Raseinių kraštas Lietuvos folkloro tyrinėtojų ilgą laiką buvo primirštas. Tuo tarpu gretimuose Telšių, Tauragės, Kelmės rajonuose nuo 1978 m. buvo rengiamos tautosakininkų ekspedicijos, čia kūrėsi ir sėkmingai gyvavo etnografiniai, folkloro ansambliai. Turbūt manyta, kad Raseinių rajone nebelikę žmonių, galinčių reprezentuoti žemaičių dūnininkų dainuojamąją tradiciją. O juk būtent Viduklės, Eržvilko apylinkėse S. Stanevičiaus užrašytos ir pirmą kartą 1829 m. kartu su melodijomis publikuotos „Dainos žemaičių“.
Praėjus daugiau kaip 150 metų nuo pirmojo žemaičių liaudies dainų rinkinio išleidimo, vėl susidomėta dabartine raseiniškių folkloro situacija. 1989–2001 m. organizuotos kelios ekspedicijos (E. ir D. Vyčinų, Z. Kelmickaitės, Lietuvos muzikos akademijos, Lietuvos liaudies kultūros centro iniciatyva), kurių metu užrašyta nemažai dainuojamosios tautosakos. Taip buvusi „baltoji dėmė“ Lietuvos folkloro žemėlapyje pamažu ėmė nykti, o vertingiausią medžiagą nuspręsta publikuoti – parengtas Raseinių krašto dainų, žaidimų, ratelių, šokių rinkinys (Oi ūžkit, gauskit. Raseinių krašto liaudies dainos / Sudarė L. Mukaitė-Sungailienė. – Vilnius : Lietuvos liaudies kultūros centras, Raseinių rajono kultūros centras, 2004. – 202 p.: iliustr., gaid.) ir kompaktinė plokštelė „Oi ūžkit, gauskit“ (Oi ūžkit, gauskit. Raseinių krašto dainos, žaidimai, rateliai, šokiai / Sudarė L. Mukaitė-Sungailienė. – Vilnius : Lietuvos liaudies kultūros centras, Raseinių rajono kultūros centras, 2004. – 1 komp. pl., 4 p. lankst.).
Dažnai tenka išgirsti, jog Raseinių kraštas yra praradęs savo tradicinę dainuojamąją tautosaką, jog čia mažai esama žmonių, menančių senąsias žemaičių dainas. Šiandien retas kuris raseiniškis prisipažįsta esąs žemaitis, nes jo kasdieninėje kalboje, gyvenime, šventėse mažai likę žemaitiškumo. Tačiau jo siekiama. Raseinių rajono folkloro ansambliai į savo repertuarą stengiasi įtraukti kuo daugiau savo krašto dainų, šokių, instrumentinės muzikos. Vienas kitas kolektyvas turi vyresnio amžiaus žmonių, iš kurių mokomasi, tačiau daugumai tinkamo repertuaro pasirinkimas tebėra aktuali problema. Ne kiekvienam lengvai prieinami lietuvių liaudies dainynai, liaudies muzikos archyvai, ne kiekvienas turi galimybę savo rajono apylinkėse ieškoti ir surasti ko nors savito, įdomaus.
Prieš keletą metų Lietuvos liaudies kultūros centro Muzikinio folkloro poskyrio specialistams ir Raseinių rajono kultūros centro direktoriui Alfredui Braukiui kilo mintis sudaryti ir išleisti šio krašto dainų rinkinį, kuris padėtų folkloro ansamblių dainininkams bei visiems norintiems susipažinti su raseiniškių dainomis. Šią idėją sustiprino 1996 m. ir 2000 m. Raseinių rajone folkloro ansamblio „Ratilio“ bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ekspedicijos, kurių metu užrašyta nemažai dainuojamosios tautosakos. Rinkinio sudarytojai ir šios publikacijos autorei 2001 m. pavasarį teko bendrauti su žemaitiškų dainų pateikėjais, išlaikiusiais gana daug šio krašto tipiškų tarmės ir dainavimo manieros bruožų. Paaiškėjo, kad dūnininkų krašte dar menama tikrojo žemaičių folkloro, o kai kurie jo pateikėjai užrašinėtojus nustebino tradicinėmis, tik dūnininkų patarmės plotui būdingomis dainomis, įdomiais jų variantais.
Dalis medžiagos rinkiniui imta iš įvairių dainynų (S. Stanevičiaus „Dainos žemaičių“, Lietuvių liaudies dainynai ir kt.), tautosakos archyvų ir rankraštynų (Lietuvių literatūros ir tautosakos rankraštyno, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos archyvo, Lietuvos liaudies kultūros centro liaudies kūrybos archyvo, asmeninių folklorininkų archyvų). Kad skaitytojui būtų suteikta kuo išsamesnė ir aiškesnė informacija, prie kiekvienos dainos rengiant leidinį pateikiama metrika, nurodyta, iš kur konkreti daina paimta. Knygelėje dainos suskirstytos pagal žanrus, klasifikuotos remiantis lietuvių liaudies dainų katalogais. Į rinkinį stengtasi įtraukti tas dainas, kurios pasižymi tradicinėmis pietų žemaičių melodikos bei kalbos ypatybėmis, taip pat atkreiptas dėmesys į lokalinius ypatumus išsaugojusias liaudies dainas, jų atlikimo manierą.
Raseiniškiai gali pasigirti vestuvių dainų gausumu. Vienose jų jaučiamas senųjų vestuvių papročių įprasminimas tradicinėje žemaičių melodijoje, kitos pasižymi smagesne, ritmiškai lygesne, lengviau išdainuojama melodija, trečios artėja prie bendralietuviškos melodikos. Dainininkų mėgiamos, smagiai užtraukiamos ir, kaip žemaičiai sako, „iš pėlva gala“ šaukiamos piršlybų dainos „Klausk, ką gierei“, „Rūdynai, purvynai“, savita melodija ir jos pritarimu („turavojimu“) pasižymi visoje Žemaitijoje mėgiama sutartuvių daina „Aš išdainavau visas daineles“ bei „Kas do čiesai, do gadynes“, dainuojama jaunajai išvažiuojant pas jaunikį. Subtilus liūdesys ir jautrus atlikimas jaučiamas mergvakario, jaunosios graudinimo, sugrįžtuvių dainose, o ypač marčios sutiktuvių dainoje „Pasiejau linelius lankuoj“. Kaip visada šmaikštūs ir žemaitiško tiesmukumo nestokojantys vestuvininkų apdainavimai.
Meniniu požiūriu labai įvairios, melodijų vingrumu bei atlikimo maniera išsiskiriančios jaunimo-meilės dainos. Čia – ir tradicinė „Auga dyga klevelis“, ir subtili, S. Stanevičiaus laikus menanti „Oi tu pušeli, lingūneli“, ir daugelio pateikėjų žinoma bei mėgiama daina „Stuoviu an tiltelia“ apie margąjį laiškelį, kurį atneša baltas balandėlis. Viena įspūdingiausių savo melodija, jos pritarimu bei teksto tipu yra seserų Stulgyčių pateikta daina „Per beržynelį, per pyšynelį“. Savito jaudulio šiai dainai suteikia ne tik mylimos mergelės mirties, grabelio darymo motyvas, bet ir žemaičiams ne itin būdingas pritarimas grynosios kvartos intervalais, kurie šioje dainoje pasitaiko gana dažnai. Raseinių krašto šeimos bei karinės-istorinės dainos dvelkia susikaupimu, savotišku liūdesiu, tačiau keletas jų gana melodingos, žemaitiško charakterio. Žaismingos ir smagiai dainuojamos dūnininkų plote paplitusios vaikų dainos (Žemaitijos vaikų folkloro ansambliai jau pamėgo garsiąją raseiniečių formulinę dainą „Aš turiejau gaidį“ apie vištą šiurpą ir kitus naminius paukščius bei gyvūnus), įdomūs paukščių, gyvūnų mėgdžiojimai. Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir šiame Žemaitijos kampelyje, ypač mėgiami romansai bei vėlyvesnės kilmės dainos.
Raseinių krašte, kaip ir visoje Žemaitijoje, negausu darbo bei kalendorinių dainų. Norėtųsi paminėti šienapjūtės valiavimą „Valiuoj mana dalgelis“, kuriame atsispindi darbo apeigos funkcija. Beje, tokios šienapjūtės dainos su priedainiais valioj užfiksuotos tik Žemaitijos šiaurėje (apie Akmenę, Mažeikius) ir pietinėje dalyje (apie Kelmę, Raseinius, Veliuoną). Šalia tradicinės, visoje Žemaitijoje žinomos rugiapjūtės dainos „Vuoj, eisiu į kalną“ Raseinių rajone randame ir gana retą dainą apie žebrį – „Tupi žebris rugiuose“. Anot pateikėjų, taip buvo vadinamas bet koks gyvis, kuris bėgdavo iš pjaunamo rugių lauko. Keletas dainų simboliškai priskirta kalendoriniam ciklui, mat jos nedaug teprimena mums įprastą dzūkiškąjį kalendorių su gausiomis tame regione paplitusiomis kalendorinėmis dainomis. Atsižvelgiant į Lietuvių liaudies dainų kataloge nurodytus teksto tipus, jų variantus, Raseinių krašte užrašyta po vieną advento–Kalėdų, gavėnės laikotarpio dainą. Na, o tradicinę dainą apie prasčiokėlį ubagą šiame krašte įprasta dainuoti per Užgavėnes.
Šifruojant pastarųjų dešimtmečių ekspedicijų metu užrašytą dainuojamąją Raseinių krašto tautosaką, pastebėta, jog pateikėjai dainuodami mažai beišlaiko tarmybių. Nors daugelio apklaustųjų žmonių kasdieninėje šnekoje dar jaučiamas tarminis atspalvis, dainuodami pateikėjai neretai tarsi stengiasi lietuvinti dainų tekstus. Kita vertus, šiandien tokiuose paribiniuose Žemaitijos regiono rajonuose tarmiškumas nėra toks ryškus, kad natūraliai atsispindėtų visuose tautosakos žanruose. Gražios tarmiškos kalbos pavyzdžiais mums galėtų būti pluoštelis ankstyvesnių, 1937–1965 m., dainų užrašymų, saugomų Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tautosakos archyve, keletas 1995–2000 m. folkloro ansamblio „Ratilio“ ansambliečių bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų užfiksuotų dainų, kurias pateikė Bronė Dambrauskienė, Marijona Dapkienė, Stasė Karazinienė, Agnė Bajoraitienė, Bronė Jurkūnienė ir kt. Šios pateikėjos daugeliu atvejų išlaikė dūnininkiškus balsius ū, ī vietoj bendrinės kalbos dvibalsių uo, ie, pavyzdžiui, ūšveli (uošvelė), kymi (kieme). Vietoj lietuviškosios ė taria e, o galūnėse verčia į i ir e (mergeli, duobilelis). Įdomu tai, jog XIX a. pradžioje S. Stanevičiaus surinktose dainose vartojama reta, šiandien kalbininkų laikoma jau išnykusia, daugiskaitos įnagininko galūnė -iums (jūriums mareliums – jūromis marelėmis, graudžiums ašareliums – graudžiomis ašarėlėmis), aptikta B. Dambrauskienės pasakojime apie žaidimą Vilką į pirtį varyti (pvz., ąžuoliniums – ąžuolinėmis, beržiniums – beržinėmis).
Pats patikimiausias Raseinių krašto dainų tarmės šaltinis – Simono Stanevičiaus užrašytos ir 1829 m. išleistos „Dainos Žemaičių“, kurias rinkėjas užrašė savo apylinkėse (tarp Viduklės ir Eržvilko) ir išleido bendratautine lietuvių kalba su gana ryškiu tarminiu atspalviu. Jo tarmė yra viena iš žemaičių raseiniškių patarmių.
Kalbant apie dainų žodyno savitumą, norėtųsi pasidžiaugti senais lietuviškais, Lietuvoje retai bevartojamais ir nebe visiems gerai suprantamais žodžiais. Pirmiausia Raseinių krašto dainose išlaikyti giminystės terminai: ūšvele – žmonos motina, anytele – vyro motina, deiveris – vyro brolis, mošele – vyro sesuo. Pasitaiko gražių tarmiškų žodžių, posakių: terba – maišas, krepšys, kuska – skara, garbavuoti – garbinti, minavuoti – minėti, betupians – tupintis, betupiąs, trumpkuojūtis – trumpakojis, vieplelis – netikėlis, žiopliukas, piesčiu – pėsčiomis ir kt. Gausu ir svetimybių, kurios natūraliai prigijusios XX a. žemaičių kasdieninėje šnekoje.
Pagal Žemaitijos regiono muzikinės dialektologijos pobūdį raseiniškiai, kartu su kelmiškiais, tauragiškiais, šilališkiais ir dalimi Šilutės rajono, priklauso pietinei Žemaitijos daliai. Ji nuo „centrinės“ Žemaitijos kiek nutolusi kalbiniu ir muzikiniu požiūriais. Raseinių rajone ypač jaučiama stipri vakarų aukštaičių dainuojamosios tradicijos įtaka. Mūsų ausiai įprastas žemaitiškasis dainos skambesys suardomas, atsiranda naujų, ne visai žemaitiškų melodinių slinkčių. Tačiau čia galima rasti ir nemažai tipiškų bendražemaitiškų melodijų. Ryškiausi Raseinių krašto dainų melodiniai tipai – dainų „Oi eisiu eisiu“ ir „Vuoj eisio į kalną“ melodijos. Pirmoji jų pagrįsta kvintos šuolio pradine intonacija („Oi eisiu eisiu“, „Oi ūžkit, gauskit“). Antroji – iš V dermės laipsnio žemyn besileidžiančia kryptimi („Vuoj, eisiu į kalną“, „Ant ežerelia rymuojau“, „Pasiejau linelius lankuoj“, „Aušta aušrele švytruodama“, „Gerkim, bruoliukā“, „Rudynai, purvynai“, „Senuoji muočiute dūsaun“, „Auga dyga klevelis“ ir kt.). Tai vadinamosios „tęstinės“ melodijos, kuriose bene labiausiai atsispindi žemaitiškasis ritmo laisvumas, melodijos bangavimas, dainininko improvizaciškumas. Tiesa, ne kiekvieno pateikėjo atlikimui visa tai būdinga, nes daugelis raseiniškių labiau linkę ritmiškai lygiai išdainuoti melodiją (nors tarmiškoje kalboje jaučiami specifiniai kai kurių žodžio skiemenų nutęsimai, žemaitiški cirkumfleksiniai kirčiai). Gražus pavyzdys galėtų būti girkalniškės Bronės Dambrauskienės vedamos dainos, pasižyminčios tipišku žemaitišku frazavimu, vangiu išdainavimu, garso gramzdumu. Kai kurie pateikėjai, pavyzdžiui, Elena Norvaišienė, Marijona Dapkienė, Elena Januškienė, Stasė Karazinienė, Jonas Olechnavičius, seserys Valinčiūtės, žemaitiškąsias melodijas puošia melizmais. Variantiškumu pasižymi J. Olechnavičiaus pateikta „Suklika gulbeles ant marių“. Igno Olechnavičiaus karinės-istorinės dainos išsiskiria ryžtingu žemaitišku charakteriu.
Dauguma rinkinio dainų melodijų buvo padainuotos arba užrašytos vienbalsiškai, t. y. iš vieno dainininko. Tuo tarpu beveik visos yra daugiabalsės. Džiugu, jog pastarųjų dešimtmečių ekspedicijose yra pavykę užfiksuoti keletą dainininkų grupių. Gražiai dviem balsais savo dainas ringuoja seserys Valinčiūtės iš Viduklės, tradiciškai, šiam kraštui būdingais kvartų sąskambiais viena kitai taria seserys Stulgytės iš Kalnujų apylinkių – Stasė Karazinienė ir Janina Jakubauskienė. Atkreiptinas dėmesys į lokalinę Girkalnio krašto dainavimo tradicijos ypatybę – pritarimą paraleliais trigarsiais, kvartsekstakordais ir „basavojimą“ („Aš išdainavau visas daineles“, „Aš turiejau gaidį“, „Aš iš meilės gavau džiovą“, „Kur baltos rožės žydi“).
Pasak girkalniškių, Raseinių krašte buvo mėgstama dainuoti didesniais būreliais. Po talkų pasidainuoti susieidavo apie 10 vyrų ir moterų. Traukdavo visi kartu, tik kartais vyrai turėdavo savo dainų, kurioms moterys netardavo. B. Dambrauskienė jaunystėje turėjusi labai gerą ir lankstų balsą. Galėdavusi prisitaikyti prie dainininkų: kai su vyrais – žemiau, kai su moterimis – aukščiau. Anot pateikėjos, „ką balsas netraukia, tą jau būn sunku dainuot. Lengva, kai balsas plonas (aukštas – L. S. paaišk.)“. Klausantis raseiniškių dainų iš įrašų, nesunku pastebėti, jog daugelis pateikėjų dainuoja arba veda dainas gana žemai ir dainų ritmas gana lėtas. Tai patvirtina tradicinį žemaičių dainavimo manieros apibūdinimą, tačiau nereikia pamiršti, jog šių dainų pateikėjai daugiausia yra vyresnio amžiaus žmonės, kurie neretai apgailestauja, jog jaunystėje turėję aukštus balsus. Besimokantiems Raseinių krašto dainų, vertėtų atkreipti dėmesį į pačią raseiniškių kalbą, kuri nors ir gerokai skiriasi nuo kitų žemaičių, tačiau turi panašių intonacinių bruožų – jai būdingi specifiniai garsų nutęsimai, kai kur pasitaikantis žodžių galūnės nukandimas, pati šneka neskubota, raiški. Panašiai ir dainoje – melodija išlinguojama, aiškiai išdainuojant žodžius, kai kur paryškinant, patęsiant vieną ar kitą gaidą. Dainos žodžiai sąmoningai įprasminami muzikiniame tekste, kiekviena istorija atpasakojama savaip.
Raseiniškiai seniau labai mėgo šokti, tad rinkinyje kartu su dainomis pateikiami ir choreografinio folkloro pavyzdžiai. Didžioji dalis žaidimų, ratelių ir šokių paimta iš Nemakščių vidurinės mokyklos mokytojo Antano Girčio tautosakos rinkinių, 1984 m. atsiųstų Lietuvių literatūros ir tautosakos archyvui.
Nors žemaičių choreografija savo regioniniais savitumais mažai skiriasi nuo visoje Lietuvoje užfiksuotų žaidimų, ratelių, šokių, rinkinyje pateikti choreografijos žanro pavyzdžiai nėra atsitiktiniai. Vyresnieji žmonės, paklausti, kokie prieškario šokiai buvę populiariausi Raseinių krašte, šalia valso, polkos, padispano, krakoviako, šliafokso ir cvingo, visada paminės Jadvygą, Mudu du broliukai, Saliamono valsą arba Aleksandrą, o kai kurie senesnieji dar pridės, jog bus matę šokant Kadrylių, Šeinį. Būtent šiame krašte užrašyti įdomesni kai kurių paminėtų šokių variantai: visas Jadvygos teksto variantas ir dvejopas šokimo būdas, maršinio pobūdžio dainuojamas šokis Mudu du broliukai, šokamas po tris (ne po keturis, kaip įprasta), panašus į vakaronėse pamėgtą Dirižablį – Padiržadas su pasipuikavimais, gyvas ir žaismingas kadriliaus tipo šokis Vagis arba Marcelė pana. Prie jau žinomų ir skelbtų Šeino variantų, užrašytų Šiaulių, Kelmės, Žagarės ir Joniškio apylinkėse, galime priskirti gana paprastą, bet įdomų ir gražų raseiniškių Šeinį.
Iš žaidimų ir ratelių norėtųsi išskirti B. Dambrauskienės įspūdingai gražiai tarmiškai papasakotą Vilko varymą į pirtį bei parodytą ratelį Čiūžėna lapute, turintį nemažai žemaitiško paprastumo ir tiesmukumo, tačiau kupiną žaidybinių bei improvizacinių elementų.
Sklaidydami rinkinio „Oi ūžkit, gauskit“ puslapius, folkloro mėgėjai tikriausiai pasiges gyvo balso, tikrojo dainos skambėjimo. Suprantama, jog vien dainos melodijos šifruotė ir teksto užrašymas negali atspindėti dainos charakterio, dainininko atlikimo manieros. Rengiant leidinį galvota ir apie autentiškų įrašų publikavimą. Tad kompaktinė plokštelė „Oi ūžkit, gauskit“, kurioje sudėti geriausi pastarųjų metų ekspedicijose užfiksuoti Raseinių krašto dainų įrašai bei keletas folkloro ansamblio „Degulė“ atliekamų dainų, puikiai papildė rinkinį ir turėtų paskatinti mus dainuojamojo folkloro mokytis ne tik iš „gaidų“, bet ir iš autentiškų įrašų.
Kompaktinės plokštelės tikslas – supažindinti su Raseinių krašto dainuojamąja tradicija: parodyti dabartinius talentingus, vietinę tarmę bei liaudiško dainavimo manierą išlaikiusius folkloro pateikėjus, gyvuojančius ir koncertuojančius ansamblius, pateikti kuo daugiau įvairių Raseinių krašte gyvuojančių liaudies dainų žanrų pavyzdžių.
Žemaitiškos dainos yra labiau tęsiamos, neskuboto, gana laisvo ritmo. Dūnininkų dainavimas, be abejo, skiriasi nuo mūsų ausiai įprasto dounininkų lingavimo, siūbavimo. Vis dėlto kai kuriose „tęstinėse“ dainose jaučiamas ritmo laisvumas, žemaitiškas melodijos bangavimas, improvizacija. Savičiausios ir charakteringiausios šiuo požiūriu yra B. Dambrauskienės, M. Dapkienės, E. Januškienės, seserų Stulgyčių, Valinčiūčių, taip pat Gylių, Kalnujų, Girkalnio vyresniųjų dainininkų atliekamos dainos. Pietų žemaičių dainuojamosios tautosakos repertuarą, žemaitišką dainavimo manierą gražiai perima Raseinių kultūros centro folkloro ansamblis „Degulė“, vadovaujamas energingos muzikės Astos Nikžentaitienės.
Žurnalo „Žemaičių žemė“ skaitytojams siūlome keletą tradicinių Raseinių krašto liaudies dainų. Norintiems išgirsti, kaip jos skamba atliekamos autentiškų pateikėjų ar šio rajono folkloro ansamblių, vertėtų apsilankyti Raseinių krašto folkloro renginiuose arba įsigyti rinktinę bei kompaktinę plokštelę „Oi ūžkit, gauskit“ (platina Raseinių rajono kultūros centras).
Vuoj, eisiu į kalną
Rugiapjūtės daina
- Vuoj, eisiu į kalną
Rugielių pakirsti,
Eis mana mergele
Po manim parišti.2. Vai, kertu rugelius
Pasišvytuodamas,
Renk mana mergele
Pasikūkčiuodama.3. – Nekirski, berneli,
Plačiuom pradalgielem,
Nevirkdyk mergeles
Graudžiuom ašarelem.4. – Ne tiek aš jau verkiau
Jauna būdama,
Kiek aš dabar verkiu
Rugelius rišdama.Pat. Raseinių r., Girkalnio kaimo buvusio etnografinio ansamblio dainininkai (dainininkų metrikas žr. p.). Veda Bronė Skirmantaitė – Pranaitienė, g. 1924 m., Užšaltuonio k., Girkalnio vlsč., Raseinių apskr., nuo 1956 m. gyv. Girkalnio mstl., Raseinių r.
Užr. L. Mukaitė-Sungailienė, E. Baniūnas, A. Nikžentaitienė 2001 m., šfr. L. Mukaitė-Sungailienė 2001 m. Sg. LKAG P807(28).Aš užgimiau praščiuokelis
Užgavėnių ubago daina
- Aš užgimiau praščiuokelis (1×2)
Ir palikau ubage(lis). (1×2)2. Einu per žmuonis melsdamas, (1×2)
Geradiejus garbinda(mas). (1×2)3. Turiu terbū cielą gaują – (1×2)
Penkias senas, šešta nau(ja). (1×2)4. Kai manęs niekas nemata, (1×2)
Aš turiu gerą sveika(tą). (1×2)5. Jei kely žmuogų sutinku, (1×2)
Beregint raišu palie(ku). (1×2)6. Su dviem lazduom tuokart remiu (1×2)
Ir botagą drauge je(mu), (1×2)7. Su kuriuomi šunis plaku, (1×2)
Jeigu jie užpuln an ta(ko). (1×2)8. Kas duos duonas – pagedūsiu, (1×2)
Kas lašinių – padainuo(siu). (1×2)9. O kas kumpio didį šmotą, (1×2)
Tas danguje gaus zuplo(tą). (1×2)10. Su duona arklį maitinu, (1×2)
Ir paršelį atkuti(nu). (1×2)11. Kai paršelį pasiskerdžiu, (1×2)
Tai šiupinį riebų ver(du). (1×2)12. Ant tų savo riebių pietų (1×2)
Daugel’ ubagų pakvie(čiu). (1×2)13. Pavalgęs galiu atgulti, (1×2)
Juk nerūp nei art, nei kul(ti). (1×2)14. Miegu, kiek širdis vadina, (1×2)
Niekas mani nebudi(na). (1×2)Pat. Elena Daugnorienė-Gadliauskaitė, g. 1923 m. Armonų k., Betygalos vlsč., Raseinių apskr., nuo 1990 m. gyv. Gedvidų k., Betygalos apyl., Raseinių r.
Užr. L. Mukaitė-Sungailienė, E. Baniūnas, A. Nikžentaitienė 2001 m., šfr. L. Mukaitė-Sungailienė 2001 m. Sg. LKAG P807(8).
Past. „Vaiks ir tievs dainava tą dainą. Da maža buvau, kai Šiluvuoj per atlaidus girdiejau. Tievs stuoru balsu praded, vaiks pluonu pratęs’.“*) Žemu, storu balsu
**) Plonu, vaikišku balseliuOi tu pušeli, lingūneli
Jaunimo-meilės daina
- Oi tu pušeli, lingūneli,
Lingavai rytą vakarelį, (1×2)2. Devynes šakas augindama,
O šę dešimtą viršūnelę. (1×2)3. Visas devynes vietruži lauži,
Mun, Dieve, laikyk viršūnelę, (1×2)4. Raibai gegutei atsitūpti,
Ryts vakarelis pakukūti. (1×2)5. Kukūj geguti viršūnelie,
Neši seseli pusrytelį: 1×2)6. Vynoj rankelie pusrytelis,
Antroj rankelie abrūselis. (1×2)7. Seseles neštą nevalgysiu,
Nei abrūseliu nesišlūstysiu. (1×2)8. Kukūj geguti viršūnelie,
Neši mergyti pusrytelį: (1×2)9. Vynoj rankelie pusrytelis,
Antroj rankelie abrūselis. (1×2)10. Mergytes neštą tai valgysiu,
Ir abrūseliu nusišlūstysiu. (1×2)Viduklės ar Eržvilko apyl., Raseinių apskr. Užr. t. S. Stanevičius 1829 m., ml. F.Ivanavičius. Sp. SDŽ 6.
Auga dyga klevelis
Jaunimo-meilės daina
- Auga dyga klevelis,
Labai dailus medelis,
Labai dailus medelis.2. ienam kieme klevelis,
Antram kieme bernelis,
Antram kieme bernelis.3. – Auk, kleveli, kuo greičiau,
Skleisk lapelius kuo plačiau,
Skleisk lapelius kuo plačiau.4. Aš tan klevą kirtysiu,
Sau laivelį dirbdysiu,
Sau laivelį dirbdysiu.5. Plauksiu jūras mareles
Pas slauniausias mergeles,
Pas slauniausias mergeles.6. Jir užkila vietrele,
Jir apverte laivelį,
Jir apverte laivelį.7. Šauk bernelis skęsdamas,
Aukštyn rankas keldamas,
Aukštyn rankas keldamas.8. Gailiai verkė mergele,
Netekdama bernelia,
Netekdama bernelia.9. – Cit neverki, mergeli,
Gausi kitą bernelį,
Gausi kitą bernelį.10. – Kad ir gausiu, tai gausiu,
Ale tuokio negausiu,
Ale tuokio negausiu.11. Gausiu pypkę rūkontį,
Arielkelę geriantį,
Arielkelę geriantį.12. Aš tan pypkę daužysiu,
Arielkelę išpilsiu,
Arielkelę išpilsiu.13. – Ne, mergyte, taip nebus,
Bernužis nepasidūs,
Bernužis nepasidūs.14. Auginsi jo vaikelius
Ir skalbsi baltinielius,
Ir skalbsi baltinielius.gPat. Seserys Valinčiūtės iš Viduklės. Veda Petronėlė Beišienė-Valinčiūtė, g. 1935 m. Paižerio k., Nemakščių vlsč., Raseinių apskr., nuo 1971 m. gyv. Viduklėje, Raseinių r.
Užr. L. Mukaitė-Sungailienė, E. Baniūnas, A. Nikžentaitienė 2001 m., šfr. L. Mukaitė-Sungailienė 2001 m. Sg. LKAG P783(26).Aš išdainavau visas daineles
Vestuvių daina
- Aš išdainavau
Visas daineles,
Tik vienuos nedainavau,
Tik vienuos nedainavau.2. – Oi, lankei lankei
Mani, bernužieli,
Aš kalbeles kentiejau,
Aš kalbeles kentiejau.3. – Kad ir kentiejai,
Mana mergužiele,
Kuo man nieka nesakei,
Kuo man nieka nesakei?4. – Ką aš sakysiu,
Jaunas bernužieli,
Kad tu kitą myliejai,
Kad tu kitą myliejai.5. – Kad ir myliejau
Kitą mergužielę,
Tave širdy turiejau,
Tave širdy turiejau:6. Dieną mislijau,
Naktį sapnavau,
Per sapnelį bučiavau,
Per sapnelį bučiavau.7. – Mana berneli,
Paimk kardelį,
Eik į rūtų darželį,
Eik į rūtų darželį:8. Iškirsk rūteles,
Iškirsk mieteles,
Tik palik lelijieles,
Tik palik lelijieles.9. Mana rūteles,
Mana mieteles,
Muočiutes lelijieles,
Muočiutes lelijieles.Pat. Bronė Dambrauskienė-Puodžiulaitytė, g. 1918, Elena Aleknienė-Eimutavičiūtė, g. 1919 m., Zosė Kačiušienė-Eimutavičiūtė, g. 1924 m., Bronė Eimutavičiūtė, g. 1921 m., visos gyv. Girkalnio mstl., Raseinių r.
Užr. Z. Kelmickaitė 1996 m., t. ir ml. šfr. L. Mukaitė-Sungailienė 2000 m. Z. K. asm. arch.
Oi ūžkit, gauskit
Vestuvių daina
- – Oi ūžkit, gauskit,
Giriuos medeliai –
Maži mana bruoleliai.2. Oi užaugs užaugs
Mana bruoleliai,
Iškirs žalią girel’.3. Girelę kirto,
Girelė virto,
Pagirelėj sukruovė.4. Aš budavuosiu
Margą dvarelį
Ant aštuonių kampelių.5. Prie kuožna kampa
Puo geguželę
Kas rytelį kukava.6. Ta tuol’ kukava,
Kuol’ iškukava
Iš muotules dukrelę,7. Iš muotineles
Senuos – dukrelę,
Penkių bruolių seselę.Pat. Elena Januškienė-Kreimarytė, g. 1914 m. Pumpurų k., Tytuvėnų par., Raseinių apskr., gyv. Naudvario k., Šiluvos apyl., Raseinių r.
Užr. S. Naikelytė, M. Baranauskas 2000 m., t. ir ml. šfr. L. Mukaitė-Sungailienė 2000 m. Sg. EA/ Šdat.Klausk, ką gierei
Vestuvių daina
- Klausk, ką gierei, klausk, ką valgei,
Klausk muočiutes, kur dukrele,
Uo jai, uo ja jai,
Klausk muočiutes, kur dukrel’.2. Viena verpia, antra siuva,
Trečia žalius šilkus suka,
Uo jai, uo ja jai,
Trečia žalius šilkus suk’.3. – Ak, muočiute, muotinele,
Katrą leisi man dukrelę,
Uo jai, uo ja jai,
Katrą leisi man dukrel’?4. – Aš neleisiu tuos dukreles,
Katra žalius šilkus suka,
Uo jai, uo ja jai,
Katra žalius šilkus suk’.5. – Kad neleisi tuos dukreles,
Aš numirsiu šiais meteliais,
Uo jai, uo ja jai,
Aš numirsiu šiais metel’.6. – Mirk, bernyti, mirk, jaunasis,
Mirk, tu mana mylimasis,
Uo jai, uo ja jai,
Mirk, tu mana mylimas’.7. ad numirsi šiais meteliais,
Pakavuosiu į darželį,
Uo jai, uo ja jai,
Pakavuosiu į daržel’.8. Katra darže rūtą sies,
Tai ta tave paminies,
Uo jai, uo ja jai,
Tai ta tave paminies.9. – Antai drybsa tas bernelis,
Kuris mire diel mergeles,
Uo jai, uo ja jai,
Kuris mire diel mergel’.Pat. Raseinių r., Kalnujų folkloro ansamblis „Šaltuona“). Veda Stasė Karazinienė- Stulgytė, g. 1915 m. Šauklių k., Kalnujų vlsč., Raseinių apskr., nuo 1998 m. gyv. Vadžgirio k., Šimkaičių sen., Jurbarko r.
Užr. L. Mukaitė-Sungailienė, E. Baniūnas, A. Nikžentaitienė 2001 m., šfr. L. Mukaitė-Sungailienė 2001 m. Sg. LKAG P 783(16).Aš turiejau gaidį
Vaikų daina
- Aš turiejau gaidį,
Dabar turiu vištą,
Visi nuor sužinuot,
Kaip tą vištą vadinu. (2×2)
Mana višta šiurpa, šiurpa,
O gaidelis – kakariekū,
Labai gražiai gieda. (2×2)2. Aš turiejau vištą,
Dabar turiu antį,
Visi nuor sužinuot,
Kaip tą antį vadinu. (2×2)
Mana antis labatuonas,
Mana višta šiurpa, šiurpa,
O gaidelis – kakariekū,
Labai gražiai gieda. (2×2)3. Aš turiejau antį,
Dabar turiu žąsį,
Visi nuor sužinuot,
Kaip tą žąsį vadinu. (2×2)
Mana žąsis girgituonas,
Mana antis labatuonas,
Mana višta šiurpa, šiurpa,
O gaidelis – kakariekū,
Labai gražiai gieda. (2×2)4. Aš turiejau žąsį,
Dabar turiu avį,
Visi nuor sužinuot,
Kaip tą ąvį vadinu. (2×2)
Mana avis šilko vilna,
Mana žąsis girgituonas,
Mana antis labatuonas,
Mana višta šiurpa, šiurpa,
O gaidelis – kakariekū,
Labai gražiai gieda. (2×2)5. Aš turiejau avį,
Dabar turiu karvę,
Visi nuor sužinuot,
Kaip tą karvę vadinu. (2×2)
Mana karvė saldaus piena,
Mana avis šilko vilna,
Mana žąsis girgituonas,
Mana antis labatuonas,
Mana višta šiurpa, šiurpa,
O gaidelis – kakariekū,
Labai gražiai gieda. (2×2)6. Aš turiejau karvę,
Dabar turiu arklį,
Visi nuor sužinuot,
Kaip tą arklį vadinu. (2×2)
Mana arklys darbininkas,
Mana karvė saldaus piena,
Mana avis šilko vilna,
Mana žąsis girgituonas,
Mana antis labatuonas,
Mana višta šiurpa, šiurpa,
O gaidelis – kakariekū,
Labai gražiai gieda. (2×2)7. Aš turiejau arklį,
Dabar turiu berną,
Visi nuor sužinuot,
Kaip tą berną vadinu. (2×2)
Mana bernas mergininkas,
Mana arklys darbininkas,
Mana karvė saldaus piena,
Mana avis šilko vilna,
Mana žąsis girgituonas,
Mana antis labatuonas,
Mana višta šiurpa, šiurpa,
O gaidelis – kakariekū,
Labai gražiai gieda. (2×2)Pat. Bronė Dambrauskienė-Puodžiulaitytė, g. 1918 m., Elena Aleknienė-Eimutavičiūtė, g. 1919 m., Zosė Kačiušienė-Eimutavičiūtė, g. 1924 m., Bronė Eimutavičiūtė, g. 1921 m., visos gyv. Girkalnio mstl., Raseinių r..).
Užr. Z. Kelmickaitė, L. Mukaitė-Sungailienė 1996 m., t. ir ml. šfr. L. Mukaitė-Sungailienė. Z. K. asm. arch.