„Mūsų dienų politikos raktas yra ekonomika, ekonomikos raktas yra pinigai. Su tais gyvenimo raktais yra susieti gyvybiniai tautos reikalai. Kam tie reikalai rūpi, tas turi pažinti ir pinigų klausimus.“
V. Jurgutis „Pinigai“. Kaunas, 1938 m. birželio 27 d.)
Dažnas vilnietis, sostinės svečias, eidamas Gedimino prospektu, atkreipia dėmesį į Lietuvos banko pastato nišoje (adresas: Gedimino per. 6) 2015 m. pastatytą skulptoriaus Gedimino Piekuro sukurtą ant postamento stovinį paminklą Lietuvos banko pirmajam valdytojui, buvusios Lietuvos nacionalinės valiutos – LITO – „tėvui“, Vladui Rafaeliui Jurgučiui. Šis paminklas išskirtinis tuo, kad yra nulietas iš išlydytų tarpukario Lietuvos ir dabartinių laikų litų monetų, apyvartoje buvusių iki euro įvedimo. Šiuo paminklu pagerbtas ne tik V. Jurgutis, bet ir buvusi Lietuvos nacionalinė valiuta LITAS, kurį 2015 m. sausio pradžioje pakeitė euras
V. Jurgutis – viena iškiliausių XX a. Lietuvos asmenybių. Kokį pėdsaką jis paliko mūsų šalies mokslo, finansų srityse bei akademiniame gyvenime?
Svarbiausi V. Jurgučio gyvenimo faktai ir datos
Vladas Jurgutis (1885–1966) – vienas iškiliausių XX a. I p. Lietuvos ekonomistų, finansininkų, lietuviškosios finansologijos pradininkų bei finansinės terminijos kūrėjų. Jis buvo ir politikas, Steigiamojo Seimo narys (1920–1922), Lietuvos banko kūrėjas, pirmasis jo valdytojas (1922–1929), kunigas, nuo 1941 m. Lietuvos mokslų akademijos narys, Lietuvos Mokslų akademijos pirmininkas, profesorius, knygų, daugelio mokslo straipsnių ir kitų publikacijų ekonomikos, pinigų, bankininkystės, mokslo klausimais autorius.
Vladas Jurgutis gimė 1885 m. lapkričio 5 d. (pagal seną kalendorių – spalio 24 d.) Palangoje. Kai jam buvo penkeri metai, kartu su tėvais persikėlė gyventi į šalia Palangos esantį Joskaudų kaimą. Iš pradžių (1897–1901 m.) mokėsi Palangos progimnazijoje, tada, nusprendęs tapti kunigu, nuo 1902 m. studijavo Kaune veikusioje Žemaičių kunigų seminariją (ją baigė 1906 m.). Į kunigus įšventintas 1909 m. Kauno seminarijos bažnyčioje. Vėliau teologijos žinias gilino Sankt Peterburgo dvasinėje katalikų akademijoje ir ją baigė 1910 m. (magistro diplominį darbą apgynė pas Jurgį Matulaitį). Vėliau Vokietijoje studijavo ekonomiką Miuncheno universiteto Valstybės ūkio fakultete (čia studijas baigė 1913 m.)
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, grįžo į Kauną.
1914–1920 m. su nedidelėmis pertraukomis profesoriavo, dėstė lotynų kalbą ir klasikinę filosofiją Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune.
Vykstant karui trumpai ėjo vikaro pareigas Liepojoje, o iš jos išvyko į Saratovą ir čia 1916–1917 m. dėstytojavo Saratovo kunigų seminarijoje.
1918–1920 m. tęsė darbą Kauno kunigų seminarijoje, joje kurį laiką ėjo prefekto pareigas. Palaipsniui įsitraukė į pasaulietinę veiklą ir greitai Lietuvoje jau buvo žinomas kaip išsilavinęs, talentingas ekonomistas.
V. Jurgutis buvo vienas iš Ateitininkų organizacijos steigėjų Lietuvoje, 1919–1921 m. –Krikščionių demokratų partijos Centro komiteto narys, 1920–1922 m. – Seimo atstovas nuo Lietuvos krikščionių demokratų partijos; iš šios partijos V. Jurgutis išstojo 1922 m.). Steigiamojo Seimo darbe V. Jurgutis dalyvavo kaip Finansų ir biudžeto komisijos generalinis referentas, Užsienio komisijos narys. Tuo laikotarpiu jis dalyvavo derybose su Lenkija.
1922 m. vasario–rugsėjo mėnesiais V. Jurgutis buvo E. Galvanausko vadovaujamo Ministrų kabineto užsienio reikalų ministras. Tais metais jam teko svarbus vaidmuo sprendžiant Klaipėdos krašto problemą.
Tie metais V. Jurgučio gyvenime buvo lemtingi ir tuo, kad 1922 m. rugpjūčio 9 d. Steigiamasis Seimas priėmė Lito įstatymą, pažymėdamas, kad ,,Lietuvos Respublikos pinigų sistema paremta auksu“. Po kelių dienų buvo priimtas ir Lietuvos banko įstatymą, kuriame numatyta, kad ,,ne mažiau kaip 1/3 esamos apyvartoje banknotų sumos turi būti padengta auksu.“ Litas buvo prilygintas 0,150462 g gryno aukso arba 1/10 tuometinio dolerio vertės, kad tinkamiau atspindėtų tuometines Lietuvos ūkio sąlygas ir pagrįstai būtų galima įsijungti į tarptautinę finansų sistemą.
Tolesnė Lietuvos banko istorija tiesiogiai susijusi su V. Jurgučio vardu, nes 1922 m. rugsėjo 28 d. V. Jurgutis buvo paskirtas organizuojamo pirmojo per Lietuvos 700 metų valstybingumo istoriją Lietuvos banko valdytoju. Tuo metu oficialiai šios pareigos buvo laikomos aukštesnėmis nei ministro ir jam atlyginimas už darbą buvo didesnis.
Lietuvos banko valdytojas buvo faktiškasis pinigų emisijos politikos vadovas Lietuvoje. V. Jurgučio vadovaujamas Lietuvos bankas 1922 m. spalio 2 d. įvedė tvirtą, auksu padengtą nacionalinę valiutą litą. V. Jurgutistuo metu rūpinosi ir Lietuvos banko, kuris jo vadovavimo laikais labai sustiprėjo, rūmų (1929 m., K. Donelaičio ir Maironio gatvių kampas) statyba. 1929 m. rugpjūčio 6 d. V. Jurgutis atsistatydino iš Lietuvos banko valdytojo pareigų, apsisprendimą motyvuodamas tuo, kad jis dėl savo įsitikinimų negali paklusti neskaidriems Augustino Voldemaro (1883–1942) vadovaujamos Vyriausybės reikalavimams, iniciatyvai į aukštus banko valdybos postus skirti lojalius režimui, tačiau nepakankamai kompetentingus asmenis.
Tuometiniai valstybės vadovai Antanas Smetona (1874–1944) ir A. Voldemaras vertino V. Jurgutį kaip asmenį ir gerą finansų, ekonomikos specialistą, todėl neskubėjo tenkinti jo atsistatydinimo prašymo, pasiūlė pereiti į diplomatinę tarnybą – tapti Lietuvos pasiuntiniu Londone arba Maskvoje. V. Jurgutis šių pareigų atsisakė ir pasirinko akademinį darbą – atsidėjo kvalifikuotų ekonomistų rengimui Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 m. – Lietuvos universitetas).
Ši veikla jam nebuvo nauja, nes nuo 1925 m. šiame universitete jis skaitė socialinės politikos, finansų, pinigų ir bankų pagrindų kursą, čia jam 1925 m. buvo suteiktas profesoriaus vardas.
1929 m. Vilniaus universitete V. Jurgutis pradėjo dirbti Finansų katedros vedėju. Eidamas šias pareigas parašė keletą savo svarbiausių mokslo darbų. Šiame universitete dirbo iki 1940 metų. Tuo laikotarpiu papildomai iki 1938 m. jis dėstė ir Aukštuosiuose karininkų kursuose. Daug laiko skirdavo moksliniams tyrinėjimams. Tarpukariu išleido savo svarbiausias knygas finansų tema: „Moteris ir ekonomika“ (1933 m.), „Pinigai“ (1938 m.), „Finansų mokslo pagrindai“ (1938 m.), „Bankai“ (1940 m.).
Aktyviai dalyvavo miesto visuomeniniame gyvennime, 1926 m. tapo vienu iš akcinės bendrovės „Lietuvos cukrus“ steigėjų.
1929–1940 m. buvo Valstybės Tarybos narys, rengė ekonominio pobūdžio įstatymų projektus.
1927 m. už nuopelnus Lietuvai jis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2-ojo, 1934 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu už darbą valstybės tarnyboje1. 1939 m. jam suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto Garbės daktaro vardas.
Nuo 1940 m. pradžios, kai dalis Vytauto Didžiojo universiteto fakultetų, tarp jų ir Ekonomikos, buvo perkelta į Vilnių, čia perėjo dirbti ir V. Jurgutis. 1941–1943 m. jis Vilniaus universitete profesoriavo, 1941 m. buvo išrinktas Ekonomikos fakulteto dekanu (šias pareigas ėjo iki 1943 m.), vėliau vadovavo šio fakulteto Finansų katedrai.
Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiams okupavus Lietuvą, kurį laiką dirbo Vilniaus miesto ir srities piliečių komitete. 1941 m. rugsėjo 1 d. Kauno generalinis tarėjas Adrianas von Rentelnas jį paskyrė generaliniu krašto ūkio tarėju. Eiti šias pareigas V. Jurgutis sutiko dėl to, kad tikėjosi, jog taip jam pavyks apginti Lietuvos ūkio autonomiškumą. Tada jis parengė ir anuometinei valdžiai pateikė savąją ūkio tvarkymo koncepciją, bet vokiečiams ji nbuvo priimtina. Na o V. Jurgutis nepritarė nacių vykdomai Lietuvos ūkio politikai. Eiti prieš savo sąžinę jis negalėjo, todėl 1942 m. kovo mėnesį iš generalinio krašto ūkio tarėjo pareigų stsistatydino.
Nuo 1942 m. gegužės 6 d. iki 1943 m. kovo mėnesio jis ėjo Lietuvos mokslų akademijos pirmininkao pareigas. Tuo laikotarpiu jis siekė Lietuvoje suaktyvinti mokslinio tyrimo darbą, sukaupti ir išsaugoti šalies istorijai ir kultūrai vertingą medžiagą, tuo laikotarpiu kartu su kitais bendraminčiais nuo sunaikinimo išgelbėjo Lietuvos mokslų akademijos biblioteką.
1943 m. kovo mėnesį dėl antinacistinio pogrindžio agitacijos, nukreiptos prieš lietuvių mobilizaciją į Vokietijos kariuomenę, gestapas V. Jurgutį kaip vieną įkaitų suėmė ir įkalino Štuthofo koncentracijos stovykloje. Čia jis vadovavo įkurtam slaptam švietimo būreliui – vadinamajai Štuthofo akademijai, skaitė paskaitas. 1945 m. pavasarį stovyklą užėmus Sovietų kariuomenei, V. Jurgučiui buvo leista sugrįžti į Lietuvą. Po to jis du mėnesius buvo tardomas ir kalinamas NKVD pastato rūsyje Vilniuje, o tada paleistas. Būdamas laisvėje 1945 m. liepos mėnesį grįžo dirbti į Vilniaus universitetą,. Čia jis profesoriavo, skaitė paskaitas, ėjo Finansų ir kredito katedros vedėo pareigas, tačiau neilgai – 1946 m. liepos 23 d. jis, pasak tuometinės valdžios atstovų, dėl to, kad per paskaitas skleidė „buržuazines teorijas“, iš darbo Vilniaus universitete buvo atleistas ir jam buvo nurodyta per mėnesį išsikelti iš Universitetui priklausančio buto Didžiojoje g. 24 (dabar – Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerija, Didžioji g. 4). Tada profesorius draugų padedamas susirado nedinelį butuką Vilniaus Užupio rajone (Filaretų g. 1) ir čia gyveno iki mirties.
Atleidus V. Jurgutį iš darbo Vilniaus universitete, ji liko be pragyvenimo šaltinio. Valstybės paramos sulaukė tik savo gyvenimo saulėlydyje – 1957 m., kai jam buvo paskirta kukli pensija.
V. Jurgutis labai mėgo Vilnių ir gerai žinojo jo istoriją, architektūrą. Jį dažną dieną galėjai sutikti vaikštantį Vilniaus senamiesčio gatvėmis ne tik vieną, bet ir su studentais, dėstytojais. Būdavo puikus gidas, daug įdomaus galėdavo papasakoti beveik apie kiekvieną namą.
Mirė akademikas 1966 m. sausio 9 d. Vilniuje. Palaidotas Palangoje.
Iškilūs Vlado Rafaelio Jurgučio artimiausi giminaičiai
Vlado Rafaelio Jurgučio atminimo puoselėjimu daugelį metų Lietuvoje rūpinosi dukterėčia (brolio Prano Jurgučio duktė) Elena Jurgutytė-Venckuvienė. Ji daug kuo prisidėjo, kad būtų išleista knyga apie V. Jurgutį2 , Lietuvoje įamžintos pagrindinės vietos, kuriose gyveno, dirbo akademikas3 , įsteigtos jo vardinės premijos gabiems, finansus studijuojantiems studentams4 , išleisti proginiai pašto ženklai su V. Jurgučio atvaizdu5. Jos dėka pirmaisiais dešimtmečiais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo apie Vladą Jurgutį kasmet pasirodydavo nemažai publikacijų Lietuvos spaudoje6 .
Tarp iškiliausių Palangos krašto žmonių yra ir daugiau šios Jurgučių giminės atstovų. Pirmiausia – tai Vlado Jurgučio pusbrolis Pranas Jurgutis (Vlado ir Prano Jurgučių tėvai – Aleksandras ir Juozapas – buvo broliai). Prano Jurgučio sūnus Romualdas – iškilus gydytojas. Trys jo sūnūs pasirinko tėvo profesiją (visų jų žmonos – taip pat gydytojos), o dukra tapo logopede. Palangos istorijoje ryškų pėdsaką paliko ir Prano Jurgučio dukra Aldona Valienė (gimė 1921 m. gruodžio 18 d. Palangoje, mirė 2007 m. gegužės 22 d.). Ji buvo baigusi Palangos gimnaziją, vėliau studijavo Kauno medicinos institute farmaciją, o baigusi studijas kurį laiką dirbo vienintelėje tuo metu Palangoje veikusioje vaistinėje („Senojoje“, Vytauto g.). Jos dukra Gražina Valytė, baigusi Palangos vidurinę mokyklą, taip pat pasirinko studijas Kauno medicinos institute (nuo 1989 m. – Kauno medicinos akademija, nuo 1998 m. – universitetas). Užbaigusi studijas, sugrįžo gyventi ir dirbti į Palangą (įsidarbino kurorte veikiančioje Kauno medicinos universiteto Psichofiziologijos ir reabilitacijos instituto Kardiovaskulinės reabilitacijos klinikoje). Vlado Jurgučio dukterėčia Elena Jurgutytė-Venckuvienė, mirus vyrui – muzikologui, pedagogui, radijo laidų vedėjui, Vilniaus konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) docentui Vytautui Venckui (1922-1997), iš Vilniaus persikėlė gyventi į Palangą. Čia ji ir toliau rūpinosi Vlado Jurgučio atminimo puoselėjimu, čia ji sulaukė savo saulėlydžio, mirė ir buvo palaidota tose pačiose kapinėse, kuriose amžianam poilsiui yra atgulę jos dėdės Vlaro Rafaelio Jurgučio ir vyro Vytauto venckaus palaikai.
Dukterėčia Elena Jurgutytė-Venckuvienė apie savo dėdę Vladą Rafaelį Jurgutį
Laiške, kurį E. Jurgutytė-Venckuvienė, dar gyvendama Vilniuje, atsiuntė žurnalo „Žemaičių žemė“ redakcijai, rašoma: „Profesorius Vladas Jurgutis – mano dėdė (tėvo brolis). Mano tėvas, kuris buvo dviem metais jaunesnis už savo brolį Vladą, mums, vaikams, dažnai pasakodavo (jis turėjo iškalbos dovaną) apie jį. Tėvą vaikystėje, o vėliau ir jaunystėje labai stebindavo brolio polinkis skaityti – knygą Vladas retai kada paleisdavo iš rankų, ypač per atostogas. Jis ir kitiems padėdavo šviestis – mielai mokydavo savo jaunesnius brolius ir seseris. Brolis Mečislovas bei seserys Jadvyga ir Elena tuo Vlado geranoriškumu pasinaudojo ir jo dėka pramoko gerai skaityti bei rašyti. Tuo tarpu jo brolis Bronislavas (mano tėvelis), būdamas jaunas, sugalvodavo įvairiausių būdų, kaip tų mokslų išvengti; jį labiau traukė įvairios kelionės ir arkliai. Būdamas aštuoniolikos Bronislovas pabėgo iš tėvų ūkio ir pradėjo savarankiškai užsidirbti duoną – įsidarbino vežiku Palangoje.
Vladas Jurgutis mane pirmą kartą pamatė, kai aš buvau vos kelių mėnesių amžiaus. Tada jis mano tėvams pažadėjo, kad pasirūpins mano ateitimi. Taip mano gyvenime atsirado globėjas. Jo begalinis širdies gerumas ir ypatingas rūpestis lydėjo mane nuo lopšio. Atsimenu jo apsilankymus mūsų šeimoje. Man tada dėdė Vladas atrodė labai aukštas, jo pokalbiai su mumis, vaikais, labai įdomūs, iš dėdės gaunamos dovanos, ypač religinių švenčių metu, būdavo visada tokios didelės ir gražios… Mano brolis Bronius kartą, kai dėdė paklausė, ko jis norėtų gauti dovanų, pasakė, kad „važiuojantį arklį“. Greitai jis to žirgo ir sulaukė – jam buvo atsiųstas didelis žaislinis „važiuojantis arklys“ ant ratukų. Jis buvo aptrauktas tikra kumeliuko oda ir turėjo visą žirgui reikalingą aprangą. Mūsų džiaugsmas tąsyk buvo begalinis. To arklio pasižiūrėti ateidavo net vaikai, gyvenę kitose gatvėse.
Dėdė, kiek aš prisimenu, visą laiką šelpė mano tėvų šeimą, taip pat ir kitus gimines bei Palangos parapiją. Pinigus iš dėdės tėvai gaudavo per jo bičiulį – Palangos kleboną kanauninką Juozą Šniukštą.
Atsimenu, kaip sunkiai ir susijaudinusi rašiau dėdei savo pirmąjį laišką – tada mokiausi dar tik antroje pradžios mokyklos klasėje. Pranešiau jam, kad labai sunkiai plaučių uždegimu serga mūsų mama, kad mus, vaikus, globoja mamos teta Kotrynėlė, kad tėvas užsiėmęs žemės ūkio darbais ir gyvulių priežiūra. Dėdė, gavęs šį laišką, pasirūpino, kad visos mamos gydymo išlaidos būtų apmokamos iš jo sąskaitos. Mama sirgo ilgai. Ją slauganti geroji Kotrynėlė tuo laiku liepdavo mums, vaikams, melstis ne tik už mamą, bet ir už gerąjį dėdę.
Būdama šešerių metų, pradėjau lankyti pradžios mokyklą. Mokslas sekėsi. Pradžios mokyklą baigiau 1931 m. Tų pačių metų vasarai įpusėjus, dėdė Vladas mano tėvams pasakė, kad atėjo laikas įgyvendinti tai, ką yra pažadėjęs – norėtų, kad aš važiuočiau su juo į Kauną, gyvenčiau pas jį ir toliau mokyčiausi Kaune. Tėvai neprieštaravo. Tada jis paprašė paruošti visa, kas reikalinga mano kelionei, ir paliko pinigų, kad tėvai apmokėtų visas su tuo susijusias išlaidas.
Tėvo lydima, tų pačių metų rugpjūčio antroje pusėje atsidūriau Kaune, visai man nepažįstamoje aplinkoje. Dėdės bute buvo visi patogumai, radijas, telefonas. Dėdė man buvo labai geras. Daug kur su juo eidavome kartu. Jis mane supažindino su daugeliu Kauno istorinių vietų. Greitai iš jo sužinojau, kad lankysiu Šv. Kazimiero seserų kongregacijos privačią mergaičių gimnaziją. Man tada viskas buvo įdomu.
Pirmąją dieną į gimnaziją nuvedė dėdė. Gimnazija man paliko didžiulį įspūdį. Dauguma mokytojų buvo vienuolės, ir nė vienos pažįstamos mergaitės. Iš pradžių man čia mokytis buvo sunku, nes nuo mažens kalbėjau žemaičių tarme ir buvau kieto charakterio. Daugumos mūsų klasės mergaičių tėvai priklausė Kauno elitui. Mano klasės draugės buvo išlepintos, tačiau daugiau išsilavinusios negu aš. Laikui einant aš su tuo apsipratau. Stengiausi gerai mokytis, bendravimas su dėde ir jo bičiuliais taip pat plėtė mano akiratį, tad greitai didelio skirtumo tarp manęs ir bendraklasių nebeliko.
Dėdė, supratęs, kad jam nelengva auklėti tokią dar nedidelę mergaitę, keliems metams mane apgyvendino pas labai kultūringą ir mielą vyresnio amžiaus ponią. Gyvendama pas ją aš dažnai eidavau pas dėdę, nusinešdavau ten savo knygas, sąsiuvinius, pažymių knygelę. Jis teiraudavosi, ko mes mokomės, tikrindavo mano žinias, daug ko klausinėdavo, patardavo, atsakydavo į man iškilusius klausimus.
Po kelių metų ponia, pas kurią aš gyvenau, mirė. Tada aš vėl persikėliau pas dėdę Vladą. Gyvenau jo salone, kurio nišoje buvo pastatyta mano lova ir spintelė. Prie visų šio kambario, kaip ir kitų kambarių, sienų stovėjo knygų spintos ir kabėjo knygų lentynos. Mano darbo stalas buvo prie lango, per kurį matėsi Kauno baltoji gulbė – Rotušė ir dalis Rotušės aikštės. Mūsų namo vartai jungėsi su garsiuoju Maironio namu (pastatu, kuriame dabar veikia Maironio lietuvių literatūros muziejus). Ten aš praleidau laimingiausius savo nerūpestingos jaunystės metus.
Su dėde gana dažnai eidavome į teatrą, pasivaikščioti, jis mane vesdavosi ir į svečius pas savo draugus. Tais metais aš labai pamėgau operą, koncertus. Mes labai dažnai lankydavomės profesoriaus Albino Rimkos šeimoje. Prisimenu vienus labai iškilmingus Šv. Velykų pusryčius pas Raudondvario kleboną Stanislovą Irtmaną (ten mes buvome pakviesti po velykinių pamaldų).
Gyvendama pas dėdę, turėjau progos pamatyti ir išgirsti labai daug ano meto iškilių Lietuvos žmonių – dvasininkų, politikų, bankininkų, menininkų. Iš to meto susitikimų iki pat šiol atmintyje išliko ramus mūsų didžiojo tautos dainiaus Maironio veidas, visada judrus Juozas Tumas-Vaižgantas, jausmingas poetas Mykolas Vaitkus, dvasingas filosofas, prelatas, profesorius Pranas Kuraitis, Aleksandras Stulginskis, Petras Klimas, Augustinas Voldemaras ir daugelis kitų.
Malonių įspūdžių patirdavau ir kai kartą per savaitę pas dėdę ateidavo studentai, lankę Kauno universiteto finansų ir kredito seminarus. Jiems mano dėdės namuose buvo sudaryta galimybė naudotis čia sukaupta turinga biblioteka, kurioje kaip reta anais laikais buvo daug knygų ekonomikos klausimais.
Dėdė man buvo pažadėjęs, kad išsiveš į įdomią kelionę po Europą, kai aš baigsiu gimnaziją. Jau buvo sudarytas ir kelionės maršrutas, tačiau… Vokietijoje valdžią paėmė naciai, Europa atsidūrė ant Antrojo pasaulinio karo slenksčio, tad mums šios kelionės teko atsisakyti.
Dėdė manimi rūpinosi kaip savo paties vaiku. Visa tai buvo tuo metu, kai jis turėjo daugybę darbų Kauno universitete, kai buvo pasinėręs į mokslinius tyrinėjimus, buvo Valstybės Tarybos narys, užsiėmė įvairiais bankų ir Lietuvos ekonomikos reikalais. Man, paprastai mergaitei, jis negailėdavo nei laiko, nei lėšų – rūpinosi mano visapusišku lavinimu, ugdė mano patriotinius jausmus, padėjo suprasti, kas šiame pasaulyje yra tikrosios žmogiškosios vertybės.
1940 m. iš Kauno universiteto į Vilnių perkėlus Teisių fakultetą su Ekonomikos skyriumi, mes su dėde persikėlėme gyventi į Vilnių. Iš pradžių dėdė mane apgyvendino nedideliame bute Čiurlionio gatvėje, netoli Vilniaus observatorijos. Kurį laiką jis skaityti paskaitų į Vilnių dar važinėdavo iš Kauno, bet netrukus ir pats įsikūrė Vilniuje – jam buvo skirtas butas Chodkevičių rūmuose, kur dabar veikia Vilniaus paveikslų galerija (Didžioji g. 4). Šiame bute jį 1943 m. kovo 16 naktį suėmė naciai ir netrukus išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą, o dėdės butą užplombavo. Po kelis mėnesius užsitęsusių įrodinėjimų įvairiose įstaigose man ir Emilijai Pupėnaitei buvo leista sugrįžti gyventi į dėdės butą. […]
Tiek, kiek aš patyriau per savo gyvenimą, žinau, kad dėdė niekada žmonių neskirstė pagal socialinę kilmę, tautybę ar politinius įsitikinimus, o vertino juos pagal sugebėjimus ir atliktus darbus. Aš visada žavėjausi dėdės darbštumu, sąžiningumu, noru padėti kitiems, dideliu patriotizmu ir sugebėjimu prisitaikyti net prie labai nelengvų gyvenimo sąlygų.
Jis nebuvo prisirišęs prie materialinių vertybių. Tarpukario Lietuvoje, gaudamas didelį atlyginimą už darbą, jis nenusipirko nei ūkio, nei namo, nei buto. Kaune jis gyveno kukliame bute, kurį nuomojo iš Kauno kunigų seminarijos. Vilniuje, Didžiojoje gatvėje, 1940 m. jis taip pat sau pasirinko vieną iš kukliausių butų, nors buvo Universiteto Tarybos, kuriai buvo pavesta perimti Stepono Batoro universiteto turtą ir paskirstyti laisvus butus atvykusiems Universiteto darbuotojams, narys. Gyvendamas Filaretų gatvėje, kol dar leido jo sveikata, dėdė laisvalaikiu užsiimdavo daržininkyste. Tuo pat metu jis labai ilgėdavosi darbo Universitete, auditorijų, studentų. Jis man sakydavo, kad dažnai sapnuoja paskaitas Universitete. Jis buvo laimingas, kai jį aplankydavo buvę studentai ir kas nors jo klausydavosi. Dažniausiai tą auditoriją sudarydavome mes – namiškiai. Mus stebindavo nepaprasta jo atmintis – jis puikiai prisimindavo įvairiausias datas, įvykius, žmones. Jau po dėdės mirties jo buvęs studentas Vladas Klimka man papasakojo, kaip 1960 m. žiemą jis, eidamas Filaretų gatve, pamatė dėdę, lesinantį balandžius, ir pasisveikino. O dėdė jam: „Sveikas, ponas Klimka. Kaip gyvenate? Matote, dabar balandžiai mano auditorija“. V. Klimka buvo nustebęs, kad profesorius taip iškart jį pažino, nors Kauno universitetą jis buvo baigęs prieš 20 metų.
Paskutiniuosius dešimt gyvenimo metų dėdė jautėsi vis silpniau ir silpniau, dažnai sirgdavo. Visą tą laiką jo sveikata nuoširdžiai rūpinosi gydytoja Filomena Taunytė. Esant reikalui, ji konsultuodavosi su garsiu gydytoju, medicinos mokslų daktaru Marijonu Krištopaičiu.
Dėdė buvo stiprios dvasios žemaitis. Jis šventai tikėjo, kad Lietuva vėl bus nepriklausoma, todėl jo paskutiniųjų metų užrašuose daug eilučių apie laisvę, ekonominę gerovę. Jis labai mylėjo savo gimtąją Palangą ir sostinę Vilnių. Buvau laiminga, klaidžiodama kartu su juo senomis Vilniaus gatvelėmis ir klausydama jo pasakojimų apie kiekvieną namą. Jis viską žinojo: kas ir kur gyveno, kuo vienas ar kitas namas įsimintinas – dėdė buvo perskaitęs daugybę knygų apie Vilniaus didingą praeitį, jo architektūrą. Brangus dėdei buvo ir Kaunas. Čia jis praleido pačius gražiausius savo gyvenimo metus: mokėsi ir baigė Kauno kunigų seminariją, joje kurį laiką profesoriavo, dirbo Steigiamajame seime, Užsienio reikalų ministru, septynerius metus – Lietuvos banko valdytoju, 15 metų dėstė Vytauto Didžiojo universitete.
Džiaugiuosi, kad galėjau įvykdyti vieną iš paskutinių dėdės pageidavimų – pasirūpinti, kad jis būtų palaidotas gimtojoje Palangoje, šalia savo tėvų, brolių ir seserų. Atgulė jis ten pat, kur 1928 m. pastatė antkapinį paminklą tėvams. Mano dėdė apmokėjo visas šio paminklo gamybos ir pervežimo išlaidas – paminklą iš Kauno iki Kretingos atvežė traukiniu. Pastatyti paminklą padėjo tuo metu Lietuvos prezidentu buvusio Antano Smetonos brolis. Prisimenu, kad jis tais metais gyveno pas mano tėvą. Ant paminklo yra iškalti žodžiai: „Joskaudų Jurgučių amžino atilsio vieta“. Taip parašyta dėl to, kad Palangos apylinkėse buvo daug Jurgučių, o mano seneliai, nusipirkę ūkį, iš Palangos į Juoskaudus persikėlė apie 1890 m.
Džiaugiuosi, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę dėdės atminimas daug kur įamžintas: Kaune – Lietuvos banko rūmuose ir Rotušės aikštėje Nr. 14; Vilniuje – Universiteto Didžiajame kieme ir Didžiosios gatvės Nr. 4 kieme; Palangoje – prie gimtojo namo (Piktuižio g. 13) pastatyta atminimo stela, viena kurorto vidurinė mokykla (dabar progimnazija, adresas Kretingos g. 21 – D. M. pastaba) pavadinta Vlado Jurgučio vardu; Lietuvos banko ir lito 75 metų jubiliejaus proga išleistos auksinės ir vario su nikeliu lydinio 1 lito monetos su Vlado Jurgučio atvaizdu; ne vienas bankas studentams moka Vlado Jurgučio vardines stipendijas; žurnalų, laikraščių puslapiuose po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vėl prisimintas Vladas Jurgutis, jo gyvenimas ir darbai.“
Išnašos:
1 „Vladas Jurgutis“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 9, 2006, p. 56–57.
2 Laumenskaitė E., Vladas Jurgutis, Vilnius, 1994.
3 1995 m. lapkričio 8 d. Lietuvos banko Kauno skyriaus vestibiulyje (Maironio g. 25) atidengta memorialinė lenta su bareljefu. Joje yra užrašas: „Šiuose rūmuose dirbo pirmasis Lietuvos banko valdytojas /1922–1929 m./, profesorius, akademikas Vladas Jurgutis“ (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Jonas Lukšė); Kauno m. mero 1995 m. spalio 5 d. potv. Nr. 561); 2000 m. gruodžio 5 d. Kaune, ant Rotušės a. namo Nr. 14, atidengta memorialinė lenta su bareljefu. Ant jos yra užrašas: „Šiame name 1925–1940 m. gyveno dvasininkas, ekonomistas, Steigiamojo seimo narys, Užsienio reikalų ministras, Lietuvos banko valdytojas, piniginės lito sistemos kūrėjas, Žemaičių kunigų seminarijos, Kauno ir Vilniaus universitetų profesorius Vladas Jurgutis“ (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 1995 m. gegužės 5 d. potvarkis Nr. 277).
4 1990 m. Lietuvos valstybinis bankas įsteigė kasmetinę minimalaus mėnesinio atlyginimo dydžio Vlado Jurgučio vardo stipendiją. Jos tikslas – skatinti geriausiai studijuojančius pinigų politiką, kredito ir atsiskaitymų teoriją, tarptautinę bankininkystę. Stipendija skiriama Lietuvos Respublikos universitetų dieninio skyriaus bankininkystės ir finansų specialybės studentams (nuo trečio kurso), taip pat besimokantiesiems magistrantūroje ir doktorantūroje. Pagrindinės sąlygos studentui ar besimokančiam magistrantūroje bei doktorantūroje stipendijai gauti yra puikūs studijų rezultatai, aktyvus dalyvavimas mokslinėje veikloje. Stipendija skiriama dviem kandidatams. 1997 m. minint Lietuvos banko ir lito 75-metį, Lietuvos banko valdyba įsteigė kasmetinę 20 tūkst. litų V. Jurgučio vardo premiją už reikšmingus darbus Lietuvos pinigų ir bankininkystės srityje. Ji įteikiama lapkričio mėn. per V. Jurgučio gimimo dieną. Įamžinant V. Jurgučio asmenybę 2005 m. Vilniuje, Naujosios Vilnios seniūnijos Strelčiukų kvartale, V. Jurgučio vardu buvo pavadinta gatvė.
5 1997 m. sausio 23 d. serijoje „Žymūs žmonės“ išleistas V. Jurgučiui skirtas pašto ženklas (dailininkė Aušrelė Ratkevičienė); 2001 m. pradėtoje leisti serijoje „Dvasiškiai – laisvosios Lietuvos kūrėjai“, išleistas vokas su V. Jurgučio portretu (dail. Antanas R. Šakalys).
6 Keletas XX a. 1 dešimtmečio publikacijų apie Vlado Jurgučio atminimo puoselėjimą Lietuvoje: Laumenskaitė E., Vladas Jurgutis, Vilnius, 1994; Kanapickienė A., „Prof. Vladui Jurgučiui atminti “, Kauno diena, 1995 m. lapkričio 9 d., p. 3; „Įsteigta V. Jurgučio premija“, Aljansas, Martinaitis Albinas, Žymaus bankininko atminimui, Aljansas, 1996 m., Nr. 1, p. 62–64; 1997 m., Nr. 4, p. 12; Akademikas profesorius Vladas Jurgutis, 1885–1966 [1995 m. lapkričio 6–8 d. mokslinės konferencijos, skirtos gimimo 110-osioms metinėms, medžiaga], sudarė Danutė Mukienė, Vilnius, 1996; „Lietuvos užsienio reikalų ministrai (1918–1940), Kaunas, 1999, p. 71–88; Gečiauskienė Vėjūnė, „Įamžintas bankininko atminimas“, Laikinoji sostinė, 2000 m. gruodžio 6 d., p. 3; Dobkevičius Kazimieras, „Pagerbtas pirmasis banko valdytojas“, XXI amžius, 2000, gruodžio 8, p. 1; Terleckas V., Lietuvos bankininkai: gyvenimų ir darbų pėdsakai, 1918–1940, Vilnius, 2001, p. 71–88; Jurgutytė-Venckuvienė Elena, „Paminėtas Palangos žemės išaugintos asmenybės jubiliejus“, Vakarinė Palanga, 2005-11-23–26, Nr. 89; Terleckas Vladas, Jasienė Meilė, „Profesorių Vladą Jurgutį prisimenant. 120-osioms gimimo metinėms“, Vilniaus universiteto mokslo darbų žurnalas „Ekonomika“, 2005, p. 121–127; Laukaitytė R., „Jurgutis Vladas“, LStSNBŽ, Vilnius, 2006, t. 2, p. 176–178; Laukaitytė R., „Jurgutis Vladas“, LRSNBŽ, Vilnius, 2007, t. 3, p. 303; 2007-09-01, p. 30; Lietuvos istorija, t. 10, d. 1, Nepriklausomybė (1918–1940 m.), Vilnius, 2013;
Naudota literatūra:
- Laumenskaitė Egidija, Vladas Jurgutis: didis ekonomistas ir mokytojas, Vilnius, 2008.
- Laumenskaitė Egidija, Vladas Jurgutis, Vilnius, 1996.
- Rudokas Jonas, „Lito tėvas: ką mums paliko profesorius Vladas Jurgutis“, Veidas, 2005 lapkričio 3, Nr. 44, p. 22–23.
- Martišius Stanislovas, „Jurgutis – ekonomistas, politikas, pedagogas“, Ekonomika, Vilniaus universitetas. Ekonomikos fakultetas, 1996, Nr. 1 (40), p. 70–83.
- Akademikas profesorius Vladas Jurgutis. 1885–1966. [1995 m. lapkričio 6–8 d. mokslinės konferencijos, skirtos gimimo 110-osioms metinėms, medžiaga], Vilnius, 1995.
- Lietuvos mokslų akademija http://www.lma.lt/uploads/Biogramos/Jurgutis_V_R_red..pdf.
- Visuotinė lietuvių enciklopedijahttps://www.vle.lt/straipsnis/vladas-rafaelis-jurgutis/.
- Laivoji enciklopedija https://lt.wikipedia.org/wiki/Vladas_Jurgutis.
Nuotraukoje – Vlado Rafaelio Jurgučio portretinės nuotraukos fragmentas. Fotofragas nežinomas
Parengė Danutė Mukienė