Steponas Kairys (1879– Lietuvos nepriklausomybės 1918 m. vasario 16 d. Akto signataras, valstybės ir politinis veikėjas, inžinierius, spaudos bendradarbis. Jis gimė 1879 m. sausio 3 d. Ukmergės apskrities Užunevėžio kaimo pasiturinčio ūkininko šeimoje. Tikroji tėvo pavardė – Tumasonis, tačiau buvo kairiarankis, tai visą šeima pradėta vadinti „Kairiais“. Krikštijant Steponą, kunigas net pamiršo tikrąją pavardę įrašyti, užrašė tik „Kairys“.
Baigęs Kurklių pradinę mokyklą, mokėsi Palangos progimnazijoje, kurią su pagyrimu baigė 1894 m.
Po ketverių metų baigė Šiaulių gimnaziją, iš kurios vos nebuvo pašalintas dėl moksleivių streiko prieš priverstinį stačiatikių pamaldų lankymą organizavimo.
1900 m. tapo Lietuvos socialdemokratų partijos nariu.
1905 m. gruodžio mėnesį Didžiajame Vilniaus Seime pirmininkavo pirmos dienos posėdžiui. Prisimindamas savo veiklą šiame Seime, knygoje „Tau, Lietuva“ jis rašo: „Skatinau, kad Seimas nesibaigtų tik kalbomis […]. Siūliau ruoštis kovai su caro valdžia, kovoje iš vieno eiti su visomis
Rusijos imperijos tautomis ir iškovoti sau laisvę savaip tvarkytis ir savaip gyventi […]“.
1908 m. S. Kairys baigė Peterburgo technologijos institutą, iš kurio buvo du kartus pašalintas
už dalyvavimą studentų judėjime, darbininkų mitinguose.
Už savo straipsnius buvo persekiojamas, keletą kartų buvo areštuotas, tad, įgijęs inžinieriaus
diplomą, išvyko į Samaros guberniją, kur Petro Vileišio vadovaujamas, statė tiltus Volgos–Bugulmos geležinkelyje. Vėliau darbavosi Kursko gubernijoje.
1912 m. grįžo į Lietuvą, įsikūrė Vilniuje. Dirbo miesto savivaldybės kanalizacijos skyriuje.
1917 m. rugsėjo 18–22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, buvo išrinktas vienu iš 20 Lietuvos Tarybos narių.
1917 m. lapkričio 2–10 d. dalyvavo lietuvių konferencijoje Berne (Šveicarija).
1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybės deklaravimą, kuriuo buvo pasižadama nustatyti Lietuvos priklausomybę Vokietijai. S. Kairys buvo vienas iš tų Lietuvos Tarybos narių, kurie nepritarė vokiečiams duodamiems įsipareigojimams, todėl 1918 m. sausio 8 d. jis pasiūlė Lietuvos Tarybai anuliuoti 1917 m. gruodžio 11 d. rezoliucijoje įrašytus įsipareigojimus ir pateikė nepriklausomybės skelbimo formulę, kuri tik redakciniu atžvilgiu skyrėsi nuo 1918 m. vasario 16 d. Akto. S. Kairio pasiūlymas buvo priimtas, tačiau ginčas tęsėsi toliau. Pagaliau 1918 m. sausio 26 d. Antanas Smetona ir Jurgis Šaulys pasiūlė patvirtinti rezoliuciją su konvencijomis. Prieš šį pasiūlymą balsavo S. Kairys, Mykolas Biržiška, Jonas Vileišis, Stanislovas Narutavičius ir Aleksandras Stulginskis. Pasiūlymas buvo priimtas 12 balsų, prieš 5. Po šio balsavimo S. Kairys buvo vienas iš Lietuvos Tarybos narių, išstojusių iš jos ir protestavusių prieš Lietuvos Tarybos įsipareigojimus Vokietijai uzurpuojant Steigiamojo Seimo teisę nustatyti Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis.
Visi 20 Lietuvos Tarybos narių 1918 m. vasario 16 d. balsavo už grįžusių narių – S. Kairio, J. Vileišio, M. Biržiškos ir S. Narutavičiaus – siūlomą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą be
Lietuvos įsipareigojimų Vokietijai.
1918 m. gruodžio mėnesį S. Kairys subūrė Utenos apskrities savivaldybę ir buvo jos valdybos pirmininkas. Vėliau jis dirbo Prekybos ir pramonės ministerijoje.
IV Mykolo Sleževičiaus (1919.04.12–1919.10.07) Ministrų kabinete S. Kairys ėjo tiekimo ir maitinimo ministro pareigas.
Jis buvo Steigiamojo, I, II Seimo narys. III Seime išrinktas Seimo Pirmininko pavaduotoju. Apie S. Kairį „Naujienose“ (JAV, 1965.05.17) buvo rašoma: „S. Kairio seimuose padaryti
pareiškimai visuomet buvo rimtai paruošti, todėl visų atsidėjus išklausomi. […] S. Kairys nebuvo tas, kas sugeba karštai, ilgai kalbėti ir nieko nepasakyti. […] Socialdemokratų frakcija, S. Kairio vedama, buvo saikinga, nors ir nenuolaidi, bet sugebanti aistras suvaldyti.“
S. Kairys aktyviai bendradarbiavo įvairiuose leidiniuose: „Echo žycia robotniczego na Litwie“, „Nauja gadynė“, „Skardu“, „Vilniaus žinios“, „Mūsų keliu“, „Darbo visuomenė“, „Mintis“. 1917–1919 m. jis redagavo „Darbo balsą“, 1919–1933 m. – „Socialdemokratą“ (Lietuvos socialdemokratų partijos periodiniai leidiniai).
1923–1938 m. dirbo Kauno miesto savivaldybės Kanalizacijos ir vandentiekio skyriaus vedėju. Vadovavo vandentiekio ir kanalizacijos projektavimo ir tiesimo darbams Kaune. Parengė Šiaulių miesto vandentiekio projektą, buvo kanalizacijos projektų ekspertas Marijampolėje, Vilkaviškyje, Panevėžyje.
S. Kairys buvo Lietuvos universiteto dėstytojas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) ordinarinis profesorius. 1940 m. jam suteiktas VDU garbės daktaro vardas. 1941–1943 m. jis ėjo buvo VDU Technikos fakulteto dekano pareigas.
Yra parašęs politinių feljetonų, technikos, politikos, grožinės literatūros darbų.
1943–1945 m. S. Kairys buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK’o) pirmininkas.
1944 m. jis pasitraukė į Vakarus. Iš pradžių gyveno Vokietijoje, vėliau – JAV.
Mirė 1964 m. gruodžio 16 d. Niujorke. Palaidotas tautinėse lietuvių kapinėse Čikagoje.
Naudota literatūra:
- A. Banevičius, 111 Lietuvos Valstybės 1918–1940 politikos veikėjų, Vilnius :
Knyga, 1991. - S. Kairys, Lietuva budo, New York : ALS sąjungos literatūros fondas, 1957.
- J. Vilčinskas, Lietuvos socialdemokratija kovoje dėl krašto nepriklausomybės, London : Nida, 1985.
- A. Liekis, Signatarai. Vasario 16 d., Vilnius : Džiugas, 1996.
- S. Kairys, Tau, Lietuva, New York: s. n., 1964.
- J. Stražnickas, Žygis: Steponas Kairys – inžinierius, mokslininkas, kūrėjas, Kaunas : Technologija, 1999.
Parengė Aigustė V. Poderienė
Tekstas paskelbtas įgyvendinant 2023 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“ 2022: Žemaičiai Vilniuje“
