Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė – prozininkė, poetė, dramaturgė, vertėja, publicistė, spaudos bendradarbė, redaktorė, literatūros istorikė ir kritikė, meno veikėja, pedagogė, jaunimo auklėtoja, lietuvių papročių bei tautodailės puoselėtoja, Vakarų kultūros skleidėja, Žemaičių rašytojų sambūrio (1936–1944) narė, kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) žmona, rašytojos, vertėjos Danutės Čiurlionytės-Zubovienės (1910–1995) motina.
Ji gimė 1886 m. kovo 13 d. Joniškyje, bežemio, neturtingo bajoro šeimoje. Mama – Elžbieta Jarulaitytė-Kymantienė (1858–1937), tėvas – Leonas Kymantas (1842–1919).
1893-aisiais jos tėvai, bandydami pagerinti savo šeimos materialinę padėtį, įsikūrė Kuliuose (Plungės r.), pas Sofijos mamos brolį kleboną Vincentą Jarulaitį. Šis Sofijos tėčiui sudarė galimybę ūkininkauti klebonijos ūkyje, o mamai – šeimininkauti klebonijoje.
Kuliuose Sofija, bendraudama su dėde, miestelio vaikais, išmoko kalbėti žemaitiškai. Čia ji, globojama dėdės klebono V. Jarulaičio, ėmė privačiai mokytis bendrųjų lavinimosi disciplinų ir muzikos.
Lemtinga Sofijos gyvenime buvo jos pažintis 1898 m. su kunigu ir rašytoju, visuomenės veikėju, tuometiniu Kulių vikaru Juozu Tumu-Vaižgantu, tapusiu jos pirmuoju lietuvių kalbos mokytoju. Iki to laiko ji mokėjo skaityti ir rašyti tik lenkiškai bei šiek tiek rusiškai.1899 m. J. Tumas-Vaižgantas ją nusivežė ir į Palangoje vykusį vakarą, kurio metu pirmą kartą buvo viešai parodytas lietuviškas spektaklis – Keturakio „Amerika pirtyje“. Tas spektaklis jos gyvenime padarė didžiulę įtaką, paskatino ne tik dar labiau domėtis lietuvių kalba ir jos mokytis, bet ir pačiai pradėti lietuviškai kurti.
Vėliau Sofija mokėsi Palangos mergaičių pradžios mokykloje, Sankt Peterburgo šv. Kotrynos pensione (gimnazijoje), Rygos lietuvių gimnazijoje. Rygoje ji pradėjo bendrauti su inteligento Prano Mašioto šeima. Jų namuose ji dalyvaudavo slapto mokinių savišvietos ratelio susibūrimuose, juose pradėjo skaityti savo sukurtus pirmuosius eilėraščius.
1904-aisiais, baigusi Rygos gimnaziją, išvyko į Krokuvą (Lenkija). Iš pradžių ji planavo čia mokytis medicinos, tačiau persigalvojo ir Krokuvos universitete pradėjo studijuoti filosofiją bei literatūrą. Krokuvoje ji įsijungė ir į visuomeninę veiklą, tapo „Rūtos“ draugijos nare. Savo kūrybą pradėjo publikuoti 1905-aisiais – pirmas išspausdintas jos kūrinėlis (eilėraštis-proza „Palangos jūra“) pasirodė „Lietuvių laikraštyje“. Studijuodama ryšių su Lietuva nenutraukė. 1905 m. Sofija dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. S. Kymantaitė-Čiurlionienė buvo oficialiosios buržuazinės ideologijos šalininkė, nors pritarė ir ne visoms jos nuostatoms.
1907-aisiais, iki studijų baigimo likus vos metams, dėl įvairių aplinkybių mokslą jai teko nutraukti ir grįžti į Lietuvą. Čia vėl ją globojo J. Tumas-Vaižgantas, pataręs įsidarbinti naujai įsteigto laikraščio „Viltis“ redakcijoje, toliau ją mokęs ją lietuvių kalbos ir padėjęs tobulinti rašymo stilių. Sofija „Viltyje“ skelbė savo straipsnius, knygų recenzijas. Čia dirbdama ji susipažino su jos pačios savo gyvenimo mokytoju vadintu kalbininku Jonu Jablonskiu.
Palaipsniui Sofija įsijungė į visuomeninį moterų sąjūdį. 1907-aisiais, būdama dvidešimt vienerių metų amžiaus, ji jau dalyvavo pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime Kaune ir jame skaitė pranešimą. Šiame suvažiavime kartu su jam buvo ir rašytojos, visuomenės veikėjos Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė-Žemaitė, Gabrielė Patkevičaitė Bitė, daug kitų iškilių asmenybių.
Sofija su kompozitoriumi ir dailininku M. K. Čiurlioniu susipažino 1907-aisiais Vilniuje vykusios pirmosios lietuvių dailės parodos atidaryme. Ji Mikalojui tapo tuo žmogumi, kuris paskatino jį mokytis lietuvių kalbos ir domėtis Lietuvos istorija. Jū pasaulėžiūra, pomėgiai buvo panašūs, tad draugystė greitai peraugo į meilę. Jie susituokė 1909 m. sausio 1 d. Šateikių bažnyčioje (Plungės r.). Šeimyninio gyvenimo laimė nesitęsė ilgai, nes tais pačiais 1909-aisiais Mikalojus susirgo. Sofija jį palydėjo gydytis į netoli Varšuvos buvusius Pustelninkus, o pati laikinai apsistojo pas netoli Minsko (Baltarusija) gyvenusią studijų draugę Čarnockaitę.
Tais metais ji vis dažniau paimdavo į rankas plunksną. 1909-aisiais ji rašė: „Jeigu netikėčiau, kad yra mumyse paslėptos užuomazgos geresnio, aukštesnio, tobulesnio gyvenimo – nerašyčiau visai. Tikiu, jog reikia pastatyti ant kojų tikrai kultūrinis žmogus, o visuomenė atsistos pati ir pradės žydėti jos darbai“.
1910 m. birželio 12 d. Sofija pagimdė dukrelę Danutę ir, kiek sustiprėjusi, sugrįžo į Lietuvą – įsikūrė Kaune.
1911 m. M. K. Čiurlionis susirgo plaučių uždegimu ir tų pačių metų balandžio 10 d. – jis užgeso savo dukters taip ir nepamatęs.
S. Kymantaitė-Čiurlionienė po vyro mirties su dukrele Danute gyveno Kaune. Dukrytei kiek paūgėjus, ji pradėjo dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą švietimo draugijos „Saulė“ mokytojų kursuose.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Sofija, kaip ir daugelis kitų lietuvių inteligentų, atsidūrė Voronežo pabėgėlių centre, čia įsijungė į švietiejišką ir kultūrinę veiklą. Kai iš Kauno į Voronežą buvo perkelti lietuvių mokytojų „Saulės“ kursai, Sofiją pakvietė dėstyti juose. Pasiūlymą ji priėmė. Dėstydama kursuose ji papildomai dar dirbo mokytoja lietuvių mergaičių gimnazijoje. Tuo pat metu Sofija savarankiškai toliau gilino savo pedagogines žinias, rašė pedagogikos, vaikų ugdymo ir kt. klausimais ir parengė spaudai lietuvių literatūros vadovėlių ciklą, straipsnių rinkinį „Iš mūsų literatūros“ (išleistas 1913 m.). Dirbdama mokytoja ji rašė mokyklų teatrams skirtus dramos kūrinius, juos pati režisuodavo.
Karo metais Sofiją ėmė kamuoti kojos nervo uždegimas, tad 1916 m. ji gydėsi Lipecke, 1917 m. vasarą – Duhoje, kiek vėliau – prie Juodosios jūros. Visą tą laiką ji daug rašė. 1918 m. pasirodė jos parašytas vadovėlis „Lietuvių literatūros istorijos konspektas“ ir „Lietuvių literatūros istorijos konspekto chrestomatija“.
1918-aisiais, pasibaigus karui, Sofija su dukrele grįžo į Lietuvą. Pasisvečiavusi pas tuo metu Viekšniuose (Akmenės r.) gyvenusius tėvus, ji išvyko į Vilnių ir įsikūrė ten, tačiau ilgai čia neužsibuvo. 1919 m., kai Vilnių užėmė Lenkijos kariuomenė, ji persikėlė į Kauną, ten įsidarbino Kauno apsaugos ministerijos Švietimo skyriuje. Papildomai dirbo „Mūsų žinyno“ bei „Kario“ redakcijose. Tuo laikotarpiu „Karių kalendoriuje“ ir „Laiškuose kareiviams“ ji paskelbė nemažai straipsnių mokslo, pilietiškumo, moralės temomis, Kauno karo mokyklos užsakymu rengė chrestomatijas. Ji daug dirbo ir kaip lektorė – skaitydavo paskaitas kariams Lietuvos kariuomenės daliniuose.
Palaipsniui įtemptas darbas ją ėmė sekinti, ligos persekiojo. Susirgusi išvyko gydytis į Berlyną. Grįžusi lankėsi Žagarėje, Palangoje, trumpam buvo apsistojusi Viekšniuose, o 1923-aisiais vėl įsikūrė Kaune. Čia ji norėjo dirbti Vytauto Didžiojo (tuomet – Lietuvos) universitete, tačiau nebuvo baigusi universiteto Krokuvoje, todėl šį karjeros laiptelį įveikė tik padedant Jonui Jablonskiui, universiteto rektoriui Vincui Čepinskiui ir Vincui Krėvei-Mickevičiui. Įsidarbino etatine lietuvių kalbos lektore universiteto Humanitarinių mokslų fakultete (1925–1938 m. ji dėstė lietuvių kalbą ir lietuvių kalbos dėstymo metodiką). Papildomai lietuvių kalbą ji dėstė Valstybės teatro Vaidybos mokykloje.
Kaune Sofija daug dėmesio skirdavo ir savo kūrybai. Tuo laikotarpiu gimė keletas jos naujų pjesių, garsioji pasaka „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“.
Gyvendama Kaune Sofija aktyviai dalyvavo ir miesto visuomeniniame, kultūriniame gyvenime, palaikė glaudžius ryčius su Vydūnu, Jonu Jablonskiu, daugeliu kitų ano metų mokslo, kultūros ir visuomenės bei politikos veikėjų.
1926 m. Kaune pradėjo garsėti rašytojos namuose vykdavę kalbininkų ir vertėjų susirinkimai – vadinamieji „Čiurlionienės šeštadieniai“. Juose dažniausiai būdavo nagrinėjami vertimai. Tokių susibūrimo iniciatorė buvo pati Sofija ir pedagogas, kalbininkas, vertėjas, vadovėlių autorius Jurgis Talmantas. „Čiurlionienės šeštadieniuose“ lankydavosi Kazys Bizauskas, Viktoras Kamantauskas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Salomėja Nėris, Antanas Salys, Vanda ir Balys Sruogai, Mykolas Vaitkus, daug kitų iškilių ano meto Kauno inteligentų. Savo kūrybą, vertimus skaitydavo ne tik jie, bet ir į susibūrimus pakviesti jaunieji kūrėjai. Po tokių susibūrimų dažnai Kauno „Sakalo bendrovės“ spaustuvėje būdavo išleidžiamas Sofijos ir jos namuose vykusių šeštadieninių pasibuvimų dalyvių redaguojamas laikraštis „Gimtoji kalba“, kuris greitai tapo populiarus tarp skaitytojų. Šis laikraštis vėliau buvo perduotas naujai įsikūrusiai „Lietuvių kalbos draugijai“, kurios veikloje dalyvavo ir laikraštį toliau padėjo leisti „Čiurlionienės šeštadienių“ dalyviai.
1929-aisiais Lietuvos Vyriausybė Sofiją paskyrė Tautų Sąjungos delegacijos nare (šioje delegacijoje ji buvo vienintelė moteris, turėjusi balso teisę). Šias pareigas ji ėjo 1927–1937 metais. 1929–1931 ir 1935–1938 m. ji dalyvavo Ženevoje vykusiuose Tautų Sąjungos posėdžiuose, dirbo šios sąjungos Socialinės globos komisijoje. Mokėdama lietuvių, lenkų, rusų, prancūzų ir vokiečių kalbas, būdama intelektuali ir visuomeniška Sofija puikiai atlikdavo savo pareigas. Ji buvo ir aktyvi moterų tarptautinio judėjimo dalyvė, dalyvaudavo tarptautiniuose moterų suvažiavimuose. 1932 m. Sofijai buvo suteiktas Neolithuanų korporacijos garbės narės vardas. Tais pačiais metais ji tapo Lietuvos skaučių seserijos vade (šias pareigas ėjo 1932–1936 m.). Dalyvaudama Šveicarijoje vykusioje Adelbodeno skautų stovykloje ji susipažino ir susibičiuliavo su Pasaulinės skautų organizacijos įkūrėjo Roberto Baden-Powell žmona skautininke Olave, 1933 m. kartu su su Baden-Powell šeima ir 650 britų skautų ji garlaiviu „Calgaric“ keliavo po Baltijos jūrą, lankė skautiškas organizacijas, dalyvavo Palangoje vykusios Lietuvos skautų Tautinės stovyklos renginiuose, į kuriuos buvo atvykęs ir tuometinis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, Palangos burmistras Jonas Šliūpas.
1933–1934 m. Sofija dirbo žurnalo „Gimtoji kalba“ redaktore.
1938 m. pablogėjus sveikatai, Sofija atsisakė pedagoginio darbo, tačiau ir toliau palaikė ryšius su mokslo ir švietimo įstaigomis, jaunimu, skaitydavo paskaitas švietimo ir literatūros temomis.
1940 m. S. Kymantaitė-Čiurlioninė buvo priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą.
Sovietams užėmus Lietuvą, jos lūkesčiai, kad valdžia suteiks daugiau laisvės kultūrai, per trumpą laiką subliuško. Prasidėjus trėmimams, daug jos pažįstamų, draugų ir artimųjų buvo ištremti į Sibirą. Tai jai buvo itin skaudus smūgis.
Antrojo pasaulinio karo metais Sofija pagal išgales stengdavosi padėti žydų šeimoms – keletą jų slėpė net savo namuose. „Esu pasiruošusi padėti, nors tai žaidimas su mirtimi“, – tąsyk rašė ji.
Karo metais ir pati Sofija su Zubovų šeima (jos dukra Danutė buvo ištekėjusi už Vladžio Zubovo, gyvenant jiems santuokoje gimė dukra Dalia, sūnūs Kostas ir Vytautas) kurį laiką nuo bombų slėpėsi požeminėje slėptuvėje. 1944-aisiais, artėjant frontui, Sofija, kad ir bičiulių raginama pasitraukti į Vakarus, nutarė pasilikti Lietuvoje.
Po karo ji atsidėjo kūrybai. Tuo laikotarpiu gimė jos poemos „Giria Žalioji“, „Mūsų jauja“, „Vaiva“. Tada ji sukūrė savo puikiuosius žemaitiškus monologus, pasakojimus, apsakymus, pradėjo rašyti „Žemaitišką poemą“. Pokario metais, kai tik atsirado galimybė, ji užmezgė ryšius su tremtiniais ir juos palaikė ne tik moraliai, bet ir materialiai.
1956-aisiais, rašytojos jubiliejiniais septyniasdešimtaisiais metais, jai pačiai inicijuojant, buvo išleisti trys jos „Raštų“ tomai, kuriuose išspausdinti grožiniai kūriniai. Tais metais jubiliejaus proga rašytoja gražiai buvo pagerbta Kauno viešojoje bibliotekoje surengtame iškilmingame minėjime, kuriame Sofija kalbėjo apie meilę gimtajai kalbai ir pareigą ją saugoti.
Mirė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 1958 m. gruodžio 1 d. Kaune, palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse.
Turtingas jos rašytinis palikimas. Sofija sukūrė didelį pluoštą eilėraščių, tautosakines poemas „Giria žalioji“, „Vingurgurklė“. Rašė ir apysakas (garsiausia „Šventmarė“), pasakas, monologus žemaičių kalba, apsakymus, dramos kūrinius, tarp kurių žymiausi – drama apie knygnešius „Aušros sūnūs“ , komedija „Pinigėliai“. Parašė ir apsakymų. Paliko nebaigtą romaną „Bundanti žemė“ ir „Žemaitišką poemą“, kurią, kaip jau minėta, rašė žemaičių kalba. Tarp jos žymiausių į lietuvių kalbą išverstų užsienio šalių kūrėjų darbų – Žano Batisto Moljero „Šykštuolis“, „Tartiufas“, „Don Žuanas“, Gustavo Flobero „Ponia Bovari“. Sofija buvo lietuviškai parengtos Homero „Iliados“ vertimo redaktorė.
Daug jos kūrybos yra paskelbta almanachuose ir rinkiniuose „Aukštyn“, „Gabija“, „Lietuvos vaikas“, „Lopšelis“, „Pirmasai baras“. Ji buvo ir tarp žemaičių autorių, kurių kūryba spausdinta 1938 m. Kauno „Sakalo“ spaustuvėje išleistoje Stasio Anglickio“ sudarytoje žemaičių grožinės literatūros kūrybos antologijoje „Žemaičiai“.
Daug Sofijos straipsnių, grožinės literatūros kūrinių paskelbta periodiniuose leidiniuose „Aušrinė“, „Dabartis“, „Gimtoji kalba“, „Kūrybos keliais“, „Lietuva“, „Lietuvių laikraštis“, „Lietuvos žinios“, „Moteris ir pasaulis“, „Motina ir vaikas“, „Naujoji romuva“, „Vilniaus žinios“, „Vyturys“ ir kt.
S. Kymantaitė-Čiurlionienė pasirašinėdavo ne tik savo pavarde, bet ir slapyvardžiais – A. S. Č., K. S., Pragiedrulis, Sofija, Z. K., S. Č. ir kai kuriais kitais.
Jos dramos kūriniai XX a., ypač pirmojoje jo pusėje, buvo statomi įvairiuose Lietuvos teatruose. Vieno veiksmo vaizdelis „Kalinys“ 1914 m. buvo vaidinamas Šiaulių „Varpo“ teatre, pjesė „Pinigėliai“ – 1920 m. Vilniaus teatro studijoje Kaune, 1938 m. – Vilniaus scenos mėgėjų teatre, 1953 m. – Šiaulių dramos teatre, „Aušros sūnūs“ 1923 m. – Valstybės teatre Kaune, „Pasiutusi veidmainystė“ – 1932 m. Valstybės teatre Kaune, „Riteris budėtojas“ – 1934 m. Valstybės teatre Kaune (1934), „Septyni broliai“ – 1934 m. Latvių nacionaliniame teatre (1934), „Dvylika brolių, juodvarniais laksčiusių“ – 1934 m. Valstybės teatre Kaune, 1933 ir 1975 m. – Šaulių dramos teatre, 1959 m. – Kauno dramos teatre, 1961 m. – Klaipėdos dramos teatre. Itin dažnai jos spektakliai būdavo ir tebėra statomi Lietuvos mėgėjų teatruose. Čia viena iš populiariausių jos pjesių yra „Aušros sūnūs“. Populiarumo nepraranda ir komedija „Pinigėliai“.
Rašytojai mirus, buvo pradėtas spaudai rengti naujas jos raštų rinkinys, į kurį įtraukti visi jos grožinės literatūros kūriniai, mokslo darbai, straipsniai, laiškai, kitas rašytinis palikimas. Jos „Raštus“ sudaro 8 tomai. Jie išleisti 1988–2013 metais.
1927 m. Sofija už nuopelnus Lietuvai, susijusius su kariuomenės švietimu, buvo apdovanota Vyties kryžiaus 2-os rūšies 3-iojo laipsnio ordinu.
Įamžinant Sofijos atminimą Kaune, ant namo Žemaičių g. 10, pritvirtinta memorialinė lenta.
Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitė bibliografija
- Lietuvoje, kritikos knyga (rašė kartu su vyru M. K. Čiurlioniu), Vilnius, 1910 m.
- Kas ir kaip skaityti, skaitymo vadovėlis, Vilnius, 1911 m.
- Iš mūsų literatūros, literatūros kritikos straipsnių rinkinys, Kaunas, 1913 m.
- Pinigėliai, pjesė, 1918 m., [Kaunas], [1941] m.
- Vaikų teatras, Vilnius, 1918 m.
- Komedijėlės: Cyp… cyp… cyp… Miau… miau… miau… .Grybų barnis. Barbutė piemenėlė, S. l., 1918
- Lietuvių literatūros istorijos konspektas, Voronežas, 1918 m.
- Kalinys: (tikras Lietuvos istorijos atsitikimas: skiriamas jaunuomenei vaidinti), Vilnius, 1919 m.
- Komedijos, Vilnius, Kaunas, 1920 m.
- Laiškai kareiviui, Kaunas, 1920 m.
- Komedijos, Vilnius, Kaunas, 1920 m.
- Dolpelis ministerijoje tarnauja: monologas ir laiškai, Tilžė, 1920
- Kalėjime: sketch with violin and chimes / Pilka – Vanagaitis. Knygnešys: monologue. – Camden, [1920]
- Aušros sūnūs, pjesė, Kaunas, 1923 m., pastatyta 1926 m.
- Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių, pjesė, 1932 m., – Kaunas, 1945 m.
- Šventmarė, apysaka, 1937 m., – Vilnius, 1969 m.
- Giria žalioji, poema
- Vaiva, poema
- Mūsų jauja, poema
- Rinktiniai raštai, Vilnius, 1956 m.
- Žemaitiška poema: ištraukos: [plokštelė]. – Ryga, 1980 m.
- Raštai: 8 tomai, Vilnius, 1986–2013 m. (trečiame Raštų tome (1988 m., „Vaga“) išspausdintas romanas „Bundanti Žemė“, atsiminimai bei kūriniai žemaičių tarme, tarp jų romanas „Žemaitiška poema“ ir apsakymai.
- Tie metai: 3 veiksmų ir epilogo tragedijos kronika. – [Kaunas], [1992] m.
- Giria žalioji: penkių giesmių poema, Vilnius, 1997 m.
- Pasijuokime kartu su Stefa Navardaitiene: [albumas], Kaunas, 1997 m.
- Vilniaus skrajojamas teatras „Vaidila“/ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugija, Vilnius, 2001 m.
- Tautos auklėjimo mintys: Kultūros kritika, publicistika, viešos paskaitos, pokalbiai[sud. A. Martišiūtė‑Linartienė], Vilnius, 2016 m.
Knygos apie Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę
- Karmalavičius,Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Vilnius, 1992 m.
- Daujotytė‑Pakerienė,Sofija, Vilnius, 2016 m.
- Gaidauskienė, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė: modernėjančios savimonės kontūrai, Vilnius, 2018 m.
Nuotraukoje – Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė
Rengiant publikaciją naudota informacija, paskelbta interneto leidiniuose /www.vle.lt/, https://maironiomuziejus.lt/, www.avangardas.lt, www.sese.skautai.net, www.Vikipedija, https://ltmoterys.weebly.com/
Parengė Danutė Mukienė
Tekstas paskelbtas įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“