Augustinas Janulaitis – teisininkas, valstybės, politikos, visuomenės, kultūros veikėjas, publicistas, literatūros istorikas, knygnešys. Jis gimė 1878 m. kovo 31 d. Malavėnuose (Šiaulių r.). Mirė 1950 m. gegužės 22 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse (7 kvartalas, 13 eilė, 1-as kapas).
A. Janulaitis gimė ūkininko šeimoje. 1886 m. pradėjo mokytis Šiaulių gimnazijoje. Policija, įtarusi, kad jis platina draudžiamąją lietuvišką spaudą, kratė jo butą. 1893 m. už draudžiamąją spaudos laikymą pašalintas iš gimnazijos. Vėliau mokėsi Rygos Mikalojaus gimnazijoje. 1894 m. kovo 3 d. paskirta nevieša policijos priežiūra. 1896 m. įstojo į Maskvos universiteto Teisių skyrių. Čia platino spaudą tarp studentų lietuvių. Parvykęs atostogų Šiauliuose būrė apie save jaunimą, platino draudžiamąją spaudą Šiauliuose ir aplinkinėse gyvenvietėse. Rengė gegužines, į kurias dažnai atvykdavo P. Višinskis, P. Avižonis, J. Biliūnas ir kt.. „Varpui“ ir „Ūkininkui“ pasiūlius pradėti kampaniją dėl spaudos atgavimo, prisidėjo prie atsišaukimų platinimo, peticijų caro vyriausybei rašymo. Amžininkai pažymi, kad jis buvo nepaprastai energingas ir aktyvus. 1899 m. už dalyvavimą studentų riaušėse Maskvoje iš universiteto pašalintas.
Dalyvavo rengiant viešą spektaklį „Amerika pirtyje“, įvykusį 1899 m. rugpjūčio 8 d. Palangoje. Jau tais metais jis buvo žandarų atidžiai sekamas, daromos kratos jo namuose. 1900 m., prasidėjus L. Vaineikio bylai, vėl buvo kratomas jo butas. Jame caro valdininkai surado vieną anticarinę brošiūrą ir lietuviškų knygų, matyt, skirtų platinti, sąrašą. Buvo suimtas. Daugiau kaip 6,5 mėn. jam buvo taikomas kardomasis areštas Liepojoje ir Aizputėje (Latvija). Kaltintas draudžiamosios spaudos platinimu, viešų lietuviškų spektaklių rengimu,
siekiant gauti lėšų nelegaliai spaudai remti, straipsnių siuntimu šiai spaudai, pagalba lietuvių skyriui įsteigti 1900 m. parodoje Paryžiuje.
1901 m. už 300 rb. užstatą iš kalėjimo išleistas laukė teismo sprendimo. Sužinojęs, kad caro 1902 m. lapkričio 27 d. paliepimu tremiamas 3 metams į Rytų Sibirą, pabėgo į Prūsiją. Kurį laiką pagyvenęs Prūsijoje, persikėlė į Angliją. Nuo 1903 m. apsigyvenęs Berne (Šveicarijoje), tęsė teisės studijas. Redagavo Martyno Jankaus leidžiamus socialdemokratų spaudos leidinius. 1906 m. grįžo į Lietuvą. Nepriklausomoje Lietuvoje dirbo teisininku. Buvo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.
Apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu (1928).
Parengta pagal informaciją, skelbiamą Benjamino Kaluškevičiaus ir Onos Žemaitytės-Narkevičienės knygoje „Šimtas knygnešių“ (Vilnius,
Lietuvos knygnešio draugija, 1998 m.)
IŠSAMIAU:
Augustinas Janulaitis – istorikas, teisininkas, valstybės, politikos, visuomenės, kultūros veikėjas, publicistas, knygnešys. Jis gimė 1878 m. kovo 19 d. Malavėnuose (Šiaulių r.). 1886 m. pradėjo mokytis Šiaulių gimnazijoje, bet 1893 m. už draudžiamosios spaudos laikymą buvo iš jos pašalintas. 1896 m. baigė Rygos gimnaziją ir įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Čia jis studijuodamas platino draudžiamąją spaudą tarp studentų lietuvių. Parvykęs atostogų, Šiauliuose būrė apie save jaunimą, platino draudžiamą spaudą Šiauliuose ir aplinkinėse gyvenvietėse. Rengė
gegužines, į kurias dažnai atvykdavo Povilas Višinskis, Petras Avižonis, Jonas Biliūnas, daugelis kitų visuomenės veikėjų. „Varpui“ ir
„Ūkininkui“ pasiūlius pradėti kampaniją dėl spaudos atgavimo, prisidėjo prie atsišaukimų platinimo, peticijų caro vyriausybei rašymo. 1899 m. už dalyvavimą studentų riaušėse Maskvoje iš universiteto pašalintas.
1899 m. Palangoje A. Janulaitis vaidino Liudo Vaineikio ir jo bendražygių rengtame spektaklyje „Amerika pirtyje“. L. Vaineikį suėmus, jaunuolis pats ėmė organizuoti keliaujančių artistų grupę, tačiau spektakliai buvo draudžiami, pas A. Janulaitį daromos kratos, galų gale jis buvo apkaltintas lietuviškų raštų platinimu ir uždarytas į kalėjimą.
1901 m. už užstatą iš kalėjimo išleistas laukė bylos baigties. Sužinojęs, kad yra tremiamas 3 metams į Rytų Sibirą, pabėgo į Prūsiją. Kurį laiką pagyvenęs ten, persikėlė į Angliją. Nuo 1903 m. apsigyvenęs Berne (Šveicarijoje), tęsė teisės studijas.
1906 m. grįždamas į Lietuvą, gabendamas uždraustą literatūrą ir kirsdamas sieną su padirbtu pasu, A. Janulaitis buvo suimtas ir 10 mėnesių kalintas.
1907 m. baigė Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Po to Vilniuje vertėsi advokato praktika, nuo 1912 m. buvo prisiekęs advokatas.
A. Janulaitis kartu su kitais pažangiai nusiteikusiais lietuvių demokratinio judėjimo dalyviais, dalyvavo Jono Basanavičiaus iniciatyva 1907 m. įkurtoje Lietuvių mokslo draugijos veikloje. Rašė visuomeniniais ir politiniais klausimais „Ūkininke“, „Varpe“, „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos žiniose“, redagavo „Darbininkų balsą“, „Praeitį“, kartu su Mykolu Biržiška – „Žariją“, „Visuomenę“.
Išleido įdomių istorinių studijų, monografijas apie rašytojus Liudviką Adomą Jucevičių, Simoną Daukantą, yra išvertęs Henriko Ibseno dramų, Heinricho Heinės prozos kūrinių, Karlo Markso ir Frydricho Engelso „Komunistų partijos manifestą“.
Pirmojo pasaulinio karo metais buvo išrinktas Laikinojo lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti centro komiteto nariu. Vėliau – Draugijos, nukentėjusiems nuo karo agronomijos ir teisės pagalbai teikti, vienas iš kūrėjų.
1917 m. 3 mėnesiams buvo vokiečių įkalintas Vokės koncentracijos stovykloje.
1918 m. pabaigoje Augustinui Voldemarui buvo pavesta sudaryti pirmąją laikinąją Lietuvos Vyriausybę. A. Voldemaras užėmė ne tik Ministro pirmininko, bet ir Užsienio reikalų ministro postą. Antrojoje Vyriausybėje, vadovaujamoje Mykolo Sleževičiaus, A. Voldemaras išsaugojo Užsienio reikalų ministro postą, tačiau jam išvykus į Paryžių vadovauti Lietuvos delegacijai Taikos konferencijoje, faktiškuoju Ministerijos valdytoju buvo paskirtas Augustinas Janulaitis. Šis Ministrų kabinetas siekė bent iš dalies išsivaduoti nuo Vokietijos priklausomybės, ieškojo Amerikos ir Didžiosios Britanijos paramos; buvo pasirašytos pirmosios sutartys: Savitarpio pagalbos sutartis su Latvija (pagal ją turėjo būti derinami kovos su Raudonąją armija veiksmai), prekybos sutartis su Vokietija.
1919–1925 m. buvo Vyriausiojo tribunolo teisėjas, o nuo 1924 m. – pirmininkas.
Nuo XX a. antrojo dešimtmečio A. Janulaitis pasinėrė į mokslinę ir pedagoginę veiklą. Jis buvo komisijos Aukštųjų kursų įstatams paruošti nariu, vėliau – dėstė juose. 1922 m. Lietuvos universiteto Teisės istorijos katedros vedėjas, 1924 m. – ordinarinis profesorius, nuo 1935 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dekanas. Papildomai dėstytojavo Kauno aukštuosiuose karininkų kursuose, Dotnuvos žemės ūkio akademijoje.
A. Janulaitis buvo Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto mokslo darbų ir Lietuvos istorijos draugijos žurnalo „Praeitis“
redaktorius, daugelio mokslinių paieškų iniciatorius.
1928 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu.
1935 m. A. Janulaičiui suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.
1941 m. jam suteiktas Lietuvos Mokslų akademijos tikrojo nario vardas, 1945 m. – Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas.
Augustinas Janulaitis mirė 1950 m. gegužės 22 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Jis paliko gausų asmeninį archyvą, apie 14 tūkstančių tomų lituanistinę biblioteką, kuri po jo mirties buvo perduota Kauno viešajai bibliotekai.
Naudota literatūra:
1. Banevičius A., 111 Lietuvos Valstybės 1918–1940 politikos veikėjų, Vilnius : Knyga, 1991, p. 177 p.
2. Augustinas Janulaitis (1878–1950). Biobibliografija [Sudarė V. Andriulis], Vilnius : Pergalė, 1972., p. 67.
3. Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai 1918–1940. [Sudarė R. Čepas], Vilnius : Alma littera, 1997, p. 478.
4. Janulaitis A., Praeitis ir jos tyrimo rūpesčiai, Vilnius : Mokslas, 1989., p. 466.
Nuotraukoje – Augustinas Janulaitis (1878–1950). Nuotrauka iš RKIC archyvo
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Elektroninis žurnalas ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ“
