
1949 m. gyvenamajame Stulgos J. J. name MGB darbuotojai aptiko banditų bunkerį, o Stulga J. J. buvo sulaikytas ir pristatytas į Tauragės apskr. MGB valdybą, kur tardymo metu pranešė, jog jam yra žinomi 2 banditų bunkeriai Rietavo mieste.
.
KAM kariuomenės kūrėjo medalis
1949 m. balandžio 12 d., paėmus raštišką įsipareigojimą dėl informacijos neviešinimo apie pateiktus duomenis, Stulga J. J. išleistas į laisvę.
1949 m. birželio 30 d. Juozas Stulga, Juozo, ir jo žmona Elžbieta Stulgaiė-Stulgiene, Povilo, gim. 1908 m., nušauti ginkluotos nacionalistinės bandos Perkūnas (turėjo būti Lukšto – aut. pastaba) narių, įtariami ryšiais su MGB organais. Tą pačią dieną, įtariant ryšiais su MGB organais, ginkluotos bandos nariai likvidavo ir Stulgos J. J. svainį (laigoną) – bandos vadą Stulgą K. P.
Išduoti pareiškėjai Irenai Stulgaitei-Zapolskienei, Juozo, pažymą dėl ginkluotos nacionalistinės bandos narių jos tėvų nužudymo: Juozo Stulgos, Juozo, ir Elžbietos Stulgaitės-Stulgienės, Povilo, skaitome netikslinga.
Šilalės raj. KGB skyriaus operatyvinis `įgaliotinis vyr. leitenantas V. N. Burenin.
Šilalės raj. KGB skyriaus viršininkas papulkininkis I. A. Alšauskas.
LTSR KGB 10 skyriaus viršininko pavaduotojas papulkininkis G. I. Podgornov.“
1949 m. pradžioje pertvarkius partizanų struktūras ir pakeitus jų pavadinimus, Lukšto (kitaip – Rūtenio), Aušrelės ir Jūros būriai sudarė vadinamąją Šalnos tėvūniją (rajoną). Šio junginio vadu paskirtas Algirdas Liatukas-Vasaris (g. 1920 m. Mikūlės k. Laukuvos valsč.). Prieš tai jis 1947 m. buvo suimtas ir kalintas Tauragėje, pabėgo 1948 m. ir tapo partizanu. Būdams Šalnos partizanų junginio vadu Liatukas-Vasaris laikėsi su Lukšto būriu. Jo brolį, Butigeidžio rinktinės partizanų ryšininką gimnazistą Vytautą Juozapą Liatuką-Keleivį, Karklą (g. 1930 m.), 1948 m. gegužės 11 d. suėmė Laukuvos vidurinėje mokykloje prasidėjus baigiamiesiems egzaminams, per pirmąjį – lietuvių kalbos ir literatūros – egzaminą. Pradžioje tardė Laukuvoje, po mėnesio nuvežė į Tauragės Šubertinę (NKVD – TSRS valstybinės represinės žinybos, oficialiai laikytos kovos su nusikalstamumu ir viešosios tvarkos palaikymo organo, laikinojo tardymo kalėjimą), kur aštuoniolikmetis jaunuolis buvo žiauriai tardymas, prasidėjo bemiegės naktys, nes per kratą enkavėdistai pas jį rado partizanų dainų tekstus. MGB (TSRS valstybės saugumo tarnyba – aut. pastaba) Ypatingasis pasitarimas Liatuką-Keleivį nuteisė 10-iai metų pataisos darbų lagerio. Jis buvo gabus literatas, rašė eiles: „Ir kaip graži, kaip nuostabi tai buvo vasara – gražiausia iš visų. Ją Šubertinėje mačiau pro skausmo ašaras, grotuotą skliautą debesų.“ Pogrindžio spaudoje jo eilėraščiai nebuvo publikuoti, bet išliko lagerio laikų poezija. Vytautas paleistas iš lagerio 1956 m. grįžo į Lietuvą.
Pagal agentūrinę bylą Nr. 345 „Kurmiai“ (rus. Кроты) Šilalės raj. MGB 1949 m. kovo mėn. ataskaitoje rašoma, jog „Perkūno banditų būrys, vadovaujamas Kentros Juozo, slapyvardžiu Rūtenis, veikia ir slapstosi Šilalės valsčiuje, Tauragės apskr., Laukuvos ir Kvėdarnos valsčiuose, Rietavo apskrityje. Gedimino banditų būrys, vadovaujamas Auškalnio Kazio, slapyvardžiu Tauras, veikia ir slapstosi Šilalės valsčiuje, Tauragės apskr., Vainuto ir Nauja-Miesčio (dokumente rus. Ново-Местенской, turėjo būti Žemaičių Naumiesčio) valsčiuose, Šilutės apskrityje.“
Jonas Kentra-Rūtenis 1949 m. vadovavo Rūtenio-Lukšto partizanų būriui, o jo brolis Juozas-Tauras trumpam laikotarpiui buvo paskirtas (komandiruotas) vadovauti kitam partizanų būriui. Auškalnis Kazys, Kazio-Gediminas, Tauras (g. 1918 m. Bikavėnuose) 1945 m. išėjo į mišką eiliniu partizanu, vėliau vadovavo Geležinio Vilko būriui. Tikėtina, MGB neturėjo tikslių duomenų apie Juozą Kentrą-Taurą ir Kazį Auškalnį-Gediminą, todėl to laikotarpio ataskaitose nurodyti duomenys apie Perkūno ir Geležinio Vilko būrius nėra tikslūs.
.
Knygos „Erškėčių keliu“ viršelis
Perkūno ir Gedimino būrius sekė MGB agentai: Vacys, Zeicev, Prochorov, Kairys, Ąžuolas, Šaulys, Žiūronas, Baranov.
Šalnos tėvūnijos žvalgybos ir ūkio skyriaus viršininko pareigoms buvo paskirtas Lukšto būrio kovotojas Zenonas Paulikas-Klajūnas, Algis, turėjęs gimnazijos 8 klasių ir nebaigto Marijampolės zootechnikumo išsilavinimą.
1949 m. balandžio mėn. Lukšto būrio Juozo Gružinsko-Galiūno skyrius, išskyrus vadą, buvo perduotas Žemaičių apygardai. Skyriaus sudėtyje buvo Alfonsas Martinavičius, Adolfina Balčytė, Pranas Vasiliauskas, Genė Martinavičiūtė, Augistinas Tamašauskas, Juozas Daukša ir kiti. Iš pradžių grupė priklausė Šatrijos rinktinei, bet gegužės mėn. šio skyriaus pagrindu V. Montvydas-Žemaitis sudarė naują būrį, pavaldų Žemaičių apygardos štabui, pavadintą Kęstučio, vėliau vadintą ir Ąžuolo (apygardos štabo apsaugos) būriu, kurio sudėtyje buvo du skyriai. Būrio vadu paskirtas A. Martinavičius-Ąžuolas, kuris vadovavo ir pirmam skyriui, antram – Petras Monkus-Sidarbras.
1949 m. rugpjūčio 31 d. MGB užverbavo agentą slapyvardžiu Zuikis, kadangi jis palaikė ryšius su J. Kentra-Rūteniu. Agentas, užverbavęs Zuikį, ataskaitoje rašė:
„Ja“ (rus. „Я“) Vladas, Antano, gim. 1906 m. Padvarių kaime, Skaudvilės valsč., gyv. Kūdaičių kaime, Šilalės valsč., kilęs iš valstiečių [šeimos], naujakurys, 1948 m. dirbo dešimtininku Gūbrių apylinkės taryboje, Šilalės valsč., nepartinis, [jo] šeimoje auga 5 vaikai, iš kurių 4 gimę 1940–1949 m.
„Ja“ buvo neoficialiai sulaikytas ir tardymo metu prisipažino, kad 1948 m. jį užverbavo ryšininku bandos vadas Bagdonas Kazys-Ūdra slapyvardžiu Akmuo ir iki šiol palaikė ryšius su Ūdros banda. Pastaruoju metu per ryšininką Jašinską slapyvardžiu Žaibas, gyv. Šiaudaliuose, Šilalės valsč., ir Vitkų Juozą, slapyvardžiu Beržas, Kovas, gyv. Stungaičiuose, Rietavo valsč., užverbavo Rūtenis.
Verbuojant [agentu] „Ja“ pareiškė, kad per ryšininką A. Jašinską-Žaibą galės greitai nustatyti Rūtenio būrio buvo vietą ir paruošti kariuomenės smūgiui. Ryšiui su mumis palaikyti „Ja“ pasiūlė panaudoti jo pusbrolį, dirbantį liaudies gynėju Šilalės MGB skyriuje.“
1949 m. rugsėjo 10 d. partizanai nušovė Joną Stanevičių, Prano, gyvenusį Drukteinių kaime, Laukuvos valsč. Rugpjūtį jį užverbavo MGB (LYA, F. K-1, byla 1403, psl. 137) agentai, davė Šalnos slapyvardį, turėjo šnipinėti Rūtenio-Lukšto būrio kovotojus. J. Stanevičius sakė, kad vertingų žinių apie partizanus saugumiečiams jis nepardavęs.
1949 m. rugsėjo 16 d. šeši Lukšto būrio partizanai apsistojo Žadeikių (Šventų) kaime, netoli Alekso Karlavičiaus sodybos. Karlavičienė nunešė partizanams valgyti. Tą dieną stribai lydėjo sovietinius aktyvistus, kurie rinko pyliavą. Karlavičiaus sūnus Vytautas, pamatęs stribus, nubėgo pranešti partizanams. Stribai puolė vytis berniuką ir netikėtai užklupo sėdinčius partizanus. Žuvo Stasys Jankauskas-Skaistgiris (g. 1929 m. Padvarnikuose), būryje išbuvęs apie dvi savaites. Kiti partizanai, metę sunkiuosius ginklus, pabėgo. Tarp pabėgusių buvo Vaclovas Montvilas-Tarzanas (g. 1923 m. Sarviečiuose, Laukuvos valsč.), jis, sunkiai sužeistas, negalėdamas paeiti ir nenorėdamas patekti priešams gyvas, miške nusišovė. Nesunkiai į ranką buvo sužeistas ir Simas Kromelis-Perkūnas, Žygimantas.
Stasio brolis Bronius Jankauskas, Mykolo (g. 1926 m.) po brolio žūties, dirbęs tėvų 15 ha ūkyje ir buvęs partizanų ryšininku, išėjo kovotoju į Rūtenio-Lukšto būrį.
Ąžuolai ant Alkupio kaimo piliakalnio. Algirdo Aušros nuotrauka
MGB informatorius (šnipas) slapyvardžiu Kulka 1949 m. spalio 19 d. pranešė Šilalės MGB skyriui, kad Lentinės kaime dažnai lankosi partizanai, todėl buvo surengti kariuomenės siautimai. MGB vidaus kariuomenės specialios paskirties pulko Nr. 273 operatyvinė karinė grupė iš 10 kareivių trečią siautimų parą spalio 21 d., vadovaujant Šilalės raj. NKGB viršininkui vyr. leitenantui Michailui Michejevui, apsupo Lentinės kaimą. Rūtenio-Lukšto (MGB ataskaitoje parašyta Kęstučio) būrio Perkūno skyriaus (vadas S. Kromelis-Perkūnas), kuriame buvo 10–14 partizanų, žmonės, grįždami iš tolimo naktinio žygio, pavargo ir įkalbėję vadą neiti į numatytą vietą, apsistojo poilsiui Prano Katausko sodyboje. MGB ataskaitoje nurodyta, kad sodyboje buvo 7 partizanai, kurie paryčiais sumigo ir NKVD kariuomenės smogikai juos ramiai apsupo. Kazys Kentra-Papartis sargyboje užmigo. Pamatęs, kad sodybą supa kareiviai, užuot pradėjęs šaudyti, nubėgęs į namą sušuko: „Rusai!“. Baudėjai jau buvo apsupę sodybą ir patogiai išsidėstę. Partizanai stvėrėsi ginklų. Rūtenio brolis, Perkūno skyriaus vado pavaduotojas Leonas Kentra-Sakalas, būdamas drąsaus būdo, sušuko broliui: „Šoksiu per langą.“ Rūtenis: „Nešok.“ Leonas-Sakalas, suprasdamas, kad reikia gintis ir pamatęs prie namo kupstą, su automatu rankose iššoko per langą (toks buvo jo įprotis), bet ten, pasirodo, buvo ne žemių, o žolių kupstas. Kadangi nebuvo kuo prisidengti nuo saugumiečių ugnies, jį pakirto kulka, pataikiusi tiesiai į širdį. Šalia žuvo ir K. Kentra-Papartis. Juozas Kentra-Tauras spėjo išbėgti iš namo, pasislėpė už šulinio. Kiti partizanai buvo sumigę daržinėje, todėl kareiviai ją padegė. Nors ir netikėtai užklupti, Lukšto būrio partizanai aktyviai gynėsi ir mėgino prasiveržti iš apsupties, pasinaudodami padegto tvarto dūmų priedanga. Netrukus mūšyje žuvo dar du partizanai: Jonas Rupšlaukis-Šarūnas ir Vaclovas Žilys-Artojas. Vienas iš jų sudegė tvarte, kitas, jau atsitraukus nuo sodybos, žuvo prie upelio. Žuvusiųjų galėjo būti dar daugiau, jei ne Rūtenio brolio Juozo-Tauro pasiaukojimas. Užėmęs gerą poziciją už šulinio, dengė draugų atsitraukimą kulkosvaidžio ugnimi. Deja, pats Tauras pradžioje buvo sužeistas į koją, bet staiga pašokęs krestelėjo rankomis ir lydimas kulkų, nubėgo miško link. Pribėgęs tvoros lipynę, nusimovė krauju prižliugusius batus ir sunkiai sužeistas sugebėjo nueiti mišku apie kilometrą – iki tvoros, už kurios buvo patikimų žmonių sodyba. Netoli jau buvo ir vartai, tačiau netekęs daug kraujo, atsisėdo ant žemės, nugarą atrėmęs į medį. Tauras tikėjosi pagalbos, bet nesulaukė. Ilgai jo draugai ir namiškiai laukė, grįžtančio iš miško: mama, brolis Rūtenis, sesuo Elena-Snaigė, būrio vyrai. Visi manė, kad Tauras sužeistas, yra gyvas ir kur nors gydosi arba patekęs į enkavėdistų rankas, nes jo taip ir neatvežė ir nenumetė ant gatvės grindinio Šilalėje.
Pranas Stulga ir Telesforas Macas, po šiaudais paslėpę karstą su žuvusio Lentinėje Leono Kentros kūnu, arklių kinkomu vežimu pervažiavo Šilalės miestą ir Rūtenio-Lukšto būrio partizaną Sakalą palaidojo Šilalės pušyne, netoli vokiečių kapinių.
1949 m. spalio mėn. MGB ataskaitoje rašoma:
„[…] Apsupus Katausko sodybą, banditai atidengė ugnį ir mūšio metu užsidegė tvartas, kuriame jie miegojo. Susišaudymo metu nušauti 5 banditai, kuriuos [vėliau] atpažino. Tai buvo:
- Trijonis Pranas, Jono, gim. 1927 m., gyv, Driežų km., Šilalės valsč. Buvo sekamas pagal bylą-formuliarą Nr. 3327.
- Kentra Leonas, Juozo, gim. 1929 m. (turi būti 1924 m.), gyv. Gūbrių km., Šilalės valsč. Bandoje nuo 1946 m., buvo sekamas pagal bylą-formuliarą Nr. 11966.
- Rupšlaukis Jonas, Juozo, gim. 1908 m., gyv. Palokysčio km., Laukuvos valsč. Bandoje nuo 1948 m.
- Kentra Kazys, Juozo, gim. 1926 m., gyv. Alkupio km., Kvėdarnos valsč. Bandoje nuo 1949 m.
- Penktas banditas sudegė, todėl neatpažintas (iš tikro tai buvo Vaclovas Žilys-Artojas – aut. pastaba).
Du banditai pasislėpė, vienas iš jų sužeistas į galvą ir į koją (tai buvo Juozas Kentra-Tauras – aut. pastaba).
Iš [žuvusių] banditų paimta:
- Įvairūs pistoletai – 5 vnt.
- Įvairūs šoviniai – 70 vnt.
- Įvairūs graižtviniai šautuvai – 5 vnt.
- Sulėtinto veikimo minų sprogdikliai – 3 vnt.
- Sprogdikliai trotiliniams užtaisams – 5 vnt.
- Sprogdikliai vokiškoms minoms – 2 vnt.
- Kulkosvaidis RP – 1 vnt. (rankinis kulk. RP-46 7,62 mm kalibro – aut. pastaba).“
Kaip pasakojo Albino sesuo ryšininkė Elena-Snaigė, kulkosvaidininkas brolis Juozas-Tauras, prisidengdamas šulinio rentiniu, ilgai kovėsi, dengdamas atsitraukiantį (brolio Rūtenio vadovaujamą – aut. pastaba) būrį. Sužeistas paskutinis pasitraukė iš mūšio ir netekęs daug kraujo, nuėjęs apie kilometrą, atsisėdo tarp jaunų eglaičių prie alksnio. Tą spalio vakarą žmonės girdėjo šūvį miško pusėje.
Pavasarį Elena brolio kūną rado miške, sėdintį nugara į medį. Jo partizaniška uniforma buvo suvarpyta kulkų, revolveris gulėjo šalia, nes paskutinį šūvį Tauras paleido sau į galvą… Nukrapščiusi lapus, Elena jo delne rado knygelę – dainų sąsiuvinį su atverstu lapu „Malda už Tėvynę“, o laiškelį lietus jau buvo išblukinęs.
Paskaičius pirmąsias maldos eilutes, supranti partizanų pasiryžimą kovoti ir mirti už Lietuvos laisvę: „Dieve, kuris leidai tautas ir įdiegei joms laisvės troškimą, grąžink, prašome Tave, ir mūsų Tėvynei laisvės dienas. Tegu tie bandymai, kuriuos Tu skyrei mūsų šaliai, nebūna jos pražūčiai, bet greitesniam jos prisikėlimui ir didesnei jos dvasinei gerovei. Laimink Viešpatie, mus, kurie su ginklu stojam prieš pavergėjus. Duok mums jėgų pakelti didžią partizano dalią. Padaryk, kad mes visi grįžtume į namus, nešdami naują atgimimo ugnį. […]“
„Dėdė Pranas [Stulga] atvežė po šiaudais paslėptą Telesforo Maco labai kruopščiai padarytą baltų lentų karstą. Pusbrolis Juozas (Norvilas – aut. pastaba), brolis Jonas-Rūtenis, sesuo Elena-Snaigė ir Dirmantas Lentinės kaimo pamiškėje, dirvaitės (ariamo lauko) viduryje, iškastoje duobėje, šviečiant priešpiečio saulei ir giedant miško paukščiams, palaidojo partizaną Juozą Kentrą-Taurą. Rūtenis atžingsniavo kapo vietą ir visų paprašė įsidėmėti žingsnių skaičių. Tauras yra buvęs ir partizanų būrio vadu, kai Rūtenis buvo jį paskyręs vadovauti kitam būriui. Prieš kelerius metus kartu su Juozu (Norvilu – aut. pastaba) toje dirvoje iškasėme juostas skersai ir išilgai, bet karsto neradome. Liko pievoje kastuvais įrėžtas kryžiaus ženklas“, – pasakojo buvęs partizanas Albinas Kentra-Aušra.
Kartu su būrio vadu J. Kentra-Rūteniu iš mūšio pavyko atsitraukti skyriaus vadui Simui Kromeliui-Perkūnui, Simui Budreckui-Algirdui (g. 1919 m. Kuodaičiuose, Šilalės vaslč.) ir dar keliems partizanams. Po šių kautynių Lukšto būrį papildė nauji kovotojai ir jiems dar teko dalyvauti ne viename mūšyje. „Jei ne Juozas, visi būtume žuvę“, – būrio vyrams sakydavo žuvusiųjų brolis Rūtenis. Kartą, prisiminęs mūšį Lentinėje, jis sakė: „Tėvynei Lietuvai paaukojau du brolius, – paskui pridūrė. – Paaukosiu ir save.“ S. Budreckas-Algirdas buvo Lukšto būrio žvalgybos viršininkas, vėliau paskirtas 2-ojo skyriaus vadu.
J. Kentros-Rūtenio būrys veikė trikampyje tarp Laukuvos, Kvėdarnos ir Šilalės. Kartais ir ryšininkas T. Žymančius traukdavo į žygį kartu su partizanais. Kaip jis teigia, Rūtenio būrio vyrai jam labai patiko: jie negėrė degtinės ir merginomis rūpinosi mažiau nei kiti laisvės kovotojai. Vėliau Rūteniui susijungus su kitais būriais, sudarė partizanų junginį – vadinamąjį Dariaus rajoną.
E. Kentraitė-Snaigė partizanišką gyvenimą vaizdavosi romantišką. Įspūdį darė partizanų herojiškumas, savitvarda. Ji spausdindavo atsišaukimus, ruošė pogrindžio spaudą, dokumentus, kūrė eilėraščius, rašė tekstus. Ji buvo labai drąsi ir nuovoki. Jos sumanumo dėka pavykdavo išgelbėti nuo žūties daug partizanų. Bet pavojų teko patirti ir jai pačiai. Kai vieną kartą su kaimyniniu Ūdros būriu ji nuėjo į Kaltinėnų apylinkes ir pasiliko dienai nedideliame miškelyje, po pietų sugrįžo ryšininkas ir pasakė: „Vyrai, jūs apsupti.“ Jaunų partizanų veidai išliko ramūs. Vieno lūpos ėmė judėti, matyt, meldėsi. Tik vadas Kazys Bagdonas-Ūdra sunerimo ir ryšininkas pasisiūlė mergaitę išvesti, tačiau Snaigė gelbėtis viena atsisakė ir vadui pasakė: „Jeigu žūsim, tai visi kartu.“
Slinko ilgos ir įtemptos laukimo valandos, bet rusai kažkodėl nepuolė. Vieni būrio vyrai siūlė veržtis kalno, kiti – kaimo link. Ūdra, galvodamas, kaip veržtis iš apsupties, paklausė Snaigės: „Į kurią pusę norėtum tu?“ Snaigė parodė į pelkes, o vadas jai sako: „Vesk.“ Partizanai taip ir padarė. Visi šokinėdami nuo kupstelio ant kupstelio, stverdamiesi už medelių, laimingai paliko apsuptį. Tik vienas paslydo ir pliaukštelėjo į vandenį. Ūdra šyptelėjo ir tyliai pasakė: „Manys, kad antys.“ Taip buvo išgelbėtas visas būrys, kuris pasuko Laukuvos link ir auštant susitiko su belaukiančiais Rūtenio vyrais Alkupyje.
Šalnos tėvūnijos štabo narys Zenonas Paulikas-Klajūnas dienoraštyje rašė: „1950 m. vasario 13 d. vakare sutikome Rūtenį ir jo vyrus, o kitą dieną su jais dienovojome. Skambėjo dainos, buvo surengta priešalkoholinė propaganda. Pasirašė Rūtenis, Vasaris ir Algirdas. Vakare – malda, himnas. Po Vytauto ir Klajūno pasakytos kalbos atsisveikinome ir išvykome.“
Veikiant saugumo agentui Šimkui (Zenonas Noreika), MGB 2-N valdyba reikalavo kuo greičiau sunaikinti partizanų vadus. Dėl Šimkaus išdavystės 1950 m. kovo 3 d. žuvo Butigeidžio rinktinės vadai. Kovo 24 d. Tauragėje gyvenančios medicinos sesers L. Jakubauskaitės (kalbama, kad F. Gauptys jai simpatizavo) bute agentui Šimkui-Granitui pavyko įkalbėti Šalnos tėvūnijos vadą čia vėl susitikti ir balandžio 9 dieną atšvęsti Velykas. Sutartą dieną – 1950 m. balandžio 9 d. – trys Šalnos tėvūnijos štabo narai: Zenonas Paulikas, Antano-Klajūnas, (g. 1928 m. Pakarčemos kaime, Kaltinėnų valsč.) ir Pranas Trijonis, Juozo-Jaunutis (g. 1927 m. Dryžų (Driežų) kaime, Šilalės valsč.) bei Šalnos vadas Fridrikas (kitur – Francas, Fricas) Gauptys (kitur – Gaubtys), slap. Vytautas, Mindaugas, atvyko į L. Jakubauskaitės butą švęsti šv. Velykų. Šiai „šventei“ Tauragės čekistai buvo gerai pasirengę: partizanai apnuodyti užmigo. Visi trys pabudo Pagėgių saugume apipilti šaltu vandeniu ir spardomi saugumiečių. Buvęs partizanų karo lauko teismo pirmininkas, tėvūnijos vadas F. Gauptys, Mykolo (g. 1913 m. Steponiškėse, Piktaupėnų valsč., Pagėgių apskr.), neretai pats dalyvaudavęs vykdant teismo mirties nuosprendžius, labai norėjo likti gyvas, todėl sutiko „išpirkti“ kaltę savo bendražygių ir pavaldinių kraujo sąskaita. Netrukus prasidėjo areštai, buvo suimti partizanų rėmėjai ir ryšininkai: Bolius Raskilas, Zosė Jokubauskienė, Pranas Pužauskas, Jonas Jokubaitis, Antanas ir Bronius Barauskai, Jonas Mačiulis, Stasys Rimša, Zofija Venskutė. Balandžio 13 d. F. Gaupčio vardu į susitikimą Obelyno miške pakviesti trys Aušrelės būrio Petro Matučio grandies partizanai: buvęs Vaitimnėnų mokytojas Petras Matutis-Lakūnas, Petro (g. 1919 m. Ringiuose, Pagramančio vlsč.), ir Zigmas Čepas-Klevas, Jono (g. 1926 m. Tuščių km, Pagramančio valsč.), suimti.
1950 m. balandžio 15 d. Pranas Briedis-Šimonis, Jūra, Šarūnas, ir Steponas Žičkus-Vasaris, Mišeikis, Benas, išdaviko buvo įvilioti į eigulio Jono Stėgvilo sodybą Gryblaukio kaime (Batakių valsč.) ir suimti.
Vladas Mišeikis-Tarzanas pasakojo: „Atėjome į Stėgvilo kiemą, mus pasitiko būrio vadas Gauptys-Vytautas ir du nepažįstami partizanai. Jie pasisveikino su mumis ir pasakė: „Čia gyvena eigulys, pas jį ateina žmonės visokiais reikalais, gali mus pastebėti koks šnipas ir pranešti enkavėdistams. Todėl į trobą eiti negalime. Eikime į daržinę, ji prie pat miško, ten mūsų niekas nepastebės, ramiai pasikalbėsime.“ Naktis buvo tamsi. Mes su jais nesiginčijome ir kartu atėjome prie daržinės. Jie atidarė mažąsias daržinės dureles ir Gauptys-Vytautas su tais dviem nepažįstamaisiais įėjo į daržinę. Paskui juos įėjo Vasaris (S. Žičkus), po jo tuojau pat Šimonis (P. Briedis). Per slenkstį koją įkėliau ir aš. Išgirdau kažkokį šurmulį ir Šimonis prislopintu balsu pasakė: „Pakliuvome!“ Tuo pačiu momentu pajutau, kad ant galvos krinta kažkoks sunku audeklas, man atrodė, kad palapinė. Kažkas griebė mane už rankų. Rankoje turėjau paruoštą revolverį. Paleidau seriją. Palapinė nukrito man nuo galvos, kažkas sudribo šalia manęs. Iš automato į tamsą paleidau seriją ir atbulas išvirtau iš daržinės.“
Vietiniai gyventojai vėliau kalbėjo, kad Tarzanas tada nušovė Eržvilko valsčiaus NKVD viršininką ir dar vieną enkavėdistą. Daržinėje kilo sąmyšis: iš svetur atvykę „partizanai“ šaudė ir leido raketas, bet Tarzanas, kaip vėliau jis pats sakė, nesąmoningai paėmė kryptį Gryblaukio kaimo link ir sėkmingai ištrūko.
V. Mišeikis-Tarzanas pabėgo ir pranešė partizanams apie Fridriko Gaupčio išdavystę.
Kęstučio apygardos štabo viršininkas P. Briedis-Jūra buvo nuvežtas į mišką parodyti bunkerio, bandė bėgti, bet MGB agentai-smogikai jį nušovė.
Po suėmimo, MGB užverbavo agentais Joną Nuobarą ir Šalnos tėvūnijos vadą F. Gauptį-Vytautą, vėliau 1951 m. Z. Noreiką (g. 1922 m. Misaičių kaime, Kaltinėnų valsč.), kuris buvo priimtas į LTSR MGB 1-ąjį (žvalgybos) skyrių, jam suteiktas slapyvardis Granitas. Vargu ar jis būtų tapęs vienu žymiausių MGB agentų Pietų Žemaitijoje, jeigu partizanai būtų pajėgę išanalizuoti vadų žuvimo priežastis.
Po suėmimo, MGB užverbavo Šalnos tėvūnijos vadą F. Gauptį-Vytautą. Suimtas Zenonas Noreika (g. 1922 m. Misaičių kaime, Kaltinėnų vlsč.) užverbuotas agentu slapyvardžiu Šimkus, vėliau buvo priimtas į LTSR MGB 1-ąjį (žvalgybos) skyrių, jam suteiktas slapyvardis Granitas. Vargu ar jis būtų tapęs vienu žymiausių MGB agentų Pietų Žemaitijoje, jeigu partizanai būtų pajėgę išanalizuoti vadų žuvimo priežastis. Butigeidžio rinktinės vadas Jonas Nuobaras-Lyras 1950 m. birželio mėn. užmigdytas užnuodytu vynu, suimtas tapo agentu slapyvardžiu Šiaurys.
Paimtas į nelaisvę Pranas (Pranciškus) Trijonis-Jaunutis saugumo tardomas savo parodymuose teigė: „1949 metais du mėnesius buvau Šalnos rajono štabe žvalgybos ir ūkio dalies viršininku, nuo gegužės mėn. pabaigos iki suėmimo – Šalnos rajono štabo ir ūkio dalies viršininku. Būdamas žvalgybos ir ūkio dalies viršininku, buvau pavaldus Šalnos rajono štabo viršininkui Z. Paulikui-Klajūnui. Kai buvau paskirtas Šalnos rajono štabo ir ūkio dalies viršininku, o Paulikas-Klajūnas buvo perkeltas į žvalgybos viršininko pareigas, jis pasidarė pavaldus man, kaip einančiam aukštesnes pareigas. Būdamas žvalgybos viršininku, vadovavausi instrukcija ir vykdžiau tokias funkcijas: rinkau žinias apie tarybinės armijos dalinių ir liaudies gynėjų dislokavimą, jų skaičių ir apsiginklavimą; taip pat rinkau žinias apie kolūkius – kiek jų yra Šalnos rajono teritorijoje, kiek kolūkiuose yra ūkių ir kokį žemės plotą užima kolūkiai. Žvalgybos žinių rinkimo instrukciją gavau iš Butigeidžio rinktinės štabo. Kai Z. Paulikas-Klajūnas buvo paskirtas žvalgybos viršininku, jam perdaviau tą instrukciją. Žvalgybos pobūdžio žinias man teikė Šalnos rajonui priklausančių būrių vadai ir ryšininkai. Surinktas šnipinėjimo žinias pranešdavau rinktinės štabui. Paulikas-Klajūnas žvalgybos viršininku buvo nuo 1949 m. gegužės mėn. iki suėmimo dienos. Be to, jis buvo ir Šalnos rajono štabo bendrojo skyriaus viršininku.“
P. Trijonis (g. 1927 m. Driežų k.), būdamas gimnazistu, 1945 m. įsitraukė į partizanų sąjūdį ryšininku, slapyvardžiu Negras. 1946-ųjų balandžio 19 d. Tauragės saugumo areštuotas, o birželio 13 d. su 23 kaliniais pabėgo iš kalėjimo. Kovojo Žaibo, vėliau – Gintaro partizanų būriuose Eržvilko valsčiuje. Tais pačiais metais perėjo į 3-iosios kuopos S. Gavėnios-Drąsučio, vėliau – Vytauto (F. Gaupčio) būrį, paskirtas žvalgybos viršininku. 1949 m. paskyrus Šalnos tėvūnijos štabo viršininku, gavo jaunesniojo seržanto laipsnį ir buvo apdovanotas Trečiojo laipsnio Vyčio Kryžiumi „Kovoje už laisvę“. 1951 m. sausio 16 d. P. Trijonis nuteistas mirties bausme, ji įvykdyta 1951 m. gegužės 17 d. 2000 m. lapkričio 17 d. (po mirties) apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu.
Pranciškaus brolis Jonas Trijonis-Marsas (g. 1925 m. Driežų k.) 1946-ųjų pavasarį įstojo į 3-iosios kuopos 1-ąjį S. Gavėnios-Drąsučio būrį. Žuvo 1946 m. gruodžio 25 d. Kreiviuose, Jancevičių sodyboje.
Partizanas Zenonas Paulikas-Klajūnas, Plunksna, teisiamas sakė: „Šalnos tėvūnijos partizanų tikslas – kovoti su sovietine valdžia, kol jos nebeliks.“ Z. Paulikas sušaudytas 1951 m. gegužės 17 d. kartu su bendražygiais P. Trijoniu ir S. Žičkumi.
Perėjęs į priešo pusę, agentas F. Gauptys liko gyvas ir vėliau, pasikeitęs pavardę į Rimkaus, persikėlė gyventi į Jonavą. Įvairūs įvykiai ir faktai tvirtina, kad F. Gauptys, suprasdamas išdaviko likimą, persikėlė gyventi į Kaliningrado sritį ir dar kelerius metus talkino MGB pareigūnams naikinti partizanų būrius.
Suėmus Šalnos tėvūnijos štabą ir pradėjus įtarinėti F. Gauptį-Vytautą bendradarbiaujant su MGB, 1950 m. balandžio 15 d. naujuoju tėvūnijos (rajono) vadu paskiriamas Rūtenio-Lukšto būrio vadas Jonas Kentra-Rūtenis, štabo viršininko pareigos atiteko Algirdui Liatukui-Vasariui, Ūkio skyriaus viršininku paskirtas Antanas Žilys-Zubrys, visuomenės skyriui – Aušrelės būrio kovotojas Vytautas Dautartas-Žaibas, kilęs iš Lomos kaimo, buvęs Stokaičių pradžios mokyklos mokytojas. Lukšto būrio vadovavimas patikėtas Simui Budreckui-Algirdui, bet dėl neaiškių priežasčių rugsėjo mėn. jis buvo perkeltas į žemesnes pareigas ir liko skyriaus vadu. Būriui vadovauti paskirtas Antanas Žilys-Žygimantas. Šalnos tėvūnijos vadavietė persikėlė į Lukšto būrio partizanų veikimo teritoriją. Vadovaujant Rūteniui, Jūros būrys buvo perduotas Dariaus tėvūnijai.
1950 m. balandžio 25 d. F. Gaupčio išduotas suimamas Aušrelės būrio skyriaus vadas Vincas Vitkus-Žvirblis. Gegužės 7 d. MGB 2-N valdybos agentai, apsimetę partizanais, Žygaičių valsčiaus Vaitiškės kaime sunaikino 5 Jūros būrio II skyriaus partizanus. Gegužės 13 d. įskundus MGB agentei Palmyrai, Dirgėlų kaime (Kaltinėnų valsč.), apsupus Kosto Katausko sodybą, bunkeryje žuvo Žemaičių apygardos Žvalgybos ir ryšių skyriaus vadas J. Kentra-Tigras kartu su sodybos šeimininku. Bunkeryje rasti 3 automatiniai ginklai, sukonstruoti iš šautuvų, automatų ir kulkosvaidžių dalių.
1950 m. liepos 28 d. Elena Kentraitė-Snaigė buvo partizanų bunkeryje, esančiame Petro Varaniaus name Geniotų kaime, netoli Kvėdarnos (Šilalės raj.). Ten buvo įrengta Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Šalnos tėvūnijos štabo ir Lukšto būrio slėptuvė, kurioje spausdinimo mašinėle prie žibalinės lempos šviesos partizanė Snaigė spausdino atsišaukimus, nes jos brolis Rūtenis buvo liepęs skubiai atlikti pavestą užduotį.
Turint šnipų žinių, P. Varaniaus namą apsupo stribai, į kiemą ir į namą atėjo Šilalės MGB pareigūnai. Kieme pamatęs emgėbistus, senyvas kaimo gyventojas išsigando. MGB pareigūnai, pastebėję drebančias šeimininko rankas, puolė į trobelės vidų. Snaigė, nespėjusi uždengti slėptuvės angą grindyse, išgirdo žodžius: „Lįskit lauk arba mesime granatą!“ Snaigė turėjo greitai apsispręsti: gyventi ar mirti. Girdėjo kartojant: „Mesim granatą. Išlįskit!“ Ji klausė savęs: „Ar išlaikysiu? Ar neišduosiu?“ Apėmęs pasitikėjimas padiktavo: „Neišduosiu.“ Bunkeryje stribai rado partizanų spaudos, įsakymus, štabo raštus, korespondencijos registravimo knygas, parengtus žvalgybinius dokumentus, partizanų laiškus, sąrašus. Apytiksliai tuo metu buvo rastas dar vienas partizanų bunkeris – Traksėdžio kaime, Šilalės valsčiuje.
Išlipus Elenai iš slėptuvės, jai surišo rankas ir klausė: „Kiek ten dar yra?“ Snaigė atsakė, kad ji ten buvo viena. Tačiau nepatikėję, stribai privertė pirmą lysti į slėptuvę namo šeimininką, o jam išlipus, į bunkerį įlipo ir MGB pareigūnai. Geroji Varanienė tuo metu, nebodama stribų, užrišo Snaigei skarelę. Nieko daugiau neradę bunkeryje, emgėbistai, išvedę Snaigę į kiemą, paklupdė ant žemės, pradėjo tardyti, kad pasakytų, kur kiti partizanai. Snaigei surištomis rankomis sunku buvo atsitiesti, kai po kiekvieno smūgio į veidą ji pargriūdavo ant žemės. Ji aiškino nieko nežinanti. Stribai netikėjo, nes jie jau buvo girdėję apie ilgakasę partizanų mergaitę. Kol kiti emgėbistai darbavosi slėptuvėje, sargybinis pradėjo snūduriuoti. Snaigė norėjo pabėgti, tačiau jai trukdė surištos rankos. Po truputį ji išlaisvino rankas ir jau buvo bebaigianti atsirišti, bet iš trobos išėjo vyresnysis MGB pareigūnas ir Snaigė suglaudė rankas tarsi niekur nieko, bet anas priėjo ir patikrino. Pastebėjęs, kad rankų raiščiai atlaisvinti, sušukęs „Ak, tu gudruole!“, dar labiau jas suveržė.
18-metę partizanę enkavėdistai tardė Šilalėje ir Klaipėdoje. Lūžtant tardymo įrankiams, Snaigė partizano priesaikos nesulaužė. Tardymo metu enkavėdistas mušė ją per galvą lazda, kuri net lūžo. Kiek dienų gulėjo be sąmonės, Elena nežinojo. Pabudus pykino, todėl įtarė, kad ją ištiko stiprus smegenų sukrėtimas, galbūt buvo skilusi ir galvos kaukolė. Labai skaudėjo galvą, sunku buvo ją pakelti. Bet niekas į tai nekreipė dėmesio ir jai atsigavus, toliau vyko tardymai, bet Snaigė ryžtingai laikėsi. Tardytojams aiškino, kad į Varanių sodybą buvo atėjusi prieš parą, o į bunkerį patekusi atsitiktinai – iš smalsumo. Nors trys Varanių šeimos nariai prisipažino, kad jų name partizanų Šalnos rajono vadavietės bunkeris buvo įrengtas 1949 m. rudenį, o jame nuo to laiko kartu su kitais partizanais būdavo ir Elena Kentraitė, mergina tvirtai pareiškė, kad nepatvirtinanti Varanių parodymų, ji neigė parodymus ir per akistatą su sodybos šeimininku P. Varaniumi.
Čekistams nepadėjo ir agentūrinė kombinacija. Jie bandė vežti Eleną į Rietavo miškus, kad ten bevežant juos užpultų „partizanai“ ir „išvaduotų“ Snaigę, po to jie palydėtų į jos brolio partizanų būrį. Vežamą Eleną „išlaisvino“ partizanais apsimetę užverbuoti smogikai. „Vaduojant“ kautynės atrodė tikros, ilgokai šaudėsi. „Vaduotojai“ buvo persirengę lietuviškomis partizanų uniformomis. Po kautynių vienas atnešė peršautą rusų kareivio kepurę. Kitas spyrė Snaigei batu į paširdį rėkdamas: „Kur tu, komjaunuole, naktį važinėjiesi su rusais?“ Dar kitas ieškojo medžio, po kuriuo ją pakarti. Tariamieji partizanai reikalavo įrodyti, kad ji tikra partizanė, kad ne komjaunuolė ir ne išdavikė. Klausinėjo, iš kurio būrio, kur jų bunkeris. Stebėtinas dalykas: jauna mergina suprato išdavikų klastą. Snaigė teisinosi, sakė, kad esanti kalinė, kad jos broliai partizanai ir visas žinias išlaisvintojai galintys sužinoti iš jos brolio partizanų vado Rūtenio. Snaigė prisiminė Rūtenio priesaką, kad negalima atvesti į būrį nepažįstamo partizano, todėl nuo palydos atsisakė ir daugiau nieko nekalbėjo, todėl enkavėdistų planas nepasisekė. Po to juos „užpuolė“ rusai ir vėl Eleną-Snaigę nuvežė į Klaipėdos kalėjimą.
Dėl žiaurių kankinimų Elena visam gyvenimui liko suluošinta sveikata. Ji buvo nubausta dešimties metų tremties, išvežta į Taišetą Irkutsko srityje, kur veikė politinių kalinių moterų lageris, ten kirto miškus.
Radus bunkerį Geniotų kaime, MGB suėmė sodybos šeimininką Petrą Varanių (g. 1891 m.) ir jo sūnų Albiną (g. 1929 m.). P. Varanių ir jo sūnų A. Varanių nuteisė 10 metų pataisos darbų lagerio. Petrą ištrėmė į lagerį „Stepnoij“ Džeskazgane (Kazachstanas), iš kur jis grįžo į Lietuvą 1954 m. gruodžio 24 d., o Albiną – į „Rečnoij“ Vorkutoje. Iš ten jis grįžo 1956 m. liepos 27 d.
P. Varaniaus sūnus Jokūbas Varanius-Dragūnas (g. 1925 m.) pabėgęs iš namų slapstėsi, 1950-aisiais įstojo į Rūtenio-Lukšto būrio 1-ąjį skyrių.
Vanda Varaniūtė-Pocienė (g. 1923 m.) nuo 1946 m. buvo J. Kentros-Rūtenio ryšininke. Partizanams įrengus jų namuose bunkerį, brolis Jokūbas patarė Vandai pasitraukti. Suimant tėvą ir brolį Albiną, Vanda jau slapstėsi. 1951 m. apsigyveno Klaipėdos krašte, dirbo durpyne. MGB 1953-04-21 ataskaitoje Nr. 1026 rašoma, kad likvidavus J. Varanių-Dragūną, Vanda balandžio 3 d. legalizavosi ir gyveno kartu su mama Geniotų kaime.
P. Varaniaus žmonos Stasės sūnus iš pirmos santuokos su Jonu Tautvydu, buvusiu Kvėdarnos apylinkės sekretoriumi, kuris netrukus mirė, Stasys Tautvydas, Jono (g. 1921 m.), vedęs gyveno savo name Geniotų kaimo pusėje arčiau Kvėdarnos. Jo mama S. Tautvydienė-Varanienė su vyru Petru ir 3 vaikais gyveno Geniotų kaimo pakraštyje nuo Šilalės pusės.
1950 m. balandžio mėn., kituose dokumentuose nurodyta, kad rugsėjo mėnesį, MGB pareigūnai užverbavo Stasį Tautvydą, davė jam slapyvardį Kentra (LYA, fondas K-1, apr. 15, byla Nr. 4095, pervadinta Nr. 3228, psl. 69). Pirminė Stasio, kaip agento, užduotis buvo teikti operatyvinę informaciją apie situaciją kolūkyje „Spartuolis“, kuriame jis dirbo. Vėliau agentui Kentrai pavesta sekti savo brolį (pagal motiną) Jokūbą Varanių-Dragūną, taip pat Simą Budrecką-Algirdą ir kitus Rūtenio-Lukšto būrio kovotojus. MGB pareigūnai įtarė, kad S. Tautvydas bendrauja su partizanais, nes nepranešė saugumui apie tai, kad Varanių name buvo įrengta Šalnos tėvūnijos štabo slėptuvė. Stasys susitikinėjo su MGB kapitonu Kuznecovu kartą per 6–7 mėnesius, prašė leisti važiuoti dirbti į Klaipėdą, bet saugumiečiai pareiškė, kad neišleis, kol jis nesuteiks vertingos informacijos apie Jokūbo-Dragūno ir Rūtenio-Lukšto būrio partizanų slapstymosi vietas. Stasiui-Kentrai buvo pavesta sekti ir Ašmontaitę Eleną, Kazio (g. 1922 m. Girininkų kaime), Jokūbo-Dragūno sugyventinę (meilužę), taip pat užverbuotą MGB agente.
Feliksas Tautvydas, Povilo (g. 1942 m. Geniotų kaime), S. Tautvydo bendrapavardis, pasakojo, kad gyveno kaimynystėje už 300–400 metrų nuo Petro Varaniaus sodybos. Jų kaimynai buvo Petkai, Stanišauskai, Pūdžemiai, Nognius ir dar kitas Tautvydas.
Stasys Tautvydas, Jono ir Stasės Tautvydienės-Varanienės sūnus, turėjo seserį, kuri ištekėjo už Mylimo, išsikėlė gyventi į Kvėdarną.
1950 m. spalio 3 d. Butigeidžio rinktinės Jūros būrio partizanų kontroliuojamoje teritorijoje Tyrelių miške, Ringinių kaime, apie 3 km nuo Žygaičių parašiutais nusileido iš užsienio dvimotoriu lėktuvu „Dakota“ atskridusi desantininkų grupelė: Juozas Lukša-Daumantas (turėjęs slapyvardžius: Vytis, Skirmantas, Daumantas, Araminas, Kazimieras, Kęstutis, Skrajūnas, Miškinis, S. Mykolaitis), Benediktas Trumpys-Rytis ir Klemensas Širvys-Sakalas. Taip pat parašiutu buvo nuleistas ir konteineris, bet jo neradę, partizanai po savaitės pasiekė Kazlų Rūdos miškuose reziduojančius vadus: Adolfą Ramanauską-Vanagą, Sergijų Staniškį-Litą (Antanaitį, Viltį) ir Viktorą Vitkauską-Saidoką (Karijotą).
1950 m. rudenį MGB pradėjo agentūrinę bylą Nr. 849 pavadinimu „Fanatikai“ (rus. Фанатики), skirtą Lukšto būrio ir jo vado S. Budrecko-Algirdo buvimo vietoms nustatyti. Visas Šilalės rajono apylinkes apraizgė agentūriniu tinklu. Sekė MGB informatoriai: Taiklus, Januška, Rupšys, Vyras, Aušra, Pantera, Ramunė, Astra, Mazgas.
1950 m. gruodžio 3 d. MGB aptiko bunkerį Juozo ir Petrės Varanių sodyboje, Traksėdžių kaime (Šilutės raj.). Jame buvo rasti Šalnos tėvūnijos narių sąrašas, Rūtenio-Lukšto būrio dokumentai, tušti nuosprendžių blankai, įsakymai, pranešimai, partizanų susirašinėjimo laiškai. Paskutinės rastų dokumentų datos buvo 1950 m. lapkričio mėnuo. Bunkeryje rasta rašomoji mašinėlė, vakarietiškas pistoletas, 7 vokiški šoviniai karabinui, elektrinis minos detonatorius (sprogdiklis) užtaiso sprogimui sužadinti.
Juozą Varanių, Igno (g. 1908 m.), ir jo seserį Uršulę Varaniūtę-Astrą (g. 1923 m.) saugumiečiai suėmė. 1951 m. pavasarį jiems skirtos 25 m. laisvės atėmimo bausmės. J. Varanius kalėjo Vorkutos lageryje Komijoje, į Lietuvą grįžo 1957 m. rugpjūčio 7 d., apsigyveno Traksėdžiuose. U. Varaniūtė – Intos lageryje Komijoje, iš ten grįžo 1956 m. balandžio 28 d., apsigyveno Šilutėje. Petrė Varanienė, Martino (g. 1910 m. Traksėdžiuose), nuo 1949-ųjų buvo J. Kentros-Rūtenio ryšininke slapyvardžiu Mėta, verbavo naujus narius partizanų būriui. Radus jų namuose bunkerį, areštuota ir išvežta tardyti į Šilalės MGB skyrių, iš kur ji pabėgo. Apie jos tolimesnį likimą ir veiklą duomenų nerasta.
1951 m. sausio 10 d. Prapymo kaime, Padievaičio apyl., žuvo Rūtenio-Lukšto būrio partizanas Viktoras Rupšys-Keleivis (g. 1928 m. Alkupyje, Kvėdarnos valsč.). Viktoras ir jo brolis Kazys Rupšys-Tigras (g. 1926 m. Alkupyje, Kvėdarnos valsč.) partizanavo nuo 1950-ųjų Lukšto būrio 2-ajame skyriuje. K. Rupšys-Tigras žuvo 1952 m. balandžio 18 d. Bilionių kaime, Laukuvos apyl.
Už ryšius su partizanais 1951 m. gegužės 22 d. suimamas moksleivis Silvestras Šerpytis, tačiau gegužės 24-ąją jam pavyko pabėgti iš Šilalės MGB areštinės. Partizanų ryšininkei Zosei Jakštaitei, gyvenusiai Struikų kaime, kuri buvo Simo Kromelio sesuo pagal mamos liniją, MGB pasiuntė anoniminį laišką, neva S. Šerpytis užverbuotas jų agentu ir specialiai paleistas ieškoti Rūtenio-Lukšto būrio buvimo vietų. Be to, iš Šilalės MGB skyriaus ataskaitos tapo žinoma, kad buvo bandoma verbuoti ir S. Šerpyčio mergina Antonina Vitkutė, neva ji bus ryšininkė tarp šnipo Silversto ir MGB organų. Nors iš pradžių MGB suregztas planas S. Šerpyčiui stoti į partizanų būrį sutrukdė, patikrinus informaciją ir nepaisant provokatorių pastangų, Silvestras Šerpytis-Narsiūnaitis, Jono, ir jo draugas Aloyzas Sabockis-Genutis, Jono, buvo priimti į Lukšto būrio I-ąjį skyrių, vadovaujamą Mėčiaus Bačkausko-Kanto.
1951 m. pavasarį MGB sudarė agentūrinę bylą Nr. 69 pavadinimu „Nevalos“ (rus. Нечисть), kurios tikslas buvo sekti ir išaiškinti Šalnos rajono (tėvūnijos) ir jos vado Jono Kentros-Rūtenio slapstymosi ir buvimo vietas. Pavesta MGB agentams-informatoriams slapyvardžiais: Znakomyj (liet. Pažįstamas), Rupšys, Leškys, Žukas, Ramunė, Salomėja, Liekytė, Žiūronas, Sakalas, Zuikis, Pušis nustatyti Šalnos štabo ir tėvūnijos vado Rūtenio ryšininkus, rėmėjus, partizanų buvimo vietas.
1951 m. liepos 21 d. Klaipėdos apskr. MGB valdybos laikinai einančiam viršininko pareigas Aleksejevui specialiame pranešime su prierašu „slaptai“ Šilalės raj. MGB viršininkas kapitonas Šliaginas rašo, kad:
„[MGB] informatoriai Znakomyj ir Rupšys pranešė, jog Bartašiškės ir Degučių kaimų apylinkėse (Kaltinėnų apyl.) lankosi Lukšto būrio partizanai. 1951 m. liepos 14 d. į nurodytas vietas išsiųstos 2 karinės grupės po 10 žmonių. Pirmos grupės vadas operįgaliotinis leitenantas Vitkus ir seržantas Kašinas, antros grupės – leitenantas Molodcovas ir milicijos įgaliotinis vyr. seržantas Gedrimas. Molodcovo vadovaujama grupė liepos 15 d. vakare, apie 21.30 val. miško, esančio netoli Degučių kaimo (koordinatės 58–83), aikštelėje užklupo 3 Lukšto būrio partizanus, kurie pamatę kareivius, pirmi pradėjo šaudyti. Banditai, pamatę leitenantą, einantį būrio priekyje, jį sužeidė, kulka pataikė į kairios šlaunies viršutinę dalį. Sužeistas leitenantas automato serija sužeidė 2 banditus, kuriuos jaun. seržantas Šilonosovas, eiliniai Morevas ir Kuznecovas galutinai nušovė. Trečias banditas pabėgo į mišką. Sunkiai sužeistas 6 kuopos vadas leitenantas Molodcovas (Молдцов Яков Андреевич), gimęs 1927 m., VKP(b) kandidatas, kariuomenėje tarnavęs nuo 1944 m., vežamas į Šilalę mirė. Kareiviai jam buvo suteikę pirmąją medicininę pagalbą. Iš banditų paimta: 1 karabinas SVT, 1 vokiškas šautuvas, 1 rusiškas šautuvas, 2 vakarietiški pistoletai, 2 granatos, 150 vnt. šovinių, susirašinėjimo laiškai, 3 partizanų uniformų švarkai, iš kurių 2 su seržantų skiriamaisiais ženklais.
[…] Agentui Pušis ir Šilalės m. gyventojui Damuliui A. pateikus atpažinimui nušautus banditus, atpažino Budrecką Simą, Kosto, slapyvardžiu Algirdas, gimusį 1920 m. Atpažinimui pateikti banditų lavonai bunkerio laikytojui (savininkui), areštuotam Juozaičiui Leonui, Jono, kuris teigė, jog antras [nušautas partizanas] – Pūdžemis Afonsas, Juozo, gimęs 1929 m. Alkupyje, slapyvardžiu Arimantas.
Rasti banditų dokumentai [partizanų karo lauko] nuosprendžiai 5 gyventojams: kolūkietei Rupšienei, Brazauskienei ir kitiems, iš viso 5 asmenis, nušautiems gegužės 10 ir 11 dienomis. Nuosprend˛iai pasirašyti banditų vado Budrecko-Algirdo, taip pat pasirašė Kromelis-Šalis ir Vitkus-Aidas.
[Rasti] dokumentai ir susirašinėjimai Šerpyčio [Silvestro], buvusio gimnazijos auklėtinio, pabėgusio iš rajono MGB [areštinės], kuris galimai buvo trečias banditas, metęs ginklą ir pabėgęs iš susidūrimo [su kareiviais]. Šerpyčio pabėgimas bus panaudotas kompromituoti [jį] prieš [kitus] banditus. Tęsiame nušautų banditų atpažinimą ir patikrinimą per agentūrą. Apie rezultatus pranešime papildomai.“
Iš tikro, padedant agentei Marytei, partizanai S. Budreckas-Algirdas ir A. Rimkus-Tarzanas buvo užmigdyti ir sulaikyti 1954 m. gegužės 5 d. Šalnos tėvūnijos vadas S. Budreckas-Algirdas nuteistas mirties bausme sušaudyti.
A. Pūdžemis-Arimantas žuvo 1952 m. vasario 18 d. Šilų–Girėnų miške tarp Šaukliškės ir Girėnų k. Susidūrime su MGB kareiviais žuvo Stasys Liatukas-Sakalas, Skrajūnas (g. 1928 m. Kuodaičiuose, Šilalės valsč.). 1950 m. jis buvo paimtas tarnybai į sovietinę kariuomenę, o mirus tėvui, grįžo į laidotuves, bet tarnauti į karinį dalinį nebevažiavo, įstojo į Lukšto būrio 2-ąjį (Stepono Petkaus) skyrių. Kas žuvo prie Degučių kaimo antras iš partizanų, duomenų nėra.
1951 m. liepos 26 d. Šalnos tėvūnijos visuomeninės dalies žiniose Nr. 103 tėvūnijos vadas J. Kentra-Rūtenis rašė:
„A.
Ginkluotų padalinių naudojamas ryšys veikia be ypatingų trūkumų. Ryšyje su Butigeidžio štabu padaryti pakeitimai, susiję su provokatoriaus, Butigeidžio štabo partizano Skauto veiksmais (turėtų būti Lyro, kuris 1951-06-05 buvo suimtas ir perėjo į priešo pusę, ir tariama Skauto išdavystė buvo MGB paskleista legenda – aut. pastaba).
Iš Butigeidžio štabo gautas naujas ryšių punktas. Anksčiau buvęs Butigeidžio štabo ryšių punktas su Šalnos štabu nebenaudojamas.
Šalnos su Butigeidžio štabu ryšio punktas laikinai lieka be pakeitimų. Tikrinamas kas 5-10 dienų.
Aušrelės būrio ryšininkai įspėti, todėl palaikydami ryšį bus atsargesni. Siekiama nustatyti naują ryš, nes provokatorius Skautas žinojo apie padalinių ryšius. Lukšto būryje yra ginkluotas ryšys ir veikianti ryšio grandis.
Lukšto būrys palaiko ryšį su Dariaus tėvūnijos ir Žemaičių apygardos vadais.
Aušrelės būrio ryšys su Jūros būriu nutrūko.
B.
Ryšys su Dariaus tėvūnijos vadu palaikomas per Lukšto būrio vadą, su Žemaičių apygardos vadu veikia tiesioginiai ryšio punktai.
Liepos 15-ąją kovoje su priešu žuvo Lukšto būrio partizanai: Skrajūnas ir grandies vadas Granitas (minimas susidūrimas miške prie Bartašiškės, nes tada žuvo Stasys Liatukas-Skrajūnas ir Domus Rimkus-Granitas – aut. pastaba).
Šalnos tėvūnijos štabo ūkio skyriaus viršininką Žvirblį nuo liepos 26-osios iš užimamų pareigų atleisti ir perkelti į Lukšto būrį skyriaus vado pareigoms.
Laikinai einantis Šalnos štabo visuomeninės dalies viršininko pareigas partizanas Žaibas nuo 1951 m. liepos 26-osios iš einamų pareigų atleidžiamas ir perkeliamas į Aušrelės būrio štabo visuomeninę dalį. Laikinai einantis Lukšto būrio grandies vado pareigas Algirdas nuo liepos 26-osios iš einamų pareigų atleidžiamas ir grąžinamas vykdyti tiesiogines skyriaus viršininko pareigas. Iki šiol buvęs Aušrelės būrio štabo visuomeninės dalies viršininkas partizanas Žemaitis nuo šių metų liepos 26-osios skiriamas Aušrelės būrio vadu.
Šalnos štabo ūkio skyriaus viršininko pareigas pavedu eiti Šalnos štabo viršininkui partizanui Vasariui.
Šalnos štabo visuomeninio skyriaus viršininko pareigas pavedu eiti partizanui Vasariui.
Partizanas Aidas nuo 1951 m. liepos 26-osios iš Lukšto būrio pervedamas į Aušrelės būrį.
Įsakymai vykdomi.
Buvusį Aušrelės būrio partizaną Mindaugą, esantį Dariaus tėvūnijos Jūros būryje, siūloma perkelti į Šalnos tėvūniją, nes jis reikalingas, kaip žinantis rajoną.
Rūtenis, Vasaris.“
Žiaurumu pasižymėjęs Laukuvos enkavėdistų vadas, žmonių pramintas „raudongalviu“ (arba „raudonplaukiu“) Ivanas Kolesničenka, už Rūtenio galvą buvo paskyręs 1000 rublių premiją.
MGB agentas Bronius Grakalskis-Oriolas, kilęs iš Padvarnikų kaimo, čekistus informavo, kad Laukuvos valsčiuje, Dvarviečių kaime, dažnai lankosi partizanai, nes Jonas Kentra-Rūtenis ir Algirdas Liatukas-Vasaris kartu dažnai ateidavo pas Rocevičius. Bronė Rocevičienė (Racienė) dirbo nuosavame ūkyje. Jos vyras Petras ištisas dienas triūsė kolūkio arklių fermoje. Jam buvo priskirta darbams arklių pora, po to jis dirbo kiaulių fermoje. J. Kentra-Rūtenis ir A. Liatukas-Vasaris dažnai lankėsi pas Rocevičius. Kalbama, kad partizanų vadai tarėsi su Rocevičiais dėl slėptuvės įrengimo jų sodyboje 1951–1952-ųjų žiemai.
Kartą turgaus dieną, šnipo Grakalskio žmona, stovėdama eilėje, pastebėjo, kad Dvarviečių kaimo gyventoja Bronė Rocevičienė Laukuvoje pirko mašininės alyvos ir cigarečių. Ji žinojo, kad Rocevičienė siuvimo mašinos neturėjo, o jos šeimoje niekas nerūko. 1951 m. spalio 18 d. skubiai į susitikimą su MGB pareigūnais agentas Oriolas atėjo kartu su žmona ir ši papasakojo apie B. Rocevičienės pirkinius Laukuvoje, savo įtarimus, ir kad jos ūkyje arba aplinkinėse sodybose galėtų būti partizanų. Tą pačią dieną į Dvarviečius buvo išsiųsti kareiviai ir NKVD smogikų būrys. Apsupę Rocevičių ir kitas kaimo sodybas, kareiviai pastebėjo du bėgančius vyrus ir pradėjo į juos šaudyti. Mėgindamas pasitraukti ir verždamasis iš apsupties, šalia Rocevičių kaimyno Jono Songailos sodybos Dvarviečių kaime (Šilalės raj.) 1951 m. spalio 18 d. apie pusę penktos vakaro žuvo Butigeidžio rinktinės Šalnos tėvūnijos ir Rūtenio-Lukšto būrio vadas Jonas Kentra-Rūtenis. Su juo kartu buvusiam Šalnos tėvūnijos štabo vadui Algirdui Liatukui-Vasariui pavyko pabėgti. Nukovę Rūtenį, emgėbistai išsigandusiems vietiniams kaimiečiams gyrėsi, kad nugalėjo Ameriką.
„Lietuvos partizanai nuo pasaulio partizanų skyrėsi tuo, kad pasipriešinimą pradėjo tuščiomis rankomis – pirmus metus neturėjo nei amunicijos, nei ginklų, nei paramos iš kitų valstybių. Tačiau partizanai visada turėjo vietinių rėmėjų, kuriais labiau rūpinosi nei savimi. Brolis Jonas-Rūtenis sakydavo: „Saugokime rėmėjus, geriau žūkime patys“, taip partizanai ir elgėsi“, – prisimena Albinas Kentra-Aušra.
Kadangi Rūtenis kartu su savimi nešiojosi spausdinimo mašinėlę, pats spausdino raštus, kaupė partizanų kovų kronikos archyvą, stribams besiartinant prie Rocevičių sodybos, kiek galėdamas greičiau naikino dokumentus, kad neliktų įkalčių Rocevičiams apkaltinti, todėl nespėjo laiku pasitraukti. Kadangi vyko intensyvus susišaudymas ir Rūteniui su Vasariu išbėgus iš sodybos, B. Rocevičienė likusią archyvo dalį įmetė į krosnį, bet popieriaus lapai blogai degė, todėl ant viršaus užpylė durpių. Likusią Rūtenio spausdinimo mašinėlę, užlipusi į namo palėpę, įkišo į skrynioje supiltus grūdus. Enkavėdistai, nieko neradę Rocevičių namuose, išvažiavo, bet Bronę areštavo kitą dieną. Buvo areštuotas ir jos vyras Petras, bet jį netrukus paleido. Bronė buvo valdinga moteris, supratusi, kad reikia išsaugoti nuo tremties savo vaikus, prisiėmė visą kaltę, tardytojams sakydama, kad vyras nuo ryto iki vakaro dirbo kolūkyje ir apie banditus jis beveik nieko nežinojo. B. Rocevičienę nuteisė 25 metams lagerio ir ištrėmė į Irkutsko sritį. Namuose liko vyras Petras, duktė Albina ir sūnus Stasys. Kai tėvas užsibūdavo kolūkio fermose, pas juos ateidavo vakaroti kaimynė paauglė Birutė Meškauskaitė, nes Albina ir Stasys bijodavo vieni naktimis pasilikti namuose. Kai P. Rocevičius siųsdavo žmonai į lagerį siuntinius, lašinių įdėdavo ir kaimynai Meškauskai. Oficialiai B. Rocevičienę iš lagerio paleido 1956 m. sausio 12 d., bet į Lietuvą ji grįžo tik pavasarį.
1951 m. spalio mėn. Varnių raj. MGB veiklos ataskaitoje apie Šalnos tėvūnijos vado Jono Kentros-Rūtenio žūtį rašoma:
[…]
1951 m. spalio 15 d. agentas Oriolas (Bronius Grakalskis, Vlado) pranešė, kad į Rietavo rajono Dvarviečių kaimą dažnai užeina agentui nežinoma banda, kuri slapstosi pas vietinius gyventojus. Agentas Oriolas pranešė, kad jo žmona, būdama Laukuvos miestelyje, susitikusi savo giminaitę Kuzminskaitę išsiaiškino, kad pas Dvarviečių kaimo gyventoją Bronę Rocevičienę nuolatos slapstosi nedidelės banditų grupelės. Todėl agentui buvo duota užduotis per savo žmoną patikslinti, ar dabartiniu metu pas Rocevičienę yra, ar nėra banditų; jeigu išėjo, tai išsiaiškinti, kada ateis.
Šių metų spalio 18 d. agentas Oriolas pagal mūsų užduotį į susitikimą atsivedė savo žmoną (ji seniai žino apie jos vyro bendradarbiavimą su mumis).
Pastaroji mums pranešė, kad ji šiandien, tai yra š. m. spalio 18 d. turguje sutiko Bronę Rocevičienę. Kalbėdamasi su ja, agento žmona pastebėjo, kad Rocevičienė jaudinasi ir kažkodėl skuba namo; su savimi ji turėjo mašininės alyvos ir keletą pakelių cigarečių.
Kaip pareiškė agento žmona, Rocevičienė neturi siuvamos mašinos ir alyva jai nereikalinga, o sprendžiant iš jos laikysenos, padarė išvadą, kad pas ją arba pas kaimynus – Sungailą ar Meškauską – gali būti banditų.
Po susitikimo su agentais buvo nuspręsta įvykdyti karinę operaciją, vienu metu užblokuojant ir tikrinant visas sodybas. Supant Rocevičių sodybą, pamatę kareivių grupę, du banditai leidosi bėgti, vienas iš banditų buvo čia pat nušautas, o antrajam pavyko pabėgti, nes dėl didelio rūko buvo blogas matomumas, vietovė raižyta, apaugusi krūmais.
Nušautasis banditas yra Šalnos banditų rajono vadeiva Jonas Kentra, slapyvardžiu Rūtenis. Iš nušautojo bandito paimta: automatas PPŠ – 1, šovinių automatui – 35, šovinių pistoletui – 12, užsieninės markės pistoletas – 1, užrašų knygelė ir įvairūs banditų dokumentai, tarp jų šifrai.
Taip pat buvo sulaikyta, o paskui areštuota banditų ryšininkė Bronė Rocevičienė, duktė Prano, gimusi 1915 m. Klaipėdos srities Varnių rajono Drobūkščių kaime, dab. Dvarviečių kaimo gyventoja, lietuvė, nepartinė, iš vidutinių valstiečių, kolūkietė.
Ji pasakojo, kad banditai, vienas iš jų vadeiva Rūtenis, o kitas – jo pavaduotojas banditas Algis Liatukas, slapyvardžiu Vasaris, buvęs Rietavo rajono Mikulių kaimo gyventojas, šių metų spalio 18-ąją švintant užėjo pas ją į butą (sodybą) ir buvo iki [karinės] operacijos pradžios. Banditai į jos namus atėjo su rašomąja mašinėle ir vienas iš banditų kažką spausdino. Kai pamatė kareivius, leidosi bėgti, palikę mašinėlėje nebaigtą spausdinti popieriaus lapą.
Jiems išbėgus, Rocevičienė šią mašinėlę paslėpė palėpėje, vėliau mes ją paėmėme.“
Įskundus J. Kentrą-Rūtenį, MGB agento Grakalskio šeima, nusipirkusi namą, išsikėlė gyventi į Rietavą. Agentas Oriolas (B. Grakalskis) išdavė ir savo brolį Stasį Grakalskį, turėjusį slapyvardžius: Žaibas, Dargūnas, Ričardas, kovojusį Lukšto būryje nuo 1947-ųjų. Stasys ir Albina Rimkutė-Pocienė-Saulė aptikti nusišovę Teklės Burneikienės sodyboje buvusiame bunkeryje, Beržės kaime, Kaltinėnų valsčiuje. Agentams Orioliui ir Ežeriui suteikus žinių, 1950 m. sausio 25 d. MGB kariai apsupo Račkauskų sodybą Vabalų kaime, Laukuvos raj., kur buvo Alfonso Martinavičiaus-Ąžuolo būrio partizanai. Pranas Vasiliauskas-Aidas (g. 1922 m. Šiauduvoje, Laukuvos valsč.) ir kiti bunkeryje buvę partizanai gyvi nepasidavė – nusišovė.
1957 m. vasario 18 d. LTSR MVD 1-jo spec. skyriaus išvadoje teigiama:
„Aš, LTSR MVD 1-ojo spec. operatyvinis įgaliotinis, milicijos kapitonas Kornilovas, peržiūrėjęs archyvinės įskaitos bylos Nr. 15590/5 medžiagą ir Bronislovo Grakalskio, Vlado, prašymą paleisti iš spec. apgyvendinimo jo motiną Kazę Grakalskienę, Juozo, nustačiau:
1949 m. LTSR MGB nutarimu, sankcionuotu LTSR prokuroro, iš Tauragės apskr., Laukuvos valsč., Padvarnikų kaimo, kaip nacionalisto šeimos nariai buvo perkelti specialiam apgyvendinimui į Irkutsko sritį:
- Kazė Grakalskienė, Juozo, g. 1894 m.
- Rozalija Grakalskytė, Vlado, g. 1920 m.
Ypatingojo pasitarimo prie TSRS MGB 1949 m. liepos 20 d. sprendimu (protokolo Nr. 39) jų perkėlimas buvo patvirtintas. Grakalskienė su dukra perkelta todėl, kad jos sūnus Stasys Grakalskis perkėlimo (tremties) metu buvo veikiančioje nacionalistinėje bandoje.
Papildomai patikrinus nustatyta, kas antras Grakalskienės sūnus Bronius po jos iškeldinimo, gyvendamas LTSR teritorijoje, ne kartą padėjo MGB organams likviduoti banditizmą, jam padedant įvairiu metu buvo likviduota keletas banditų, tarp jų 1950 m. vasarį buvo likviduotas jo tikras brolis, banditas Stasys Grakalskis. […]
Atsižvelgiant į tai, […] manyčiau, archyvinę įskaitos bylą kartu su B. Grakalskio prašymu ir šią išvadą pasiųsti LTSR prokurorui, kad pasiūlytų LTSR Aukščiausiajame teisme išimties tvarka pakeisti 1949 m. liepos 20 d. TSRS MGB Ypatingojo pasitarimo sprendimą ir toliau nebelaikyti spec. apgyvendinime.“
Mirus agentui B. Grakalskiui, dukra R. Grakalskytė savo motiną išsivežė gyventi į Kauną.
1951 m. Kęstučio apygardoje žuvo 88, suimti 46 partizanai ir 244 talkininkai (rėmėjai). Tų pačių metų pabaigoje Butigeidžio rinktinė iš Kęstučio apygardos perduota Žemaičių apygardai. Šalnos tėvūnijos vadu paskirtas A. Liatukas-Vasaris. Su Žemaičių apygardos vadu Vladu Montvydu-Žemaičiu, Etmonu, Dėde (g. 1911 m.), glaudžius ryšius palaikė Lukšto būrio vadas S. Budreckas-Algirdas.
V. Montvydas-Žemaitis mokėjo spausdinti rašomąja mašinėle, labai išplėtojo pogrindžio spaudą, okupantai jos bijojo labiau nei šaunamojo ginklo. Buvo leidžiami laikraščiai: „Kovojantis lietuvis“, „Malda girioje“, „Laisvas balsas“, kuris dėl popieriaus stygiaus buvo spausdinamas ir mokykliniuose sąsiuviniuose. Eilėraščių rinkinys „Laisvės kovų aidai“ išleistas 1952 m. net 1000 egz. tiražu. V. Montvydas pasirašinėdavo dokumentus Algio, Arūno, Rimanto ir kitais slapyvardžiais.
Vėliau MGB-KGB ataskaitose bus rašoma: „1944–1952 m. iš visoje Lietuvoje sunaikintų bunkerių paimta 577 rašomosios mašinėlės ir dauginimo aparatai. 1952–1953 m. paimti 57 dauginimo aparatai, 2 savadarbės spausdinimo staklės, 3 rotatoriai, 2 šapirografai, 50 rašomųjų mašinėlių.“ Žuvo šimtai spaudos leidėjų, suimti tūkstančiai – vien 1947 m. už spaudos leidybą nuteista 640 partizanų, ryšininkų ir spaudos platintojų.
1951 m. lapkričio 1-osios vakare Lukšto būrio skyriaus vadas Steponas Petkus (g. 1929 m. Sauslaukyje, Kvėdarnos valsč.), skyriaus kovotojai Kazys Dargis-Rimutis (g. 1929 m. Stirbiškėse, Laukuvos valsę.) ir Antanas Jurjonas-Tomas, Šviesa, Žiedas (g. 1927 m. Stirbiškėse, Laukuvos valsč.), užėjo į Vienragių kaimą pas našlę Pocienę. Čia gyveno ir jos brolio dukra, kurios tėvai buvo ištremti į Sibirą. Pocienė buvo užverbuota agente, slapyvardžiu Breitaryte, jos dukra Vanda Pociūtė – agente Maryte. Partizanus pavaišinus burokų sriuba, šie pradėjo sakyti, kad ji karti. Šeimininkė atsiprašinėjo dėl įdėtos senos grietinės ir pradėjo vaišinti partizanus degtine, kad nuplautų kartumą. Kovotojai paragavo po stikliuką, išskyrus K. Dargį, kuris pastebėjo, kad jo draugai prie stalo užmigo. Apsižvalgęs, kad aplinkui tuščia, eina į kambarius, į kiemą – visur nieko nėra. Nubėgęs pas kaimynus, pradėjo prašyti, kad šie išvežtų apnuodytus partizanus, bet einant per ganyklą susmuko. Visi draugai atsipeikėjo Klaipėdos MGB areštinėje. Per tardymus A. Jurjonui sušlubavo psichika ir jam buvo skirtas priverstinis gydymas, o po to jį nuteisė. Tardymo metu K. Dargis šoko per langą iš antro aukšto – jam lūžo raktikaulis, čekistai jam peršovė ranką ir šoną. K. Dargį ir S. Petkų nuteisė 25-eriems metus lagerio ir 5-eriems metams tremties.
1951 m. rudenį Butigeidžio rinktinė buvo perduota Žemaičių apygardai. Todėl Lukšto būrio partizanai, patyrę nesėkmių, nutarė pakeisti vietą ir pasitraukti į saugesnes, miškingas Girėnų kaimo apylinkes, netoli Jūros upės, pietinėje Rietavo rajono dalyje. Įsikūrė 67-ajame (dabar 43-ias) Šilų–Girėnų miško kvartale, tankiame jaunuolyne, buvusioje slėptuvėje. Gera konspiracija, patikimi ryšininkai lėmė, kad partizanai ilgai jautėsi saugūs.
1951 m. lapkričio 2 d. MGB pagal agentūrinę bylą Nr. 849 „Fanatikai“ užverbavo Alkupio gyventoją Juozą Pūdžemį, Juozo (g. 1923 m. Alkupyje, Kvėdarnos valsč.), Lukšto būrio partizano Alfonso Pūdžemio-Arimanto tikrą brolį.
1951 m. lapkričio 26 d. Šilalės raj. MGB ataskaitoje Nr. 1846 rašoma, kad informatorius Pūdžemis (Pūdžemys) Juozas pranešė, jog iš Pociaus Prano sužinojo, jog Lukšto būrio kovotojai slapstosi Labardžių kaime (Rietavo raj.), miške netoli [Žemaičių] plento (dokumente rus. шоссе). Tą pačią dieną Rietavo MGB pareigūnai sulaikė 3 partizanus. Pūdžemio informacija pasitvirtino. J. Pūdžemis taip pat tvirtino, kad partizanai lankosi Alkupyje pas Miknių Povilą ir Meižį Petrą, kad Alfonsas Gerolcas siuva partizanams uniformas.
Turint šnipų pranešimų, kad Šaukliškės kaime (Kvėdarnos valsč.) dažnai lankosi partizanai, 1951 m. gruodžio 3 d. iš Rietavo į Šukliškes buvo išsiųsta kareivių kuopa. Kad būtų netikėčiau, kareiviai nuo Žemaičių plento ėjo per mišką. Miško proskynų sankryžoje buvo paliktas kulkosvaidininkas. Skusdamiesi barzdas, vyrai pamatė, kad yra supama sodyba. Kovotojai nubėgo į Broniaus Paliako sodybą, sėdo į pasitaikiusias pakinkytas roges ir taip bandė trauktis. Netoli Broniaus Virbausko sodybos kulkosvaidžio pakirstas žuvo Lukšto būrio vadas A. Žilys-Zubrys. Pasitraukti pavyko P. Kromeliui-Šaliui ir J. Varaniui-Dragūnui, kuris buvo sužeistas dviem kulkomis į petį ir į kaklą. Jokūbas gydėsi Capkiškių kaime pas Ruigius, po to dirbo Šalnos tėvūnijos štabe. Žuvus A. Žiliui, Lukšto būrio vadu vėl buvo paskirtas S. Budreckas-Algirdas.
1952 m. sausio 26 d. Žadvainų miške žuvo Butigeidžio rinktinės Dariaus tėvūnijos Rambyno-Pilies būrio partizanai: būrio vadas Antanas Kontrimas-Parama, Tomas, Antano (g. 1909 m. Spraudžio k., Rietavo vlsč., Telšių apskr.), Antanas Gedmintas-Lakštutis, Juozapo (g. 1931 m. Spraudžio k., Rietavo vlsč.). Pranas (Pranciškus) Grauslys-Pavasaris, Petro (g. 1912 m. Gedavainių k., Rietavo vlsč.), Pilies būrio Paramos skyriaus ryšininkė nuo 1947 m., o nuo 1949 m. partizanė Ona Kalniūtė-Juškienė-Onutė, Juozo (g. 1923 m. Rindžių k., Rietavo vlsč., gyv. Spraudžio k.) ir partizanas nuo 1949 m. kovo pabaigos Juozas Oželis-Dagilis, Juozo (g. 1923 m. Lekiškės k., Švėkšnos vlsč., Tauragės apskr.).
1952 m. sausio 26 d. MGB vidaus kariuomenės Klaipėdos ir Rietavo rajonų skyrių pajėgomis, karinė grupė iš 358 karių [smogikų], kurių sudėtyje buvo 130 liaudies gynėjų (stribų), vadovaujama majoro Firsovo ir 3-ojo diviziono viršininko majoro Araduškino, apsupo Žadvainų mišką, esantį 9 km į Vakarus nuo Rietavo, kur pagal opetaryvinius duomenis bunkeryje slapstėsi 5 Dariaus tėvūnijos apsaugos būrio partizanai, vadovaujami A. Kontrimo-Paramos. Karinės čekistinės operacijos metu žuvusių partizanų palaikai buvo rasti ir identifikuoti Rietavo dvaro teritorijoje.
TSRS MGB Vidaus kariuomenės 4-osios Šaulių divizijos laikinai einantis viršininko pareigas generolas majoras Pankinas ir laikinai einantis divizijos štabo viršininko pareigas papulkininkis Šambarovas 1949 m. rugsėjo 12 d. ataskaitoje divizijos vadui rašė:
„Lietuvos TSR KP(b) CK Plenumo sprendimo ir Valstybės saugumo (MGB) ministro nurodymu bei atsižvelgiant į esamą padėtį [respublikoje], priėmiau sprendimą pergrupuoti 4-ąją Šaulių diviziją. 1949 m. liepos 22 d. ministras mano pasiūlymą patvirtino.
Pasiūliau įkurti visuose divizijos pulkuose po 2-3 opertatyvines balatijono dydžio kuopas, sudarančias nuo 130 iki 200 kareivių. Respublikoje bus 18 tokių kuopų, pavaldžių MGB rajonų skyriams. Kuopose veiks paskirti MGB įgaliotiniai, renkantys, analizuojantys, nustatantys informacijos svarbumą, kurie teiks operatyvinius duomenis kuopų vadams. Kuopos aptarnaus 2-3 apskritis, jų viešininkai palaikys tiesioginį ryšį su pulko vadais ir divizijos štabu. Kuopoms bus skirtas transportas – mašinos tipo ZIS-5 ir GAZ-AA, kuriomis vienu metu bus galima pervežti 70-100 žmonių.
Kuršėnų MGB RS gavo informaciją, kad Ukrovianuose (taip nurodyta dokumente, rus. Урковяны, turi būti Urkuvėnuose), 12 km į Pietus nuo Kuršėnų slapstosi banditai. 3-sios kuopos 32-ojo spec. būrio viršininko pavaduotojas kapitonas Araduškinas su 140 žmonių būriu surengė operaciją, bet nesėkmingai. Viena operatyvinė grupė aptiko banditų atsitraukimo pėdas ir apie tai pranešė Araduškinui. Šis pasiteklęs šunis ir būrio kovotojus, pasivijo banditus už 14 kilometrų (nuo Kuršėnų). Tokiu būdu operatyviai buvo likviduoti 10 banditų iš Žemaičių apygardos banditų brigados Pergalė“.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) biografiniame leidinyje rašoma, kad: „1949 m. balandžio mėn. MGB Kuršėnų vlsč. skyriaus pareigūnai užverbavo agentą Igną, kuris buvo štabo ryšininkių Onos ir Mortos Barzelyčių giminaitis iš Urkuvėnų kaimo. 1949 m. naktį iš rugpjūčio 24 į 25 pas agentą Igną užsuko partizanai broliai Chaleckai. Jie paprašė nuvažiuoti į Kuršėnus nupirkti vyno ir rūkalų. Tą pačią dieną Ignas pranešė saugumui, kad Kurtuvėnų kaime, netoli Barzelyčių sodybos, miškelyje slapstosi 13-15 partizanų ir ruošiasi būti keletą dienų. Kitą naktį buvo numatyta nusiųsti nedidelę MGB operatyvinę grupę netoli agento sodybos. Tiksliai išsiaiškinus partizanų buvimo vietą, Ignas turėjo signalizuoti operatyviniam darbuotojui, kuris su kareiviais ir racija slėpėsi Varputėnų miško pakraštyje. Šiems per raciją reikėjo susisiekti su Kuršėnuose esančia operatyvine grupe, tačiau iki rugpjūčio 26 d. ryto agentas jokio signalo nedavė, kareiviai grįžo į Kuršėnus. Saugumiečiai, patikslinę žinias, jog partizanai dienoja Barzelyčių daržinėje, numatė karinę-čekistinę operaciją rugpjūčio 27 dienai. Auštant MGB Vidaus kariuomenės 32 Šaulių pulko 3 bataliono operatyvinis būrys išvyko į Urkuvėnus. Miškelyje netoli Barzelyčių sodybos emgėbistai aptiko 10 partizanų. Prasidėjo mūšis. Rinktinės kovotojai prasiveržė iš apsupties žiedo, netekę tik vieno partizano – Juozo Kazlausko-Žaibo. Kareiviai vijosi juos 7 kilometrus – iki Pavėkių kaimo. Pasiviję, pamiškėje nužudė 8 vyrus. Rinktinės vadas V. Chaleckas-Rimgaudas pasislėpė Vėkės upelyje, vėliau nuėjo į Noliškių kaimą pas rėmėjus Tamošaičius. Gavus pranešimą, į Noliškius buvo išsiųsta operatyvininkų grupė. Prasidėjus siautimui, partizanas pasislėpė rėmėjo sode. Kareiviai užsuko į V. Tamošaičio sodybą. Vienas saugumietis įlipo į obelį, po kuria slėpėsi partizanas, prikrėsti obuolių. Pastebėjus V. Chalecką, pirmas šovė Rimgaudas ir emgėbistas Šlapšinskas nukrito ant žemės. Tačiau partizano automatas, ilgai išbuvęs vandenyje, užsikirto. V. Chalecko-Rimgaudo žūtis buvo neišvengiama.
Tą dieną žuvo 10 partizanų: Žemaičių apygardos štabo narys ir Vytenio (Vyties) rinktinės vadas Vytautas Chaleckas-Rimgaudas, Aitvaras apygardos štabo narys ir Vytenio rinktinės štabo bei Žvalgybos skyriaus viršininkas Henrikas Chaleckas-Tigras, Tadas, rinktinės štabo narys Stasys Jogminas-Sakalas, partizanai: Juozapas Bydva, Zigmas Jonaitis-Vėtra, Juozas Kazlauskas-Žaibas, Aleksandras Kuizinas, Stanislovas Matijošaitis-Vijūnas, Ignas Paliulis, Pranciškus Rimas-Rublis. Žuvusiųjų palaikai niekinti Kuršėnų turgaus aikštėje, vėliau užkasti miestelio centre Ventos upės pusiasalyje.“
1952 m. balandžio 10 d. MGB agentas Kentra pranešė, kad 1951 m. rudenį kareivių sužeistas Dragūnas gydosi pas Ruigius Capiškių kaime (Šilalės raj.). Partizanui pagijus, Leonas Ruigys nuėjo pas kolūkio brigadininką Praną Kilinską su prašymu priskaičiuoti jam 50 darbadienių, nes prižiūrėjo ir maitino sužeistą J. Varanių-Dragūną. Kadangi Kilinskas bijojo partizanų, priskaičiavo Ruigiui prašytus darbadienius. Partizanų ryšininkas L. Ruigys buvo vedęs B. Jankausko-Klajūno tetą. Išsiaiškinti per Ruigį, kur slapstosi partizanai, buvo pavesta saugumiečių agentui Kentrai.
Rietavo MGB užverbavo Petrą Vaitkų, slapyvardžiu Rimas, kuris 2 mėnesius buvo Genio partizanų būrio vadu. Kadangi P. Vaitkus buvo dirbęs miškininku ir gerai pažino apylinkes, įprastinėmis kovos priemonėmis – atvira kova ir miškų šukavimais, bunkeriai buvo nesusekami ir neįveikiami. MGB panaudojo klastą ir 1952 m. gegužės 17 d. būrio vadas P. Vaitkus-Genys buvo suimtas agentų smogikų, persirengusių Lietuvos partizanų uniformomis, o jo pavaduotojas P. Pugačiauskas-Perkūnas nušautas. Tardymų metu, neatlaikęs kankinimų ir psichologinio smurto, nes 1946 m. į Sibirą buvo ištremta P. Vaitkaus žmona ir trys maži vaikai, buvęs partizanų būrio vadas sutiko parodyti bunkerio vietą. Iš gegužės 19-osios į 20-ąją jis atvedė šturmo grupę, sudarytą iš agentų smogikų, penkių vadovaujančių MGB karininkų ir dešimties MGB kareivių. Prasidėjus puolimui, bunkeris buvo apmėtytas granatomis ir suvarpytas kulkosvaidžio bei automatų ugnimi, žuvo keturi jauni partizanai, o jų kūnai buvo užkasti žūties vietoje. MGB pareigūnams P. Vaitkus sakė, kad partizanų būryje turėjo slapyvardį Pieva. P. Vaitkus nurodė, kad Lukšto būrio bunkeris turėtų būti tarp Aitros, Ližės ir Momio upių. Agentas Rimas nurodė partizanų ryšininką – Bagdanavoje gyvenusį Juozą Mikašauską, Lauriškės miško eigulį, kuris buvo užverbuotas slapyvardžiu Pušis. Iš jo buvo pareikalauta kuo greičiau nustatyti Šalnos vadavietės bunkerį. 1952 m. vasario 11 d. medžioklės pretekstu Pušis nuėjo į Šilų–Girėnų miško 67 kvartalą, kur tankiame jaunuolyno eglynėlyje rado šviežias pėdas bei jautėsi dūmų kvapas.
1952 m. vasario 16-ąją partizanai susirinko žeminėje miške tarp Šaukliškės ir Girėnų. Nors ryšininkų, aplinkinių gyventojų saugomi, bet pastaruoju metu suaktyvėjus agentams, partizanai ruošėsi apleisti šią žeminę, bet veikiant agentams Rimui ir Pušiai, vasario 18 d. MGB, pasitelkusi apsaugos kariuomenės kareivius, talkinami Rietavo skyriaus pareigūnų ir Tverų stribų (sukarintų komunistų, komjaunuolių ir savanorių būriai, sudaryti kovoti su antisovietiniais partizanais – aut. pastaba), apsupo Šilų–Girėnų miško 67-ąjį kvartalą ir bunkerį, kuriame buvo 13 partizanų, trimis linijomis. Kas aštuoni metrai vienas prie kito stovėjo kareiviai. Mūšis prasidėjo apie pietus ir tęsėsi iki vakaro. Kovodami partizanai mėgino prasiveržti, tačiau ir pamiškėje, ir ties miško kvartalų linijomis juos pasitikdavo kulkosvaidžių ugnis. Kulkos pakirto Lukšto būrio 1-ojo skyriaus kovotojus: Juozą Matutį-Laimutį, Petro (g. 1922 m. Degučiuose, Laukuvos valsč.), ir Juozą Vitkų-Aidą, Uršulės (g. 1929 m. Leviškiuose, Šilalės valsč.). Konstanciją Žilienę-Juodaakę, Laimą, Zubrienę kulka pakirto einant per Gaidėnų pelkes palei Ližės upelį. Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Šalnos tėvūnijos vadas Algirdas Liatukas-Vasaris (Žalgiris) buvo sužeistas, ir nors bendražygiai norėjo jį išnešti, jis liepė šiems trauktis vieniems, o pats susisprogdino. Sunkiai sužeistas ir pasaloje paimtas gyvas, vasario 20 d. ligoninėje mirė šeštasis partizanas Pranas Kromelis-Šalis (g. 1925 m. Derkintuose, Šilalės valsč.), nuo 1948 m. buvęs Lukšto būrio ryšininku, o 1950-ais tapęs šio būrio partizanu. K. Stankutė-Žilienė, Petro (g. 1922 m. Kikoniuose, Rietavo valsč.), buvo nėščia, tad galima sakyti, kad iš viso tądien nutrūko septynios gyvybės. Žuvus vyrui Antanui Žiliui-Zubrui ir partizanų štabui pasiūlius, 1951 m. Konstancija tapo Lukšto būrį partizane. Išeidama partizanauti, 7 metų dukrelę paliko savo seseriai. Vėliau tyli ir liūdna šviesiaplaukė Janytė mokėsi Laukuvos vidurinėje mokykloje.
Šalnos tėvūnijos štabo ryšininkas, vėliau Lukšto būrio partizanas Alfonsas Pūdžemis-Arimantas žuvo prasiveržęs pro visas miško užkardas prie Šventų–Šauklės kelio, ties Ymėžės tiltu, kur buvo parengta dar viena MGB pasala. Jis buvo baigęs Šilalės gimnaziją ir nenorėdamas tarnauti okupantų kariuomenėje, 1950 m. išėjo į mišką, buvo ryšininkas tarp partizanų būrių.
Žuvusiųjų partizanų kūnai buvo išniekinti, gulėjo numesti Rietave, vėliau ten pat pakasti kalkių duobėje. Kiti partizanai, pralaužę kelis apsupties žiedus, prasiveržė ir liko gyvi. Silvestras Šerpytis-Narsūnaitis sužeistas apsikasė sniege ir kareivių nebuvo surastas, bet nušalo kojas. Apsimetęs elgeta, nuėjo pas Eleną Runtauskaitę-Paliakienę, gyvenusią Kuliškiuose, ir ten gydėsi. Pagijęs buvo priimtas Butigeidžio rinktinės štabo sekretoriumi, rengė vado įsakymus ir aktus.
Išsigelbėjo Simas Budreckas-Algirdas, Tadas Liatukas-Vytautas, Jadzė (Jadvyga) Rupšytė-Drebulė, Aloyzas Sabockis-Genutis, Jokūbas Varanius-Dragūnas ir Emilija Vaitkutė-Ramunė, kuriai prasiveržti iš mūšio padėjo Povilas Paliakas. Ji buvo sužeista į koją. „Iš apsupimo prasiveržusią su didžiausia žaizda blauzdoje pas mus (į Pašlyno kaimą) atvežė partizanę E. Vaitkutę, – prisimena Antanas Girčys. – Čia palikę ją, paėmė arklį, šlajas ir išdūmė Laukuvos link. Arklys parėjo tik po dviejų dienų vienas velkinas tuščiomis rogemis. Stribai krėtė, bet Vaitkutė išliko pasislėpusi po čiužiniu ant išpinto tinklo. Šalia jos gulėjo nėščia moteris.“ Ją besigydančią globojo Bronius Jankauskas-Klajūnas. Mūšyje žuvo Tverų stribas Kostas Puleikis, o Vaclovas Gedmintas buvo sužeistas į ranką.
Saugumiečiai, radę žeminėje Šilų–Girėnų miške Lukšto būrio ir Šalnos tėvūnijos susirašinėjimo dokumentus bei fotografijas, pasinaudojo jais toliau, naikindami Laisvės kovų dalyvius.
Apie 1952 m. vasario 18 d. mūšį Girėnų-Šilų miške partizanų spaudoje buvo rašoma:
„1952 m. vasario 18 d. pirmiesiems spinduliams apšvietus mūsų gyvenamąjį kvartalą, eigulys Jonas Mažrimas atvedė keturis tūkstančius čekistų, kurių mintys buvo vien žudyti, ir parodė tą vietą, kurioje gyvenome mes, partizanai. Kraugeriai tuojau apstojo kvartalą – čekistas prie čekisto, o gaujos su slidėmis zujo po vidurį ir slinko prie „trobelės“.
Tą antradienio rytą būdamas sargyboje partizanas Narsiūnaitis išgirdo smarkų triukšmą. Skubiai įbėgęs į „trobelę“, tarė: „broliai, lauke girdėti neįprastas triukšmas.“
Budėtojas, tėvūnijos vadas Liatukas-Vasaris išėjo pasiklausyti, bet sunku buvo suprasti, nes už 200 metrų buvo kertamas kvartalas ir darbininkai kiekvieną minutę labai triukšmavo. Jis neįsitikinęs, kad rusai, pakvietė mane ir kitus, ir mums pasidarė neaišku. Įėjęs partizanai į „trobelę“, ištarė: būkite pasiruošę, nes lauke įtartinas triukšmas. Tuo tarpu Vasaris, būdamas lauke, pamatė už eglaitės besislepiančius rusus ir suprato, kad yra išdavimas. Įėjęs į „trobelę“ pasakė: broliai, išdavimas. Netoli mūsų „trobelės“ slepiasi rusai.
Ir kai visi jau buvo pasiruošę kovoti, jis įsakė: Žengte, pirmyn!
Paėmę su savimi partizanus Dragūną ir Genutį, su pasiryžimu ir energija, nebijodami mirties, žengėme pirmyn prieš azijatų gaujas. Dingtelėjo mintis pažiūrėti į laikrodį, kelintą valandą apleidžiame savo jaukią stovyklėlę. Buvo 10.50 val. Staiga pamatėme prieš mus ateinančią rusų gaują. Visi sukritome į sniegą ir pasiruošėme kovoti. Prisileidus arti rusus, Vasaris sukomandavo: atidaryti ugnį! Ir užvirė miškas nuo automatų ir kulkosvaidžių.“
Mūšiui besitęsiant, partizanas Vytautas su trykštančia iš akių neapykanta ištarė: „Šiandien šešių brolių tarp mūsų nėra. Jų nekaltas kraujas šauksis keršto. Jie žuvo, padėjo savo gyvybes ant laisvės aukuro, bet kova dar nebaigta. Lietuvis gyvas ir nenugalimas. Jis pajėgs atkeršyti už žuvusius ir sužeistus brolius, už jų pralietą kraują. Mes niekada neužmiršime okupanto skriaudų. Broliai, kurie šiandien krito perverti budelių kulkom, amžinai liks gyvi lietuvių širdyse!“
Partizanas Algirdas sakė: „Eigulys Jonas Mažrimas, gyvenantis Girėnų kaime, pastebėjęs, kad 83 kvartale gyvena partizanai, sugalvojo baisų darbą: pražudyti juos. Būdamas tikras lietuvis, pasirinko išdaviko kelią, už kelis menkaverčius rublius parduodamas partizanus mirčiai. Drauge su partizanais jis pardavė ir Tėvynę, nepagalvodamas, kad ji dar kartą pasipuoš laisvės žiedais. Kad Gedimino kalne dar plevėsuos trispalvė, skelbdama Lietuvos atgimimą. Kur dingsi tu, išdavike, kai prisikėlusi tauta pasakys: Gėręs brolių kraują – nevertas mindžioti šios žemės!”
Apie įvykius Girėnų-Šilų miške partizanė Emilija Vitkutė-Stonienė atsiminimuose rašė:
„1951 m. pabaigoje buvo 11 vyrų. Slėptuvę turėjome Girėnų miške. Laimingai pragyvenome 5 mėnesius. 1952 m. vasario 14-osios vakare 4 vyrai išėjo į žygį paimti duonos, kurią kepdavo Girėnuose, ir šiaip žvalgybai pas ryšininkus. Kiek pamenu, išėjo Varanius-Dragūnas, Matutis-Laimutis, Budreckas-Algirdas, Pūdžemis-Arimantas. Tą naktį grįžo Dragūnas ir Laimutis, o Arimantas ir Algirdas grįžo kitos dienos vakarą. Viskas buvo ramu. 1952 m. vasario 145 d. atėjo ryšininkas Stankus. Atšventėme vasario 16-sios šventę, pasikalbėjome. Septynioliktosios pavakare sargybinis pastebėjo praeinant pro šalį 3 baltai apsirengusius vyrus, bet nesustabdė. Pagalvojo – gal eina Pušies vyrai. Tą naktį visi buvo neramūs. Aštuonioliktosios rytą įėjęs į bunkerį sargybinis tarė: girdėti labai didelis mašinų ūžesys ir žmonių balsai nuo Girėnų kaimo. Mes visi sujudom, išgirdom rusiškus keiksmus, pradėjom blaškytis, į kurią pusę geriau bėgti. Algirdas sukomandavo – Ližių pievų link. Pasklidome po visą mišką kas kur. Atbėgome prie miško krašto – pilna rusų kareivių. Prasidėjo mūšis.“
E. Vaitkutė-Stonienė-Ramunė, Kazio (g. 1919 m. Stribiškėse, Rietavo valsč.), – nuo 1946 m. Lukšto ir Pušies būrių partizanų ryšininkė. Palaikė glaudžius ryšius su Šalnos tėvūnijos, Žemaičių ir Kęstučio apygardų partizanais. Susitikinėdavo su vadais, bet buvo labai plepi, todėl daugelis vengė su ja bendrauti. Dėl MGB persekiojimo ir represijų 1951 m. įstojo į Rūtenio-Lukšto būrį, kuriam vadovavo A. Liatukas-Vasaris. Jam tapus Šalnos tėvūnijos vadu, E. Vaitkutė-Ramunė perėjo į S. Budrecko-Algirdo būrį. 1952 m. prašėsi priimama į Pušies būrį, bet jos nepriėmė. 1952 m. rugsėjo 27 d. buvo sunaikintas Pušies būrio štabas, 1953 m. sunaikinta Pilies partizanų grupė. Į Antano Jonušo-Vilko vadovaujamą būrį po Lukšto partizanų sunaikinimo įsitraukė E. Vaitkutė-Ramunė ir likę Pilies būrio partizanai. Vienas po kito buvo iššifruoti bunkeriai. 1953 m. birželio 7 d., atėjusi į susitikimą su S. Burecku, kurį suorganizavo Klaipėdos MGB skyrius Stribiškių kaime, Ramunė buvo suimta ir nuteista 25 metams lagerio. Kalėjo Kazachstane, Karagandos srityje esančiame Kengyro lageryje. Po 2 metų – 1955 m. balandžio 27 d. – paleista į laisvę. Kaip vėliau paaiškėjo iš KGB (Rietavo MTB PO viršininko majoro Baisevo) ataskaitos, E. Vaitkutė, kaip aktyvi ryšininkė, veikusi tarp gaujų (būrių) formavimo štabų, 1951 m. gruodį buvo sulaikyta ir YMTB 2 skyriaus užverbuota su tikslu surasti partizanus. Pasak šaltinių, išleista į laisvę, būdama partizanų ryšininke, o vėliau sėdėdama saugumo kamerose ir net lageryje darbavosi kaip agentė.
Žuvus A. Liatukui-Vasariui, Šalnos tėvūnijos vadu paskirtas Aušrelės būriui vadovavęs Simas Jurgaitis-Baronas, Žemaitis, Tautvilas. Tikėtina, kad tėvūnijos štabo vadu tapo Vytautas Dautartas-Žaibas, nes štabo veikla dislokavosi Aušrelės būrio veikimo zonoje. Žuvus S. Jurgaičiui ir V. Dautartui, 1952 m. rugsėjo 8 d. Šalnos tėvūnijos vadovavimas buvo patikėtas S. Budreckui–Algirdui, atleidus jį iš Lukšto būrio vado pareigų. Jo pavaduotoju ir tėvūnijos štabo viršininku paskirtas Jokūbas Varanius-Dragūnas.
Liatukų tėvai: Leonas Izaokas, Leono (g. 1885 m.) ir mama Barbora 1949 m. kovo 25 d., gyvenę Pykaičių kaime, buvo ištemti į Irkutsko sritį, kur 1951 m. balandžio 22 d. Leonas Liatukas mirė.
A. Liatuko-Vasario brolis Tadas gyveno su tėvais ir ruošėsi vestuvėms. Vieną dieną grįždamas iš turgaus sužinojo, kad jo tėvai išvežami į Sibirą. Kelio į namus nebebuvo ir, atidėjęs vestuves, išėjęs į mišką, tapo Lukšto būrio partizanu, vėliau skyriaus vadu. Tadas (Tadeušas) Gediminas Liatukas-Vytautas, Leono (g. 1926 m.), žuvo 1952 m. balandžio 18 d. Bilionių kaime, Laukuvos apylinkėse, kur buvo įrengtas Lukšto būrio ir Žemaičių apygardos ryšio punktas. Jį išdavė Klaipėdos MGB agentas Plienas ir užverbuotas ryšio punkto šeimininkas slapyvardžiu Granitas. Ryšio punkte buvo surengta pasala, kuriai vadovavo MGB kapitonas Dargis. Kartu su T. Liatuku-Vytautu žuvo „Rūtenio-Lukšto“ būrio 2-ojo skyriaus partizanas Kazys Rupšys-Tigras (g. 1926 m. Alkupyje, Kvėdarnos valsč.) ir 1-ojo skyriaus partizanas Aloyzas Sabockis-Genutis (g. 1930 m. Kadžygoje, Šilalės valsč.).
Poetas, partizanų ryšininkas, politinis kalinys Nr. Č-236 Vytautas Liatukas-Keleivis (g. 1930 m. Mikūlėse, Laukuvos valsč.), Algirdo-Vasario ir Tadeušo-Vytauto brolis, aštuoniolikmetis Laukuvos vidurinės mokyklos moksleivis suimtas 1948 m. gegužės 11 d. per lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, nuteistas 10 m. lagerio, kalėjęs Kožvos, Abezės, Intos lageriuose, grįžęs į Lietuvą 1956 m. gegužę 29 d., aplankęs partizanų kapus, rašė:
Mes ateiname čia
tyliai šaukiam vardu –
dovanok ir atleisk,
jei tavęs nerandu…
Bet pabūkim drauge,
parymokim kartu,
kai ateiname čia,
atsiliepki – kur tu?
Stovėdamas prie partizanų kapo Vytautas prisiminė lietuvių kalbos ir literatūros egzamino, iš kurio žalsvai apsirengusių kariškių buvo išvestas, rašinių temas: „Kokį aš matau žmogų (tarybinį) dabar, kokį įsivaizduoju ateity?“, „Ar yra siekiams, tobulumui riba?“ Jis galvojo – kaip tą saulėtą pavasario dieną rašinius parašė jo buvę klasiokai.
Vytautą nuvedė į Laukuvos valsčiaus saugumo pastatą, kur jo laukė keletas ginkluotų vyrų. Įsakymas – nusirengti. Patikrinami rūbai: išpjaustoma visa, kas iš metalo, o ir šiaip – sagos, kišenės, nusegamas diržas. Apsirengus liepiama atsisėsti ant kraščiuko taburetės, stovinčios kampe.
– Pavardė, vardas?
Smūgiai kumščiais, kojomis.
Vytautas pabudo tamsiame, drėgname rūsyje. Subraška atidaromas rūsio dangtis. „Išlipk! Greičiau, greičiau rangykis“, – komanda. Griebia pasilenkęs kažkas už rankos, trukteli ir išvelka ant grindų. Spyris, kitas, nuvelka prie taburetės.
– Kas dar iš tavo klasės rašė eiles? Kas rinko partizanų dainas? Kur slepi trispalvę?
Pasipila smūgiai. Iš burnos plūsteli kraujas. Vėl rūsyje.
Vytautas tą dieną dar nežinojo, kad jo laukia garsioji Tauragės Šubertinė, Šilutės, Vilniaus kalėjimai, užkalti vagonai ir anglių kasyklos Intoje.
Patriotiškumo ir pasiryžimo kovoti už laisvę tuo metu buvo daug.
Viena ryšininkių tarp partizanų apygardų ir štabų Žemaitijoje buvo Marija Mikšaitė-Šalakienė, turėjusi slapyvardžius: Irena, Babūnė, Svaja. Jos sesuo Zuzana Mikšaitė (vėliau tapusi Berkevičiene), dar besimokydama gimnazijoje jau vykdė užduotis, susijusias net su partizanų vado Žemaičio asmeniniu gyvenimu. Kai buvo suimta Marija, jauna gimnazistė Zuzana buvo suimta gimnazijoje ir išvyko tremtin tik su mokyklos knygomis portfelyje. Pasirodo, vienoje jos knygų buvo įdėtas moksleivio Juozo Ardzijausko 1945 m. parašytas eilėraštis „Priesaika“, išlikęs tremtyje ir grįžęs į Lietuvą po keliolikos metų:
Mirties tie vyrai jau nebojo –
Už garbę brolių ir tėvų
Į kovą kils visi – žinojo,
Nors ir mokėt reikės krauju.
Siūbuos žalioji epušėlė,
Ir ąžuolas rūstus stovės…
Krauju gyventi tautą kėlėm,
Ji nepriklausoma žydės!
Juozas Ardzijauskas, Albino Kentros bendraamžis, gimęs 1929 m. birželio 16 d. Kazlų kaime (Kazlų Rūdos vlsč.). 1948 m. buvo suimtas ir nuteistas 10 metų lagerio ir penkeriems metams „be teisių“ už eilėraščių rinkinius „Žydint obelims“ ir „Aš mačiau, kaip verkė žemė“. Kalėjo Taišete (Irkutsko sr., Rusija).
Skaudviliškiai gerai prisimena žuvusią partizanę Stasę Irtmonaitę-Aušrelę (g. 1919 m.), buvusią Šilalės (Diemedžio) valsčiaus organizacinio skyriaus vadę, daug prisidėjusią organizuojant pasipriešinimą okupantams. Buvusi mokytoja, baigusi Tauragės mokytojų seminariją, kilusi iš Jucaičių kaimo (Šilalės vlsč.), augusi pasiturinčių ūkininkų šeimoje, teikė visokeriopą paramą partizanams, kuriems vadovavo Nepriklausomos Lietuvos karininkas slapyvardžiu Šalna. Tada Stasės slapyvardis buvo Radvilaitė. Ryšį su partizanais ji palaikė per Joną Žičkų, jis tuo metu dalyvavo pogrindžio veikloje, palaikė nuolatinius ryšius su Lydžio rinktinės vadais, žinojo ryšininkus, per kuriuos buvo galima perduoti iš S. Irtmonaitės-Radvilaitės gautus pranešimus į Lydžio štabą ir atgal.
1945 m. vasarą buvo suimti ir žiauriai tardomi keli Šilalės valsč. organizacinio skyriaus nariai, todėl S. Irtmonaitė suprato, kad jai gresia areštas, pradėjo slapstytis. Stasė įstojo į Lydžio rinktinės partizanų būrį, gavo naują slapyvardį – Aušrelė. Kartu su ja kovojo ir brolis Aleksandras Irtmonas-Genys (g. 1918 m.), dirbęs policijoje. 1945 m. jis buvo subūręs Vaitimėnų partizanų grupę, vėliau tapo Lydžio rinktinės 3-iosios kuopos 1-ojo būrio 3-iojo skyriaus partizanu.
1947 m. spalio 26 d. Keturiolika Lydžio rinktinės Perkūno būrio partizanų, vadovaujamų buvusio karininko Simo Kromelio-Perkūno, užėjo pas Šilalės valsčiaus Kiaukų kaimo gyventoją Jurgutį išsimaudyti pirtyje. Agentams išdavus, sodybą apsupo rusų pasieniečių pajėgos. Įvyko didelis mūšis. Partizanai atsišaudydami traukėsi. S. Irtmonaitei-Aušrelei pavyko atsitraukti, tačiau pastebėjusi sužeistą brolį Aleksandrą-Genį, ji grįžo į mūšio vietą ir atsišaudydama vilko jį iš apsupties. Brolis mirė ant jos rankų. Aušrelė buvo sužeista į koją, spėjo užlįsti už akmens ar kelmo, aktyviai priešinosi, sudarydama geresnes sąlygas pasitraukti iš mūšio draugams. Operacijai vadovavusiam karininkui įsakius paimti ją gyvą, nušovė artyn slinkusį karininką (kuopos vadą), šunį, seržantą ir sužeidė majorą. Supratusi, kad antrą kartą nepavyks atsitraukti iš mūšio gyvai, nes baigėsi šoviniai, Aušrelė nusišovė. Kaip pasakojo partizanų ryšininkas Titas Žymančius, atvažiavęs su draugu Alfonsu dviračiais į Kaltinėnus, ant grindinio trečia iš kairės gulėjo Stasė Irtmonaitė-Aušrelė. Ji, priešingai nei kiti du jos bendražygiai, buvo su visa karine apranga, dar gerai matėsi dailiai išlyginto žalios spalvos sijono siūlės, taip pat žalias lietpaltis. Kairės kojos šlaunyje buvo išėjusios kulkos žymė ir aplink ją sukrešėjęs kraujas. Dešiniame smilkinyje matėsi maža žaizdelė, kairiame – didelė išlėkusios kulkos žymė. Jos akys buvo pusiau užmerktos, o lūpose lyg ir šypsena.
Atvežti į Kaltinėnus partizanų kūnai buvo išniekinti, S. Irtmonaitės-Aušrelės lavoną rusai trypė ir spardė, vėliau kūnai sunkvežimiu nuvežti į Skaudvilę, pamesti prie namo, Nepriklausomybės metais priklausiusio Skaudvilės tikinčiųjų parapijai. Visaip išsityčioję, stribai užkasė žuvusius partizanus netoli senųjų kapinių prie Ramybės gatvelės.
Po mūšio Kiaukuose buvusiam Lietuvos armijos puskarininkiui S. Kromeliui-Perkūnui (Žygimantui) (g. 1925 m.) partizanai prikaišiojo, jog šis blogai vadovavo. Pašalinus Perkūną iš vadų, jis nuėjo į J. Kentros-Rūtenio būrį eiliniu. Vėliau buvo paskirtas vadovauti Lukšto būrio Perkūno skyriui, kurio pavaduotoju buvo Rūtenio brolis Leonas Kentra-Sakalas (g. 1926 m.). Skyriuje kartu su Perkūnu kovojo ir partizanas Jonas Baronas (g. 1908 m. Upynos apyl., Skaudvilės valsč.).
S. Irtmonaitės-Aušrelės brolis Mečys Irtmonas-Žiogas (g. 1921 m.) pradėjo ginkluotą pasipriešinimą sovietiniams okupantams 1944-aisiais Vaitimėnų partizanų grupėje. Vėliau kovojo Lydžio rinktinės 3-iosios kuopos 1-ojo būrio 2-ajame skyriuje, nuo 1948 m. Jungtinės Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės 3 kuopoje, vėliau – Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Šalnos tėvūnijos Jūros būryje eiliniu partizanu. Žuvo 1951 m. gruodžio 6 d. miškuose prie Lylavėnų (Tauragės raj.).
1948 m. S. Irtmonaitės slapyvardžiu Aušrelė buvo pavadintas Kęstučio apygardos Aukuro rinktinės Marso rajono būrys, prieš tai vadintas Perkūno, Kęstučio, Maironio vardais. Su šiuo būriu kartu mūšiuose kovojo ir Rūtenio-Lukšto būrio partizanai, kurių vadu ilgą laiką buvo J. Kentra-Rūtenis. 1948 m. spalio 17-osios rytą Aušrelės ir Lukšto būrių 17 kovotojų apsistojo Tūjainių kaime (Skaudvilės valsč.). Gavę iš informatorių žinių, partizanus puolė Kaltinėnų stribų būrys. Nepabūgę partizanai drąsiai stojo į mūšį ir pradėjo supti stribus, o šie ėmė paniškai bėgti. Mūšyje žuvo 9 stribai ir tik 1 partizanas.
Aušrelės būrio pavadinimas nusistovėjo 1949 m. metų pradžioje. Marso-Šalnos tėvūnijos (rajono) vadu paskirtas Fridrikas Gauptis-Vytautas (Mindaugas) (g. 1913 m. Steponiškiuose, Piktupėnų vlasč.), pradėjęs partizanauti nuo 1947-ųjų. Aušrelės būrio vadu buvo paskirtas Juozas Bagdonas-Akis. Vasaros pradžioje, sužeidus partizaną J. Bagdoną-Akį, būriui vadovauti buvo perkeltas Rūtenio-Lukšto būrio skyriaus vadas Juozas Gružinskas-Kęstutis (Galiūnas) (g. 1922 m.). Aušrelės būrį sudarė 2 skyriai, vienam iš jų vadovavo J. Gružinskas-Kęstutis, nuo 1950 m. – būrio vadas.
Vėliau Juozapas Zamas iš Maldūnų kaimo (Šilalės raj.) pasakojo: „Sužeistas J. Bagdonas-Akis gydėsi Maldūnų kaime pas Steponą Vitkų. Siaučiant rusams, 1949 m. lapkričio iš 10-osios į 11-ąją naktį Bagdonas turėjo išbėgti basas, nespėjo pasiimti nė ginklo. Atbėgo pas Zamus, kur jam davė dvejas kojines. Po to, užbėgęs pas netoli gyvenusį Juozą Tamošaitį, prašė batų, bet šis jam nedavė. Tada J. Bagdonas nubėgo į Padvarius pas Gestautus, kurie virtuvės lange pastatė degančią žibalinę lempą, kad rusai matytų, kur eiti. Mat taip iš anksto buvo sutarta. Netrukus rusai čia jį ir atsekė. Partizanas bandė bėgti, bet prie daržinės kampo jį nušovė. Kai J. Bagdonas-Akis atbėgo pas Gestautus, Steponas Vitkus ir Juozapas Gestautas norėjo juo atsikratyti, norėjo, kad žūtų, mat partizanai kartais išsivesdavo telyčią ar kiaulių. S. Vitkus mėsą veždavo parduoti į Rygą, o pinigus turėdavo atiduoti J. Bagdonui. Jie buvo jam įsiskolinę. Partizano žuvimo vietoje J. Zamas pasodino pušį ir ąžuoliuką. Vykstant melioracijai, J. Zamo prašymu tuos medelius paliko, jis sakė, kad čia yra žuvęs partizanas, buvęs Lietuvos karininkas. Vėliau Gestautų gyvuliai tuos medelius išlaužė, todėl tiksli partizano žuvimo vieta liko nežinoma.“
MGB agentas slapyvardžiu Aušra veikė Deblių kaimo (Šilalės raj.) gyventojas Kazys Venckus (g. 1929 m.). 1950 m. jis buvo šaukiamas tarnybai į sovietinę armiją, bet Kazys pradėjo slapstytis, vėliau išėjo pas partizanus į Kęstučio būrį. 1951 m. kovo 17 d. atvykęs į MGB prisipažino apie savo nelegalią veiklą, gailėjosi. Leitenantas Teriochinas 1951 m. kovo 23 d. užverbavo Kazį informatoriumi. MGB ataskaitose teigiama, kad Kazys verbavimui pasidavė noriai, bet susitikimų vengė pasiteisindamas, kad sirgo. Jam buvo pavesta sekti Aušrelės būrio partizanus, ieškoti jų buvimo vietų. 1952 m. kovą K. Venckus slėpė savo namuose 10 maišų grūdų, kurie atiteko partizanams. Apie tai yra pateikti agentų pranešimai baudžiamojoje byloje Nr. 4095, vėliau pervadintoje Nr. 3228. Kadangi apie slėptus grūdus Kazys nepranešė saugumiečiams, šie privertė jį pažadėti nušauti Aušrelės būrio partizanus Stasį Poškų-Rūpintojėlį (g. 1930 m.) ir Kazį Rudminą-Linksmutį (g. 1929 m.), kai jie ateis pas Kazį į namus. Tuo pačiu metu agentas Aušra teikė saugumiečiams vertingą informaciją apie partizanų ryšininkus, rėmėjus, partizanų buvimo vietas. Panaši informacija buvo gaunama ir iš kitų informatorių, todėl MGB laikėsi nuomonės, kad agento Aušros pranešimai buvo teisingi, nes jo informacija pasitvirtindavo.
Veikiant MGB informatoriui Tigrui ir išdavus Aušrelės būrio buvimo vietą, 1951 m. gegužės 14 d. Sutkų miške prie Tauragės buvo surengti siautimai, kuriuose dalyvavo MGB kariuomenės smogikai, Rietavo, Skaudvilės, Šilutės, Šilalės ir Tauragės stribai. Žuvo beveik visas būrys: vadas J. Gružinskas-Galiūnas ir 13 partizanų. Tarp žuvusiųjų buvo ir ryšių reikalais atvykęs Žemaičių apygardos partizanas Balys Blinstrubas. Naujai suformuotam Aušrelės būriui paskirtas vadovauti Simas Jurgaitis-Baronas (Žemaitis). 1952 m. vasario–kovo mėnesį, paskyrus Simą Jurgaitį-Baroną Šalnos tėvūnijos vadu, Aušrelės būrys patikėtas vadovauti Kaziui Rudminui-Regimantui.
Suėmus partizaną Joną Eitutį-Jaunutį, MGB jį užverbavo. 1953 m. kovo 30 d. J. Eitučio-Jaunučio kvietimu Bruškių kaime (Kaltinėnų valsč.) Šalnos tėvūnijos vadas S. Budreckas-Algirdas ir štabo vadas J. Varanius-Dragūnas pateko į pasalą. Agentas J. Eitutis atėjo į susitikimą su ginklu be šovinių. Su juo kartu atėjo du partizanams nepažįstami vyriškiai, tikėtina, saugumiečiai. Vienas iš jų šovė į J. Varanių iš begarsio ginklo. Sužeistas Dragūnas bandė bėgti, šaukė: „Jaunuti, šauk, šauk!“ S. Budreckas bandė išsitraukti pistoletą, tačiau nespėjo, saugumiečiai jį partrenkė ant žemės. Antrasis saugumietis, išsitraukęs pistoletą, nušovė bėgantį J. Varanių-Dragūną. S. Budrecką-Algirdą suėmė gyvą ir taip jis pateko į MGB rankas.
MVD ataskaitoje rašoma: „Vykdant Algirdo sučiupimą ir Dragūno likvidavimo operaciją, visiško neviešumo nebuvo pasiekta, nes Algirdas ėmė šaukti, o į bėgantį sunkiai sužeistą Dragūną buvo papildomai šauta iš pistoleto TT.“ Suimtas S. Budreckas-Algirdas tardyti buvo nuvežtas į Klaipėdą (Klaipėdos MGB kalėjimą S. Neries gatvėje – aut. pastaba). Jo buvo reikalaujama išduoti Žemaičių apygardos vadą V. Montvydą, jis buvo kankinamas ir priverstas tapti agentu, bet išdaviku partizanas S. Budreckas-Algirdas netapo.
1952 m. balandžio 25 d. Klaipėdos srities MGB valdybos pranešime apie Algirdo partizanų grupės likvidavimą buvo rašoma:
„Visiškai slaptai. LTSR MGB 2-N valdybos viršininkui pulkininkui draugui Župikovui. Specialus pranešimas. Apie vadeivos Budrecko-Algirdo, vadinamo Lukštu, bandos dalinį likvidavimą.
Per 1951 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius ir 1952 m. sausį iš Klaipėdos srities MGB valdybos skyriaus agento Plieno gauta duomenų apie tai, kad Varnių rajono Bilionių kaimo gyventojas L yra aktyvus banditų vadeivos Montvydo-Žemaičio ryšininkas, kad Plienas ne kartą perdavė L banditų paketus nuo Montvydo gaujos vadeivai Rūteniui, kuris buvo nukautas 1951 m. spalio 18 d. Per vieną susitikimą, kai pasikeista iš Montvydo gauta korespondencija, L pareiškė Plienui: „Kai visa tai baigsis, ateis laikas ir mums, teks atsakyti už visa tai.“ Taigi, matyti, kad ryšiai su banditais vargina L. Turėdami tokių duomenų ir siekdami perimti Montvydo ir Šalnos rajono banditų štabo ryšių kanalą, nutarėme slapta sulaikyti L ir operatyviai itardyti.
1952 m. kovo 7 d. slapta suėmėme L, operatyviai ištardėme ir davėme jam slapyvardį Granitas. Verbuojant Granitas pareiškė, kad nuo 1950 m. pas jį yra ryšių punktas tarp vadinamosios Žemaičių apygardos banditų štabo vadeivos Montvydo ir Šalnos rajono banditų štabo, o pastaruoju metu – ir su Lukšto gaujos vadeiva Budrecku-Algirdu, kad jis, perdavinėdamas banditų korespondenciją, palaiko nuolatinį ryšį su tų banditų vadovais.
Praėjus trims dienoms po užverbavimo Granitas pranešė, jog tos dienos vakarą, kai jis grįžo iš MGB, pas jį atėjo gaujos vadas Algirdas su trimis banditais, agentui įteikė paketą Montvydui ir prašė perduoti žmogui (ryšininkui), kuris atvyks iš Varnių rajono, arba banditui Sidabrui. Tuo pačiu metu Algirdas pareiškė Granitui, kad jis 1952 m. kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje atvyksiąs pas jį paketų.
Norėdami suimti banditą Sidabrą, o per jį prieiti prie vadinamojo Žemaičių apygardos banditų štabo vado bei likviduoti vadeivos Algirdo gaują, 1952 m. kovo 14 d. iš 5 agentų Granito ūkyje organizavome pasalą, kuriai vadovavo MGB 2-N skyriaus 3-iojo poskyrio vyr. operatyvinis įgaliotinis vyr. leitenantas Dargis.
Dienos metu pasala būdavo viename Granito namo negyvenamame kambaryje, o naktį dviem grupėm išsidėstydavo ūkiniuose pastatuose. Vykdant pasalą Granito ūkyje, reguliarius ryšius su juo palaikė per vyr. operatyvinį įgaliotinį drg. Dargį. Per šį laikotarpį iš Granito buvo gauti operatyvinio dėmesio verti duomenys apie Algirdo bandos ryšininkus ir bendrininkus. Banditai ne kartą pasirodė Šilalės rajono Pykaitalių kaimo apylinkėse (2–3 km nuo pasalos vietos), tačiau pas Granitą neužsukdavo.
Šių metų balandžio 18 d. 24 val. pas Granitą atėjo 3 Algirdo gaujos banditai. Pasala leido banditams įeiti į agento namą, kur jie užtruko apie 15–20 minučių: išgėrė pieno, paklausė, ar nėra jiems paketų, pasiteiravo apie padėtį ir išėjo. Išeinančius iš agento namo mūsų pasala juos likvidavo (nušovė).
Tarp užmuštų (žuvusių) banditų atpažintas Lukšto banditų skyriaus vadas Tadas Liatukas-Vytautas, Silvestras Šerpytis-Narsūnaitis, trečiojo bandito asmenybė nustatinėjama (žuvo: T. Liatukas-Vytautas, K. Rupšys-Tigras ir A. Sabockis-Genutis – aut. pastaba). Likviduojant banditus, paimta: 3 šautuvai, 2 pistoletai, 158 šoviniai, 1 granata.
Pasirašo Klaipėdos srities MGB valdybos viršininko pavaduotojas papulkininkis Vukolovas.“
1952 m. liepos 27 d. MGB agentai Akmuo ir Geradaris pranešė, kad Lomių apylinkėse slapstosi Šalnos tėvūnijos vadas S. Jurgaitis-Baronas ir J. Dautartas. Rengiantis sunaikinti partizanus, į Lomių apylinkes slapta buvo atgabenta čekistų grupė. Liepos 28 d. į paskirtą susitikimą su ginkluotais agentais atėjo partizanai Jonas Eitutis ir Stasys Rudminas. Agentams pradėjus šaudyti, S. Rudminas žuvo, o sužeistam J. Eitučiui pavyko pabėgti. Kad J. Eitutis nepraneštų apie vykdomą operaciją, agentai, apsimetę Rolando būrio ryšininkais, skubiai pakvietė į susitikimą partizanų vadus. Liepos 29 d. į paskirtą vietą atėjo Simas Jurgaitis-Baronas, Vytautas Dautartas-Žaibas ir Stasė Jurgaitytė. Visi trys buvo nukauti.
1952 m. rugsėjo 8 d. Šalnos tėvūnijos vadu paskiriamas S. Budreckas-Algirdas, bet nėra duomenų, kas jo vietoje buvo paskirtas Lukšto būrio vadu.
1952 m. rugsėjo 28 d. agento Uragano sodyboje apnuodijus Aušrelės būrio partizaną Joną Eitutį-Jaunutį (g. 1929 m.), jis buvo suimtas ir užverbuotas, nes saugumas pradėjo naudoti Eitutį kaip agentą.
1952 m. gruodžio 24 d. apie 4 val. ryto Taukolydžių kaime (Rietavo raj.) į nuošalią eigulio Stasio Petkevičiaus sodybą rogėmis atvažiavo 2 Lukšto būrio 2-ojo skyriaus (S. Petkaus) partizanai: Petras Gedvilas-Sigitas ir Stasys Kentra-Dagilis. Petkevičiaus žmona Kleopa taip pat buvo užverbuota agentė, slapyvardžiu Mėta.
Petkevičiai partizanus pavaišino, P. Gedvilas Kūčių vakarą ant kelių laikė mažą jų sūnų. Vaišėms pasibaigus, Petkevičiai partizanus palydėjo į kiemą ir abu ginkluoti pistoletais pradėjo į juos šaudyti. P. Gedvilas-Sigitas krito kieme, S. Kentra-Dagilis nukautas jau įlipęs į roges.
1952 m. Klaipėdos MGB valdybos veiklos ataskaitoje rašoma:
„[…] Rietavo rajono MGB agentūros tinkle suporuoti agentai Eglė ir Mėta, vyras ir žmona: Eglė – Stasys Petkevičius, Stasio, ir Mėta – Kleopa Petkevičienė, Benedikto, kurie iš partizanų rėmėjų gavo žinių, kad juos nori aplankyti banditai iš Lukšto bandos.
Operatyviniam darbuotojui pasiūlius, agentai Eglė ir Mėta pareiškė norą asmeniškai likviduoti banditus. Tam jie buvo pamokyti šaudymo įgūdžių iš jiems įteiktų pistoletų.“
1952 m. gruodžio 24 d. Klaipėdos MGB valdybos pranešime apie Lukšto būrio partizanų Stasio Kentros ir Petro Gedvilo likvidavimą rašoma:
„Visiškai slaptai. LTSR valstybės saugumo ministro pavaduotojui pulkininkui drg. Gavrikovui.
Šių metų gruodžio 24-osios rytą ginkluoti Rietavo rajono MGB agentai Eglė ir Mėta savo ūkyje likvidavo du Lukšto bandos dalyvius:
- Petrą Gedvilą, Petro, g. 1925 m. Rietavo raj. Dalgų kaime, kilusį iš vidutinių valstiečių, 1950 m. legalizavusį, bet 1951 m. vėl grįžusį į bandą.
- Stasį Kentrą, Povilo, g. 1929 m. Šilalės raj. Alkupio kaime, slapyvardis Dagilis, bandoje buvusį nuo 1949 m.
Banditai likviduoti šiomis aplinkybėmis. Apie 4.00 val. į agentų Eglės ir Mėtos namus rogėmis atvažiavo du banditai, vienas jų agentams pažįstamas, antras nepažįstamas, kurį Gedivlas vadino slapyvardžiu Dagilis.
Atvykus banditams, siekdami juos likviduoti, agentai organizavo naminės degtinės išgertuves. Nušauti juos name nebuvo galima, nes banditas Gedvilas visą laiką ant rankų laikė mažą agentų sūnų.
Ruošdamiesi išeiti, banditai paprašė ir Eglė davė jiems 100 rublių pinigais ir medaus. Po to kartu su žmona išlydėjo juos į kiemą. Kai banditai sėdo į roges, agentai Eglė ir Mėta kartu iš pistoletų paleido į juos ugnį. Tuo metu pasibaidęs šūvių arklys su nukautu banditu Dagiliu, spėjusiu sėsti į roges, šoko bėgti. Banditas Gedvilas buvo nušautas kieme.
Po įvykio Eglė savo arkliu nuvažiavo į Rietavą ir apie tai pranešė rajono MGB skyriaus viršininkui. Organizavus paiešką, arklys su nušautu banditu rastas už dviejų kilometrų nuo agentų sodybos. Likvidavus banditus, paimti 2 šautuvai, revolveris (naganas), šovinių ir įvairių banditų susirašinėjimų.
Imtasi priemonių agentus Eglę ir Mėtą užšifruoti. Srityje banditų veiksmų neužfiksuota.
Klaipėdos MGB valdybos viršininkas valstybės saugumo pulkininkas Karobkinas.“
Padvarnikų kaime St. Raudoniaus sodyboje Lukšto būrio 2-ojo skyriaus partizanas, Šalnos tėvūnijos štabo narys, o nuo 1953 m. sausio 1 d. tėvūnijos vado antrasis pavaduotojas Bronius Jankauskas-Klajūnas, Kazio (g. 1924 m. Padvarnikuose, Kvėdarnos valsč.), iškvietė į susitikimą ryšininką, kuris buvo MGB užverbuotas agentas Liūtas. Susitikimas turėjo įvykti 1953 m. vasario 22 d. Padvarnikuose, Zosės Paliakienės sodyboje. 1953 m. rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą dieną stribai ir kariuomenės garnizonas apsupo Žadeikių kaimą, Šventų pradinę mokyklą, kur buvo rinkimų būstinė, kitas vietoves. Padvarnikuose tarp Zosės Paliakienės ir Bronės Paliakienės sodybų buvo paruošta pasala, jai vadovavo MGB majoras Kuznecovas. Agentui Liūtui nepavyko apsvaiginti Klajūno migdomaisiais sutaisyta degtine, todėl pasaloje buvę kareiviai, pamatę civiliais drabužiais apsirengusį partizaną, jį apsupo. Klajūnas pradėjo atsišaudyti, bandė slėptis krūmuose, bet MGB 6 grupės viršininkas seržantas Kolūbovas pataikė į Klajūną, jis krito nušautas. Partizanas su savimi turėjo automatą PPŠ su 30 šovinių ir pistoletą „Mauser“ su 6 šoviniais.
Kaip buvo informavę agentai Liūtas ir Tigras, St. Raudoniaus sodyboje turėjo būti įrengtas bunkeris, kur slapstėsi Lukšto būrio partizanė Jadvyga Pūdžemytė-Rupšytė-Jankauskienė, slap. Drebulė, Pušelė, Regina (g. 1929 m. Alkupyje, Kvėdarnos valsč.). Jadvyga, būdama Raudoniaus namo antro aukšto bunkeryje, girdėjo šūvius. Atvežus Broniaus-Klajūno kūną prie Raudoniaus namo, saugumiečiai garsiai sušuko ir pareikalavo Jadvygos pasiduoti. „Pasiduok, turim tavo vyrą! Jis mums jau pasidavė!“ Jadvyga, supratusi situaciją, sušuko: „Jeigu jis gyvas, tegu pats pašaukia mane vardu.“ Po mirtinos tylos minutės pasigirdo šūvis. Partizanė Drebulė, būdama nėščia, šovė sau į galvą. Saugumiečiai, įsiveržę į bunkerį, rado kraujuose, bet gyvą. Šilalės MGB viršininkas Parfionovas ataskaitoje rašė, kad jis užlipo į antrą aukštą (rus. на чердак, liet. palėpę) ir 10 minučių įkalbinėjo Rupšytę pasiduoti, bet ji nesutiko. Po to 10 min. ją įkalbinėjo Šilalės MGB vyr. įgaliotinis leitenantas Lukašovas. J. Rupšytė nepasidavė, šovė sau į galvą.
Stribai įmetė Jadvygą-Reginą į vežimą prie negyvo vyro, atsisėdo ant abiejų kūnų, tyčiodamiesi ir maigydami, nepaisydami žmoniškumo, ir neskubėdami vežė juos į netoliese esančią mokyklą, kur tądien vyko rinkimai, parodyti vietos gyventojams partizanus. Rinkėjai matė ir girdėjo, kaip Jadvyga plūdo kraujais ir gargaliavo. Žmonės, apimti siaubo, išsilakstė iš mokyklos, nespėję nubalsuoti už „šviesią ateitį“. Po to, partizanus nuvežė į Šilalę. Jadvygą nunešė į ligoninę, bet ji tuoj mirė. Kur saugumiečiai dėjo abiejų partizanų kūnus, tiksliai nežinoma, manoma, kad užkasė pušyne.
1953 m. kovo 10 d. Klaipėdos srities MGB valdybos pranešime apie Lukšto būrio partizanų Broniaus Jankausko ir Jadvygos Rupšytės likvidavimą rašė:
„Visiškai slaptai. LTSR MGB 2-N valdybos viršininkui papulkininkiui drg. Župikovui. Specialus pranešimas.
Iš Šilalės rajono MGB agentų Lapo, Ivano ir pareiškėjo Kazlausko gautos medžiagos nustatyta, kad aktyvus banditų talkininkas yra Šilalės raj. Padvarnikų kaimo gyventojas Bronius Rupšys. (Bronius Rupšys, Antano, gimęs 1924 m., LKP(b) Tauragės apskrities komiteto 1945-02-08 įvykusio posėdžio protokole Nr.11 pažymėtas kaip Kvėdarnos valsč. Šventų apylinkės tarybos sekretorius. Jo brolis Petras Rupšys, Antano, gimęs 1920 m., paskirtas Kvėdarnos valsč. Gvaldų apylinkės tarybos sekretoriumi – aut. pastaba).
1952 m. gruodžio 15 d. B. Rupšys neviešai sulaikytas ir ištardytas. Jis atvirai papasakojo apie savo ryšius su banditu Jankausku-Klajūnu ir pareiškė norą asmeniškai dalyvauti suimant arba likviduojant šį banditą. Po apklausos paskirtas neviešas susitikimas. Norėta per agentūrą patikrinti jo elgesį po MGB organų apklausos.
1952 m. gruodžio 18 d. B. Rupšys laiku pranešė, kad 1952 m. gruodžio 20-osios vakare pas Padvarnikų kaimo gyventoją Zosę Paliakienę ateis banditas Jankauskas ir pasiūlė jį likviduoti. Banditas nelikviduotas, nes buvo numatytos priemonės jį suimti, kad nustatytų likusių Lukšto būrio banditų slaptavietes.
1953 m. sausio 13 d. B. Rupšys užverbuotas agentu, slapyvardžiu Liūtas. Šių metų sausio ir vasario mėnesiais agentas Liūtas periodiškai susitikinėjo su banditu Jankausku Z. Paliakienės sodyboje, kartu su juo gėrė naminę degtinę.
1953 m. vasario 16 d. agentas Liūtas pranešė, kad banditas Jankauskas ateina pas Z. Paliakienę ir iš jos išeina vienu taku, vedančiu pro jos sodybą iki Stasio Raudoniaus namų, iki kurių, kaip nustatyta, eina bandito Jankausko pėdsakai.
Agentas Liūtas pareiškė manąs, kas St. Raudoniaus ūkyje yra bunkeris, kuriame slepiasi banditai Jankauskas ir Rupšytė. Pagal planą, kad paimtų banditą Jankauską, agentui Liūtui įteiktas „Neptūn 22“.
1953 m. vasario 21 d. agentas Liūtas pranešė, kad banditas Jankauskas šių metų vasario 22 d. kviečia jį susitikti Z. Paliakienės sodyboje. Liūtui duota užduotis eiti į susitikimą su Jankausku ir ten panaudoti „Neptūn 22“. Ryšiui su Liūtu ir bandito suėmimui sutartoje vietoje slapta palikta operatyvinė grupė, vadovaujama Šilalės raj. MGB viršininko pavaduotojo majoro Kuznecovo.
Jeigu agentas nepanaudotų „Neptūno“, banditui likviduoti, jam einant taku nuo Zosės Paliakienės Bronės Paliakienės sodybos link, surengta 2 MGB kareivių pasala, vadovaujama Šilalės raj. MGB vyr. operatyvinio įgaliotinio valstybės saugumo leitenanto Lukašovo.
Vasario 22 d. 21 val. agentas Liūtas atėjo į sutartą vietą pas majorą Kuznecovą ir pranešė, kad apie 20 val. Z. Paliakienės sodyboje susitiko su banditu Jankausku, kur panaudoti „Neptūn 22“ nebuvo galimybių, nes banditas su juo išgėrė 150 gr naminės, pirktos pas Z. Paliakienę, ir išėjo taku, vedančiu į B. Paliakienės sodybą, kur buvo pasala. Kareiviai, pamatę civiliais rūbais vilkintį Jankauską, bandė jį apsupti, bet banditas atsišaudydamas ėmė bėgti ir buvo nukautas. Iš Jankausko paimta: automatas PPŠ su patrumpinta buože, „Mauser“ sistemos pistoletas ir 36 šoviniai.
Nušauto bandito lavoną iš krūmų į mokyklą gabeno Padvarnikų kaimo gyventojas St. Raudonius. Iš agentų Liūto ir Tigro pasakojimų buvo aišku, kad Raudoniaus ūkyje yra bunkeris. Tardomas Raudonius nesigynęs papasakojo, kad jo sodybos palėpėje yra bunkeris, kuriame slepiasi banditas Jankauskas su banditė Rupšyte, ir pažadėjo padėti paimti ją gyvą bei nustatyti banditų vadeivos Algirdo slėpimosi vietą. Tuo metu atvyko rezervas ir Raudoniaus sodyba buvo blokuota (apsupta). Raudonius kartu su operatyviniu darbuotoju pasiūlė bunkeryje esančiai Rupšytei pasiduoti, bet ji atsisakė ir nusišovė.
Kadangi jokio susišaudymo ten nebuvo, nakties priedangoje Rupšytės lavonas buvo nuneštas į krūmus apie 600 metrų nuo Raudoniaus sodybos. Ten buvo inscenizuotas susišaudymas, sudarant įspūdį, kad Rupšytė žuvo ne bunkeryje, o krūmuose. Iš bunkerio paimtas vokiškas karabinas su 30 šovinių, pistoletas ir įvairūs banditų susirašinėjimai. Raudonius yra operatyviai naudojamas ieškant Lukšto bandos likučių.“
Zofija Rupšytė-Vyštartienė pasakojo:
„Vyriausioji mano sesuo Jadvyga buvo graži ir šauni, išdidi ir nepriklausoma. Vaikinams atsisakius eiti į sovietų kariuomenę, tapo jų ryšininke. Teikė žinias, nešiojo maistą, padėjo slapstytis. Mano tėvelis Jadvygai buvo patėvis (Jadvygos mama iš pradžių buvo ištekėjusi už Pūdžemio, vėliau ištekėjo už Juozapo Rupšio, kuris įsivaikino Jadvygą Pūdžemytę, ir ji tapo Rupšyte – aut. pastaba). Todėl Jadvyga dažnai gyveno pas tetą – Valeriją Pūdžemytę Alkupyje ir Stasę Pūdžemytę-Petkienę Girvainių kaime.
Tetą Petkienę su vyru Pranu Petkumi ir keturiais sūnumis 1948 m. ištrėmė į Sibirą. Tada Jadvyga pradėjo lankytis pas savo draugę, partizanų ryšininkę Juzytę Urbonaitę. Tame pačiame Girvainių kaime.
Jadvygos teta Valerija (Pūdžemytė) gyveno viename name su Elena Grinaveckiene, pas kurią dažnai lankydavosi fotografas Stasys Kazlauskas. Fotografuodavo partizanus, draugavo su jais, nes su daugeliu iš jų buvo kartu užaugę. Tačiau fotografijas gaudavo ne tik partizanai, bet ir … saugumas.
Fotografijų perdavimą saugumui partizanai priskyrė S. Kazlauskui ir E. Grinaveckienei, ir juos nušovė. Nuosprendį įvykdė Simas Budreckas-Algirdas iš Kūdaičių kaimo. Apie tai jis atėjo pasakyti Grinaveckienės seseriai Stefai Gružinskienei.
Fotografo ir jo giminaitės žuvimas saugumui davė pretekstą pradėti tardyti Jadvygą Rubšytę. Iš tardymų buvo aišku: jei Jadvyga nepasirašys pasižadėjimo dirbti saugumui, jos nepaleis. Jadvyga pasirašė ir parėjo namo. Grįžusi viską papasakojo partizanams. Sprendimas buvo aiškus – tik į būrį.
1951 m. rugsėjį J. Rubšytė atėjo į didelį partizanų būrį, kuriam vadovavo Jonas Kentra-Rūtenis. Tarp kitų čia buvo ir du broliai Jankauskai iš Padvarnikų kaimo: Stasys ir Bronius. Už pastarojo vėliau Jadvyga ištekėjo.
Po metų iš viso Lukšto būrio buvo likę tik Jadvyga Rubšytė-Jankauskienė su savo vyru Broniumi Jankausku-Klajūnu. Jie atėjo pas Stasį Raudonių Padvarnikų kaime, kurio šeimoje augo penki vaikai: 3 mergaitės ir 2 berniukai. Stasys namo antrame aukšte Jadvygai ir Broniui įrengė slėptuvę. Dviese jie ten pragyveno daugiau kaip metus.“
Z. Rupšytė-Vyštartienė su seserimi Jadvyga matydavosi miškelyje. Zofija pagal išgales atnešdavo jiems iš namų surinktą pagalbą. Pas ką slėpėsi sesuo su vyru, Zofija tiksliai nežinojo.
Pasak Zofijos, daugiausia jos bendravo laiškais, kuriuos padėdavo pas netoli Raudonių gyvenančią ryšininkę Z. Paliakienę. Žinota, kad B. Jankauskas eis pas ją pasiimti siuntinėlio, kurį atsiuntė iš Sibiro teta Petkienė. Pakeliui tarp Raudonių ir Paleckienės kiemų partizaną Bronių Jankauską-Klajūną nušovė.
LTSR MVD 4-ojo skyriaus pranešime ministrui Kondakovui apie operatyvinę kombinaciją panaudojant tremtinius partizanams likviduoti 1953-04-25 pranešime buvo rašoma:
„Pagal Jūsų nurodymą operatyvinė grupė, išvažiuojanti į Irkutsko sritį į Krasnojarsko kraštą, buvo įpareigota iš spec. apgyvendintų lietuvių parinkti tinkamus įsiskverbti į banditų pogrindį Lietuvoje ir šiam tikslui užverbuoti asmenis, savo savybėmis ir galimybėmis tinkamus vykdyti kovos su banditizmu užduotis.
Vykdydama gautą užduotį, operatyvinė grupė Irkutsko srities MVD valdyboje pagal 9-ojo skyriaus kryptį peržiūrėjo spec. apgyvendintų lietuvių sąrašus, norėdama nustatyti iš labiausiai banditizmo apimtų Lietuvos rajonų iškeldintųjų vietas ir giminystę su banditais.
Peržiūrėjus, buvo nustatyta, kad pagrindinis mus dominantis kontingentas sutelktas Irkutsko srities Irkutsko, Usolės, Čeremchovo, Olchono, Alario, Terecko, Zimos, Tuluno, Taišeto ir Bratsko rajonuose.
Buvo peržiūrėta MVD valdybos 1-ame skyriuje, taip pat periferijoje esanti kompromituojanti medžiaga ir agentūra. Iš banditų giminių ir agentūros parinkti konkretūs asmenys, kuriuos numatėme perkelti į Lietuvą. […]
Prieš pasiūlydami vienam ar kitam asmeniui važiuoti (grįžti) į Lietuvą, tyrinėjome jo galimybes, savybes, neviešame pokalbyje aiškinomės jų norą išvažiuoti į Lietuvą vykdyti mūsų užduočių. […] Tačiau tiek iš agentūros, tiek iš naujai įtrauktų asmenų buvo atvejų, kai pagal savo asmenines savybes apdorojami objektai (žmonės), galintys vykdyti jiems keliamus uždavinius, atsisakė išvažiuoti į Lietuvą.
Pavyzdžiui, bandos vadeivos Budrecko brolis iš pradžių sutiko išvažiuoti į Lietuvą ir išduoti savo brolį – banditą, o paskui atsisakė. […]
Tie asmenys, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsisakė važiuoti į Lietuvą, stebimi ir jų susirašinėjimui skirta PK (slaptas korespondencijos tikrinimas, rus. перелюстрация корреспонденции) tam, kad jie negalėtų apie tai pranešti Lietuvoje gyvenantiems giminėms ir pažįstamiems.
Analogiškas priemones operatyvinė grupė vykdė ir Krasnojarsko krašte. Įvykdžius šias priemones, operatyvinė grupė atrinko ir pasiuntė į Lietuvą 8 agentus. Tarp jų iš turimos agentūros parinkti:
[…]
Agentas Kondensatorius – Juozas Sekreckis, Juozo, gimęs 1933 m. Klaipėdos srities Šilalės rajono Kuodaičių kaime, lietuvis, nepartinis, išsilavinimas – nebaigtas vidurinis. 1951 m. kaip nacionalistinės bandos rėmėjo šeimos narys ištremtas į Irkutsko sritį. Jo sesuo, būdama spec. apgyvendinta (tremtinė), palaikė raštišką ryšį su Lukšto bandos vadeiva Budrecku, slap. Algirdas. Be to, Kondensatorius buvo asmeniškai pažįstamas su Algirdu ir kitais banditais, spec. apgyvendintas (tremtyje) rengė nacionalistinę jaunimo grupę. Užsirekomendavo teigiamai. Dirba su V. Montvydo ryšininkais. […]
Vėlesnis prierašas. Agentas Kondensatorius užmezgė artimus ryšius su banditų vadeivos Stirbio ryšininke Stase Gedvilaite ir artimiausiu metu turi susitikti su bandite Vaitkute, o per ją – su banditų vadeiva Stirbiu.“
J. Eitutis-Jaunutis ir toliau buvo naudojamas kaip MGB agentas partizanams naikinti. 1953 m. gegužės 15 d. Bruškių kaime vienos operacijos metu, nebenorėdamas dirbti saugumui, J. Eitutis bandė bėgti, tačiau MGB smogikai jį nušovė.
Suimtas S. Budreckas-Algirdas 1953 m. liepos 6 d. iš Klaipėdos MGB kalėjimo buvo atvežtas prie Kazio Saudargo, gyvenusio Stribiškės kaime (Rietavo valsč.), sodybos į susitikimą su partizanais. Jo batai buvo apdoroti preparatu „Neptun-80“, kad jam pabėgus, šuo galėtų užuosti jo pėdsakus. Netikėtai pasirodžius partizanų ryšininkui iš Pramymo Andriui Rimkui, šis garsiai pakvietė Algirdą pasikalbėti, ir jie tyliai susitarę kartu pabėgo. Manoma, kad Budreckas nuspyrė batus, nes tarnybinis šuo jo pėdsakų neberado.
Algirdo paieškai ir išdavimui iš tremties buvo parvežtas jo giminaitis Juozas Sekreckis – MGB užverbuotas agentas, slapyvardžiu Kondensatorius. Taip pat buvo užverbuota žuvusio partizano sesuo Stasė Gedvilaitė, Petro (kituose dokumentuose Stefa, gimusi 1931 m. Dalgiuose, Rietavo valsč.), KGB 4 valdybos agentė, slapyvardžiu Marytė. Užmezgė ryšį su S. Budrecku-Algirdu ir pakvietė atvykti pas ją į svečius – sodybą Dalgų kaime.
Stasės brolis Gedvilas Petras-Sigitas (g. 1925 m. Dalgiuose) buvo Lukšto būrio 2-ojo skyriaus (vadas Steponas Petkaus) partizanas. 1950 m. legalizavosi, bet netrukus grįžo į būrį. Žuvo 1952 m. gruodžio 24 d. prie Rietavo, Taukolydžių kaime.
1953 m. gruodžio 13 d. Šilalės raj. MGB skyriaus ataskaitoje rašoma:
„Neoficialiai buvo sulaikyta (rus. негласно снята) aktyvi Simono Budrecko-Algirdo ryšininkė Žąsytytė Marė (Marytė), Kazio, gim. 1915 m. Palokysčio kaime.
„Pirmojo tardymo metu parodymų apie savo ryšius su banditais nedavė. Būdama kameroje su specialiai pasodinta agente Š, areštantė pasakojo, kad yra Algirdo ryšininkė, jos namuose reguliariai lankosi banditai, kuriuos ji informuoja apie kareivių ir liaudies gynėjų (stribų – aut. pastaba) judėjimą. Algirdas šiuo metu serga ir ji perka jam vaistus, o jos draugė Pomeditaitė ruošia Algirdui vaistus iš įvairių žolelių.
Žąsytytė agentei Š pasakojo, kad su banditais taip pat palaiko ryšius Palokysčio gyventoja Rimkutė Zosė. 1949 m. ji buvo sulaikyta VRM organų dėl ryšių su banditais. Milicijos pareigūnai, palaikę ją kameroje 2–3 paras, paleido ir Zosė išvažiavo į Kauną, kur gyveno vienerius metus, po to grįžo [gyventi] į Palokystį. Z. Rimkutė dažnai susitikinėja su Algirdu, žino jo slapstymosi vietas.
M. Žąsytytės pusseserė Gedvilaitė Stefa, kilusi iš Lembo kaimo, seka kareivių ir liaudies gynėjų judėjimą, Marės namuose [Stefa] reguliariai susitikinėja su Algirdu.
Žąsytis (MGB šaltinis (informatorius) jo vardo nežinojo) anksčiau gyveno Lekėčių kaime, Šakių rajone, palaikė ryšius su banditais. Bijodamas išvežimo [į Sibirą], 1948 m. pabėgo gyventi į Šilalės rajoną ir šiuo metu jis gyvena 1 km atstumu nuo Pajūrio, palaiko ryšius su Algirdu.
M. Žąsytytė agentei Š pasakojo, kad jos namuose yra paruoštas raugalas (rus. брага) naminei [degtinei] paruošti (virti). Turėdami omenyje, kad tardoma nepapasakojo apie [savo] ryšius su banditais, o kameroje pareiškė, kad nė už ką jų neišduos, į Žąsytytės ūkį išsiuntėme milicijos darbuotojus, kurie radę raugalą, surašė protokolą. Toliau pokalbyje su agente-kameros „drauge“, [Marė] sakė žinanti, kur yra [Algirdo] bunkeris, bet organams ji nė už ką nepasakos.
1953 m. gruodžio 18 d. Marijona Žąsytytė už naminės degtinės virimą nuteista 2 metams, atliekant bausmę pataisos darbų kolonijoje.
1953 m. gruodžio 19 d. tardoma [Marė] prisipažino, kad šių metų rudenį pas ją į namus 2 kartus buvo atėję Algirdas ir Tarzanas. Pirmą kartą jie buvo atėję rugpjūčio mėnesį ir Algirdas [jai] pasakojo, kad buvo kalinamas Vidaus reikalų ministerijos (VRM) valdybos kalėjime Klaipėdoje, bet iš ten pavyko pabėgti, ir pasakojo, kad jam ten buvo neblogai, bet jis norėjo į laisvę, todėl ir pabėgo.
Antrąkart Algirdas ir Tarzanas [pas Marytę] atėjo šių metų lapkričio pabaigoje. Algirdas sakė, kad skauda širdis, dantys ir žandas, todėl jam reikalingi vaistai. Žąsytytė išvirė žolelių arbatos ir davė Algirdui. Jis paprašė Žąsytytės nuvažiuoti į Laukuvą ir nupirkti valerijonų lašų ne vėliau kaip gruodžio 16 d. Paimti [iš jos] lašų žadėjo atsiųsti nelegalę (rus. нелегалку) Kentraitę [Vladę]. Toliau Algirdas pasakojo, kad šių metų spalio mėnesį Pikaičių kaime iš kolūkio fermos jis paėmė 11 kiaulių ir [paskerstas] užkasė į žemę: 5 prapuolė, 6 [kiaulių] mėsą banditai pasūdė.
M. Žąsytytė išsiųsta į Šilutės kalėjimą ir kameroje su ja yra pasodinta agentė. Kameroje ji gali agentei pasakyti, kur yra [Algirdo] bunkeris“, – rašoma ataskaitoje.
1954 m. sausio mėn. MGB ataskaitoje rašoma, kad sausio 10 d. agentui Beržui Žąsytytė papasakojo apie savo ryšius su partizanais ir S. Budrecku-Algirdu, kad žino, kur yra jo bunkeris, bet sakė jo neišduosianti, kadangi gali žūti 3 žmonės, ir bijanti, kad MGB organai gali ją apkaltinti ryšiais su partizanais. Bet jeigu bus antras teismas, teigė galbūt papasakosianti. Iš Šilalės į Šilutės kalėjimą buvo atsiųstas vyr. operatyvinis įgaliotinis vyr. leitenantas Kulikovas, jis apklausė M. Žąsytytę dėl ryšių su partizanais, bet kur yra Algirdo bunkeris ji nepasakė. Agentei kameroje ji pasakiusi, kad ką nori, tą tegul daro, bet bunkerio ji neišduosianti. Tada jos kameros „draugė“ pasakė, kad už ryšius su banditais antrame teisme Marytė gali būti nuteista 25 metams, todėl geriau prisipažinti, nes jeigu yra silpna sveikata, tokio ilgo įkalinimo ji gali neišlaikyti. Pagalvojusi Marytė [kameros] „draugei“ pasakė, kad sodyboje, kur yra Algirdo bunkeris, gyvena senelė ir jos sūnus su žmona. Ištekėjusi dukra ir senelės vyras gyvena Šilalėje (pas žentą Gražinską, dirbantį paruoštu agentu – aut pastaba). Po to Marytė paprašė kameros „draugės“, kad ši perduotų kalėjimo viršininkui, jog ją iškviestų pokalbio. Pokalbyje su kalėjimo viršininku drg. Stoniu M. Žąsytytė pasakė, kur yra Algirdo bunkeris: Šukolų (dokumente rus. Шукали) kaime, Zeiderio Broniaus sodyboje, esančioje ant kalvelės netoli kelio Šilalė–Laukuva. Pas Zeiderius gyvena ir bėglė Kentraitė Vlada, užsiimanti siuvimu. Marė pridūrė, kad jeigu Algirdo bunkeryje nebus, jo reiktų ieškoti pas Zeiderio kaimyną Deiderį. Grįžusi į kamerą Žąsytytė „draugei“ pasakė, kad geriau, jog operacijos metu Algirdo tą dieną nebūtų [bunkeryje], pareigūnai įsitikintų, kad ji sakė tiesą ir neteistų jos dar kartą už ryšius su partizanais. MGB agentas Žukas patvirtino girdėjęs iš Zeiderio giminaičio, kad Algirdas dažnai būna pas Bronių Druktenį tame pačiame Šukolų kaime, nes Drukteinaitė Jadzė (Jadvyga) yra Algirdo sugyventinė. Apie šios agentūrinės bylos ir MGB operacijos suimti S. Budrecką-Algirdą baigtį duomenų nerasta. M. Žąsytytė kalėjo Lietuvoje, išleista į laisvę po 2 metų – 1955-aisiais.
1954 m. gegužės 5 d. pas MGB agentę Marytę atėjo partizanai S. Budreckas-Algirdas ir A. Rimkus-Tarzanas (g. 1931 m. Prapyme, Kvedarnos valsč.). Nors šie neplanavo ilgai užsibūti, agentė įkabėjo juos pernakvoti, nes kitą dieną ji turėjo švęsti gimtadienį. Kitą dieną gimtadienio proga Marytė pavaišino partizanus alumi su migdomaisiais „Neptun-22“. Išgėręs Algirdas po 2–3 minučių užmigo, nes pastaruoju metu buvo pašlijusi sveikata, jis jautėsi silpnas, buvo stipriai sulysęs, išblyškęs, kairėje veido pusėje matėsi paraudusi dėmė – buvusios ligos likučiai. Tarzanas taip pat pasijuto blogai, jį labai pykino. Marytė pasiūlė A. Rimkui išgerti vandens, į kurį jau buvo įpylusi priemonės „Nerptun-47“. Tarzanas, nieko neįtardamas, išgėrė vandens ir dėl didelės migdomųjų dozės dar labiau apsvaigo, buvo gyvas, bet negalėjo paeiti. Sutartu ženklu pranešė čekistams, kurie slėpėsi už 500 metrų nuo Marytės namo buvusioje partizano Petkaus sodyboje, kurioje dabar gyveno agentas Lapas, jie atėjo pas Marytę saugoti partizanų. Iškviesta Rietavo operatyvinė čekistų grupė, atskubėjo į agentės Marytės namus apie 12.30 val. dienos suimti apnuodytų ir miegančių partizanų. Naktį apie 23.30 val. Algirdas ir Tarzanas buvo pažadinti ir evakuojami iš Marytės namų. Vedamas A. Rimkus už 600–700 metrų susmuko, negalėjo paeiti. Paguldę į kareivišką lietpaltį-palapinę, saugumiečiai jį nešė prie sunkvežimio. Pakeliui iki sunkvežimio, stovėjusio už 3 km nuo Marytės sodybos, partizanas A. Rimkus-Tarzanas mirė. Kaip įtariama, jis mirė ne tik dėl stipraus apnuodijimo, bet ir nuo čekistų patirto smurto.
Šalnos tėvūnijos vadas S. Budreckas-Algirdas po migdomųjų „Neptun-22“ dozės išgyveno. Antrąkart jis suimtas ir po žiaurių tardymų 1955 m. birželio 7 d. nuteistas mirties bausme. Sušaudytas Butyrkos kalėjime Maskvoje, Novoslabodskaja g. 45.
1954 m. gegužės 18 d. LTSR KGB pranešime TSRS KGB prie TSRS ministrų pirmininko pavaduotojui drg. F.K. Luniovui rašoma:
„Visiškai slaptai. Pranešimas apie Algirdo banditų grupės likvidavimą.
Dėl KGB prie LTSR Ministrų Tarybos 4-osios valdybos įvykdytų specialių priemonių 1954 m. gegužės 6 d. Rietavo rajone konspiratyviai sučiupti:
Bandos vadeiva Simas Budreckas, Kosto, slap. Algirdas, g. 1920 m. Kuodaičių kaime, Šilalės raj., kilęs iš buožių, bandoje nuo 1947 m.
Eilinis banditas Andrius Rimkus, Juozo, slap. Tarzanas, g. 1931 m. Prapymo kaime, Šilalės raj., bandoje [buvo] nuo 1953 m.
Iš banditų atimti 2 šautuvai, 2 pistoletai, 128 įvairaus kalibro šovinių, žiūronai.
Budrecko ir Rimkaus sučiupimui įvykdytos šios priemonės:
1953 m. liepą, norėdami nustatyti Algirdo banditų grupės slapstymosi vietas, pas aktyvią banditų ryšininkę Stasę Gedvilaitę, Petro, g. 1931 m., gyvenančią Klaipėdoje, nusiuntėme KGB prie LTSR MT 4-osios valdybos agentą Kondensatorių (Juozą Sekreckį), kuris, būdamas jos tolimu giminaičiu, įgijo pasitikėjimą. Netrukus iš Kondensatoriaus gauta keletas agentūrinių pranešimų, kad S. Gedvilaitė važinėja į Šilalės rajoną pas savo drauges Rimkutę ir Žąsytytę ir per jas susitinka su banditais Budrecku ir Rimkumi, kad banditai jai pasiūlė persikelti iš Klaipėdos į gimtinę ir su jais palaikyti ryšį. […] Todėl nutarta S. Gedvilaitę užverbuoti, suporuoti su Kondensatoriumi ir per juos vykdyti specialias priemones banditams sučiupti. (Toliau ataskaitos tekste iškirpta beveik pusė lapo.)
Šių metų (1954) sausį agentė Marytė pranešė, kad atnaujino ryšį su Algirdo banda ir su pretekstu perduoti jiems pas ją saugomą ginklą pasikvietė banditus. Jiems sučiupti nuspręsta Marytei išduoti [priemonės] „Neptun“, jos namuose 3 spec. agentus.
[…] Dėl galimo iššifravimo spec. agentai iš Marytės namų buvo išvesti, o ryšiui su ja palaikyti už 2 km nuo jos namų kolūkio valdyboje pirmininko apsaugos pretekstu įkurdinti 2 patikimi liaudies gynėjai (gegužės pradžioje nuteisto partizano Petkaus namuose buvo įkurdinti 2 KGB karininkai ir stribas – aut. pastaba).
Marytės pasiūlymu padėti jai sučiupti banditus įtraukta ir jos motina.
Kad pagreitintų banditų atėjimą pas Marytę, pagal mūsų užduotį motina susitiko su bandito Algirdo drauge mokytoja Stefa Gedvilaite ir kartu jos parašė banditams laišką, kuriame kvietė banditų vadeivą Budrecką šių metų gegužės pradžioje ateiti susitikti su S. Gedvilaite (Rietavo raj. Girdvainių pradinės mokyklos mokytoja – aut. pastaba).
1954 m. gegužės iš 5-osios į 6-ąją Budreckas ir Rimkus atėjo pas Marytę ir jos prašymu pasiliko dienoti. KGB užduotyje agentei Marytei buvo nurodyta, kad atėjus banditams, juos užlaikyti su pretekstu, kad S. Gedvilaitė ateis kitos dienos rytą. Todėl gegužės 6-osios rytą, Marytei pasiūlius, banditai sutiko pasilikti atšvęsti jos gimimo dieną.
Per išgertuves Marytė banditams įpylė „Neptun 22“. Po 2–3 minučių banditų vadeiva užmigo, o sudirgintas banditas Rimkus paprašė Marytės vandens. Norėdama kuo greičiau užmigdyti Rimkų, į vandenį Marytė įbėrė „Neptun 47“.
Gavus iš Marytės signalą apie mūsų užduoties įvykdymą, į Rietavo raj. Dalgų kaimą pasiųsta operatyvinė grupė, kuri, apsimetusi sovietiniu partiniu aktyvu, 12 val. dienos įsmuko į Marytės namus ir iki sutemų saugojo banditus.
24 val. banditai iš Marytės namų buvo neviešai išvesti. Vedamas į amašiną banditas Rimkus mirė (medicinos ekspertizės akte nurodyta, kad A. Rimkaus burnoje ir nosyje buvo kraujo).
Valstybės saugumo komiteto prie LTSR MT pirmininkas papulkininkis K. Liaudis.“
KGB prie LRSR MT pirmininko pavaduotojui pulkininkui drg. Martavičiui 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus vyr. operatyvinis įgaliotinis vyr. leitenantas Repičius paaiškinime rašė:
„Vadovaujantis 1954 m. sausio 20-ąją patvirtintu agentūrinių priemonių planu, mano žinioje esančiai agentei Marytei Budrecko ir Rimkaus suėmimui š. m. sausio 26 d. buvo įteikta „Neptun 22, 47a, 12“, kiekvieno po 5 dozes.
Š. m. gegužės 6 d. agentė Marytė savo namuose Budrecką ir Rimkų nugirdžiusi namine degtine bei vynu, jiems davė „Neptun 22“, įpilto į alų, maždaug kiekvienam po 1,7 dozės. Be to, matydama, kad Rimkus nuo „Neptun 22“ neužmiega, Marytė papildomai jam davė „Neptun 47“ (vandenyje).
Gavę signalą iš agentės Marytės, mes – poskyrio viršininko pavaduotojas majoras Petrovas, liaudies gynėjas Budrys ir aš, apsimetę tarybiniu partiniu aktyvu, išvažiavome į Dalgų kaimą Rietavo raj. […]
Marytės namuose pamačiau banditus Budrecką ir Rimkų. Abu gulėjo ant lovos. Prie Budrecko buvo daug vėmalų, jo veidas buvo išblyškęs. Po 15–20 min. Rimkus sujudėjo, jo veidas buvo tamsiai raudonas. Iki atvykstant karinei grupei (apie 23 val.) jis raitėsi, vartėsi, knarkė, tačiau nieko nekalbėjo.
Apytiksliai 23.30 val. atvykusi karinė grupė, vadovaujama leitenanto Širokovo ir Lesicko, banditus Budrecką ir Rimkų iš Marytės namų paėmė ir nuvedė plento link. Kaip teigė leitenantas Širokovas, (aš su majoru Petrovu keletai minučių užtrukau pas Marytę), banditas Rimkus, nuėjęs nuo namo 600–700 metrų, toliau pėsčiomis eiti negalėjo, todėl buvo paguldytas į brezentą ir nuneštas prie mašinos, buvusios sutartoje vietoje už 3 km nuo Marytės namo. Paguldytas į mašiną, Rimkus po 5 min. mirė. Jo lavoną karinė grupė nuvežė į Vilnių.“
Taip žuvo išduotas paskutinis Lukšto būrio partizanų vadas Simas Budreckas-Algirdas ir jo bendražygis, partizanas, prieš tai buvęs ryšininku, Andrius Rimkus-Tarzanas.
1954 m. gegužės 14 d. LTSR KGB prie MT pirmininkas pulkininkas K. Liaudis patvirtino agentės Marytės užšifravimo planą:
„Per KGB prie LTSR MT 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus agentę Marytę neviešai sučiupti banditai Budreckas-Algirdas ir Rimkus-Tarzanas. Kadangi Budrecko toliau naudoti nėra būtina, o agentė Marytė turi galimybę ieškoti Vilko ir Stirbio, būtina įvykdyti Budrecko ir Rimkaus suėmimo legalizaciją:
- Š. m. gegužės 16-ąją švintant Rietavo raj. Girėnų miške (kvadratas 63–68) inscenizuoti karinės grupės ir banditų susidūrimą, kurio metu Budreckas paimamas gyvas, o Rimkus „sunkiai sužeistas“. Banditais Budrecku ir Rimkumi apsimes MVD kariuomenės kareiviai.
- Legendą apie banditų Budrecko ir Rimkaus suėmimą išplatinti per Rietavo ir Šilalės rajonų tarybinį partinį aktyvą, apklausiant liudininkus Budrecko byloje.
- Inscenizuoto susidūrimo su banditais vykdymui paskirti 12 MVD kariuomenės kareivių, vadovaujamų būrio vado leitenanto Širokovo, skiriant grupei mašiną ir šunį.
- Įvykdžius šio plano 1 ir 2 punktus, po 5–6 dienų agentę Marytę pasiųsti pas Vilko bandos ryšininkus Povilą Zalepūgą, Stefą Gedvilaitę ir kitus su užduotimi išsiaiškinti dėl šaudymo [miške] ir ar „nepakliuvo“ kas nors iš banditų. […]
Agentės Marytės tolesnio panaudojimo planą Vilko ir Stirbio bandoms likviduoti parengti atskirai. Nurodytas priemones įvykdyti įpareigoti KGB prie LTSR MT įgaliotinį Rietavo rajonui leitenantą Lesickį ir KGB prie LTSR MT 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus vyr. operatyvinį įgaliotinį vyr. leitenantą Repičių.“
Tragiški likimai ištiko ir kitus partizanus.
1947 m. Vlado Stanišausko sodyboje per klaidą partizanų nušautas Kęstučio apygardos III kuopos Rūtenio būrio partizanas Kostas Budreckas-Vytenis, buvo slapta palaidotas Kuodaičių (Kūdaičių) kaimo laukuose. Sulaukus Atgimimo, partizano palaikai perkelti į artimųjų kapą Šilalės kapinėse.
Lukšto būryje kovojo partizanai, kilę iš Vabalų kaimo Laukuvos valsč. Grunavas Jonas-Leopardas (g. 1919 m.) ir jo brolis Antanas-Radvila (g. 1922 m.) sušaudyti partizanų teismo sprendimu.
1950 m. gruodžio 3 d. aptikus bunkerį Juozo ir Pertės Varanių sodyboje, Traksėdžių kaime, tarp paimtų Šalnos tėvūnijos dokumentų rastas Lukšto būrio vado pranešimas. Jame rašoma, kad vokiečių tautybės partizanas Aukštaitis dažnai pasitraukia iš būrio, nesilaiko konspiracijos, nevykdo vado nurodymų ir už tai įspėtas.
MGB pareigūnai buvo sukurpę legendą, kurią jų informatorė Salomėja 1951 m. kovo 28 d. Šilalės turguje, sutikusi partizanų ryšininkę Baublaitę Oną, kilusią iš Vaidilų kaimo, gyvenančią Struikuose pas Naujoką, papasakojo: neva Salomėjos giminaitis iš geriančių „liaudies gynėjų“ (stribų) nugirdo, jog Lukšto būryje yra vokiečių tautybės savas žmogus. Išklausiusi informatorę, O. Baublaitė pasakė: „Šį partizaną vokietį aš gerai pažįstu. Jį neseniai priėmė į būrį. Jau buvo įtarimų, kad jis palaiko ryšius su MGB organais.“ Taip pat Baublaitė pranešė apie šį partizaną būtinai pasakysianti būriui, kad jį nušautų, ir paprašė Salomėjos, kad ši ir ateityje praneštų jai visas įdomias naujienas.
Grįžusi iš turgaus, ryšininkė O. Baublaitė girdėtą žinią perdavė partizanams. Vokietį Aukštaitį sušaudė 1951 m. kovo 30 d.
1959 m. gegužės 4-osios 3 val. nakties Kazio Nogniaus namuose Buišių kaime, Šilalės rajone (10 km į pietvakarius nuo Kvėdarnos, prie Šilutės ir Šilalės rajonų ribos), nuo NKVD operatyvinės grupės kulkų žuvo išduoti paskutinieji Šilalės krašto partizanai Feliksas Urbonas-Algirdas (g. 1937 m. Bumbuliškės kaime, Švėkšnos valsč.) ir Petras Oželis-Jaunutis (g. 1932 m.). Broliai Juozas-Dagilis (buvęs ryšininkas) ir Petras-Jaunutis (tapęs partizanu 17 metų) Oželiai iš Pajūralio, Feliksas Urbonas-Algirdas (išėjęs į mišką 18 metų) buvo Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Dariaus rajono (tėvūnijos) Pilies būrio Paramos grupės partizanai.
Žuvus paskutiniams Šilalės krašto partizanams, dar kurį laiką vietiniai gyventojai gaudavo leidžiamos pogrindžio spaudos egzempliorių.
Paskutinis Kęstučio apygardos partizanas Edmundas Kmita-Evaldas (g. 1918 m. Butvilų k., Skaudvilės valsč.) išduotas žuvo 1961 m. lapkričio 9 d. Kelmės raj. Vejų kaime.
Iš viso Šilalės krašte kovojo ir žuvo apie 400 partizanų.
Jonas Kentra-Rūtenis buvo geras literatas, gerai mokėjo spausdinti mašinėle, iki pat žūties rašė Laisvės kovų metraštį. Vieni jo laiškai buvo išslapstyti žemėje, sudūlėjo buteliuose, kiti ne taip seniai iki Atgimimo pavirto dūmais. Traksėdžio kaime (Šilalės raj.) gyveno partizanų ryšininkas J. Šerpetauskas, kurio name tarp dvigubų lubų Rūtenis paslėpė archyvą. Vėliau J. Šerpetauskas išsikėlė, o į jo namą atsikraustę kiti žmonės darė remontą ir atplėšę lubas rado didelį partizanų archyvą. Pamatę daug nuotraukų, tomus raštų, išsigando, nes dar buvo tarybiniai laikai, žmonės bijojo represijų, persekiojimo, todėl viską sudegino. Taip žuvo septynerius metus rašyta žemaičių kovos už laisvę istorija. Iš jo rašytos partizanų kovų istorijos iki šių dienų yra išlikusi tik rašyto laiško sesei Onai-Rasai į lagerį Užpoliarėje skiautelė su ne visu sakiniu: „….išvystęs techniką ir ypatingai paspartinęs tempus paviršutiniškume, nebesuderina savo veiksmų su gilesne žmogikąja prigimtimi, sukuria chaosą savo viduje, kartu ir pasaulyje, ir pervertindamas „kūniškąją kovą už būvį…“ – čia tekstas nutrūksta. Šis Rūtenio suvoktas tragizmas dar giliau jaučiamas šiuolaikinėje visuomenėje.
2015 m. (po mirties) Jonui Kentrai-Rūteniui suteiktas kario savanorio majoro laipsnis.
Visais laikais lietuviai gerbė kovotojus dėl nepriklausomybės, jei ir nesisekdavo laimėti kovų. Jie norėjo būti savo krašto šeimininkais. Okupantai plėšė, žudė ir naikino papročius, tikėjimą ir žmones. Partizanų gyvenimo sąlygos kovojant prieš militaristinį režimą buvo sudėtingos: miškuose, šaltuose rūsiuose… Kiek sielvarto patyrė partizanų motinos, mačiusios nuogus išniekintus sūnų ir dukrų kūnus ant gatvių grindinio. Nei viename kare, kaip šiame partizaniniame kare, nebuvo tyčiojamasi iš pralaimėtojų. Pasak Vinco Mykolaičio-Putino, „ir tribunoluos išdidžiai, teisiuosius smerkia žmogžudžiai“.
Partizanų pradėta kova su okupantais nuo pat pradžių buvo pasmerkta, nes paliktiems vienų vieniems iškovoti laisvę buvo neįmanoma. Besididžiuojantys demokratija ir skelbiantys remią tautų apsisprendimo teisę Vakarai Lietuvos laisvės kovų dalyvius išdavė.
Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio žmona Bronė Montvydienė prisiminimuose rašė: „Tada per radiją iš Amerikos pliekdavo propagandą: truputį pasilaikyti, taip ilgai nebus – viskas netrukus praeis. Taip visi buvome įtikinti ir vis laukėme kas vakarą, kas rytą, laukėme rytojaus, auksu dažyto. Bet ta propaganda vis tą patį aiškino nuo pavasario iki rudens, nuo rudens iki pavasario. Ir taip kai kuriems įkyrėjo, kad net patys geriausieji draugai padėjėjai nebetikėjo ta propaganda ir pradėjo versti kailinių išvirkščias puses, na, ir persimetė į priešingą pusę.“
Tik po daug metų paaiškėjo, kad jaunuoliai, patikėję miško broliais (partizanais) ir meiliais „Amerikos balso“ žodžiais apie greitą Lietuvos išvadavimą iš okupacijos, taip ir krito miškų tankumynuose, jų lavonus ištampė okupantai išniekinti miestelių aikštėse. Dabar amerikiečiai teisinasi, kad laukti greito išvadavimo ir neiti tarnauti į okupantų armiją ragino ne JAV Vyriausybė, o radijo „Amerikos balsas“ žurnalistai ir VLIK’o nariai. O ar galėjo eilinis Lietuvos pilietis, „Amerikos balso“ klausytojas suvokti, kad radijas nėra tapatus Amerikos Vyriausybės balsui?
Jonas Žemaitis-Vytautas (g. 1909 m. Palangoje) – Jūros srities (dar vadintos Vakarų Lietuvos sritimi), kurią sudarė dvi Žemaitijos partizanų apygardos – Žemaičių ir Kęstučio, pirmasis vadas, vėliau tapęs Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadu, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatoriumi, 1953 m. gegužės 30 d. buvo išduotas ir suimtas. Tardymo metu savo parodymuose 1953 m. liepos 24 d. jis teigė:
„VLIK’o (Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto – aut. pastaba) atstovų pasitarimo (1949 m. gegužės mėn.), kuriame dalyvavo ir specialus BDPS (Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (Lietuvos partizanų vyriausiąją karinę ir politinę vadovybę vienijęs sąjūdis) – aut. pastaba) prezidiumo įgaliotinis Skrajūnas ir nacionalistinio pogrindžio atstovas užsienyje Prapuolenis (Leonas Prapuolenis, Birželio sukilimo vadas, Kauno štabo narys – aut. pastaba), protokole buvo konstatuojama, kad užsienyje yra nacionalistinis centras, vadinamas VLIK’u, o Lietuvos teritorijoje veikia vadovaujantis pogrindžio centras. Susipažinęs su medžiaga, gauta iš VLIK’o, nusiunčiau į Vakarų Vokietiją jo adresu laišką, kurį pasirašiau kaip LLKS (Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio – aut. pastaba) prezidiumo pirmininkas. Laiške patvirtinau, kad LLKS prezidiumas gavo pasiųstus dokumentus ir Lietuvos pogrindžio vardu prašiau suteikti mums materialinę ir moralinę paramą. Materialinę paramą turėjo sudaryti teikimas mums lėšų, ginklų, šaudmenų, ryšių priemonių, amunicijos, vaistų ir kt.
1951 m. sausio mėn. per grįžusį iš užsienio Skrajūną VLIK’as atsiuntė Lietuvos nacionalistiniam pogrindžiui simbolinę paramą – 1000 Amerikos dolerių, iš kurių aš gavau 500, o kitų 500 dolerių negavau, nes banditas (partizanas), kuris turėjo man juos įteikti, žuvo. Kitokios materialinės paramos iš užsienio mes negavome. Žinau, kad Skrajūnas gavo apie 100 šveicariškų rankinių laikrodžių, kuriuos turėjo paskirstyti tarp ginkluotų pogrindžio dalyvių. Vieną laikrodį gavau aš kaip paties Skrajūno dovaną. Be laikrodžių, Skrajūnas užsienyje dar buvo aprūpintas ir radijo aparatūra. Sakalas, atvykęs kartu su Skrajūnu iš užsienio, sakė atgabenęs šaudmenų, skirtų Lietuvos nacionalistiniam pogrindžiui, bet jie į kovotojų rankas nepateko, nes juos paėmė VRM organai.“
1949 m. vasarį vykusiame Lietuvos partizanų vadų suvažiavime J. Žemaitis išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku, taip pat laikinai ėjo gynybos pajėgų vado pareigas. Jam suteiktas partizanų generolo laipsnis. 1951 m. gruodį ištikus insultui atsisakė pareigų (jas vėl pradėjo eiti 1953 m. pavasarį) ir gulėjo paralyžiuotas Vyriausiosios vadavietės bunkeryje Šimkaičių miške (Jurbarko raj.). 1953 m. gegužės 30 d. bunkeris buvo išduotas, J. Žemaitis suimtas.
TSRS vidaus reikalų ministro ir Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo Lavrentijaus Berijos (rus. Лаврентий Павлович Берия) prašymu nuvežtas į Maskvą tardyti, buvo bandoma jį verbuoti. J. Žemaičio pokalbis su L. Berija vyko jo kabinete vieną valandą.
1953 m. birželio 26 d. L. Berija buvo suimtas, apkaltintas perversmu ir tėvynės išdavimu, gruodžio 23 d. sušaudytas.
J. Žemaitį įkalino Butyrkų tardymo izoliatoriuje (rus. Бутырский следственный изолятор – СИЗО № 2 г. Москвы), žinomu kaip Butyrkų kalėjimu arba liaudyje vadinama „Butyrka“, kur ir toliau buvo tardomas. Teisme suteikus paskutinį žodį, J. Žemaitis sakė: „Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, manau, kad Sovietų Sąjunga ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį. Šį sovietų vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu… Visus pogrindžio, kurio dalyviu aš buvau, veiksmus, nukreiptus prieš sovietų valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad, kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova laikytųsi humanizmo principų. Jokių žvėriškumų aš neleidau. Koks bus teismo sprendimas, man žinoma. Aš vis tiek manau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų.“
1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime Lietuvos partizanų vadas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininkas, dimisijos brigados generolas Jonas Žemaitis-Vytautas sušaudytas. Jam buvo suėję 45 metai, 7 mėnesiai ir 11 dienų. Kūną sudegino, pelenus užkasė kartu su kitų aukų pelenais – kad niekada negrįžtų į Tėvynę.
Partizanų kova – šventa kova, jie užsitarnavo pačio gražiausio įamžinimo. Mes privalome jų atmintį įamžinti ir palikti ateities kartoms. Už visų mūsų laisvę jie atidavė brangiausią savo turtą – gyvybes.
„Amžina šlovė didvyriams, kritusiems nelygioje kovoje už laisvę!“