Jonas Vabalas-Gudaitis (1881–1955) – Lietuvos pedagogas ir psichologas, eksperimentinės psichologijos ir pedagogikos pradininkas Lietuvoje, visuomenės veikėjas, laisvamanis.
Gimė 1881-01-14 Ožnugario kaime (Batakių valsčius, Tauragės apskritis). Mokėsi Palangos progimnazijoje. 1902 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją ir įstojo į peterburgo universiteto Gamtos fakultetą. Čia studijas nutraukė 1905 m., kai Rusijoje kilo neramumai. Mokslą tęsė Peterburge lankydamas prof. Aleksandro Nečajevo įsteigtus K. Ušinskio kursus, kuriuos baigė 1907 metais. Baigęs kursus, liko dirbti A. Nečajevo psichologinės-pedagoginės laboratorijos asistentu, vėliau – nuolatinių bendradarbiu. Per tą laiką pagamino keletą aparatų, iš kurių svarbiausias ir sudėtingiausias – tyrinėti dėmesiui. Per 5 darbo laboratorijoje metus surinko daug medžiagos dėmesio svyravimams ištirti, kurios dalis 1913 m. buvo išspausdinta laikraštyje „Russkaja škola“ ir „1913 m. eksperimentinės pedagogikos metraštyje“.
1912 m. dirbo prof. Nikolajaus Viedenskio laboratorijoje Peterburgo universitete, parengęs metodiką psichinių reakcijų tyrimui surinko daug mokslinės medžiagos, už kurios dalį – „Pašalinių dirgiklių įtaka psichinės reakcijos metu“ 1913 m. gavo gamtos skyriaus biologijos sekcijos I laipsnio diplomą. Tais pačiais metais įstojo ir 1915 m., parengęs keletą referatų iš geologijos (tyrė boksito cheminę struktūrą) ir agronomijos, baigė Maskvos žemės ūkio institutą, gaudamas pirmo laipsnio mokslinio agronomo teises. Nuo 1914 m. dirbo Hidrogeologinėje tarnyboje, savistoviai tyrinėjo Samaros gubernijos požeminius vandenis.
1918 m. spalio mėn. grįžo į Lietuvą, buvo paskirtas pedagoginės eksperimentinės laboratorijos vedėju. Vilnių užėmus bolševikams, atnaujino Vilniaus pedagoginį muziejų, surinko ir iš Maskvos parvežė daug knygų ir aparatų. Be to, Maskvoje tyrė „darbo mokyklą“ ir apie tai referavo lietuvių mokytojų susirinkime. Parengė visą medžiagą Vilniaus universiteto Pedagogikos fakultetui, išrinktas į universiteto organizacinę komisiją.
1920 m. buvo vienas Aukštųjų kursų organizatorių, skaitė juose bendrąją psichologiją, įsteigė pirmąją Lietuvoje eksperimentinės psichologijos laboratoriją. 1920 m. Aukštųjų kursų vedėjo pavaduotojas, 1921–1922 m. vedėjas. Vien per 1920 m. skaitė apie 60 eksperimentinės pedagogikos paskaitų Kaune ir Šiauliuose bei apie 150 – Lietuvos kariuomenės daliniuose.[1] Dėstė pedagogiką ir psichologiją Kauno meno mokykloje, čia susipažino su studente Birute Smilgaite ir 1922 m. ją vedė.
Nuo 1922 m. dirbo Lietuvos universiteto dėstytoju. 1927 m. jam suteiktas profesoriaus pedagoginis laipsnis. Tais metais jis pradėjo vadovauti šio universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Pedagogikos katedrai. 1940–1941 m. ir 1944–1951 m. dėstė Vilniaus universitete, iki 1947 m. buvo Pedagogikos, 1947–1951 m. Pedagogikos ir psichologijos katedros vedėjas.
1953 m. išėjo į užtarnautą poilsį.
Yra parašęs daug pedagogikos ir psichologijos darbų, mokslo populiarinimo straipsnių.
Išvertė į lietuvių kalbą A. Lazurskio knygą Asmenybės tyrinėjimui programa (1920).
Jo žmona buvo Birutė Smilgaitė.
Svarbiausios išleistos J. Vabalo-Gudaičio knygos:
Konstrukcinės sąveikos pedagogika (1929);
Nauji reaktologiniai testai mokinių darbingumui tirti (1931);
Pedalogija (1931).
J. Vabalas-Gudaitis mirė 1955 m. lapkričio 14 d. Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse.
Naudota literatūra:
1. „Jonas Vabalas-Gudaitis“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/jonas-vabalas-gudaitis/.
Parengė Danutė Mukienė
Publikacija paskelbta įgyvendinant 2023 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“ 2022: Žemaičiai Vilniuje“