Danutė Lipčiūtė-Augienė – rašytoja, pedagogė, visuomenės ir kultūros veikėja, Lietuvos tradicinių vertybių puoselėtoja, poeto kunigo prelato Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932) dukterėčia – sesers Kotrynos jauniausia dukra.
Danutė gimė 1914 m. balandžio 14 d. Bernotuose (Raseinių r.). Buvo tryliktas vaikas ūkininkų Kotrynos Mačiulytės-Lipčienės ir Juozo Lipčiaus šeimoje. Nugyvenusi ilgą ir turiningą gyvenimą, mirė 2020 m. spalio 22 d., eidama 107-uosius metus, dar tebesiaučiant COVID’o epidemijai, JAV Konektikuto valstijos Putnamo mieste. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido Putname veikiančiuose Palaimintojo Jurgio Matulaičio slaugos namuose.
Lipčių šeimoje išaugo septyni vaikai (Mikalojus, Julija, Teklė, Stasys, Algirdas, Elena ir Danutė). Visi jie paūgėję buvo apgyvendinti dėdės Jono Mačiulio-Maironio namuose Kaune. Maironis juos visus globojo ir išleido į mokslus. Danutė dėdės namuose gyveno ilgiausiai – net dešimt metų. Tuo laikotarpiu ji dažnai matydavo, kaip Maironis skaudžiai pergyvena, kad jo kūryba ir jis pats nepakankamai vertinamas. Tik dėdės ir jį globojusios sesers Marcelės dėka Danutė galėjo siekti mokslo, įgyti žinių ir tapti tikru kultūros žmogumi, puikia pedagoge, mama.
D. Lipčiūtė nuo aštuonerių metų amžiaus mokėsi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje. Besimokydama čia pamėgo literatūrą, pati pradėjo kurti eilėraščius, prozos ir dramos kūrinėlius. Viena jos pjesė 1930-aisiais, minint Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, net buvo suvaidinta gimnazijoje. Baigusi gimnaziją, įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Čia studijavo lituanistiką, prancūzų kalbą ir literatūrą, aktyviai dalyvavo ateitininkų draugijos „Šatrija“ veikloje. Studijas baigė 1937-aisiais. Gavusi Lietuvių-prancūzų draugijos stipendiją, išvyko į Paryžių, kur Sorbonos fonetikos institute 1937–1939 m. tobulino žinias, bendravo su tuo metu šiame mieste studijavusiais kitais lietuviais. Tarp jų buvo ir iš Plungės krašo kilęs jaunas dailininkas Paulius Augius-Augustinavičius (1909–1960), kurio grafikos kūrinių ciklas „Žemaičių vestuvės“ 1937–1938 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje buvo įvertintas Garbės prizu.
Danutės ir Pauliaus meilė, sugrįžus po studijų į Lietuvą, vainikuota vestuvėmis. Greitai vienas po kito jiems gimė keturi vaikai.
1939–1941 m. Danutė mokytojavo Kauno gimnazijose, kaip ir anksčiau buvo aktyvi ateitininkų draugijos „Šatrija“ narė. 1944 m., artinantis frontui, siekdami išvengti represijų, šeima pasitraukė į Austriją. Tokį sprendimą Danutė ir Paulius priėmė kartu, nes abu žinojo, kad tikėtina, jog likę Lietuvoje, mirčiai pasmerks ne tik save, bet ir vaikus – tada tiek Danutės, tiek ir Pauliaus artimieji nuo sovietų jau buvo nukentėję.
Sunkus tais paskutiniais karo ir pirmaisiais pokario metais buvo pabėgėlių gyvenimas svetur. Austrijoje mirtis pasiglemžė mažąjį sūnelį Saulių. Kiek atsitiesusi nuo netekties, šeima įšvyko į Vokietiją, ten kurį laiką gyveno pabėgėlių stovykloje. Vaikai buvo maži, duonos ne visada užtekdavo, bet kūrybos nepamiršo. Paulius pradėjo dirbti literatūros ir meno žurnalo „Mintis“ dailės skyriaus redaktoriumi, savo kūrinius eksponuodavo parodose, Danutės eilėraščiai buvo skelbiami leidinyje „Žiburiai“.
1949 m. Augustinavičiai su vaikais persikėlė į JAV. Ten gyvenimą kurti pradėjo dirbdami žemės ūkyje, bet greitai vėl sugrįžo prie kūrybos. Čia Danutė įsitraukė į „Šatrijos“ draugijos ir rašytojų veiklą, dalyvaudavo kūrybos vakaruose, kultūriniuose renginiuose, rašė eilėraščius, poemėles, prozos vaizdelius, pasakas, nedideles pjeses, pabandė jėgas publicistikoje, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje.
Danutė pirmuosius savo eilėraščius paskelbė 1932 m. moterų kūrėjų žurnale „Naujoji vaidilutė“. Vėliau jos kūrinius skelbė ir kiti leidiniai: „Aidai“, „Ateitis“ (Lietuva), „Žiburiai“ (Vokietija), „Eglutė“, „Draugas“, „Šv. Kalėdų aidai“, „Aidai“, „Ateitis“ (JAV) ir kt. Jos pjesės „Užburti vaikai“, „Ropė“, „Velykos“, „Kalėdų žvaigždė“, „Meškos mokykla“ buvo vaidinamos JAV lietuvių bendruomenės sambūriuose. Dauguma Danutės kūrybos skirta vaikams. Ne viskas dar skelbta – nemažai jos darbų liko rankraščiuose.
Išleistos D. Lipčiūtės-Augienės knygos:
,,Pupos pasaka“, Čikaga (1970), Vilnius (1995);
,,Močiutės dovanėlė-abėcėlė“, Čikaga (1976), Kaunas (2004);
,,Močiutės pasakos“, Čikaga (1983, 1985);
,,Eilėraščiai mažiems nedideliems“, Vilnius (1992).
Dalį šių knygelių iliustravo Danutės vyras.
Gyvendamas JAV, P. Augius-Augustinavičius dirbo komercinio meno įstaigoje, radęs laisvesnio laiko, kurdavo – tęsė „Žemaičių Kalvarijų“ ir „Žemaičių simfonijų“ ciklus, iliustravo knygas, dalyvaudavo parodose, sukūrė iliustracijas Vytauto Mačernio knygai „Poezija“ (tai buvo paskutinis jo darbas).
Po gana ankstyvos vyro mirties Danutė liko viena su vaikais – Rasa, Džiugu, Jurgiu, Rūta. Tuomet ji dirbo Čikagos Lojolos universitete, kuriame darbuotojų vaikai galėjo mokytis nemokamai, tad šiame universitete jie gavo puikų išsilavinimą.
Danutė rūpinosi vyro kūrybiniu palikimu: darbus padovanojo Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui bei Vilniaus universiteto Grafikos kabinetui. Taip pat stengėsi, kad Maironio lietuvių literatūros muziejų pasiektų JAV mirusių lietuvių rašytojų kūrybinis palikimas, konsultuodavo šio muziejaus darbuotojus.
Danutė labai ilgėjosi Lietuvos, tad, atsiradus galimybei, nuo 1976 m. čia vis atvykdavo. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, gimtinėje apsilankydavo beveik kasmet. Ji važiuodavo į tėviškę, aplankydavo ir buvusį Bernotų dvarelį, kur Maironis ir jos mama gimė, ten nuo 1989 m. veikiantį poetui Maironiui skirtą muziejų, Pasandravį, kur Mačiulių šeima kurį laiką ūkininkavo, susitikdavo su giminėmis, veždavo gėles į Betygalos kapines, kur amžinam poilsiui yra atgulusi jos mama, seneliai, kiti artimieji ir draugai, dalyvaudavo kultūros renginiuose Kaune ir kitose Lietuvos vietose, juose skaitydavo savo kūrybą.
Su Danute draugiškus santykius ilgą laiką palaikė Maironio žemietė, ilgametė buvusios Raseinių rajono Pikčiūnų aštuonmetės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, maironiečių būrelio įkūrėja ir vadovė, Maironio gyvenimo tyrinėtoja bei kūrybos puoselėtoja Valerija Bakšytė Rimkienė (1929–2021). Mokytoja Valerija surinko kone visų dar buvusių gyvų Maironį mylėjusių ir gerbusių artimų žmonių prisiminimus bei pasirūpino, kad jie nugultų ant popieriaus ir taip būtų išsaugoti.
Tekstą parengė Vita Šikšnytė Andrulienė, muziejininkė, restauratorė