Eduardas Balsys (1919–1984) – kompozitorius, pedagogas, Kretingos garbės pilietis.
Jis gimė 1919 m. gruodžio 20 d. Nikolajeve (Ukraina). Jo tėvas buvo Kostas Balsys, mama – Pavolgyje gimusi vokietė Barbora Renner.
1921 m. Eduardo tėvai su trimis savo vaikais persikėlė gyventi į Lietuvą. Iš pradžių jie įsikūrė Skuode. Čia Eduardas susidomėjo muzika ir futbolu.
1928 m. Eduardas kartu su tėvais ir kitais šeimos nariais įsikūrė Klaipėdoje. Uostamiestyje būsimasis kompozitorius mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Čia jis lankė chorą, grojo pučiamųjų orkestre altu ir tūba, sportavo – mėgo futbolą, krepšinį, gimnastiką. Šioje gimnazijoje jis gavo ir pirmąsias muzikos žinias.
1938 m. Klaipėdoje E. Balsys jau buvo žinomas kaip talentingas jaunasis sportininkas, 1937 m. KSS Klaipėdos komanda, kurioje žaidė E. Balsys, tapo Lietuvos futbolo čempionu. Tais metais E. Balsys žaidė Lietuvos rinktinėje.
1938 m. B. ir K. Balsių šeima apsigyveno Kretingoje, tačiau ilgai čia neužsibuvo – 1939 m. persikėlė į Palangą.
1939 m. E. Balsys baigė Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją.
1940 m. jis įstojo į Kauno karo mokyklą. Mokydamasis joje pradėjo kurti muziką. Šią mokyklą E. Balsys baigė turėdamas leitenanto laipsnį.
1940 m. Lietuvoje įvedus sovietų valdžią, E. Balsys iš Kauno persikėlė gyventi pas tėvus į Palangą ir pradėjo dirbti Kretingos gimnazijoje mokytoju. Čia jis 1941–1945 m. dėstė matematiką, fiziką, chemiją, fizinį lavinimą. Kretingoje E. Balsys susipažino su tuo metu gimnaziją lankiusia savo būsimąja savo žmona Adele Jasinskaite. Laisvalaikiu kurdavo muziką. Dirbdamas Kretingoje nusprendė pasukti muzikos keliu ir įstojo mokytis į Kauno J. Gruodžio konservatoriją.
1948 m. rugpjūčio 14 d. E. Balsys susituokė su Adele Jasinskaite. Santuokoje su ja praleido visą likusį savo gyvenimą – 36 metus. Užaugino dukrą Dalią ir sūnų Audrių.
1948–1950 m. studijavo Lietuvos konservatorijoje ir dėstė teorines disciplinas Juozo Gruodžio muzikos mokykloje.
1950 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Antano Račiūno kompozicijos klasę ir įstojo į Leningrado (Sankt Peterburgas) konservatorijos aspirantūrą.
1950–1953 m. mokėsi Leningrado (Sankt Peterburgo) konservatorijos aspirantūroje pas Viktorą Vološinovą. Aspirantūrą baigė 1953 metais. Po šių studijų pradėjo dirbti dėstytoju Lietuvos konservatorijoje – čia jis visą laiką dėstė kompoziciją ir instrumentuotę.
1954–1962 m. ėjo Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos atsakingojo sekretoriaus pareigas.
1960–1984 m. buvo Lietuvos konservatorijos Kompozicijos katedros vedėjas.
1962–1971 m. vadovavo Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybai.
1969 m. Lietuvos konservatorijoje E. Balsiui buvo suteiktas profesoriaus vardas.
1963 m. E. Balsys buvo išrinktas Lietuvos aukščiausiosios tarybos deputatu. Šias pareigas jis ėjo 1963–1974 metais.
E. Balsys mirė 1984 m. spalio 3 d. Druskininkuose, gyvendamas ten veikusiuose Kompozitorių namuose. Čia jis tuo metu kūrė Trečiąjį koncertą smuiku, kurį planavo atlikti smuikininkas Raimundas Katilius (1947–2000). Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse. Jo amžinojo poilsio vieta – memorialinio ansamblio šiaurės vakarų dalyje. Ant kapo – pilko granito plokštė su iškaltu įrašu.
Tarp žymiausių E. Balsio mokinių yra Julius Andrejevas, Vidmantas Bartulis, Algimantas Bražinskas, Jonas Domarkas, Benjaminas Gorbulskis, Giedrius Kuprevičius, Faustas Latėnas, Tomas Leiburas, Vakaris Laurynas Lopas, Algirdas Martinaitis, Vaclovas Paketūras, Rimvydas Racevičius, Gintaras Samsonas, Anatolijus Šenderovas, Juozas Širvinskas, Jonas Tamulionis, Audronė Žigaitytė, būrys kitų muzikų.
1959 m. E. Balsiui suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas. 1960 m. jis už sukurtą baletą „Eglė žalčių karalienė“ apdovanotas Lietuvos valstybine premija. 1965 m. jam suteiktas Lietuvos liaudies artisto vardas. 1974 m. už oratoriją „Nelieskite mėlyno gaublio“ E. Balsiui paskirta Lietuvos valstybine premija. 1980 m. E. Balsiui suteikta buvusios Sovietų sąjungos liaudies artisto vardas. Jis yra Stasio Šimkaus ir Balio Dvariono premijų laureatas.
Įamžinant E. Balso atminimą 1985 m. jo vardu pavadinta Klaipėdos menų gimnazija, o Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 201-ajai auditorijai, kurioje ilgą laiką kompozitorius dirbo, 2009 m. suteiktas Eduardo Balsio vardas. Tais pačiais metais Vilniaus skvere prie Žvėryno tilto (A. Mickevičiaus g.) atidengtas paminklinis akmuo su įrašu: „Eduardo Balsio skveras“. 1986 m. ant namo Vilniuje (Birutės g. 11 / Traidenio g. 40) atidengta E. Balsiui skirta memorialinė lenta.
Apie kompozitorių yra išleistos dvi muzikologės Onos Narbutienės knygos: monografija „Eduardas Balsys“ (1971) ir „Eduardas Balsys: kūrybos apybraiža“ (1999). Daugelyje publikacijose, kurios paskelbtos kituose leidiniuose, rašoma apie kompozitoriaus gyvenimą ir kūrybą.
Eduardo Balsio kūryba
E. Balsys kūrė operas, muziką baletams, oratorijas, simfonines poemas, poemas styginiams orkestrams, koncertus vargonams, pučiamiesiems, styginių kvartetams, kitus kamerinius kūrinius, muziką teatro spektakliams, kino filmams, dainas, pramoginę muziką ir kt. Muzikologai akcentuoja E. Balsio kūrinių emocingumą ir temperamentingumą, spalvingą orkestruotę, kūrybišką dodekafoniją. Jis dažnai kūrė didelės apimties kūrinius, derino lietuvių muzikinį folklorą ir modernias raiškos priemones. Tarp jo sukurtų žymiausių dainų yra „Daina apie Klaipėdą“, „Habanera“, „Rumba“, „Senas jūrininkas“, „Elektrėnų žiburiai“. E. Balsys sukūrė muziką spektakliams, pastatytiems pagal J. Grušo „Herkus Mantas“ (1957), Justino Marcinkevčiaus „Mindaugas“ (1969). Jis yra ir muzikos, sukurtos kino filmams „Tiltas“ (1956 m., rež. Borisas Šreiberis), „Žydrasis horizontas“ (1957 m., rež. Vytautas Mikalauskas), „Adomas nori būti žmogumi“ (1959 m., rež. Vytautas Žalakevičius), „Gyvieji didvyriai“ (1960 m., rež. Marijonas Giedrys, Balys Bratkauskas, Arūnas Žebriūnas, Vytautas Žalakevičius), „Kanonada“ (1961 m., rež. Arūnas Žebriūnas, Raimondas Vabalas), „Žingsniai naktį“ (1962 m., rež. Raimondas Vabalas), „Vienos dienos kronika“ (1963 m., LKS, rež. Vytautas Žalakevičius), „Eglė žalčių karalienė“ (filmas-baletas, 1965 m., rež. Vytautas Grivickas, lgimantas Mockus), „Naktys be nakvynės“ (1966 m., LKS, rež. Algirdas Araminas, Gediminas Karka), „Akmuo ant akmens“ (1972 m., LKS, rež. Raimondas Vabalas), „Inkasatoriaus krepšys“ (1977 m., „Lenfilm“, rež. Augustas Baltrušaitis), autorius.
Muzikologai pažymi, kad E. Balsys buvo XX a. „7-ojo dešimtmečio stilistinio lūžio lyderis, turėjęs didžiulės įtakos postalininiam lietuvių muzikos atsinaujinimo procesui, priskiriamas nuosaikiems modernistams. Svarbiausia jo kūrybos dalis – stambios formos kūriniai: baletas, opera, oratorijos, koncertai. Balsys buvo vienas rimčiausių orkestruotės meistrų Lietuvoje, be to, puikus kompozicijos pedagogas, išugdęs daugybę šiandien žinomų kūrėjų bei muzikologų. […]
Jo kūrybinis palikimas atspindi to meto lietuvių muzikos raidos vingius, nuo ideologizuoto „folklorinio“ romantizmo (iki 1958 metų) link stilistinio atsinaujinimo ir naujų komponavimų technikų – ypač dodekafonijos, aleatorikos – naudojimo (nuo septintojo dešimtmečio vidurio). Šį kelią galima sąlyginai skirstyti į tris laikotarpius. […]“[i].
Pirmasis apima 1950–1958 metus. Svarbiausi šio laikotarpio kūriniai: Herojinė poema simfoniniam orkestrui, Koncertas smuikui ir orkestrui Nr.1, 1956 m. parengta nauja M. K. Čiurlionio „Jūros“ orkestruotės redakcija.
Antrajam kūrybos laikotarpiui priskiriami 1958–1965 metai. Šį jo kūrybos etapą reprezentuoja pagal Salomėjos Nėries poemą sukurtas, 1960 m. pastatytas baletas „Eglė žalčių karalienė“.
Trečiasis laikotarpis tęsėsi nuo 1965 metų iki kompozitoriaus mirties. Jį ženklina tokie s kūriniai kaip „Dramatinės freskos“, oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“, opera „Kelionė į Tilžę“, orkestrinė poema „Jūros atspindžiai“ , Koncertas smuikui solo.
Žymiausi Eduardo Balsio kūriniai
- Styginių kvartetas (1952 m.)
- Baletas „Eglė žalčių karalienė“ (pastatytas 1960)
- Simfoninis opusas „Dramatinės freskos“ smuikui, fortepijonui ir orkestrui (1965)
- Oratorija „Nelieskite mėlynojo gaublio“(1969)
- Opera „Kelionė į Tilžę“(1980)
- Poema styginių orkestrui „Jūros atspindžiai“ (1981)
- Simfoninė poema „Trys portretai“(1983)
- Estradinė daina „Elektrėnų žiburiai“ (Stasio Žlibino žodžiai)
Nuotraukose: Onos Narbutienės knygų (monografija „Eduardas Balsys“ (1971), „Eduardas Balsys: kūrybos apybraiža“ (1999), išleistų apie kompozitorių ir pedagogą Eduardą Balsį, viršeliai
Naudota literatūra:
- Narbutienė Ona, Eduardas Balsys, Vilnius, 1999.
- Tauragis Adeodatas, „Balsys Eduardas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, Kaunas, 2002, t. 2, p. 512.
- „Eduardas Balsys, Lietuvos muzikų sąjunga: http://parduotuve.muzikusajunga.lt/Eduardas-Balsys (žr. 2022-03-18).
_____________________
[i] „Eduardas Balsys, Lietuvos muzikų sąjunga: http://parduotuve.muzikusajunga.lt/Eduardas-Balsys (žr. 2022-03-18).