2024 m. sausio 16 d. Vilniaus žemaičių kultūros draugijos (VŽKD) nariai ir jų bičiuliai vėl rinkosi į Vilniaus mokytojų namus, kur kiekvieno mėnesio trečiąjį antradienį vyksta jų kultūros vakarai. Šį kartą renginiui prasidėjus tylos minute buvo pagerbti 2023-aisiais Amžinybėn išėję draugijos nariai: Stasys Kavaliauskas, Antanas Balašaitis, Jonas Čepauskas, Pranas Kniūkšta, Rūta Burbienė, Jonas Kazlauskas ir Albinas Kentra.
Šio Vilniaus žemaičių kultūros vakaro svečiai buvo istorikai, mokslų daktarai, kelionių knygų autoriai ir leidėjai Junona ir Vytenis Almonaičiai bei Vilniaus miesto Bočių draugijos choro „Ainiai“ (vadovė Simona Vitkauskienė) dainininkai.
 |
 |
| Iš kairės: prie savo išleistų knygų – Vytenio ir Junonos Almonaičių šeima; koncertuoja Vilniaus miesto Bočių draugijos choras „Ainiai“ (vadovė Simona Vitkauskienė) |
|
 |
 |
| 2024 m. sausio 16 d. vykusio VŽKD kultūros vakaro dalyviai (bendras salės vaizdas, koncertuoja choras „Ainiai“) |
|
Pirmoji renginio dalis – draugijos ataskaitinis susirinkimas. VŽKD 2023 m. veiklos ataskaitą perskaitė draugijos pirmininkas Bonifacas Vengalis. Jis pažymėjo, kad 2023 m. įvyko 9 draugijos teminiai kultūros vakarai. Rugpjūčio 12–13 d. Virginijos Bumblienės iniciatyva suorganizuota draugijos narių dviejų dienų ekskursija autobusu po Klaipėdos kraštą ir Žemaitiją. Kovo 11-ąją (trečiąją Šv.Velykų dieną) draugijos narys, Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčios klebonas kun. Vytautas Rapalis sukvietė Vilniaus žemaičius į žemaitiškai aukotas Šv. Mišias, kuriose giedojo į svečius atvykę draugijos bičiulio Aloyzo Žilio vadovaujami Kretingos kultūros centro choristai. Kelios gausios Vilniaus žemaičių grupės praėjusiais metais dalyvavo ir kitur vykusiuose renginiuose, pvz. draugijos narės Aušros Liutkutės jubiliejiniame koncerte Šv. Kotrynos bažnyčioje, žemaičio poeto, eseisto, literatūros kritiko Justino Kubiliaus knygos „dā dongou namatont, bet žemē jau žėnont“ sutiktuvėse Rašytojų klube Vilniuje, Plungėje vykusiame dainų festivalyje „Sosėtėkem Plungie“. Interneto svetainėje „Žemaičių žemė“ www.zemaitiuzeme.lt viešinamuose el. žurnalo „Žemaičių žemė“ (redaktorė Danutė Mukienė) numeriuose skelbiamose publikacijose 2023-aisiais pradėta viešinti svarbiausia informacija, sukaupta „VŽKD Metraštyje“, kurį daugiau negu 20 metų, padedama draugijos aktyviausių narių, fotografų, rašė dr. Eugenija Tamara Arnastauskienė.
Pranešėjas padėkojo Tarybai, visiems kitiems draugijos nariams, prisidėjusiems organizuojant renginius ir aktyviai juose dalyvavusiems.
Susirinkimo dalyviai teigiamai įvertino tiek VŽKD pirmininko, tiek ir vėliau kalbėjusio Revizijos komisijos pirmininko Eugenijaus Butkaus pateiktas ataskaitas.
***
Gerą nuotaiką, daug gražių akimirkų tą vakarą susirinkusiesiems padovanojo Simonos Vitkauskienės vadovaujamas Bočių draugijos choras „Ainiai“, visus užbūręs savo atliekamais kūriniais.
***
Vilniaus žemaičiams gerai pažįstamas Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros docentas dr. Vytenis Almonaitis į renginio dalyvius kreipėsi laikydamas rankoje neseniai išleistą knygelę „Karšuvos žemė XIII–XIV amžiuje. Praeitis ir paveldas“. Pranešėjas pažymėjo, kad jie kartu su žmona Junona jau yra išleidę 32 knygas, iš kurių daugiau kaip pusę (17) – apie Žemaitiją.
Karšuvos žemė – pietinėje Žemaitijoje. Ji apima visą Tauragės rajoną, beveik visą Šilalės rajoną, iškyrus Laukuvos apylinkes, dalį Šilutės rajono ir šiaurinę dalį dabartinio Jurbarko rajono. Šio krašto istorija išskirtinė tuo, kad čia užstrigo prūsus pavergusio vokiečių Ordino puolimas, tad turime būti dėkingi narsiems Karšuvos žemaičiams, nualinusiems vokiečių Ordiną ir jo šalininkus.
Lietuvoje neprašytų atėjūnų iš Vakarų Lietuvoje laukė 2 gynybinės sistemos. Pirmoji – Nemuno gynybinė sistema (pilių grandinė, išdėstyta palei Nemuną) buvo naudojama maždaug aštuonis dešimtmečius (nuo 1283 iki1369 metų). Antrąją Jūros gynybinę sistemą sudarė 10 pilių ir pilaičių, išrikiuotų palei Jūros upę. Ši gynybinė sistema buvo veiksminga apie 45 metus (nuo 1285 iki 1330 m.). Vokiečiai, pralaužę antrąją gynybinę sistemą, lyg ir galėjo netrukdomi žygiuoti į centrinę Žemaitiją, tačiau, pasiekę ribą, apytikriai sutampančią su dabartine Kaunas–Klaipėda autostrada, jie buvo priversti sustoti.
Baigdamas savo kalbą V. Almonaitis paminėjo, kad pristatomoje knygoje yra apibendrinami rašytiniai, archeologiniai ir kalbiniai (tautosakos) duomenys apie Karšuvos žemę. Joje yra ir priedas, kuriame pasakojimai pateikti vietine žemaičių kalba.
Savo vyrą ant scenos pakeitusi dr. Junona Almonaitienė pristatė dvi jos kartu su vyru sudarytas knygeles: „Ariogalos ir Betygalos kraštas“ bei „Viduklės ir Nemakščių kraštas“. Pranešėja paminėjo, kad Ariogaloje yra įdomių statinių, kurie liudija apie čia gyvenusius žemaičių bajorus. Ariogalos kapinėse – žymaus dailininko, archeologo, etnografo, netoli Ariogalos dvarą turėjusio Tado Daugirdo koplyčia. Ariogala išskirtinė ir tuo, kad čia jau daug metų vasaromis vyksta Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąskrydžiai. Ariogalos kapinėse yra ir memorialas pokario partizanams atminti. Betygala asocijuojasi su Maironiu, jo gimtine ir tėviške, poeto apdainuotomis Dubysos pievomis. Netoliese – kelių piliakalnių kompleksas. Betygaloje gražiai tvarkomos kapinės. Didžiausia miestelio puošmena – tarpukariu pastatyta šv. Mikalojaus bažnyčia. Jos projektą parengęs architektas Vladimiras Dubeneckis yra suprojektavęs ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus pastatą Kaune.
Viduklę puošia XIX a. pastatyta medinė Šv. Kryžius bažnyčia, kurioje yra dirbęs monsinjoras, disidentas, politinis veikėjas, karo kapelionas kun. Alfonsas Svarinskas. Miestelio kapinėse verta aplankyti žemaičių bajorų Jenčevskių giminės kapą. Čia palaidotas ir šios giminė atstovas, buvęs filomatas Kiprijonas Jenčevskis, paminėtas Adomo Mickevičiaus poemoje „Vėlinės“. Netoli Viduklės yra išlikusi bajoro, garsiosios odės „Šlovė žemaičių“ autoriaus Simono Stanevičiaus gimtinės sodyba. Nemakščius garsina muziejus, kuriame kartu su kitais įspūdingais eksponatais yra galimybė pamatyti ir bajoro Stanislovo Neveravičiaus aštuonratį vežimą.
Tad… Ariogala, Betygala, Viduklė, Nemakščiai, Karšuvos žemė laukia visų, kas domisi Žemaitijos istorija ir dabartimi. Baigdama pranešėja palinkėjo Vilniaus žemaičiams įdomių ir turiningų kelionių. Joms pasiruošti visada padės J. ir V. Almonaičių knygos.
Tekstas ir nuotraukos Bonifaco Vengalio