Edmundas laucevičius – kultūros ir visuomenės veikėjas, kolekcininkas, kelių knygų autorius, kultūros istorikas. Gimė 1906-07-31 Šiaulių rajone. Mirė 1973-01-07 Vilniuje.
Išsamiau – Danutės Mukienės publikacija „Gyvas gyvųjų atmintyje. Kultūros tyrinėtojui ir kolekcininkui Edmundui Laucevičiui –
„2006 m. gruodžio 13 d. Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) atidaryta paroda, kurioje pirmą kartą visuomenei pristatoma kultūros istoriko, kolekcininko, muziejininko Edmundo Laucevičiaus (1906 07 31–1973 01 07) surinkta ir Lietuvos dailės muziejuje saugoma meno kolekcija, jo knygos, išleistos E. Laucevičiui dar gyvam esant ir po jo mirties. Tą pačią dieną galerijoje įvyko ir E. Laucevičiaus 100-mečiui skirtas kultūros vakaras, kuriame kartu su Lietuvos dailės muziejaus direktorium Romualdu Budriu kalbėjo, prisiminimais apie E. Laucevičių dalinosi ir Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos direktorius dr. Juozas Marcinkevičius, prof. Vytautas Jakelaitis, muziejininkė Ona Mažeikienė. Parodos ir kultūros vakaro organizatoriai – Lietuvos dailės muziejus ir Lietuvos mokslų akademijos biblioteka.
Parodai „Kultūros istorikui ir kolekcininkui Edmundui Laucevičiui – 100“ Vilniaus paveikslų galerijoje skirtos dvi antrojo aukšto salės. Čia eksponuojama tik dalis itin vertingų E. Laucevičiaus surinktų įvairių meno kūrinių, kuriuos šiandien saugo Lietuvos dailės muziejus. Beje į šį muziejų pateko tik dalis E. Laucevičiaus daugelį metų Lietuvoje ir įvairiose užsienio šalyse rinktų ir į Lietuvą parvežtų meno vertybių. Dar 1960 m. jis gausią numizmatikos kolekciją patikėjo Lietuvos nacionaliniam muziejui (tuo metu – Istorijos ir etnografijos). 1964 m. šio muziejaus rinkinius papildė ir 175 lituanistiniai medaliai ir taikomosios dailės kūriniai. Nemažai E. Laucevičiaus surinktų meno vertybių yra praturtinę ir daugelio kitų šiandien Lietuvoje veikiančių muziejų rinkinius.
Daugelį metų rinktos Lietuvos kultūros istorijos tyrinėjimams svarbios medžiagos analizei ir apibendrinimams E. Laucevičius kiek daugiau laiko turėjo galimybę skirti tik išėjęs į užtarnautą poilsį. Dirbo intensyviai. Jam noriai talkindavo ir jo bičiuliai – fotografai, kultūros istorikai, menotyrininkai. Darbų pabaigos dar nesimatė, kai jis sužinojo, jog serga nepagydoma liga. Pergyveno dėl to („tiek daug dar nepadaryta“), tačiau dirbo iki paskutiniųjų dienų. Tuo laiku jis itin
dažnai bendradarbiavo su Lietuvos mokslų akademijos, Vilniaus universiteto bibliotekų, Lietuvos dailės muziejaus darbuotojais. su Lietuvos mokslų akademijos bibliotekai jis itin buvo dėkingas už savo pirmosios dviejų dalių knygos „Popierius Lietuvoje XV–XVIII a“ (Vilnius, 1967) išleidimą (šiai bibliotekai tada talkino leidykla „Mintis“), o muziejuje jis vienerius metus (1944–1945) buvo dirbęs. Įsidarbino jis čia tuo metu, kai dalis muziejuje iki to laiko dirbusių lenkų pasitraukė į Lenkiją. Tarp tų, kuriuos anuometinis muziejaus direktorius Levas Karsavinas priėmė į darbą, buvo ir Vladas Drėma, Juozas Maceika, Akvilė Mikėnaitė, Stasys Pinkus, Stasys Vaitkus, Stasys Zaviša, keletas kitų žymių kultūros veikėjų. Išėjęs iš muziejaus, E. Laucevičius ryšių su juo nenutraukė. Su kai kuriais buvusiais savo kolegomis jis bendradarbiaudavo ir atlikdamas planuojamų įsigyti meno vertybių ekspertizes.
Kaip atsimena LDM direktorius R. Budrys, paskutinysis E. Laucevičiaus gyvenimiškosios kelionės maršrutas buvo iškalbingas ir simboliškas: Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, Vilniaus universiteto biblioteka, Lietuvos dailės muziejus… Po to jėgos E. Laucevičių apleido ir jis pateko į ligoninę. Iš čia į namus jau nebegrįžo. Po E. Laucevičiaus mirties muziejinę vertę turinti surinktos kolekcijos dalis (pagal 1973 m. sausio 10 d. aktą iš viso 453 eksponatai), taip pat ir tvarkingai kauptas asmeninis jo archyvas, atlyginus už tai jo giminėms, pateko į Lietuvos dailės muziejų. Pagal tą
patį aktą į muziejų buvo atvežta ir E. Laucevičiaus biblioteka (vėliau ji buvo perduota Lietuvos nacionalinei M. Mažvydo bibliotekai).
Iš viso dabar Lietuvos dailės muziejuje saugoma daugiau kaip 2000 mažosios grafikos kūrinių, ekslibrisų, daugiau kaip 400 kitų dailės objektų, E. Laucevičiaus šimtmetį, gera proga Lietuvos muziejininkams, taip pat ir visai mūsų visuomenei prisiminti tuos, kurių darbštumo, užsispyrimo, altruizmo, išsilavinimo, įžvalgumo ir kitų kolekcininkams, kultūros tyrinėtojams būtinų savybių dėka Lietuva muziejuose šiandien yra saugomos neįkainojamos muziejinės vertybės? Kas iš šių žmonių bent kiek daugiau Lietuvoje buvo žinoma? Mykolas Žilinskas, Kazys Varnelis, Edmundas Laucevičius… Jie – tie didieji „banginiai“. O kur visi kiti? Šiuo požiūriu mūsų atmintis gana sekli. Kodėl? Ko gero pirmiausia dėl to, kad nedaug turime žmonių, kurie mums primintų tuos, kurie dėjo pagrindus kuriamiems muziejams, daugelį metų rūpinosi jų rinkiniais ir turtino juos. Apie kolekcininkus, dirbusius sovietmečiu, šiandien itin mažai žinome, nes tais laikais tai nebuvo laikoma garbinga profesija – jie dirbo, taip pat dažnai ir muziejus vertybėmis aprūpindavo vos ne pogrindžio sąlygomis.
E. Laucevičius buvo ne tik kolekcininkas. Dar 1942 m. paragintas akademiko Konstantino Jablonskio, jis pradėjo rinkti medžiagą apie popieriaus istoriją Lietuvoje, jų vandenženklius (filigranus). Jis daugelį metų domėjosi ir knygų įrišimais, auksakalystės tradicijomis Lietuvoje, rinko apie tai medžiagą.
E. Laucevičiui gyvam esant buvo išleista tik viena jo spaudai parengta knyga – „Popierius Lietuvoje XV–XVIII a“. Jos gimimo istoriją kultūros vakaro metu įtaigiai papasakojo dr. J. Marcinkevičius. Tais laikais ši knyga buvo įspūdinga ne tik savo apimtimi, formatu, poligrafine kokybe, apipavidalinimu, bet ir turiniu, gausiomis iliustracijomis. Leidinys aukštai įvertintas Oksforde (Didžioji Britanija) vykusiame suvažiavime, kuriame analizuoti popieriaus istorijos klausimai, o Bolonijoje (Italija) surengtoje aukštųjų mokyklų ir mokslo draugijų bienalėje jis apdovanota aukso medaliu. Tuo tarpu
Lietuvoje prie valdžios vairo buvę vyrai Lietuvos mokslų akademijos bibliotekai, kuri surizikavo ir išleido dvigubai didesnės apimties veikalą negu buvo gavusi leidimą Maskvoje, jau pirmosiomis dienomis surado reikalą paprieštarauti – atseit, Lietuvoje neužtenka popieriaus ir lėšų mokyklų vadovėliams leisti, o čia tokia knyga pasirodo… Biblioteka iš karto po to sulaukė ir neplanuotos revizijos, kategoriškų tikrintojų išvadų, o direktorius – nuobaudos. Tačiau… Faktas jau buvo įvykęs – knyga išleista ir ją dar gyvas būdamas E. Laucevičius pamatė. Specialistai džiaugėsi jos sulaukę, aukštai vertino ir tebevertina ją iki šiol. Prof. Edvardas Gudavičius yra pažymėjęs, kad „iki pasirodant kultūros istoriko Edmundo Laucevičiaus veikalui „Popierius Lietuvoje. XV–XVIII a.“ (1967 m. 2 kn.) filigranistikos, t. y. vandens ženklų tyrinėjimo, disciplinos Lietuvoje tebuvo užuomazgos, kitų kraštų tyrinėtojams balta dėmė. E. Laucevičius savo veikalu šios srities
tyrinėjimams iškart užtikrino tarptautinį pripažinimą, Lietuvos filigranistika nuo šiol drąsiai galėjo būti lyginama su tokiais kitų šalių geriausiais laimėjimais. Tokio aukšto įvertinimo pasiekti galima tik nepaprastai kantriu darbu, suprantama, jeigu žmogui pakanka žinių, erudicijos ir didžiulio pasiaukojimo. Viso to E. Laucevičiui pakako“.
Kaip kultūros tyrinėtojas profesionaliai jis dirbo ir rengdamas spaudai antrąjį savo kapitalinį veikalą – „XV–XVIII a. knygų įrišimai Lietuvos bibliotekose“. Ją 1976 m., jau po autoriaus mirties, išleido taip pat Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, šį kartą bendradarbiaudama su „Mokslo“ leidykla.
finansavimą skyrė Lietuvos tūkstantmečio direkcija.
Neabejotina, kad galime tikėtis, jog ateityje sulauksime ir naujų leidinių, kurie išplės mūsų pažinimo lauką apie E. Laucevičiaus darbus, jo surinktas muziejinių vertybių kolekcijas. Tyrinėtojų, leidėjų dėmesio vertas ir Lietuvos dailės muziejuje saugomas E. Laucevičiaus archyvas. Jis čia sudaro atskirą fondą – B-10. tarp jų yra jau išspausdintų E. Laucevičiaus knygų mašinraščiai, piešiniai, nuotraukos, tačiau nemažai ir niekur dar neskelbtos medžiagos. Šis archyvas rodo, koks platus buvo šio kultūros istoriko interesų ratas, kaip nuosekliai ir profesionaliai jis dirbo. E. Laucevičius buvo didelės erudicijos ir aukštos kultūros žmogus. Jo bičiulių prisiminimai, nors jau praėjo daugiau kaip ketvirtis amžiaus
nuo E. Laucevičiaus mirties, gyvi ir spalvingi. Šių žmonių dėka E. Laucevičius vis dar ir Lietuvos kultūrinio gyvenimo erdvėje.
Bene labiausiai prie to yra prisidėjęs prof. Vytautas Jakelaitis, 1994 m. išleidęs knygą „Edmundas Laucevičius“. Tais pačiais metais spaudoje („Vakarinėse naujienose“, „Tarp knygų“, „Atgimime“, „Kalba Viniuje“) pasirodė ir keletas šio autoriaus bei kitų (Vlado Žuko,Stefanijos Zemlickienės, Juozo Skomskio, Jono Baranausko, Nojaus Feigelmano ir kelėtos kitų) publikacijų apie E. Laucevičių („Tarp knygų“ net keliuose numeriuose buvo spausdinami prisiminimai apie šį iškilų Lietuvos kultūros tyrinėtoją). Savo publikacijose E. Laucevičiaus indėlį į Lietuvos kultūrą yra tyrinėję ir nemažai kitų žinomų Lietuvos visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjų: Rimantas Žilevičius („Kiekvienas taip gali“. Gimtasis kraštas, 1972 m. lapkričio 30 d.); Birutė Rūta Vitkauskienė („Legenda virsta tikrove“. Santara, 1995, nr. 23); Ona Mažeikienė („Mokslininkas ir kolekcininkas Edmundas Laucevičius“ Literatūra ir menas, 1996 m. liepos 27 d.; „Kultūros istorikas, kolekcininkas Edmundas Laucevičius“ Lietuvos dailės muziejus. Metraštis. Kn. 2) ir keletas kitų. Savo darbuose jį mini ir tie, kuriems E. Laucevičius darė tiesioginę įtaką formuojantis mokslinių tyrinėjimų ratui. Tarp jų buvo žymūs Lietuvos kultūros veikėjai Levas Vladimirovas, Stasys Pinkus, Vladas Drėma ir nemažai kitų. Iki šiol apie E. Laucevičių, garbingą viengungį žemaičių bajorą (jis – Šiaulių, Kuršėnų apylinkėse dvarus turėjusių bajorų Laucevičių giminės, iš kurios yra kilę ir broliai Narutavičiai – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Stanislovas (1862–1932) ir Lenkijos prezidentas Gabrielius (1865–1922) – palikuonis) sklando legendos – tiek apie jo įspūdingą išvaizdą, galantiškumą, išsilavinimą, tiek ir apie subtilų humoro jausmą, bičiuliškumą.
Kauno universiteto Teisės fakultete E. Laucevičius buvo išklausęs visą ekonomikos kursą, 1952 m. baigęs Vilniaus universiteto Istorijos, filologijos fakultetą. Buvo dirbęs Finansų ministerijos Prekybos departamente, Kauno muitinėje, Užsienio reikalų ministerijoje, pasiuntiniu Londone. Dirbdamas diplomatinėje tarnyboje jis dažnai važinėdavo po įvairias Europos šalis, susipažindavo su jų kultūros paveldu, muziejuose saugomomis vertybėmis. Palaipsniui vis daugiau laiko
jis ėmė skirti kultūros tyrinėjimams, o laikui einant ir meno vertybių (daugiausia lituanistinių) kolekcionavimui. Daugelis jį pažinojo ir kaip poliglotą, ilgametį pedagogą (1941–1966 m. dėstė anglų kalbą Vilniaus vidurinėse, specialiose vidurinėse bei aukštosiose mokyklose).
Itin daug ką apie šį kultūros žmogų pasako jo rinktos meno vertybių kolekcijos. Iš LDM Vilniaus paveikslų galerijoje rodomų kūrinių visuomenei iki šiol bene labiausiai žinomas Jean Laurent Monsiner (1743/1744–1808) nutapytas grafo Aleksandro Tolstojaus portretas (1802). Žinomų ir nežinomų dailininkų aliejumi, pastele tapytų portretų, peizažų, kaip ir akį patraukiančių įvairiausių miniatiūrų parodoje itin gausu. Čia eksponuojami ir kolekcininko rinkti taikomosios dailės
objektai: fajanso dirbiniai, Meiseno porceliano indai, sidabro žvakidės, bronzinės skulptūros, sietynai, baldai, aplikacijų paveikslėliai, biseriu išsiuvinėti įvairios paskirties reikmenys, XVIII a. pab.–XIX a. pab. vėduoklės, porcelianinės dėželės su herbais ir kt. Vieni iš jų datuojami XVIII, kiti – XIX a. Į Lietuvą šios meno vertybės dažniausiai yra atkeliavusios iš įvairių Vakarų Europos šalių ir Rusijos. Atskiri stendai parodoje skirti E. Laucevičiaus rinktiems ekslibrisams, leidiniams, jų rankraščiams. Išsamiau su E. Laucevičiaus gyvenimu, kauptomis vertybėmis padeda susipažinti parodoje eksponuojamos Antano Lukšėno padarytos nuotraukos, kuriose užfiksuoti E. Laucevičiaus buto interjero fragmentai.“