Šių metų gruodžio 11 d. mirė architektė, pedagogė, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos narė Irena Marija Daujotaitė. Ji gimė 1931 m. gruodžio 8 d. Darbėnuose (Kretingos r.) iškilaus miškininko, Lietuvos pajūrio smėlynų apželdinimo pradininko, Kretingos miškų urėdo Marijono Daujoto (1891–1975) šeimoje. Kartu su ja augo du broliai – Vladas ir Aleksas.
1957 m. Irena baigė Kauno politechnikos institutą (dabar Kauno technologijos universitetas) ir įsidarbino Vilniuje veikusiame Miestų statybos projektavimo institute. Dirbdama čia ji 1958 m. kartu su savo kolegėmis architektėmis Birute Kasperavičiene ir Nijole Monstavičiūte parengė vieną iš svarbiausių savo pirmųjų ir jos veiklą reprezentuojančių projektų – Vilniaus miesto Centrinio kultūros ir poilsio parko „Vingis“ projektą, kuris buvo įgyvendintas tik iš dalies. Žymiausias to laikotarpio jos kartu su bendraautoriais parengtas projektas – Panevėžio miesto generalinis (bendrasis) planas (1962).
Einant metams ji pradėjo specializuotis miesto želdynų planavimo srityje.
1966–1987 m. I. M. Daujotaitė buvo Vilniaus miesto Statybos ir architektūros valdybos vyriausioji Vilniaus miesto kraštovaizdžio (landšafto) architektė. Tuo laikotarpiu kartu su bendraminčiais ji dėjo daug pastangų, kad būtų formuojamas savitas Vilniaus miesto gamtinis ir urbanistinis veidas, tinkamai apželdinamos gatvės ir miesto pašlaitės, plėtojami želdynai. Ji siekė, kad nebūtų mieste mažinami miesto žalieji plotai, kad jų sąskaita nebūtų tankinamas teritorijos užstatymas gyvenamaisiais namais ir ūkinės paskirties pastatais, kitais infrastruktūros objektais. Daug metų I. M. Daujotaitė rūpinosi ir Vilniaus sodininkų bendrijoms priskirtų želdynų plotų užstatymo bei tvarkymo planavimu. Eidama Vilniaus miesto kraštovaizdžio (landšafto) architektės pareigas ji parengė Vilniaus Odminių gatvės skvero (1972), Savivaldybės aikštės (1975), Menininkų rūmų (dabar Prezidentūros) sodo (1977) rekonstrukcijos ir kai kuriuos kitus planus.
1974 m. tuometinės Lietuvos architektų sąjungoje įsteigus Kraštovaizdžio architektūros komisiją, jos pirmininkės pareigos buvo patikėtos I. M. Daujotaitei (nuo 1987 m. šiai komisijai, kuri buvo reorganizuota į Kraštovaizdžio architektų bendriją, vadovavo Alvydas Mituzas). 1995 m. šios bendrijos narių iniciatyva įkurta Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga, kuri nuo 1992 m. yra pripažinta Tarptautinės kraštovaizdžio architektų federacijos (International Federation of Landscape Architects, IFLA) narė.
1980 m. išleista I. M. Daujotaitės ir jos kolegų knyga „Balkonų apželdinimas“.
Nuo 1988 m. I. M. Daujotaitė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Urbanistikos katedroje dėstė kraštovaizdžio architektūros pagrindus. Šiame universitete ji dirbo iki 2007 m. Tuo laikotarpiu ji parengė spaudai vadovėlį „Kraštovaizdžio architektūros pagrindai“ (1998 m. išleido Vilniaus leidykla „ Technika“), spaudoje paskelbė nemažai straipsnių miestų kraštovaizdžio planavimo klausimais, tarp kurių svarbiausi (apie Trakų ir Vilniaus miestų kraštovaizdžio morfostruktūros ypatumus) buvo išspausdinti recenzuojamuose mokslo leidiniuose.
Žymiausios I. M. Daujotaitės auklėtinės yra kraštovaizdžio architektės Ramunė Baniulienė, Giedrė Čeponytė, Giedrė Ingrida Laukaitytė-Malžinskienė, Dėja Želvienė.
2000 m. I. M. Daujotaitei Vilniaus Gedimino technikos universitete buvo suteiktas docentės vardas. Dirbdama šiame universitete ji ir toliau projektavo, rengė planus, susijusius su kraštotvarka: 1994, 1996 m. parengė Vilniaus želdynų schemas, 1998 m. – Baltarusijos ambasados teritorijos, 2003 m. – naująjį Šventaragio skvero sutvarkymo planą, 2006–2008 m. kartu su kitais – Trakų rajono bei miesto bendrųjų planų dalis, skirtas kraštovaizdžio gamtinei aplinkai ir želdynams.
2013 m. Kauno leidykla „Naujasis lankas“ išleido jos kartu su broliu Aleksu Daujotu sudarytą knygą „Marijonas Daujotas – Lietuvos miškų želdintojas“, kuriame pasakojama apie jų tėvą.
2010-aisiais I. M. Daujotaitė apdovanota Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos (LKAS) garbės ženklu „Už nuopelnus Lietuvos kraštovaizdžio architektūrai“.
Ji yra pelniusi ir Architekto A. Zavišos fondo apdovanojimą „Už gyvenimo nuopelnus rekreacinės architektūros srityje“.
Naudota literatūra:
- Algimantas Mačiulis, „Irena Daujotaitė“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 4, Vilnius, 2003.
Nuotraukoje – Irena Marija Vilniuje. Nuotrauka iš: https://inx.lv/JpjoU
Parengė Danutė Mukienė