Antanas Kmieliauskas – dailininkas (tapytojas, monumentalistas, skulptorius, grafikas), Rainių (Telšių r.) koplyčios freskų autorius, už kurių sukūrimą 1994 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Jis gimė 1932 m. kovo 8 d. Olendernėje (Alytaus apskrities Butrimonių valsčius). 1939–1947 m. mokėsi Butrimonių pradžios mokykloje ir Jiezno gimnazijoje, 1947–1949 m. – Butrimonių progimnazijoje, 1949–1951 m. – Kauno vidurinėje dailės mokykloje, kurią baigė aukso medaliu. 1951–1957 m. studijavo tapybą Lietuvos dailės institute (nuo 1990 m. Vilniaus dailės akademija).
1957 m. pradėjo dalyvauti dailės parodose. 1957 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Iš šios sąjungos 1960 m. buvo pašalintas už pagal monsinjoro Česlovo Krivaičio prašymą sukurtą skulptūrą „Šv. Kristoforas“.
1962–1979 m. Vilniaus vaikų dailės mokykloje dėstė piešimą ir skulptūrą, 1977–2005 m. Vilniaus dailės akademijoje – piešimą ir anatomiją. 1994–1996 m. ėjo šios akademijos Piešimo katedros vedėjo pareigas. 1994 m. Vilniaus dailės akademijoje jam suteiktas profesoriaus vardas.
Garsėjo kaip itin produktyvus ir kūrybingas skulptorius – yra sukūręs apie daugiau kaip 80 skulptūrų iš granito ir marmuro, nutapė daugiau kaip 120 portretų, yra nutapęs apie 2000 kvadratinių metrų freskų. Tarp jo kūrinių daug memorialinių ir antkapinių paminklų, nutapytų figūrinių kompozicijų, religinės tematikos paveikslų, lakštinės grafikos kūrinių, kuriuos kurdamas dažnai naudodavo savo išrastą autorinę spalvotą grafikos techniką. Yra sukūręs apie pusę tūkstančio ekslibrisų.
A.Kmieliausko darbuose ryški renesanso, baroko, modernizmo dailės įtaka. Daugelis jo žymiausių kūrinių yra religinės tematikos. Mėgo vaizduoti žmogaus figūras, kurių piešinys būdavo labai tikslus anatomine prasme.
Žymiausi A. Kmieliausko kūriniai (portretai, freskos, skulptūros):
- 1978 m. Vilniaus universiteto knygynas „Littera“
- 1983 m. VU rektorato iškilmių salė
- 1984 m. Kauno „Žaliosios“ vaistinės laukiamasis (Vilniaus g. 8)
- 1986, 1988 m. Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčia. „Šv. Kazimieras ant žirgo“, „Marija ir Lietuva“ (drobė, aliejus)
- 1989 m. Klaipėdos Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčia
- Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios altorius
- Granitinė Mozės skulptūra, priešais Kernavės bažnyčią (Širvintų r.)
- Rainių kankinių koplyčios freskos (Telšių r.)
- 1998 m. Angelo skulptūra kankinės E. Spirgevičiūtės atminimui (Kaunas)
- 2004 m. Poeto Jono Aisčio kapo skulptūra (Rumšiškių kapinės)
- 2008 m. Bistrampolio knygnešių koplyčios freskos (Panevėžio r.)
- 2010 m. Guronių koplyčių freskos (Kaišiadorių r.)
- 2010 m. paminklas kun. Broniui Laurinavičiui jo žūties vietoje Vilniuje
- 2018 m. Monsinjoro A. Svarinsko skulptūra Kryžkalnio koplyčioje (Raseinių r.)
A. Kmieliausko kūrinių yra įsigijęs Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilniaus universiteto biblioteka ir nemažai kitų įstaigų. Daug jo darbų yra privačiose kolekcijose.
2019 m. Vilniuje buvo surengta A. Kmieliausko pomirtinė kūrinių paroda.
1974 m. A. Kmieliauskas buvo apdovanotas Italijoje vykusio Tarptautinio ekslibrisų konkurso aukso medaliu.
1994 m. jam įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už Rainių kančių koplyčios freskas
2007 m. jam įteiktas Gedimino ordino Riterio kryžius, tais pačiais metais – ir Benedikto XVI skirtas Popiežiaus Grigaliaus Didysis ordinas.
2008 m. A. Kmieliauskui suteiktas Alytaus rajono garbės piliečio vardas.
2012 m. įteiktas Lietuvos respublikos kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
Vilniuje išleistas A. Kmieliausko albumas „ Skulptūra. Freska. Tapyba. Grafika“.
A.Kmieliauskas apie save yra sakęs:
„Esu tradicinės tapybos šalininkas. Labai daug mokiausi iš senųjų meistrų, studijavau jų piešimą, tapybą, skulptūrą. Norint pasiekti tokią meistrystę, kaip Rembrantas, Ticianas, Velaskesas, reikia labai daug dirbti. Visa ko pagrindas yra piešimas, tai sakė dar Leonardas da Vinčis. Piešimas ir man yra visos tradicinės dailės pagrindas.
Perskaičiau daugybę knygų, labai gerai išstudijavau žmogaus anatomiją, vaikščiojau į prozektoriumą, piešiau žmogaus kūną. Žmogus – subtiliausia forma. Norint pasiekti aukštą piešimo lygį, reikia išmokti piešti žmogų. Kaip gramatikoje – pradėti nuo abėcėlės. Išmokus piešti žmogų, dailininkui paskui bus lengva nupiešti bet ką. Nors, aišku, šiuolaikiniame mene žmogaus beveik nerodoma… Lengviau kokį tašką padėti ir sugalvoti tam idėją, kaip pateisinimą. Šiais laikais daugelis vadovaujasi principu, kad kiekvienas yra menininkas, tik ne kiekvienas tai žino. Aš visgi nesutikčiau. Reikia įvaldyti profesiją, kad taptum profesionalu, o tai ne taip lengva.“
Naudota literatūra:
- „Antanas Kmieliauskas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/antanas-kmieliauskas/ (žr. 2022-11-02).
- „Antanas Kmieliauskas“, Vikipedija, laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Antanas_Kmieliauskas (žr. 2022-11-02).
- „Antanas Kmieliauskas“, Vilniaus galerija. Menas. Kultūra. Laisvalaikis: https://vilniausgalerija.lt/autorius/antanas-kmieliauskas/ (žr. 2022-11-02).
Parengė Danguolė Želvytė
Tekstas paskelbtas 2022 m. įgyvendinat Spaudos, radijo ir televizijos remiamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“
