Žygimantas Liauksminas (Sigismundus, Zygmunt Lauxmin) – jėzuitas (nuo 1616 m.), lietuvių katalikų teologas, teologijos mokslų daktaras (1642 m.), filosofas, retorikos ir muzikos teoretikas, puikus oratorius, kelių vadovėlių ir kitų knygų iš įvairių sričių autorius, lietuvių muzikologijos pradininkas ir kelių muzikologijos veikalų autorius, vienas pirmųjų Vilniaus universiteto (Ž. Liauksimo laikais – Vilniaus akademija) profesorių lietuvių, Kražių kolegijos rektorius. Jis garsėjo kaip itin plačių interesų žmogus, geras graikų kalbos, retorikos, žinovas ir praktikas. Kurį laiką buvo Zigmanto Vazos pamokslininkas
Ž. Liauksminas gimė 1596 ar 1597 m. Žemaitijoje, mirė 1670 m. rugsėjo 11 d. Vilniuje).
1618–1619 m. studijavo retoriką Pułtusko kolegijoje, 1619–1621 m. filosofiją, 1625–1629 m. teologiją ir filosofiją Vilniaus universitete, kuriame 1636 m. jam suteikė filosofijios, o 1642 m. teologijos mokslų daktaro laipsnį.
1631–1635 m. dėstė retoriką Polocko ir Nesvyžiaus kolegijose.
1635–1638 m. Vilniaus universitete dėstė filosofiją, o 1638–1642 m. – teologiją.
1635 m. Vilniaus universitete jam suteiktas profesoriaus vardas.
1642–1644 m. Braunsbergo (dabar Braniewo) kolegijoje dėstė filosofiją.
1644–1647 m. buvo Plocko, 1650–1655 m. – Polocko, 1661 m. gruodžio–1665 m. sausio mėnesiais – Kražių kolegijos rektorius.
1655–1657 m. ėjo Vilniaus universiteto vicerektoriaus pareigas.
1665–1670 m. buvo Vilniaus universiteto pakancleris.
Dirbdamas Vilniaus universitete Ž. Liauksminas itin daug dėmesio skyrė neturtingų studentų mokymui – rūpinosi, kad jie išmoktų muzikos bei choralinio giedojimo, ir, įgiję pakankamai šių žinių, iš muzikos vėliau galėtų užsidirbti pinigų mokslui. Tuo tikslu jis pats savo ranka nurašė didįjį gradualą ir, suradęs lėšų, jį išleido.
Vienuolijoje ėjo Lietuvos jėzuitų viceprovincijolo pareigas.
1649–1646 m. ar 1649–1650 m. pavadavo Lietuvos jėzuitų provincijolą J. Rivockį ir administravo provinciją IX Generalinės kongregacijos laikotarpiu.
1651 m. kartu su Adalbertu Slaskiu buvo išsiųstas į Rimą kaip elektorius naujo generalinio viršininko rinkti.
Kaip Lietuvos jėzuitų generalinis elektorius dalyvavo X (1652 m.) ir XI (1661 m.) Generalinėse kongregacijose Romoje.
Ž. Liauksminas garsėjo kaip „lietuvių kalbos apaštalas“.
Interneto leidinyje „Lithuania Database“ akcentuojama, kad Ž. Liauksminas buvo „puikus oratorius, pamokslininkas, poetas, daug nuveikė kaip pedagogas ir jėzuitų įstaigų administratorius. Liauksminas buvo labai išsilavinęs, sumanus, veiklus žmogus, garsėjęs erudicija ir fundamentaliomis žiniomis bei mokėjęs tas žinias perteikti kitiems. Liauksmino pedagoginis talentas ryškiai atsiskleidžia jo parengtuose vadovėliuose, kuriuose pats autorius išdėsto savo metodines nuostatas ir pedagoginius principus. Žygimanto Liauksmino „pedagoginės pamokos“ yra itin vertingos. Jos rodo, kaip praktiškai buvo realizuojami „Ratio studiorum“ reikalavimai, kiek sutapo ar skyrėsi teorija ir praktika, kokį vaidmenį studijų procese vaidino profesoriaus asmenybė, išsilavinimas, charakteris. […]“.
Ž. Liauksminas išleido lotynų kalbos, retorikos ir muzikos vadovėlių, graikų kalbos gramatiką. Itin didelį populiarumą įvairių kraštų jėzuitų mokyklose turėjo jo retorikos veikalas „Praxis oratoria sive pracepta artis rhetoricae“ (1645). Jis 1648 m. buvo perspausdintas Braunsberge ir Miunchene, 1680, 1705, 1707, 1717 m. Kölne, 1690 Würzburge, 1710 m. Prahoje, 1720 m. Vienoje, 1732 m. Košice.
1667 ar 1679 m. Vilniaus Akademijos spaustuvėje išspausdintas jo taip pat didelį populiarumą turėjęs jo veikalas „Muzikos menas ir praktika“ (Ars et praxis musicae). Ž. Liauksminas rašė eilėraščius senąja graikų kalba, sukūrė panegiriką Lenkijos karaliui Vladislovui Vazai, parašė nemažai pamokslų, kalbą apie šv. Kazimierą (Oratio de S. Casimiro, Regni Poloniae et M. Ducatus Lithuaniae Patrono“ (1635). Visi jo veikalai yra buvę išleisti Vilniuje.
Yra išlikę Ž. Liauksmino parašytų teologijos traktatų „Apie Vienintelį Dievą (Tractatus de Deo Uno)“, „Teologinis traktatas apie teisę ir teisingumą (Tractatus theologicus de jure et justitia)“ rankraščiai.
Nuo 1597 m. iki mirties Ž. Liauksminas gyveno Vilniuje, glaudėsi prie Šv. Kazimiero bažnyčioje.
Ž. Liauksminas mirė 1670 m. rugsėjo 11 d. Vilniuje.
Įamžinant Ž. Liauksmino atminimą viena Vilniaus gatvių pavadinta Žygimanto Liauksmino vardu.
Ž. Liauksmino parašytos knygos:
„Katalikų Bažnyčios pagrindimas / Demonstratio Catholicae Ecclesiae“ (apie 1643, trečias leidimas 1648 m.),
„Bažnytinė teologija / Theologia ecclesiastica“ (1665, 21675),
„Graikų kalbos vadovėlio santrauka (Epitome institutionum linguae graecae 1655) – tai buvo pirmoji originali visoje Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje graikų kalbos gramatika.
„Oratorinė praktika ir retorikos meno taisyklės (Praxis oratoria sive praecepta artis rhetoricae 1648); tai žymiausias Ž. Liauksmino veikalas. Jo priedas „Dialektikos branduolys (Medulla dialecticae)“ – scholastinės logikos įvadas, supažindinantis su jos pagrindinėmis kategorijomis ir samprotavimo būdais. „Oratorinė praktika“ buvo plačiai naudojama jėzuitų mokyklose, perspausdinta Miunchene (1648), Frankfurte prie Maino (1666), Kölne (1680, 1705, 1707, 1717), Würzburge (1690), Prahoje (1710), Vienoje (1720), Košicėje (1732).
„Muzikos teorija ir praktika“ (Ars et praxis musica 1667, 31693, lietuvių kalba – 1977); tai pirmasis Lietuvoje išleistas jo parašytas muzikos vadovėlis.
2004 m. Vilniuje išleisti Ž. Liauksmino „Rinktiniai raštai“.
Naudota literatūra:
- Lietuvių enciklopedija, Bostonas, 1958, t. 14, p. 506.
- „Žygimantas Liauksminas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/zygimantas-liauksminas/ (žr. 2022-11-02).
- Lithuanistika Database: https://www.lituanistika.lt/content/35043(žr. 2022-11-02).
Parengė Danguolė Želvytė
Tekstas paskelbtas 2022 m. įgyvendinat Spaudos, radijo ir televizijos remiamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“
