Jonas Domininkas Lopacinskis (lenk. Jan Dominik Łopaciński, 1708–1778) – Žemaičių vyskupas, teisių mokslų daktaras, garsėjęs kaip talentingas žmogus, energingas ir uolus kunigas, nėjęs į jokius kompromisus su kitatikiais. Jis gimė 1708 m. gegužės 9 d. Mstislavlio vaivadijos (dab. Baltarusijos Magilaivo sritis) Lopacino dvare, mirė 1778 m. sausio 11 d. Janapolėje (Telšių rajonas). Palaidotas Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios kriptoje.
J. D. Lopacinskis Vilniaus akademijoje studijavo filosofiją ir teologiją, o vėliau baigė Varšuvos Šv. Kryžiaus kunigų seminariją. 1732 m. jis įšventintas kunigu, grįžo į Vilnių ir čia buvo paskirtas Vilniaus kanauninku ir koplyčios rektoriumi prie katedros. Yra kunigavęs Kražiuose, Anykščiuose. Vilniaus kapitulos pavedimu jis važinėjo į vietinius seimelius, 1733 m. Varšuvos seime atstovavo Vilniaus kapitulai, jos pavedimu buvo nuvykęs tvarkyti reikalų ir į Romą.
1753 m. J. D. Lopacinskis tapo prelatu scholastiku. 1756 m. Vilniaus akademijoje jam buvo suteiktas mokslų daktaro laipsnis. Mirus Vilniaus prelatui, jam patikėtos Vilniaus prelato ir juristo, vyr. tribunolo nario mišrioms byloms vesti pareigos. 1755–1762 m. jis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis sekretorius. Vėliau dirbo Šiluvos parapijos klebonu. Vyskupas Motiejus Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ rašo, kad „Šidlavos klebonas Jonas Dominykas Lopacinskis, matydamas savo parakvijos bažnyčią mažne jau griūnant, lig laiku prisidengęs kalkių ir plytų, metuose 1760 padėjo pamatus mūro bažnyčios“.
J. D. Lopacinskis Žemaičių vyskupu tapo 1762 metais. Šias pareigas ėjo 16 metų (iki pat savo mirties).
M. Valančius jau minėtoje „Žemaičių vyskupystėje“ yra rašęs, kad J. D. Lopacinskis „Pašvęstas į vyskupus, parbraukė į Varnius“.
Jis tęsė savo pirmtako A. D. Tiškevičiaus darbus siekiant, kad būtų išlaikytas gyvas žmonių tikėjimas, kad šviestųsi visi kunigai, kad jie sakytų
paprastiems žmonėms suprantamus pamokslus. M. Valančius rašo, kad: „Metuose 1765 vyskupas Lopacinskis visiems kunigams įsakė, kad nedėlios dienomis ne sakymus teigtų, bet sakytų pamokslus, žmonėms spėriai suprantamus. Liepė visiems kunigams važioti į Varnius dėl parodymo savo apšvietimo. Ką reikiant mokantiems veikiai leido grįžti namon ir dalyti žmonėms visus sakramentus, o nemokančius tol trukino Varniuose, kol priderančiai daiktų tikėjimo nepramoko.“
Būdamas vyskupu jis toliau rūpinosi Šiluva, siekė, kad ji būtų pripažinta pirmaeile šventove.
Žemaičių vyskupystėje J. D. Lopacinskio laukė daugybė darbų. Pamatęs, kad Varniuose klierikai gyvena aplūžusiame name, tais pačiais 1762-aisiais metais naujosios kunigų seminarijos pastato statybai paskyrė žemės sklypą, o seminarijos išlaikymui – 4 0000 auksinių.
Jo iniciatyva buvo perstatyti vyskupų rūmai Alsėdžiuose (Plungės rajonas), Varniuose marmuru papuošta katedra, pastatyta ne tik nauja mūrinė kunigų seminarija, bet ir vikarų bei choristų namai. Netoli Varnių esančiame Viržuvėnų kaime, kur plytėjo vyskupų žemės, jis pasistatė sau namus (rūmus), prie jų užveisė sodą, pasirūpino, kad iš Varnių į Viržuvėnus būtų nutiestas kelias, pastatyta pirmoji medinė Viržuvėnų Šv. Mykolo arkangelo bažnyčia (ji iškilo 1763 m.), 1774 m. Viržuvėnams suteiktos parapijos teises, nustatytos jos ribos, į šią gyvenvietę perkeltas parapijos centras. Einant metams šiam kaimui pagal vyskupo vardą prigijo Janapolės pavadinimas.
Vyskupaudamas nuolat rūpinosi naujų bažnyčių ir koplyčių, klebonijų statyba, mėgo gražią architektūrą ir skatino visoje vyskupijoje žmones statytis gražius namus. Vyskupo rūpesčiu buvo pradėtos statyti Batakių, Budrių, Janapolės, Jokūbavo, Karklėnų, Konstantinavo, Luokės, Medingėnų, Mosėdžio, Nemakščių, Pagramančio, Pakražančio, Radviliškio, Rozalimo, Šaukoto, Ukrinų, Vaiguvos, Vainuto,Varnių Šv. Aleksandro bažnyčios.
J. D. Lopacinskio nurodymu kiekviename vyskupijos parapijos miestelyje buvo pradėtos steigti pradinės mokyklos. Norėdamas geriau žinoti vyskupijos reikalus, klebonams liepė tiksliai ir išsamiai aprašyti savo parapijas. Ši kunigų surinkta medžiaga buvo pristatyta į Alsėdžius, kur
gyveno vyskupas. Platų vyskupijos aprašymą J. D. Lopacinskis nusiuntė į Romą.
Jo rūpesčiu buvo plėtojama 1630 m. Žemaičių vyskupijoje įkurta „ Krikščioniško mokslo brolija“.
Vyskupas skatino leisti religines knygas, rėmė jų leidybą, pats iš prancūzų į lenkų kalbą išvertė ir išleido dvi knygas istorine tema. Parašė 2 išsamias reliacijas Šventam Sostui.
Parengė Kazimieras Prušinskas