Valerija Ratkevičienė (Gruodytė) – aktorė, režisierė, pedagogė, kartu su savo vyru, taip pat aktoriumi, režisieriumi Stasiu Ratkevičiumi įkūrusi Kauno lėlių tėatrą.
Teatro ir kino aktorė, režisierė, pedagogė, muziejininkė V. Gruodytė-Ratkevičienė gimė 1916 m. kovo 14 d. Sankt Peterburge. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, jos tėvai kartu su vaikais sugrįžo į Lietuvą. 1948 m. Valerija baigė Klaipėdos muzikinio teatro dramos studiją, 1954 m. – Klaipėdos pedagoginę mokyklą. Ji savo kūrybinį kelią pradėjo kaip aktorė: 1945–1962 m. vaidino Klaipėdos, Žemaičių teatre Telšiuose, Kapsuko (dabar Marijampolė), Kauno dramos teatruose. Dirbdama Telšiuose jau dirbo ir kaip režisierių padėjėja jiems statant spektaklius.
Stasys ir Valerija Ratkevičiai dirbti į Telšiuose veikusį Žemaičių teatrą atvyko 1948 metų rudenį. Stasys – Meno valdybos pavedimu. Jis turėjo pakeisti į Klaipėdą dirbti išvykstantį teatro režisierių, meno vadovą Romualdą Juknevičių. V. Gruodytė-Ratkevičienė į teatrą dirbti režisieriaus padėjėja buvo priimta 1948 m. rugsėjo 1 dieną. S. Ratkevičius Žemaičių teatre ėjo režisieriaus, aktoriaus, muzikinės dalies vedėjo pareigas.
Valerija 1948 m. šiame teatre režisieriui R. Juknevičiui statant N. Čiukovskio „Jūrų liūtą“ („Ruduo prie ežero“) dirbo jo padėjėja. Kitą šio teatro spektaklį – O. Goldeso „Kiti žmonės“ Telšiuose jau režisavo S. Ratkevičius. Šio spektaklio režisieriaus padėjėja taip pat buvo Valerija. Ji tada kartu su Ieva Gurinaite ir Tatjanos Aleksandrovnos vaidmenį šiame spektaklyje sukūrė. Kitas S. Ratkevičiaus ir jo žmonos Valerijos Telšiuose režisuotas spektaklis buvo K. Goldonio „Žaismingas nuotykis“. 1948 m. pabaigoje Antano Pikelio režisuotame Glebovo spektaklyje „Du draugai“ Valerija sukūrė Tanros vaidmenį. Statant paskutinįjį profesionaliame Žemaičių teatre Telšiuose sukurtą spektaklį – A. Ostrovskio „Ne visuomet katinui Užgavėnės“, S. Ratkevičius dirbo režisieriaus-statytojo Josifo Šeino padėjėju. Šiame spektaklyje jis sukūrė Ipolito vaidmenį, o jo žmona Valerija – Kruglovos dukters Agnios. 1949 m. S. Ratkevičius Telšiuose dar atnaujino Žemaičių teatre 1946 m. pastatytą K. Simonovo spektaklį „Taip ir bus“.
Apsisprendę įkurti lėlių teatrą V. ir S. Ratkevičiai 1957 m. iš uostamiesčio išvyko į Marijampolę (tuometinis Kapsukas). Lėlių teatras Marijampolėje pradėjo veikti 1958 metais. Šis pirmasis lėlių teatras Lietuvoje žiūrovus į savo pirmąją premjerą (spektaklį „Užburtosios klumpės“) pakvietė 1958 m. gegužės 18 dieną. Teatro trupės pagrindą sudarė Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklos Teatro skyriaus auklėtiniai. 1958 m. S. Ratkevičius tapo šio teatro vadovu. Jis yra pažymėjęs, kad nepretenduoja į lėlių teatro pradininko Lietuvoje vardą. Tiesiog tam tikroje vietoje tam tikru laiku įkūrė teatrą vaikams, ir tada visiems tapo aišku, kad jis labai reikalingas.
1960 m. šis teatras iš Marijampolės buvo perkeltas į Kauną. Ten persikėlė gyventi ir Ratkevičiai.
V. ir S. Ratkevičiai pastatė apie 40 lėlių spektaklių. Jie buvo aukštai vertinami Lietuvoje ir užsienyje, Lietuvos lėlininkams atvėrė kelią į užsienio scenas – 1972 m. teatras gastroliavo Europoje, o 1974 m. – Lotynų Amerikoje. Labiausiai buvo vertinami tie lėlių spektakliai, kuriuos statydami Ratkevičiai bendradarbiavo su lėlių teatro reformatoriumi, režisieriumi ir dailininku Vitalijumi Mazūru. Tarp šių spektaklių buvo P. Mančevo „Zuikių mokykla“ (1968 m.), „Eglė žalčių karalienė“ (1968 m.), „Spindulėlis“ (1971 m.), I. Štoko „Velnių malūnas“ (1974 m.), „Mane saulytė šaukė“ (1981 m.). Ratkevičių pastatyta „Zuikių mokykla“ teatro repertuare išbuvo net 30 metų. Šis spektaklis parodytas ir per S. Ratkevičiaus 80-ąjį gimtadienį. Be jau paminėtų spektaklių, itin didelio pripažinimo sulaukė ir Ratkevičių pastatyta Š. Pero „Pelenė“, J. Degutytės „Aš ieškau fleitos“, „Joniukas“ (pagal J. Biliūno apysakas) bei daugelis kitų.
1962 m. Kauno lėlininkų veikla Maskvoje vykusiame teatrų festivalyje buvo įvertinta 2-ojo laipsnio diplomu. 1968 m. Pabaltijo lėlių teatrų festivalyje Rygoje „Zuikių mokykla“ buvo pripažinta geriausiu spektakliu, o S. Nėries „Eglė – žalčių karalienė“ įvertinta kaip geriausias nacionalinis spektaklis.
Didžiausia S. Ratkevičiaus pagalbininkė jo kūrybiniame kelyje visada buvo žmona Valerija. Ji ne tik organizuodavo teatro renginius, bet ir kaupė teatro archyvą. Valerijos iniciatyva 1995 m. Kauno lėlių teatre buvo įkurtas Lėlių muziejus. Jo rinkinių pagrindą sudarė Valerijos surinkti ir išsaugoti eksponatai. 2006 m. Kauno lėlių teatro muziejui (Laisvės al. 87A), veikiančiam nuo 1994 m. ir sukaupusiam daugiau kaip 800 eksponatų, suteiktas jo įkūrėjų Valerijos ir Stasio Ratkevičių vardas.
V. Ratkevičienė 1963–1991 m. dirbo Kauno lėlių teatro aktore, teatro pedagoginės dalies vedėja. Tuo metu ji sukūrė keletą vaidmenų ir kino filmuose, Kauno lėlių teatre režisavo keletą spektaklių, tarp jų ir 1964 m. kartu su V. Vaičekausku pastatytus A. Žeko „Smailiaragės bičiulius“.
2016 m. gegužės 18 d. Kaune, ant namo (Laisvės al. 98), atidengta atminimo lenta su užrašu: „Šiame name nuo 1964 m. iki mirties gyveno Kauno valstybinio lėlių teatro įkūrėjai Valerija Gruodytė-Ratkevičienė (1916–2004) ir Stasys Ratkevičius (1917–2010)“.
Valerijos Ratkevičienės (Gruodytės) sukurti žymesni vaidmenys dramos teatruose:
- Kručinina – Aleksandras Ostrovskis „Be kaltės kaltieji“ (1949);
- Agafja Tichonovna – Nikolajus Gogolis „Vedybos“ (1951);
- Fenisa – Lope de Vega „Ásimylėjusi gudragalvė“ (1952);
- Elmira – Moljeras „Tartiufas“ (1955);
- Dalia – Balys Sruoga. Apyaušrio dalia, 1956 m.;
- Indranų motina – Rudolfas Blaumanis „Indranai“ (1957);
- Klaudija Savina – Vladimiras Rozovas „Džiaugsmo beieškant“ (1958).
Valerijos Gruodytės-Ratkevičienės pastatyti žymesni lėlių spektakliai:
- Vladimiras Majakovskis „Misterija buf“ (1967);
- Penča Mančevas „Zuikių mokykla“ (1968);
- Salomėja Nėris „Eglė žalčių karalienė“ (1968);
- Šarlis Pero „Pelenė“ (1969);
- Vladyčina „Smalsusis drambliukas“ (1972);
- Frišer „Princesė ir kiauliaganys“ (1982).
Literatūra:
1. Blynaitė. Laura, „Valerija Gruodytė“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, t. 7, p. 212.
- Kanopkaitė Rūta, „Vaikystės šalies prezidentai: Kauno lėlių teatro muziejui suteiktas teatro įkūrėjų Valerijos ir Stasio Ratkevičių vardas“, Kauno diena, 2006-03-15, p. 9.
- Milkova Vaida, „Sukurtas filmas apie garsų lėlininką“, Kauno diena, 2009-12-31, priedas „Santaka“, p. 8.
- Žirgulis Vladas, Kauno valstybinis lėlių teatras, Kaunas, 1983.
Parengė Danutė Mukienė (Ramonaitė)