Vytautas Mackevičius (1911–1991) – dailininkas tapytojas, profesorius, valstybės, kultūros ir politikos veikėjas, spaudos bendradarbis, buvęs Vilniaus dailės akademijos rektorius.
Jis gimė 1911 m. sausio 14 d. Šiauliuose. 1923–1928 m. mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje, 1928–1935 m. – Kauno meno mokykloje. Čia jo mokytojai buvo P. Kalpokas, V. Didžiokas.
Laikėsi kairiųjų pažiūrų. 1932 m. buvo Lietuvos raudonosios pagalbos organizacijos narys, 1933–1935 m. – Lietuvos komunistų partijos narys.
Dailės parodose pradėjo dalyvauti 1939 metais.
1934–1935 m. bendradarbiavo pogrindiniame satyros žurnale „Šluota“.
1938–1939 m. tobulinosi Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje Paryžiuje.
1940–1941 m. ėjo Meno reikalų valdybos prie tuometinės Ministrų Tarybos Dailės skyriaus inspektorius, 1944–1951 m. – valdybos vedėjas.
1945–1951 m. dėstė Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), 1951–1974 m. – Lietuvos dailės institute. Čia jam 1954 m. suteiktas profesoriaus vardas.
1953–1974 m. buvo Lietuvos dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) rektorius, 1956–1958 m. –Lietuvos dailininkų sąjungos valdybos pirmininkas.
V. Mackevičius kūrė realistinius, apibendrintos formos figūrinius paveikslus, portretus, peizažus, natiurmortus, pastariesiems būdinga tapybiška maniera ir plenerinės tapybos principai. Yra sukūręs ir knygų iliustracijų, politinių plakatų, karikatūrų. Iš ankstyvesnio kūrybos etapo geriausiai vertinami jo peizažai „Tiltas per Seną“, „Paryžius. Lotynų kvartalas“ (abu 1938), „Vilnelės krantai“ (1943), „Florencija (1957). Sovietmečiu sukurti jo kūriniai pasižym iliustratyvumu, pilkšvu koloritu, akademiškumu, oficialumu. Iš to laikotarpio jo sukurtų portretų labiausiai žinomas „Borisas Dauguvietis (1946), „Jonas Kuzminskis (1955). Vėlesnio laikotarpio kūryboje išryškėjo sąlygiškumas, ekpresionizmo tendencijos, romantiška nuotaika, dekoratyvus plokštumų modeliavimas. Figūrinėse kompozicijose buvo derinami realios ir sąlygiškos erdvės plotai „Apasionata“ (1969), portretuose dailininkas pabrėždavo asmens aplinką „Tapytojas J. Rustemas tarp savo studentų“ (1979). Tuo metu jo paveiksluose ėmė vyrauti vyrauja sodrus šiltų tonų koloritas, platus, ekspresyvus potėpis.
1954 m. jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo, 1963 m. – Lietuvos liaudies dailininko vardas. 1970 m. V. Mackevičius apdovanotas Lietuvos valstybine premija.
V. Mackevičiaus kūrybos personalinės parodos buvo surengtos Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose 1961 m., pomirtinė – 2011 m. Vilniuje.
Jo kūrinių yra saugoma didžiausiuose Lietuvos dailės muziejuose (Lietuvos nacionaliniame dailės, nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės) bei kai kuriuose kituose muziejuose, privačiose kolekcijose.
Vytautas Mackevičius mirė 1991 m. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.
Parengė Loreta Sungailienė
Parengta pagal informaciją, skelbiamą:
- Visuotinė lietuvių enciklopedija https://www.vle.lt/straipsnis/vytautas-mackevicius/.
- Vikipedija. Laisvoji enciklopedija https://lt.wikipedia.org/wiki/Vytautas_Mackevi%C4%8Dius.
Projektą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
