Antanas Nekrašius – aktorius, režisierius, kultūros darbuotojas, pedagogas. Gimė 1951 m. Klaipėdoje darbininkų ir tautodailininkų šeimoje. Sceną mėgo nuo mažens. Kai buvo 14 metų amžiaus, lankė Klaipėdos pionierių namuose buvusį teatro būrelį (vadovė Dainauskienė). Baigęs aštuonias klases įstojo mokytis į Kapsuko (dabar Marijampolės) kultūros mokyklą. Čia per 3 ir pusę metų baigė vidurinę mokyklą ir įsigijo specialybę. Dar studijuodamas pradėjo pats sau užsidirbti duoną – Autokelių valdyboje ėjo meno vadovo pareigas, čia pradėjo statyti spektaklius.
1973 m. savo diplominį spektaklį – T. Gabbe pasaką „Krištolinė kurpaitė“ – pastatė Telšių liaudies teatre, kur tąsyk veikė Kazio Simanaičio vadovaujama Vaikų studija. Darbas buvo įvertintas gerai, o pats Antanas po studijų gavo paskyrimą dirbti į Telšių liaudies teatrą pastatymo dalies vedėju.
Telšiuose įsikūrė 1973 metais. Iš karto įsitraukė į Žemaitės dramos teatro trupės veiklą, pradėjo vaidinti spektakliuose. 1974 m. buvo paskirtas dirbti Telšių kultūros namų direktoriumi. Šias pareigas ėjo 12 metų. 1988 m. perėjo dirbti į Pasruojo žuvininkystė ūkį ir čia vadovavo Kadrų skyriui. 1990 m. buvo paskirtas dirbti Gadūnavo apylinkės viršaičiu. 1992 m. vėl sugrįžo dirbti į Telšius ir čia pradėjo eiti Telšių rajono Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotojo kultūrai pareigas, o dar po dviejų metų ryžosi vadovauti Telšių rajono Kultūros skyriui. Eidamas šias pareigas daug dėmesio skyrė Žemaitės dramos teatro reikalams.
Dirbdamas studijavo neakivaizdžiai – Klaipėdos universitete baigė klubinio darbo studijas, o Šiaulių universitete – pedagogikos.
Laikui einant savarankiškai pabandė režisuoti spektaklius. Yra dirbęs kartu su režisieriais Antanu Miliniu, Stasiu Kavoliuku, Laimute Pocevičiene, Kastyčiu Brazausku, Agne Banyte, Jonu Buziliausku.
1999 m. Telšių „Atžalyno“ mokykloje (dabar – progimnazija) įkūrė Teatro studiją. Joje vaikai buvo mokomi teatro paslapčių, susipažindavo su teatro terminologija, įranga, vadovaujami režisieriaus statydavo spektaklius.
- Nekrašius Telšiuose labiausiai žinomas kaip komedijinio amplua aktorius, išugdęs nemažai talentingų jaunų scenos meistrų.
Tarp ryškiausių A. Nekrašiaus pirmųjų vaidmenų, sukurtų Žemaitės dramos teatre, yra Mitričius L. Tolstojaus spektaklyje „Tamsos galybė“ (1976 m., rež. A. Vilimas); Senasis Vingis – Žemaitės „Marti“ (1983 m., rež. A. Milinis); Žaldokas – B. Dauguviečio „Žaldokynė“ (1984 m., rež. A. Milinis; 2006 m., rež. J. Buziliauskas); Geležėlė – B. Sruogos „Dobilėlis penkialapis“ (1988, rež. G. Norkus); Titas – P. Patriko „Keistuolė misis Sevidž“ (1991, rež. K. Brazauskas); Rokso – spektaklyje „Mona“ pastatytame pagal E. Cinzo romaną „Raudonojo arklio vasara“ (1992, rež. L. Pocevičienė); Daktaras Juozapaitis – Žemaitės „Stebuklingas daktaras“ (1994, rež. L. Pocevičienė); Deputatas Foreikis – D. Psafo „Reikia melagio“ (1995 m., rež. K. Brazauskas).1 Už sukurtus senojo Vingio (Žemaitės „Marti“), daktaro Juozapaičio (Žemaitės „Stebuklingas daktaras“) ir Žaldoko (B. Dauguviečio „Žaldokynė“) vaidmenis A. Nekrašius tapo „Tegyvuoja teatras“ festivalio nominacijos „Geriausias sezono vyro vaidmens atlikėjas“ laimėtoju.
2011 m. jis bendradarbiavo ir su Telšių Vinco Borisevičiaus gimnazijos pedagogais – čia pastatė spektaklį.2
Paklaustas, kodėl dalyvauja teatre, A. Nekrašas atsako jog teatras yra dalis jo gyvenimo ir dvasinis penas. Anot jo, tai lyg Aladino lempa. Patrini ją ir gali įsikūnyti į kitų gyvenimus.
2011 m. Žemaitės dramos teatre gražiai buvo paminėtas A. Nekrašiaus 60-metis. Ta proga išleistame lankstinyje jis rašo:
„Gimiau […] šaltą, vėjuotą lapkričio naktį. Žvaigždės man padovanojo Šaulio ženklą, kuris dažnai siejamas su sėkme. Nežinau, kaip vertinti savo gyvenimo tarpsnį – kiek laimingas buvau ar esu. Tik nesigailiu, kad pusę savo gyvenimo atidaviau scenai.
Savo kūrybinį sceninį darbą pradėjau būdamas 14 metų Klaipėdos pionierių rūmuose. Aktoriaus gabumus paveldėjau iš mamos. 1972 metais, atvykęs į Telšius, pasinėriau į režisūrinį, aktorinį darbą. Žemaitės liaudies teatras tapo svarbia vieta mano gyvenime. Su teatru teko išgyventi spektaklių gimimus, jų mirtis, didelius jų įvertinimus ir karčius kritikos žodžius… Kada įsitrauki į spektaklių maratoną, nepastebi, kaip bėga laikas, kaip keitiesi pats ir tavo bendraminčiai (gerąja prasme) – L. Lėverienė, J. Karnišova, A. Bytautas, A. Pažemeckienė, V. Butkus, R. Bytautienė, J. Kneitienė. Á nebūtį nuėję mieli aktoriai: J. Ričkus, J. Lukauskas. Nepamiršti gerų režisierių, su kuriais kūrei ne vieną spektaklį – A. Milinį, S. Kavoliuką, L. Pocevičienę, K. Brazauską.
Buvo laikotarpis, kai nusigręžiau nuo tetaro, sakiau, kad galiu be jo gyventi. Tai tylos laikotarpis. Jį galima palyginti su vienatve.
Suvaidinti spektakliai – lyg mano vaikai, išėję iš namų, bet visada brangūs. Ar gali pamiršti savo pirmagimį „Raktas nuo prarajos“, daugiausiai vaidinamą „Marčią“, jaunatviškai suprastą „Dobilėlį penkialapį“, laikmečio neįveikiamą „Reikia melagio“? O dar iš pelenų pakilusi „Žaldokynė“. Švelnia nostalgija pažymėti visi kiti vaidmenys.
Norėčiau, kad mūsų teatras gyvuotų, kad jam nepritrūktų vaidmenų, kad aš galėčiau dalyvauti naujų spektaklių kūrimo procese […]“.
Teatre Antanas iki šiol, džiaugiasi kiekvienu jam patikėtu vaidmeniu ir stengiasi, kad jie būtų ryškūs, kiek įmanoma geriau atskleistų pjesių autorių ir statytojų sumanymus, jo paties galimybes. Bendraudamas su kolegomis jis visada žvalus, nestokojantis humoro, draugiškas ir geranoriškas. Tokį Antaną pažįsta ir kiti telšiškiai.
______________________
1 „Teatras – svarbi A. Nekrašiaus gyvenimo dalis“, Telšių žinios, http://tzinios.lt/teatsras-svarsbi-a-neksrasiaus-gysvesnismo-daslis/, 2011-12-08, žr. 2017-11-11.
2 Danutė Jackutė, „Išėjimas į sceną – didžiulė šventė“, Kalvotoji Žemaitija, 2011-11-22, nr. 132; Danutė Jackutė, „Išėjimas į sceną – didžiulė šventė“, Mėgėjų teatras, 2011 m. Nr. 4, p. 19.
Parengė Danutė Mukienė (Ramonaitė)