Karevičius Pranciškus

Pranciškus Karevičius (186–1945) – dvasininkas, Žemaičių vyskupas, visuomenės veikėjas, marijonas  (vienuolis, 1926).
Jis gimė 1861-09-30 Mosėdžio valsčiaus Giršinų vienkiemyje (Skuodo r.). Mirė 1945-05-30 Marijampolėje. Palaidotas Kauno katedroje. 

Pradžios mokyklą baigė Mosėdyje, vėliau mokėsi Liepojos gimnazijoje. Mokėsi Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijoje Kaune.
1881 m. vasario 2 d. įstojo į Peterburgo seminariją, po metų perėjo į akademiją, po 4 metų (1886 m.) įgijo teologijos magistro laipsnį.

1886–1888 m. ir 1893–1910 m. buvo Peterburgo dvasinės katalikų akademijos profesorius, 1888–1892 m. – Samaros vokiečių katalikų parapijos klebonas, nuo 1910 m. – Mogiliovo kapitulos kanauninkas ir konsistorijos asesorius.

Mirus žemaičių vyskupui Gasparui Cirtautui (1913 m. rugsėjo 4 d.), jo įpėdiniu popiežius Pijus X 1914 m. vasario 27 d. paskyrė P. Karevičių.
Jis Žemaitijos vyskupystę valdė 1914–1926 m.
Jo vadovavimo vyskupijai metais Žemaičių bažnyčiose oficialiai buvo pradėta vartoti lietuvių kalba. Per 12 vyskupavimo metų pašventino 39 naujas bažnyčias.

Tai buvo giliai išsilavinęs, plačių humanistinių pažiūrų dvasiškis, nuolat rėmęs lietuvybės išlaikymą. Jis gynė lietuvių ir latvių kalbų vartojimą bažnyčiose. Rūpinosi Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimu.
Nuo 1911 m. buvo Lietuvių mokslo draugijos narys. Rūpinosi lietuviškų mokyklų steigimu, protestavo prieš vokiškųjų okupantų vykdomą krašto
plėšimą. 1918 m. su aukščiausiais Vokietijos atstovais tarėsi dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. 1918 m. šventino pirmųjų Lietuvos
kariuomenės pulkų vėliavas.

Rėmė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, 1920 m. dalyvavo Steigiamojo Seimo atidaryme. Pritarė žemės  reformai (1920–1922).

1926 m. vasario 22 d. savo noru atsisakė  užimamų pareigų, užleisdamas jas jaunesniems. 1926 m. gavo Skitopolio arkivyskupo titulą.
1926 m., sudarant Lietuvos bažnytinę provinciją ir vietoje vienos Žemaičių vyskupijos steigiant tris, P. Karevičius balandžio 24 d. įstojo
į Marijonų vienuolyną Marijampolėje. Antrojo pasaulinio karo metais priklausė Savitarpinės pagalbos vyriausiajam komitetui. Buvo vienas
stipriausių lietuvių teologų. Bendradarbiavo(kartais pasirašinėdamas slapyvardžiu Karys) katalikų žurnaluose Draugija, Vadovas,
Tiesos kelias, Sargyba. Parašė atsiminimų (2005 m. rankraščiai buvo rengiami spaudai).

1928 m. apdovanotas Gedimino 1 ir 2 laipsnio ordinais (1928).

  
Literatūra:

1. Vaclovas Aliulis, „Pranciškus Karevičius“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/pranciskus-karevicius/.

Publikacija paskelbta įgyvendinant 2023 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“ 2022: Žemaičiai Vilniuje“

Smush Image Compression and Optimization Skip to content