„Jei nėra gyvenimo į aukštį, tai galima gyventi į plotį. Kai aplink suaktyvėja chaosas, netvarka, reikia stengtis kuo mažiau savimi užteršti pasaulį… Imi medžio gabalą, pamąstai ir pradedi. Dirbi neskubėdamas, be karštligiškų lenktynių su laiku, neaukodamas sveikatos. Stengiesi išlaikyti giedrią nuotaiką, dvasinę harmoniją“, – yra pasakęs žinomas Šviesios atminties Telšių tautodailininkas Adomas Kvasas, kuriam lapkričio 21-ąją būtų sukakę 100 metų.
 |
 |
 |
| Nuotraukose (iš kairės): Adomo Kvaso tėvai, jų trys vaikai ir kaimynė. A. Kvasas stovi su sesute Onute. Šalia tėvų (iš dešinės) sėdi kaimynė. Fotografas nežinomas; tautodailininkas Adomas Kvasas viename iš Žemaičių muziejaus „Alka“ renginių. Fotografas nežinomas; tautodailininkas Adomas Kvasas su savo išdrožta skuptūrėle „Šv. Vincentas“.Fotografas nežinomas. Pirma ir trečia fotografijos – iš A. Kvaso fotografijų ir dokumentų rinkinio, jo paties padovanoto Žemaičių muziejui „Alka“. Nuotraukos iš Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkinių . |
||
 |
 |
 |
| A. Kvaso kūriniai: „Raganų namelis“, 1984 m. ŽAM GEK 27678 LM 1688; „Drožėjas“, 1985 m. ŽAM GEK 28820 LM 1694; „Kristus“, 1999 m. ŽAM GEK 33949 LM 1798. Fotografai nežinomi. Nuotraukos iš Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkinių | ||
 |
 |
 |
| Nuotraukos (iš kairės): Adomo Kvaso sukurtos kaukės „Senukas“ ir „Senutė“ iš dviejų to paties pavadinimo kaukių komplekto „Senukai“, 1979 m.; „Biržuvėnų velnias“, 1972 m. ŽMA GEK 17115 LM 2037. Fotografai nežinomi. Nuotraukos iš Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkinių | ||
Adomas Kvasas – žymus Telšių tautodailininkas. Jis mirė 2016 m., tačiau jo palikimas tebėra gyvas – jo darbai iki šiol žavi liaudies meno gerbėjus. Dešimtmečius gyva jo kūryba, įkvėpta Žemaitijos kultūros ir tautosakos, išlieka įdomi ir aktuali.
A. Kvaso drožiniai išsiskyrė autentišku liaudies meno atspindžiu bei gilia simbolika, perteikiančia žemaitišką dvasią. Jo talentas ir indėlis į lietuviškosios tautodailės tradicijas yra vertinamas tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Tautodailininkas gimė 1924 m. lapkričio 21 d. buvusio Kretingos valsčiaus Kretingsodžio kaime. Jo tėvai – Joakimas ir Petronėlė Maciūtė-Kontrimienė Kvasai. 1933 m. Adomas pradėjo lankyti Kretingsodžio mokyklą. Sirgo, todėl baigė tik kelias klases. 1939-aisiais, pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo metais, jam teko ir piemens duonos paragauti. Vėlesniais metais A. Kvasas dirbo Kretingos dvaro koklinėje.
Pasibaigus karui, tautodailininkas sukūrė šeimą – su salantiške Stanislava Zajančauskaite susituokė 1948 metais. Gyvendamas su ja santuokoje susilaukė trijų sūnų (Stanislovo, Viktoro, Ričardo) ir dukters Stanislavos, 1949 m. persikėlė gyventi į Salantus. Gyvendamas šiame miestelyje pradėjo drožinėti.
„Įdomu tai, kad A. Kvasas neturėjo jokios meistrystės amato, 1953 metais ryžosi save išbandyti medžio drožyboje: pirmieji drožėjo darbai nebuvo proporcingi, bet įdomūs. Palaipsniui, visi trūkumai buvo ištaisyti, darbai tapo profesionalūs,“ – internete paskelbtoje publikacijoje „Medžio drožybos tradicijų tąsa Telšiškių medžio drožėjų darbuose“ apie tautodailininką pažymi istorikė Elvyra Spudytė.
Siekdamas plėtoti lietuvių liaudies meno tradicijas Adomas Kvasas 1956 m. tapo kandidatu į tuometę Liaudies meno draugiją. Tuo laikotarpiu jis drožinėjo šventųjų skulptūrėles iš monochromo. Jos išsiskyrė detalia raiška ir subtilia estetika. Tautodailininkas daug klajojo po Žemaitiją. Jam įkvėpimą teik vietos žmonės ir gamta. Jo kūryba buvo artimai susijusi su krašto kultūra, visą laiką buvo ištikimas senajai liaudies skulptūros tradicijai. Menininkas gyveno Telšių rajono Kalnėnų, Biržuvėnų, Siraičių kaimuose, vėliau persikėlė į Telšius.
Jo darbuose dažnai atsispindėjo humoristinės ir optimistinės temos, įnešusios gyvumo ir šilumos į lietuviškąją tautodailę. Humoristiniai personažai išsiskyrė išraiškingais, charakteringais herojais. Jų veiduose atsispindi emocijos, o figūros, įgijusios šaržuotą formą, perteikia linksmus, gyvenimiškus epizodus. Nors A. Kvaso kūriniai atrodo humoristiniai ir šmaikštūs, gilesnė jų analizė atskleidžia fantazijos ir komizmo derinį, kuriame susipina grožis ir bjaurastis, juokas ir baimė.
Tautodailininkas ypač mėgo kurti kaukes – nuo miniatiūrinių suvenyrų iki natūralaus dydžio ar didesnių veido atvaizdų, kurios jo kūrybai suteikdavo mistiško žavesio. Tautodailininkas 1985 m. išdrožta skulptūra „Drožėjas“ primena patį autorių. Jo kūrinyje įamžintas sėdintis, praplikęs, su akiniais ir kaukę drožinėjantis menininkas simbolizuoja jo atsidavimą amatui.
A. Kvaso kūryboje ypatinga vieta teko mitologinėms temoms. Jo darbuose vėl ir vėl atgydavo vaikystės pasakų, patarlių, padavimų ir legendų motyvai, o paslaptingi namų kampai ir voratinkliais apipinti kubilai jam atrodė pilni užslėptos mistikos.
„Konstruodamas skulptūrą iš vientiso ruošinio, autorius visą kompoziciją užpildo reikšmingomis detalėmis, jo derinyje nėra neužpildytų, tuščių erdvių. Skulptorius geba žiūrovo dėmesį sutelkti į sukurtą temą, įkūnytą kruopštaus rankų darbo“, – apie A. Kvasą yra rašiusi Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas.
Apie tautodailininko asmenybę dar jam gyvam esant yra pasidalinusi pedagogė bei gidė Elė Kakanauskienė: „Šiaip A. Kvasas uždaro būdo – kompanijos neieško. Jei turi medžio gabalą, tai sėdi namuose ir drožia. Pavykus išdrožti ką nors linksmo ir įdomaus, pasijaučia laimingas“.
Žemaičių muziejaus „Alka“ organizuotų ekspedicijų apraše yra tuometės muziejininkės, šviesios atminties archeologės Laimutės Valatkienės papasakoti bei užrašyti prisiminimai apie A. Kvasą: „Gal net nebūčiau pažinusi jo, jei ne tarnybinė užduotis. Tada, 1978 metais, Telšių muziejininkai surengė ekspediciją, kurios tikslas buvo aplankyti 20 Telšių rajono liaudies menininkų, sukaupti jų biografinę kūrybinės veiklos medžiagą. Mano daliai „atiteko“ 3 menininkai, iš kurių vienas buvo Adomas Kvasas. Tuo metu jis gyveno už 3 km nuo Telšių, buvusiame Andrijauskų dvarelyje, Siraičiuose. Nukeliavau ten. Pasiklausiau, kur rasti tokį Adomą Kvasą. Aš jo nebuvau mačiusi, nepažinojau. Tik muziejuje, kabinete, kuriame dirbau, stovėjo baisinga kipšo skulptūra „Biržuvėnų velnias“, išdrožtas 1972 metais. Žinojau, kad ją buvo padaręs A. Kvasas. Taigi, vykdama spėliojau, koks tai žmogus: ar rasime bendrą kalbą. Menininkas papasakojo apie save, apie savo darbus, kūrybą. A. Kvasas buvo gabus nuo mažens, gabumus paveldėjo iš savo tėvo Joakimo, kuris buvo „visų galų meistras“. Drožė šaukštus, klumpes, mūrijo krosnis, dengė stogus, siuvinėjo kunigams arnotus, divonus. Mama buvo namų šeimininkė, augino vaikus. Nelengvas buvo A. Kvaso gyvenimas, likimas jam siuntė įvairių išbandymų. Pradėjo dirbti 17 metų. Kretingos dvaro koklinėje gamino stalo indus, lėkštes, puodelius. Adomas visada gyveno kukliai. Vienas užaugino savo 4 vaikus. Po žmonos mirties, 1970 metais atsikėlė gyventi į Telšių rajoną. Visada jo gyvenimą šviesino dainos, kūryba, muzika. Tokį Adomą ir pažinau – nuoširdų, šviesų, atvirą, pilną gyvybingumo ir energijos“.
Adomas Kvasas apie save nedaugžodžiavo, buvo kuklus: „Mano, kaip menininko, darbas – kasdienis amatas, neįžvelgiu nieko ypatingo ir paslaptingo. Skulptūra – tai lyg muzika: ji turi paveikti žmogų… Drožinėju iš liepos, tai medis kuris bėgant laikui suakmenėja. Modelių negaminu. Imu peilį, medį ir darbai daugiausiai humoristiniai. Toks aš gyvenime, dėl nieko per daug nesigraužiu. Aš tikiu, kad kažkas tobulai tvarko šį pasaulį, kai žmogus už savo darbus susilaukia atpildo. Vidinė nuojauta nuolat budi, niekas nevyksta šiaip sau“.
Liaudies menininko Adomo Kvaso darbų yra įsigijęs Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Kretingos krašto muziejus, Žemaičių muziejus „Alka“, . Jų yra ir privačių asmenų kolekcijose Lietuvoje, yra iškeliavusių ir į užsienį.
Už dalyvavimą parodose, liaudies meno puoselėjimą, kūrybinius pasiekimus A. Kvasas.yra apdovanotas daugeliu Padėkos raštų. 2009 m., kai buvo pažymima jo 85 metų sukaktis, išleistas A. Kvaso kūrybinių darbų leidinys „Adomas Kvasas“.
Parengė Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkinio saugotoja-kuratorė Simona Drimbienė