Bažnytinė procesija yra viena seniausių ir gražiausių religinių apeigų. Iškilmingos eisenos nuo seno rengtos ne tik liturginių švenčių metu, bet ir eiliniais sekmadieniais. Šiame straipsnyje bus bandoma aptarti bažnytinių procesijų
Žemaitijoje atsiradimą. Remiantis išlikusiais ypatingųjų iškilmių aprašymais, bus mėginama nurodyti kokios, kada ir kaip vyko eisenos.
Žemaičių vyskupija, tuo metu vadinta Medininkų, įsteigta 1417 m. spalio 23 d. Trakuose Vytauto surašytu aktu. XVI a. viduryje čia buvo tik 43 parapijos, o amžiaus pabaigoje vyskupija suskirstyta į tris dekanatus: Luokės, Viduklės ir Virbalio1 . Kaip matyti, parapijų tinklas dar gana retas, o iš tų pusės šimto bažnyčių ne visos buvo veikiančios. Tuometinę vyskupijos padėtį puikiai nušviečia rašytiniai šaltiniai. 1579 m. vyskupo Merkelio Giedraičio prašymu į Žemaičių vyskupiją atvyksta nuncijaus Jono Andriaus Kaligario paskirtas vizitatorius Tarkvinijus Pekulas, atlikęs pirmąją Žemaičių vyskupijos vizitaciją, kiek vėliau nei šimtas metų po krikšto. Iš mūsų dienas pasiekusios šio dokumento dalies atsiskleidžia liūdnokas vyskupijos vaizdas. Daugelyje bažnyčių nebuvo nuolatinio dvasininko. Kai kurios bažnyčios net buvo pradėjusios griūti. Pavyzdžiui, nuėjęs aplankyti Skirsnemunės bažnyčios, vizitatorius Tarkvinijus Pekulas rado ją kone visiškai suklypusią ir begriūvančią, be durų ir be jokio kunigo. O štai Nemakščių bažnyčia buvo „užrakinta, bet lengvai atidaroma ir po to lygiai taip pat uždaroma be rakto; įėjęs į ją, [vizitatorius] nerado nieko, išskyrus sienas, stogą bei neapdengtą ir apgriuvusį altorių. Joje nebuvo nei vieno paveikslo“2 . Labai vaizdžiai nupasakotas Vilkijos bažnyčios šventoriaus vaizdas: vizitatorius rado jį visą atvirą, be tvorų, ten knaisiojosi daug kiaulių ir mėtėsi mirusiųjų kaulai.
Mišios dažniausiai laikytos tik sekmadieniais ir švenčių dienomis, nors ir tai ne visur. Švenčiausiasis Sakramentas taip pat ne visose bažnyčiose saugotas tinkamai. Krikštyklos neprižiūrėtos, vanduo jose nešvarus, pilnas įvairių gyvių. Sakramentai teikti netinkamai, o kai kurie tik labai retai arba iš viso nebuvo teikiami. Pašlijusi buvo ir dvasininkų dorovė. „Šioje provincijoje nedaug tokių, kurie nelaikytų sugyventinių“3 . Kaip matyti, ne tiek dėl vėlyvo krikšto, kiek dėl dvasininkų luomo silpnumo, apsileidimo, nepakankamo išprusimo ir aplaidumo katalikybė, dar nespėjusi gerai įsigalėti Žemaičių vyskupijoje, jau vėl pradėjo silpti. Viskas tartum pradėjo merdėti.
Kyla klausimas, ar galima kalbėti apie procesijas Žemaitijoje XVI a., jei žinome, kad bažnyčiose buvo tokia padėtis?
Rašytiniai šaltiniai liudija, kad procesijos vyko. XVI a. II p. visose Tarkvinijaus Pekulo vizitacijos metu apklaustose bažnyčiose procesijos vykdavo. Iš klausimų, atsakymų aiškėja, kad dažniausiai procesijos buvo rengiamos sekmadieniais ir švenčių dienomis. Vilkijos klebonas procesijas sakėsi rengiąs tik sekmadieniais, Mišias laikąs taip pat tik „sekmadieniais ir šventadieniais, nes kitomis dienomis į bažnyčią niekas neateina“4 . Panašius atsakymus Tarkvinijus Pekulas išgirdo ir kitose bažnyčiose: Betygaloje, Varniuose. Veliuonoje vizitatorius rado dvi procesines vėliavas, abi sulūžusias, tačiau paklaustas, kuriomis dienomis rengiamos procesijos, klebonas nurodė net keturias. Atrodo, kad procesijų dažnumas priklausė nuo kelių aplinkybių: klebono uolumo, parapijos dydžio ir pamaldumo. Kražių vikaras net nusiskundęs, jog parapija didelė, ir vienas nespėjąs, čia reikėtų trijų kunigų, o procesijas jis rengė ne tik sekmadieniais ir šventadieniais, bet ir pirmadieniais, trečiadieniais, penktadieniais bei šeštadieniais. Iš XVI a. jokių religinių eisenų aprašymų neišliko, todėl kaip atrodė šios kasdieninės procesijos, dabar būtų sunku tiksliai pasakyti. Aišku tik viena, kad labai puošnios ir iškilmingos jos tikrai nebuvo. Apie tai galima spręsti iš tuo metu bažnyčiose buvusių tokioms eisenoms būdingų atributų. Paminėtos tik vėliavos, monstrancijos ir baldakimas. XVI a. Žemaitijos bažnyčiose vėliavų dar būta nedaug (dažniausiai – dvi) ir tos pačios jau nebetinkamos naudoti. Pavyzdžiui, Veliuonos bažnyčioje abi vėliavos sulūžusios, Betygaloje jos senos ir suplyšusios, o Krakėse taip pat suplyšusios ir reikalingos atnaujinimo. Vizitatoriui teiraujantis liturginių indų, beveik kiekvienoje bažnyčioje būdavo parodoma monstrancija. Mažesnėse bažnyčiose jų būta po vieną, dažniausiai žalvarinę, tik turtingesnėse pasitaikydavo sidabrinių, kartais net po dvi. Suprantama, kad nei vienoje vizitatoriaus aplankytoje bažnyčioje greičiausiai nebuvo nešiojamų altorėlių, nes dar prieš jų išpopuliarėjimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo naudojami nešiojami paveikslai, kurie rašytiniuose šaltiniuose minimi tik nuo XVII a. Tarkvinijaus Pekulo vizitacijoje dar nebuvo surašomas visas bažnyčios inventorius, todėl ne ką daugiau galima pasakyti ir apie tai, ar ten būta nešiojamų paveikslų. Retais atvejais tik užsimenama, kad bažnyčioje esantys paveikslai labai sunykę ir panašiai. Nėra žinių ir apie procesijų kryžius, tačiau vargu ar be jų galėjo vykti kokia procesija. Atrodo, šios kasdieninės ar tik sekmadieninės procesijų eisenos buvo gana kuklios: kryžius, pora nuskurusių vėliavų ir monstrancija po baldakimu. Einant giedotos giesmės.
Norint išbristi iš susidariusios situacijos, visų pirma reikėjo uolaus ir atsidavusio ganytojo. Atrodo, kad vyskupas Merkelis Giedraitis (1576-1609) kaip tik buvo tam tinkamas. Tik gavęs Žemaičių vyskupo sostą, jis paskelbia čia Tridento susirinkimo nutarimus, Kražiuose įkuria jėzuitus ir imasi žygių vyskupijos vizitacijai. Taip katalikiškoji bažnyčios reforma pagaliau pasiekė ir Žemaitiją. Nors ir ne iš karto, bet situacija ėmė keistis. Suintensyvėjo dvasinis gyvenimas: buvo steigiamos brolijos, plito maldingosios kelionės, plačiau garbino stebuklinguosius paveikslus, padaugėjo iškilmingųjų procesijų.
Katalikų Bažnyčioje procesijos dažniausiai skirstomos į liturgines, arba visuotines, ir ypatingąsias5 . Pirmosios vyksta nuolat, kasmet nustatytą dieną, kaip, pavyzdžiui, dar XIX a. pabaigoje sekmadieniais prieš Sumą, Jėzaus Paaukojimo šventykloje, Verbų sekmadienio, Kryžiaus dienų, Dievo Kūno, šv. Morkaus ir kitomis dienomis. Nepaprastosios procesijos yra specialiai vyskupo nurodytos ar leistos dėl bendrų visuomeninių nelaimių ar kita intencija.
Didingiausios ir puošniausios procesijos rengtos ypatingomis, pavyzdžiui, vyskupijos sinodo, vyskupų ingreso, šventųjų įteisinimo bei jų palaikų pernešimo, stebuklingų paveikslų karūnacijos ir kitomis progomis.
1726 m. popiežius Benediktas XIII paskelbė du šventuosius, priklausančius jėzuitų ordinui. Tai Stanislovas Kostka ir Aloyzas Gonzaga. 1727 m. birželio 28 d. Kražiuose vyko net kelias dienas trukusios nepaprastai prabangios iškilmės, kurių metu buvo suorganizuota didinga procesija. Įdomu, kad Vilniuje tai progai surengtos iškilmės įvyko metais vėliau, t. y. 1728 m. birželio 19 dieną6 . Šia proga Kražiuose buvo pastatyti keturi triumfo vartai, išpuošti paveikslais ir įvairiais užrašais. Rastasis šaltinis nenurodo nei kur stovėjo vartai, nei kaip jie atrodė7 . Sprendžiant iš analogiškų iškilmių Vilniuje aprašymų, greičiausiai juos puošė įvairūs siužetai iš šių šventųjų giminės ir ordino istorijos ar net užuominos į bendrą Lietuvos-Lenkijos valstybę, kuriuos lydėjo citatos iš Šv. Rašto bei panašūs užrašai. Šventės išvakarėse prie šių vartų, kuriuose buvo muzikantų choras, susirinko nemažai žmonių. Kražių jėzuitų kolegijos istorijoje nurodoma, kad susirinkusiųjų dvasininkų ir tikinčiųjų skaičių taip pat padidino kaimyninių bažnyčių brolijos, kur greta Kražių parapijos vakare suplaukė Kelmės, Liolių, Kaltinėnų, Upynos, Nemakščių ir Viduklės klebonai, vikarai ir pirmieji altaristos. Iškilminga procesija įvyko pirmąją šventės dieną, po pirmųjų Mišių ir lietuviško pamokslo. Eisenos priekyje ėjo brolijos, kartu dalyvaujant ir klebonams. Už jų ėjo vienuoliai, kuriuos iš šonų supo gausiai susirinkęs studentiškas jaunimas su degančiais fakelais. Viduryje buvo nešami naujai paskelbtųjų šventaisiais paveikslai. Šv. Stanislovo Kostkos atvaizdą nešė Žemaitijos raštininkai: žemininkas Jonas Ivanovičius ir pilininkas Aleksandras Siemaško. Greta jų nešini šv. Aloyzo Gonzagos paveikslu ėjo Upytės žemės teisėjas Paulius Marcinkevičius ir Žemaitijos vėliavininkas ponas Gorskis, kuriems padėjo Žemaičių Kalvarijos tijūnas Jonas Adamkovičius ir Raseinių valsčiaus seniūnas Aleksandras Bilevičius. Čia pat žengė ir Kražių jėzuitų kolegijos rektorius su tėvais. Eiseną užbaigė kanauninkai, lydimi gausaus būrio diduomenės, iš abiejų pusių dalyvaujant tūkstantinei miniai. Procesijai einant pro triumfo vartus, ją sveikindavo čia įsitaisę muzikantai. Naujai šventaisiais paskelbtųjų paveikslai būdavo padedami Didžiajame altoriuje, o tada laikyta Suma. Tą pačią dieną dar viena procesija būdavo surengiama prieš vakarines šv. Mišias. Ar procesijos vykdavo kitomis dienomis, šaltinyje neužsimenama. Čia tik nurodoma, kad antrąją iškilmių dieną po pirmųjų šv. Mišių lietuvišką pamokslą pasakė Liolių kuratorius Medynovičius, o po to dar laikytos dvejos šv. Mišios. Panašiai vyko ir trečioji diena. Tačiau čia nebuvo skirta apeigų naujai paskelbtiems šventiesiems, kadangi šventovėje buvo nuolat laikomos iškilmingos šv. Mišios. Žmonių, norinčių gauti indulgencijas, buvo tiek daug, kad šv. Mišios laikytos net ir triumfo vartuose. Paskutinę dieną Ambraziejaus giesme iškilmes užbaigė Kražių parapijos brolija su dvasininkais. Kaip matyti iš aprašymo, tris dienas trukusios iškilmės buvo pakankamai įspūdingos.
Iškilmingai ir tikrai įspūdingai vykdavo vyskupų sinodai. Nuo XVI a. II pusės iki XVIII a. vidurio Žemaičių vyskupijoje buvo sušaukta apie 8 sinodus. 1643 metais – vienintelis ne Varniuose, o Alsėdžiuose įvykęs sinodas. Tokioms progoms ruoštasi iš anksto. 1752 m. vyskupui Antanui Tiškevičiui sušaukus sinodą Varniuose, ant išpuoštų bažnyčios durų buvo pakabintas skelbimas su instrukcija, kada ir kaip vyks eisena, kokie klausimai bus sprendžiami susirinkime. Sinodas prasidėjo rugsėjo 4 d. iškilminga procesija nuo vyskupo rūmų iki katedros8 . Eisena buvo suskirstyta į keturias dalis. Kaip ir įprasta, eita tvarkingai dviem eilėmis. Pirmoje dalyje ėjo katedros raktus turintys vadovai ir žemesniųjų šventimų bei aukštesniuosius šventimus turintys dvasininkai. Antroje grupuotėje, suskirstyti dekanatais, ėjo vikarai, altaristos ir klebonai. Kiekvieno dekanato grandinės priekyje ėjo dekanas. Trečiojoje eilėje dalyvavo katedros kleras, monsinjorai, vikarai, vice dekanas ir iš kitur atvažiavę apaštališkieji notarai, kanauninkai ir prelatai. Ketvirtoji grupė buvo pati garbingiausia. Jos priekyje, nešini Varnių miesto raktais, skrybėle ir lazda, ėjo rūmų žymiausieji, kapitula, o eisenos pabaigoje, tarp diakono ir subdiakono, po baldakimu, ėjo pats vyskupas Antanas Tiškevičius. Procesiją sausakimšai supo Varnių miestiečiai. Eisenos iškilmingumui padidinti be perstojo skambėjo varpai, dundėjo būgnai, grojo muzika, aidėjo patrankų salvės.
Šventųjų kankinių relikvijos Bažnyčioje užima ypatingą vietą. Jos laikomos konsekruotame altoriaus akmenyje arba specialiai padarytame puošniame inde – relikvijoriuje. Todėl į kiekvieną bažnyčią jos būdavo įnešamos su nepaprasta prabanga.
Pirmosios relikvijos į Žemaičių, tuo metu Medininkų, vyskupijos bažnyčias turėjo patekti dar XVI a. I pusėje. Popiežius Sikstas V buvo įsakęs visiems vyskupams bent kartą per penkis metus lankyti Šventąjį Sostą9 . Grįždami iš Romos, vyskupai ar jų patikėtiniai dažniausiai parveždavo ir šventųjų palaikų ar kitokių relikvijų. Kražių jėzuitams atidarius kolegiją taip pat buvo pasiųsta šventųjų kankinių relikvijų. Apie ta proga vykusias iškilmes yra užsiminta ir kolegijos istorijoje: „Pagal Draugijos papročius šventi palaimintojo kankinio Marino kaulai 1615 m. rugpjūčio mėnesį iš Vilniaus į Kražius buvo pargabenti su dvasininkų iškilmėmis, šventiškais vaikų šūksniais, džiugia muzika, tvarkinga piliečių procesija, lydint daugybei žmonių, esant skaisčiai dienai…“10 .
Tikriausiai ne mažiau garbingai šio šventojo kaulai buvo perkelti ir į naująją bažnyčią, kai 1689 m. į Kražius atvykęs Kazimieras Pacas jį paskelbė vyskupijos globėju11 .
Be periodiškai švenčių metu ar ypatingomis progomis vykstančių procesijų, jos nuolat organizuotos ir į stebuklais garsėjančias Lietuvos vietas. Žemaitijoje buvo du pagrindiniai centrai – Šiluva ir Žemaičių Kalvarija. Šias organizuotas procesijas vyskupai labai skatino. Pavyzdžiui, 1742 m. vyskupas Antanas Tiškevičius įsakė Mosėdžio, Skuodo, Palangos, Gargždų, Kartenos, Salantų ir visų kitų arčiau Žemaičių Kalvarijos esančių parapijų klebonams kasmet čia per Švč. M. Marijos Aplankymo šventę lankytis. To nors kartą nepadariusiems klebonams grėsė 50 timpų bauda domininkonams, kurie už tuos pinigus turėjo remontuoti koplyčias. Tolimoms parapijoms, negalinčioms per dieną ar dvi pasiekti Žemaičių Kalvarijos, vyskupas Antanas Tiškevičius įsakė kasmet eiti į Šiluvą per Švč. M. Marijos Gimimo atlaidus12 . Taigi, Alsėdžių parapija keliaudavo į Žemaičių Kalvariją. Parapijiečiai, vedami savo klebono, pėsčiomis keliaudavo su kryžium, vėliavom, altorėliais, būgnais ir dūdomis. Apie tikrą šių procesijų triukšmingumą liudija išlaidos, skirtos kelionei į Kalvariją:
„Už metalą, auksinį ir sidabrinį buvo sumokėtos 2 timpos,
už skambantį auksą – 6 timpos,
už 26 svarus parako – 27 timpos,
už 9 svarus salietros – 17 timpų,
už popierių šoviniams – 2 timpos,
už 11 svarų sieros – 3 timpos,
už alyvą – 1 timpa,
kapelai už eisenos palydėjimą – 6 timpos,
ir už šaudymą iš patrankų – 5 timpos“13 .
Tvarkai tokiose eisenose palaikyti buvo samdomi specialūs prižiūrėtojai – maršalkos. Kad pakeliui būdavo giedamos giesmės ir meldžiamasi, liudija 1648 m. lotyniškai, o metais vėliau lenkiškai išleistas Petro Vijūko Kojelavičiaus maldingos kelionės į Žemaičių Kalvariją aprašymas:
„Buvo matyti: šis į krūtinę savo stipriai duodantis/
Tas pražuvęs tuštybėje apverkia darbus.
Anas, pakėlęs akis į dangų, o rankas sudėjęs,
Dievo nusižeminęs meldžia“14 .
XVII a. nebuvo griežtai nustatyta, kas turi būti giedama procesijai einant į Žemaičių Kalvariją, todėl giedotos įvairios giesmės:
„Vis dėlto girdėti: tai graudžios giesmės/
Kuriose Viešpaties patyčias/ nelaisvę/ nuplakimą/
Kančias/ ir kryžių sau prisimename/
Kai brangiausios Jo mirties atminimą atnaujiname.
Kas yra/ kas per kraštas?
Kitas čia kalendorius, kiti papročiai?
Ar tai dabar pasninkas/ar Didysis penktadienis?/
(Girdžiu Didžiojo penktadienio giesmes giedant)“15 .
Nors Motiejus Valančius mini, kad giedotos specialiai tam parašytos giesmės, kuriomis pasirūpino jau vyskupas Jurgis Tiškevičius16 .
XIX a. į Šiluvą ar Žemaičių Kalvariją traukiančiai parapijai pakeliui priėjus kitą miestelį, jos pasitikti išeidavo vietos procesija su kryžium, vėliavom, būgnu ir vadovaujančiu kunigu. Po procesijų pasisveikinimo – vėliavų ir kryžių nusilenkimo, vietinio klebono sveikinamojo žodžio ir atvykusiųjų vadovo atsakymo, eita toliau. Taip pat sutinkamas buvo ir kiekvienas į Šiluvą ar Žemaičių Kalvariją atvykusios parapijos būrys. Įeiti į miestelį buvo stengiamasi su kuo didesniu triukšmu, kurį kėlė vėliavų barškalai, mušami būgnai, trimitų, šūvių ir giesmių aidas – kuo didesnis trenksmas įeinant į miestelį, tuo daugiau pagarbos atvykusiai parapijai. Po sutikimo ir pasisveikinimo ritualo maldininkų procesija būdavo vedama į bažnyčią, kur, atidengus stebuklingąjį paveikslą, giedota „Sveika Marija“, „Garbinkime Švč. Sakramentą“ ir kitos giesmės. Kitomis dienomis procesijos vadovas savo parapijiečiams laikydavo šv. Mišias, sakydavo pamokslą, dalindavo Komuniją ir vadovaudavo lankant Kryžiaus kelio koplyčias. Ties kiekviena stotimi parapiją vedantis klebonas privalėdavo rūpestingai išaiškinti jos prasmę ir reikšmę. Sekmadienį, po liepos 2 d., būdavo bendra visų parapijų procesija, vadinama Didžiąja Kalvarija. Apie tai, kaip XVII a. viduryje buvo vaikščiojama po Kalvarijos Kalnus, vaizdingai aprašo ten buvojęs piligrimas:
„Eidami kenčiančio Kristaus pėdomis
Ant savęs patiria skausmus ir žaizdas jo.
Todėl rankas grandinėmis ir rimbais smarkavo/
Kraują už nuodėmes liejo“17 .
Uždraudus plaktis bažnyčiose, turbūt išnyko ir šis paprotys. Dar XVIII a. I pusėje buvo plakamasi bažnyčiose, tačiau 1779 m. vyskupas Steponas Giedraitis įsakė kunigams tai drausti ir užgynė duoti maišus.
Po kelių dienų kiekviena parapija vėl organizuotai išvykdavo namo. Sugrįžę į savo bažnyčią, žmonės dėkodavo Viešpačiui už laimingą kelionę.
Ne tik į didžiuosius, bet ir į kitus atlaidus iškilmingai išsirengdavo visa parapija. Alsėdžių šv. Onos brolijos knygoje minimos išlaidos už atvykstančiųjų į atlaidus sutikimą ir priėmimą. Pavyzdžiui, 1750 m., per Šv. Oną, už dalyvavimą šv. Mišiose ir sutikimo kompanijoje muzikantams buvo sumokėti 6 auksinai. Už mėsą sumokėta 11, už gorčių midaus – 6 auksinai. Į Alsėdžius atvykusio Žemaičių Kalvarijos vadovo ir kitų brolijos narių priėmimui buvo išleisti taip pat 6 auksinai18 .
Taigi Žemaitijoje procesijos rengtos jau XVI a., tačiau jų klestėjimo laikas yra XVII a. pabaiga – XIX a. I pusė. Ir nors pasikeitusios, gerokai supaprastėjusios, jos vyksta iki šiol.
__________________
1 Misius K., Šinkūnas R. Lietuvos katalikų bažnyčios. V., 1993. P. 30.
2 Žemaičių vyskupijos vizitacija (1579). Tekstą parengė, iš lotynų k. vertė ir rodykles sudarė L. Jovaiša. V., 1998. P. 165.
3 Ten pat. P. 49.
4 Ten pat. P. 11.
5 Encyklopedja ko?cielna. Warszawa, 1896. T. 21. P. 450.
6 Wprowadzenie ?? Stanislawa Kostki i Aloizego Gonzagi, wyznawców Towarzystwa Jezusowego odprawione w Wilnie 1782 roku// Wizerunki i roztrząsania naukowe. Wilno, 1843. T. 24. P. 285 – 304.
7 LNB F. 29 – 1446. L. 43 – 44 (Kražių jėzuitų kolegijos istorija 1711 – 1769).
8 Synodus dioecesana Mednicensis, seu Samogitiae, sub auspiciis… Antonii Dominici… Tyszkiewicz, … episcopi Samogitiae, … in ecclesia sua cathedrali Vornensi A. D. 1752. Vilnae, 1752.
9 Valančius M. Žemaičių vyskupystė. Raštai. V., 1972. P. 125.
10 LNB F. 29 – 1445. L. 2 (Kražių jėzuitų kolegijos istorija 1611 – 1710 m.).
11 Valančius M., 1972. P. 367.
12 Ten pat. P. 358 – 359.
13 Alsėdžių parapinės bažnyčios archyvas (toliau APBA). Inv. Nr. 38/ 1723. L. Nenumeruoti. (Šv. Onos brolijos prie Alsėdžių bažnyčios knyga).
14 Koja³owicz – Wijuk P. Kalwaria Zmuydzka, od JW y Przewielebnego Pana Ierzego Tyszkiewicza biskupa Żmuydskiego … wystawiona. / Z ³acińskiego wierszem polskim przez Naboænego Pielgrzyma opisana … 1649. Vilnae: Typis Acad. Soc. Iesu, [1649].
15 Ten pat.
16 Valančius M., 1972. P. 300.
17 Kojałowicz – Wijuk P., 1649. P. Nenumeruoti.
18 APBA. Inv. Nr. 38/ 1723. L. Nenumeruoti