Kokie architektūros stiliai Lietuvoje išskiriami ir kada jie vyravo?
Ne visi esame architektūros specialistai, tad prieš pradedant kelionę pravartu prisiminti, kokie pastatų architektūros stiliai Lietuvoje yra išskiriami.
Nuo seniausių laikų iki XIII a. pab.–XIV a. pr. mūsų kraštuose vyravo ikigotikinis architektūros stilius. XIV a. pab.–XV I p. įsitvirtino ankstyvasis gotikos, XV a.II p.–XVI a. – vėlyvasis gotikos stilius. XVI a. pr.–1550 m. pastatams būdingas ankstyvojo, 1550–1625 m. – brandžiojo, 1625–1655 m. – vėlyvojo renesanso stilius. Baroko architektūroje taip pat išskiriami trys laikotarpiai: ankstyvasis – 1600–1650 m., brandusis – 1650–1695 m. ir vėlyvasis –1695–1790 m. Klasicizmo architektūra skirstoma į du laikotarpius: ankstyvąjį ir brandųjį (1770–1795 m.) bei vėlyvąjį – 1795–1860 m., nors tarp jų ryškios chronologinės ribos ir nėra. Be to XIX a. 3 dešimtmetyje klasicizmui persipynus su romantizmu, susiformavo romantinio klasicizmo stilius, vyravęs iki 1860 metų. Romantizmo stilius Lietuvoje įsitvirtino tarp 1831 ir 1863 metų sukilimų. Laikui einant išryškėjo šios stilistinės romantizmo kryptys: romantinis (arba avangardinis) klasicizmas, romantinė (romantizmo) neogotika, romantinis (romantizmo) neobarokas, arkadų stilius, itališkųjų vilų stilius.
Istorizmo architektūroje Lietuvoje išskiriami 3 laikotarpiai: ankstyvasis – 1850–1875 m., brandusis – apie 1875–1900 m. ir vėlyvasis – 1900–1930 m. XIX a.–XX a. pr. statant visuomeninius ir privačius pastatus, taip pat ir dvarų rūmus, dažniausiai būdavo išryškinamos neorenesanso, neobaroko, neoklasicizmo formos.
Moderno stiliaus architektūra Lietuvoje plito apytiksliai nuo 1900 m. iki Pirmojo pasaulinio karo. Išskiriami du jo laikotarpiai: ankstyvasis, kuriam būdingos plastiškos formos, augalinis dekoras, ir vėlyvasis, architektūroje pasižymintis racionalumu ir geometrine stilizacija.
XX a. I p. architektūroje įsitvirtino retrospektyvizmas, ėmė dominuoti neoklasicistiniai pastatai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, architektūroje išryškėjo postmodernizmas.
Ar dvarų sodybose įmanoma surasti ikigotikinio laikotarpio statinių arba jų liekanų?
Ikigotikinio stiliaus pastatai, kuriems priskiriami piliakalniai, pilys, tarp jų ir aptvarinės, tvirtovės, kūlgrindos, išlikusiose Žemaitijos dvarų sodybose nebuvo statomos, tačiau jų liekanų čia galima rasti. Dvaras nėra tik sodyba. Pirmiausiai tai ūkinis vienetas (tam tikra žemės valda), kurio centre – dvaro sodyba. Seniau daugelis dvarų sodybų buvo formuojama senųjų gyvenviečių, kurios būdavo prie piliakalnių, vietose ar netoli jų. Taip piliakalniai ir žemė apie juos atidurdavo dvarų sodybų reprezentacinių arba ūkinių kiemų teritorijose. Vienas tokių dvarų yra Telšių rajono Gintališkės seniūnijoje turistų ir kultūros paveldo tyrinėtojų nemažo dėmesio sulaukiantis Džiuginėnų dvaras (adresas: Dvaro g. 6, Džiuginėnai, Telšių r.), kuris susijęs su rašytojos Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės (Žemaitė), dailininko, fotografo, etninės kultūros tyrinėtojo Juzefo Perkovskio vardu. Šalia jo, kairiajame Durbino upelio krante, – Džiugo piliakalnis, jo šiaurės rytų ir šiaurinėje papėdėje – I tūkst. II p.– II tūkst. pr. būta senovės gyvenvietės. Na o susikūrus dvarui čia buvo jo žemės.
Šis dvaras liudija ir tai, kad kalbėdami apie išlikusių senųjų dvarų architektūrų stilius, neturėtume būti labai kategoriški ir apie juos spręsti vien iš to, ką matome pastatų išorėje. Daugumos dvarų reprezentaciniuose kiemuose buvusių ponų gyvenamieji namai, rūmai (tiek mūriniai, tiek ir mediniai), už klasicizmo, istorizmo laikotarpiui priskiriamo fasado slepia senesniems architektūros stiliams būdingus architektūrinius sprendimus, atskiras jų detales. Taip dažnai yra dėl to, kad šie pastatai einant metams buvo ne kartą rekonstruoti ir dažniausiai kaskart, vykdant jų atnaujinimo, perstatymo darbus, įgydavo naujų formų, tuo laikotarpiu architektūros stiliams būdingų detalių.
Iš pirmo žvilgsnio Džiuginėnų dvaro medinis rūmas su romantiška įstiklinta veranda atrodo klasicistinis XIX a. pastatas, tačiau, jei pasižvalgysime po jo vidų, pamatysime, kad jis turi ir baroko stiliaus bruožų. Tyrinėjimų metu nustatyta, jog šie rūmai buvo pastatyti gerokai anksčiau, t. y. XVIIIa. viduryje ir kad jų vidaus išplanavimas tada atitiko barokui būdingą schemą.
Gotikos stiliaus pėdsakai Žemaitijos dvaruose
Lietuvoje ankstyvojo gotikos laikotarpio pastatams būdingos masyvios, raudonų plytų sienos ir kontraforsai, sunkių proporcijų fasadai. Vėlesnis jos laikotarpis (brandžioji gotika) pasižymi sudėtingesnėmis kompozicijomis, puošnesnėmis formomis, grakštesnių proporcijų pastatais, kuriuos statant buvo naudojamos profiliuotos plytos.
Žemaitijos dvarų sodybose taip pat nerandama išlikusių XIV a. pab.–XVI a. pastatų. Tačiau čia dėti tašką būtų neteisinga, nes, kaip jau minėta, ne visada apie pastato architektūros stilių galime spręsti tik pagal jo fasadinės pusės ypatybes. Keliaudami po Žemaitiją galime pamatyti gana nemažai išlikusių ir jau sunykusių dvarų pastatų, kurių rūsiai – įspūdingi ir yra sumūryti gotikos stiliumi. Tyrinėjimų metu yra nustatyta, kad daugelis dvarų rūmų, ūkinės paskirties pastatų buvo statoma ant seniau toje vietoje buvusių namų pamatų ir rūsių. Tad, jei mūro konstrukcija kiautinė, mūro konstrukcijos, plytų mūras surištas gotikiniu būdu (eiles sudaro pakaitomis sumūryti plytų ilgainiai ir trumpainiai), jei skliautai cilindriniai, kryžminiai, žvaigždiniai, tinkliniai, krištoliniai, neapsiriksime sakydami, kad čia yra gotikos stiliaus įtakoje atsiradęs vieno ar kito dvaro sodybos rūsio mūras (jis gali būti sumūrytas ir vėliau, negu gotikos laikotarpiu).
Kas būdinga liaudies architektūros stiliaus pastatams?
Publikacijos pradžioje, vardydami Lietuvos architektūrai būdingus stilius, nepaminėjome liaudies architektūros stiliaus, nors jis daugelį amžių vyravo Lietuvos kaimuose, tarp jų ir Žemaitijos. Šis stilius labiausiai buvo paplitęs valstiečių sodybose.
Liaudies architektūra daugiausiai būdinga Šiaurės rytų ir Vidurio Europos arealui, ji egzistavo nuo seniausių laikų iki XX a., vėliau nunyko arba transformavosi. Liaudies stiliaus pastatai – ne profesionalių architektų, o savamokslių žmonių kūrybos ir darbo rezultatas.
Lietuvoje dėl čia esančių specifinių gamtos sąlygų ir galimų vietoje pasiruošti statybinių medžiagų, liaudies architektūrai priskiriami pastatai dažniausiai yra mediniai. Medis naudotas ne tik sienoms, bet ir sutvirtinimo detalėms, nes metaliniai gaminiai būdavo brangūs ir sunkiai įgyjami. Yra nemažai ir mūrinių (skaldytų akmenų) liaudiško stiliaus pastatų. Daugiausiai jų ten, kur aptinkama daug riedulių. Statant liaudies stiliaus pastatus dažniausiai mūras naudotas tik atskiroms pastato dalims, pvz., pamatams, kaminui, daliai sienų.
Ilgą laiką statybose dailidės naudodavo primityvius darbo įrankius, tokius kaip kirvis ir kaltas. Dėl to seniau dažniausiai būdavo statomi rąstiniai namai iš apvalių, nužievintų rąstų, kuriuos meistrai sujungdavo sąsparomis (rąstai būdavo suneriami vienas su kitu). Vėliau statyboms skirtus rąstus pradėta tašyti. XIX a. atsiradus pjūklui, statybose pradėtos naudoti ir lentos, kurios tada dažniausiai atlikdavo pastatų puošybines funkcijas, vinys.
Liaudis architektūros pastatams yra būdingi net 6 pagrindiniai stogų tipai: keturšlaičiai stogai (seniausias stogo tipas); stogai su čiukuru, skirti dūmams išleisti; stogai su langu palėpei apšviesti; nusklembtas stogas; nusklembtas stogas su čiukuru; dvišlaitis stogas (vėlyviausia stogo forma).
Liaudies architektūros tipo pastatų stogai nuo seno buvo dengiami šiaudais, nendrėmis, malksnomis, vėliau – ir čerpėmis, sovietmečiu dalis tokių stogų buvo perdegta šiferiu.
Tarp labiausiai paplitusių liaudies architektūros stiliaus pastatų yra klėtys, kuriose būdavo gyvenama arba sandėliuodavo maisto produktus. Prieš klėtį dažnai buvo statomas prieklėtis. Laikui einant klėtis išsivystė į primityviausią vienos patalpos namo formą – numą. Prie jo būdavo prijungiama kamarėlė (miegamasis kambarys) ir numogalis, skirtas gyvuliams laikyti. Prieš įėjimą į numą dažnai stovėdavo erdvi pastogė (lėpys, liepys), kurioje būdavo stalas ir suolai. Šiltuoju metų laiku žmonės čia valgydavo ir ilsėdavosi. Laikui einant numas transformavosi į sudėtingo plano trobą (gyvenamąjį namą). Į ją patekdavo per priemenę. Trobos centre dažnai būdavo mūrinis kaminas. Jis skirdavo gerąja trobą nuo kitų patalpų: alkieriuko, kamaraitės, priešinės (patalpa prie gerosios priemenės) ir lunginės (dukterų kambario). Būta ir prieklėčių, seklyčių. Laikui einant prie gyvenamojo namo pradėtos statyti gonkos, kurios naudotos kaip veranda ir dažniausiai būdavo statomos prie kiekvieno įėjimo į namą. Einant laikui turtingesnių ūkininkų sodybose pradėta statyti kur kas didesnes trobas.
Sodyboje, priklausomai nuo jos šeimininko turtingumo, būdavo daugiau ar mažiau ūkinių pastatų. Pirmiausiai tai klėtis ir svirnas, kuris iš primityvaus gyvenamojo namo transformavosi į vieno ar kelių patalpų sandėlį, skirtą grūdams, audiniams, maistui laikyti. Kartais klėtyje gyvendavo ir samdomi tarnai bei darbininkai. Norint tinkamai ūkininkauti, būdavo privalu turėti ir svirną (klėtį), daržinę šienui, javams sukrauti, tvartą gyvuliams laikyti, diendaržį, skirtą iš tvarto gyvuliams suleisti, kluoną ir klojimą javams laikyti bei kulti, jaują linams džiovinti, vežiminę, ledainę – į žemę įleistą pastatą, skirtą gendantiems produktams laikyti, pirtį, šulinį, lauko tualetą (išvietę) ir kt. Kai kuriose sodybose, tarp jų ir dvarų, ūkinės paskirties pastatų būdavo net iki 20 ar daugiau. Patys turtingiausi pasistatydavo ir malūną, bravorą, pieninę, lentpjūvę (tai itin būdinga XIX–XX a. I p. dvarams).
Didesnės valstiečių ir dvarų sodybos dažnai būdavo padalintos į kelis kiemus (gerąjį, ūkinį, gamybinį, daržų, kt.). Dalį prie tvarto, sodybos tvenkinio (prūdo) buvusios žemės skirdavo daržams, tolėliau augdavo sodas, prie įėjimo į gyvenamąjį namą įrengdavo gėlynus.
Gyvenamieji pastatai fasadinėje pusėje būdavo puošiami, ypač nuo XIX a., kai pradėta gaminti profiliuotas lentas. Žemaitijoje puošybos elementų būdavo ne itin daug, tačiau ir čia, ypač turtingesnėse sodybose, randama įvairiai papuoštų durų, langinių, prieklėčių, vėjalengių, lėkių. Buvo naudojami ir kiaurapjūviai papuošimai, kuriais dažniausiai puošdavo gonkas, verandas, langų apvadus. Viduje interjerą pagyvindavo tokie puošybos elementai kaip sodai, meistrų išdrožtos skulptūrėlės, tekstilės dirbiniai (lovatiesės, staltiesės, kilimai, rankšluosčiai) ir kt.
Turtingo žemaičio valstiečio sodybos gyvenamasis namas XVII a.–XX a. pr. dažnai būdavo su dviem galais, o stogas – keturšlaitis. Viename namo gale, vadintame prastąja troba, būdavo virtuvė ir geroji troba (alkierius), o kitame gale – dažniausiai 4 patalpos: alkieriukas, kamaraitė, priešinė ir lunginė (dukterų kambarys). Trobos viduryje, tarp abiejų galų, įrengdavo kaminu vadinamą patalpą (virenę) su ugniaviete, virš jos ant kablio (vašo) kabodavo katilas valgiui virti. Seniau dažniausiai gyvenamojo namo patalpų grindys būdavo plūktinė asla, einant laikui ją pakeitė medinės grindys. Vidaus sienos būdavo medinės (jose matydavosi rąstai), vėliau, keičiantis statybinėms medžiagoms, sienos būdavo tinkuojamos, apklijuojamos popieriumi, dažomos.
Statant liaudies architektūrai priskiriamus namus, be jau minėtos medienos ir akmenų, naudotos ir tokios medžiagos kaip šiaudai, skiedros, molis. Sienoms būdavo taikoma ir stulpinė, karkasinė bei rentininė konstrukcija, stogams – pėdinė, sijinė ir gegninė konstrukcija.
Liaudies architektūros formos būdingos ne tik gyvenamiesiems, ūkiniams pastatams, bet ir smuklėms, medinei dvarų ir sakralinei architektūrai.
Senuosiuose dvaruose liaudiškos architektūros pastatai atlikdavo tas pačias funkcijas, kaip ir valstiečių sodybose. Skyrėsi tik jų keikis, puošnumas, formų tobulumas, dažnai ir dydžiai. Einant laikui, kai dvarų savininkai tapdavo turtingesni, jie savo namus rekonstruodavo, perstatydavo, padidindavo arba pasistatydavo naujus. Tada dažniausiai būdavo suprojektuojami tuo laikotarpiu populiarių, savininko mėgstamo architektūros stilių pastatai. Praėjus kuriam tai laikui, pasikeitus dvarų savininkams, iškilus šeimininkų naujiems poreikiams, šie pastatai dar kartą būdavo perstatomi. Taip jie dažnai netekdavo savo pirminio autentiškumo, įgydavo įvairiems kitiems stiliams būdingų bruožų, detalių, formų.
Bene mažiausiai keitėsi valstiečių ir dvarų sodybų kiemuose aptinkamų ūkinės paskirties pastatų formos. Dvaruose daugelis šių statinių buvo didesni. Reprezentaciniuose kiemuose, kiek toliau nuo gyvenamojo namo (rūmo) stovėdavo ir oficinos, arklidės, karietinės, vežiminės, tarnams skirti namai, sandėliai, malūnas, lentpjūvės, ir kt.
Tiems, kas domisi liaudies architektūros stiliaus dvarais, verta nuvykti į Plungės rajono Šateikių seniūnijos Godelikų kaimą. Ten – medinis Bukantės dvarelis, kuriame gimė, vaikystėje gyveno rašytoja Julija Beniuševičiūtė Žymanrietė (Žemaitė). Čia yra išlikęs XIX a. I p. pastatytas, 1960–1963 m. restauruotas liaudiško stiliaus ponų gyvenamasis namas. Yra ir senojo parko bei kitų želdinių, kelių tinklo fragmentų. Ant buvusių svirno pamatų ir dalies tvarto pamatų atstatytas šio krašto tradicinės architektūros svirnas (klėtis), tvartas. Atnaujintas šulinys. Sodyba pritaikyta muziejinei, edukacinei veiklai – nuo 1965 m. čia veikia muziejus.
Ponų gyvenamajame name, kur veikia rašytojai Žemaitei skirta ekspozicija, yra išlikusi autentiška namo šildymo sistema, kurią sudaro keturios krosnys, iš jų išvedžioti ortakiai. Iš jų dūmai sueina į vieną kaminą (atskirą patalpą, nuo seno buvusią žemaičių trobose).
Dvarų sodybų atsiradimas Žemaitijoje ir architektūros stilių raidos ypatybės juose
Pirmosios dvarų sodybos Žemaitijoje, kaip ir kituose Lietuvos kraštuose atsirado XIV a. pab.–XV a. pr., kai bajorų žinion buvo perduoti dideli žemių plotai. Architektė, statinių ir želdynų paveldo ekspertė Indrė Kačinskaitė rašo, kad „Iki XV a. Lietuvos valstybės struktūros pagrindą sudarė valdovo dvarai (kiemai). XV–XVI a. iš valdovo dvaro išaugo pagrindinės krašto politinės institucijos, kūrėsi pastovios rezidencijos. Vėliau, susilpnėjus valdovo dvaro įtakai, vietos didikų dvarų sodybos tapo vienais iš pagrindinių Vakarų Europos stilistinės architektūros židinių Lietuvoje. Per didikų dvarus architektūros naujovės pasiekdavo žemesnių bajorijos sluoksnių sodybas, kurioms didelę įtaką darė ir vietos tradicija. Išlikusi kultūrinio kraštovaizdžio įvairovė, architektūrinė raiška, urbanistiniai ryšiai „dvaro sodyba – miestas“ yra šimtmečiais formavęsi, Lietuvos architektūros raidą, jos istoriją atspindintys senojo dvaro reliktai. […] Lietuvoje dvarai formavosi ankstyvojoje visuomenėje ir daugelis jų kilmės paslapčių niekada nebus pakankamai aiškios. Ankstyvasis dvaras, vadintas „kiemu“, turėjo ne tik ūkinę, bet ir politinę reikšmę. […] Dvaro architektūrinėje raidoje išskirtinis vaidmuo tenka aukščiausiam bajorijos luomui – didikams. Nuo XV a. jie lėmė kultūrinę šalies raidą, buvo ir pagrindiniai Vakarų Europoje susiformavusių architektūros stilių užsakovai. Vyravusi vidutinė ir smulkioji bajorija priklausė konservatyvesniam dvarininkų sluoksniui, kuris daugiau orientavosi į vietos tradiciją, pasireiškusią sarmatiškąja ideologija. […].“
Yra paskaičiuota, kad XIX a. iš viso Lietuvoje buvo apie 3 000 dvarų. Daugiausiai jų (500) išliko Vakarų Lietuvoje. Tokių, kur būtų išlikę visi, pvz., XIX a., XX a. pr. čia stovėję pastatai, iš viso nėra. Greičiausiai nyko ir nyksta mediniai pastatai.
Dvarų, kaip ir valstiečių sodybose visais laikais reprezentacinio kiemo centre stovėdavo gyvenamasis namas. Pačioje pradžioje dažniausiai tai buvo mediniai, liaudiško stiliaus namai – vienaaukščiai, stačiakampiai, simetriški, su prieangiu pagrindinio fasado viduryje. Juose esantys dviem, o kartais net trimis eilėmis komponuoti kambariai būdavo sujungti anfiladine tvarka. Architektė, architektūrologė dr. Rasa Bertašiūtė pažymi, kad tokio „pastato viduryje buvo didysis kaminas – virenė, koridoriumi sujungta su kitomis ūkinėmis patalpomis ir su atskiru išėjimu namo gale. Sienos ręstos iš tašytų sienojų, apkaltos lentomis, pakraigės puoštos profiliuotais karnizais. Stogai dažniausiai aukšti pusvalmiai, kartais su mezoninu viduryje ir balkonu virš prieangio, dengti malksnomis. Vidaus patalpos tinkuotos, kartais ištapytos, klijuotos apmušalais, kambariuose klotos medinės grindys. Didžiosios menės turėjo buazeriją , interjerus puošė koklinės stačiakampės krosnys ir židiniai. Svarbi buvo langų, durų forma ir jų apipavidalinimas. Interjeruose buvo įvairių stilių baldų, paveikslų, tekstilės.
Dvarų architektūra (sodybos ir pastatų planavimas, architektūrinės formos, dekoras) kito veikiama Europos madų ir stilių. Reprezentaciniai dvarų sodybų pastatai (ponų rūmai, svirnai, lobynai) dažnai būdavo rekonstruojami, bet išlaikė esminius liaudies architektūros bruožus: darną su aplinka, monumentalumą, funkcionalumą, racionalų saikingumą, konstruktyvumą, savitą proporcinę sistemą, nuosaikias formas ir dekorą. Lietuvos dvarų sodybų statiniuose reiškėsi ir profesionaliosios architektūros bei liaudies architektūros tradicijos sąveika.“
Renesanso architektūros stiliaus perlas – Jurbarko rajone, ant Nemuno upės kranto
Renesansas reiškia atgimimą. Tai architektūros, meno stilius, pasižymintis matematiniais skaičiavimais, paremtais novatoriškais inžineriniais sprendimais. Jis buvo populiarus XVI–XVII amžiuje. Tuo laikotarpio pastatams būdinga kompozicinė darna, vienovė, paprastumas ir simetrija. Išpopuliarėjo romėniškos arkinės skliautinės konstrukcinės sistemos. Buvo puošiami langai, paplito atviroji arkada – lodžija. Pradėtas naudoti atikas (dekoratyvinė sienelė virš karnizo, visiškai arba iš dalies pridengianti stogą ir užbaigianti pastato fasadą).
Išlikusius renesanso architektūros dvarų ir pilių pastatus Žemaitijoje reprezentuoja ant Nemuno kranto stovintis XVII a. pastatytas Panemunės pilies kompleksas (adresas: Vytėnų g. 53, Pilies I k. 74464, Skirsnemunės sen., Jurbarko r.).
Yra pagrindo manyti, kad seniau Panemunės pilies teritorijoje buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio dvaras, kad pilies parke ilsisi šio kunigaikščio ir jo žmonos palaikai. Čia buvusį, Žemaitijos pakamariui Stanislovui Stankevičiui-Bilevičiui priklausiusį Panemunės dvarą 1597 m. įsigijo vengrų didikas, bajoras, medienos pirklys Jonušas Eperješas. Kaip tik jo iniciatyva prie Nemuno, ant aukštos kalvos iškilo rezidencinė mūrinė Panemunės pilis (statybos pradžia – 1604–1610 m.). Pilį projektavo olandų kilmės architektas Petras Nonhartas, pagal kurio projektus buvo rekonstruojama Vilniaus Žemutinė pilis. XVII a. iškilo du dviaukščiai rūmų korpusai: rytinis gyvenamasis ir šiaurinis ūkinis. Pietų ir vakarų pusėje jie buvo sujungti gynybinėmis sienomis su keturių aukštų bokštais. Statybos darbai vyko ilgai. J. Eperješui mirus, pilies savininkais tapo jo sūnūs Jonas, Jurgis ir Kristupas, po kurio laiko visas pilies kompleksas perėjo Kristupo žinion. Valdant jam 1649 m. ir vėlesniais metais pastatai buvo ne kartą rekonstruojami, pilyje atsirado baroko bei klasicizmo elementų, tačiau iš esmės nuo pirminio vaizdo čia nedaug kas pasikeitė, tad dabar ši pilis architektūros specialistų apibūdinama kaip mažiausiai pakitusi, t. y. autentiškiausia XVII–XVIII a. rezidencinė pilis Lietuvoje. 1982 m. ji perduota Vilniaus dailės akademijos žinion – dabar čia veikia jos padalinys, dalis patalpų yra nuomojama. Gavus lėšų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Lietuvos Respublikos biudžeto, didžioji pilies komplekso dalis jau yra restauruota ir pritaikyta kultūros, švietimo bei turizmo reikmėms. Pilį juosia gražiai tvarkomas 15,62 ha dydžio peizažinis parkas, kuriame yra 5 kaskadiniai tvenkiniai.
Puošnusis barokas
Žemaitijos dvaruose
Barokas Lietuvoje karaliavo apie 200 metų. Tai vienintelis meno stilius, nepavėlavęs ateiti į mūsų kraštus. XVII–XVIII a. klestėjusio baroko architektūros formos ir linijos išsirutuliojo iš renesanso architektūros sprendimų. Lyginant su renesanso laikotarpio statiniais, barokinio pastato visuma ir detalės yra dinamiškesnės, sudėtingesnės, didingesnės. Barokui būdingas ansambliškumas, polinkis į didybę. Tuo laikotarpiu architektūroje kvadratą pakeitė rombas, ištęstas stačiakampis, apskritimą – ovalas. Barokinė architektūra yra teatrališka, reprezentatyvi, paradiška. Tuo laikotarpiu ypač gausiai naudotos įvairios puošybinės detalės, prabangios, kontrastingos medžiagos (įvairių spalvų marmuras, smiltainis, auksuotos detalės), buvo populiarūs grakštūs bokštai, vyravo pusapvaliai kupolai, karpyti frontonai, banguojantys fasadai, architektūros tikslas buvo sukrėsti, sujaudinti žiūrovą.
Žemaitijos, kaip ir kitų Lietuvos kraštų dvaruose baroko laikotarpiu buvo statomi tiek mediniai, tiek ir mūriniai reprezentaciniai pastatai. Barokinę Žemaitijos dvarų architektūrą bene geriausiai šiame krašte reprezentuoja Raseinių rajono Biliūnų kaime išlikęs, dabartinių jo savininkų atnaujintas Biliūnų dvaro ponų gyvenamasis namas (rūmas) ir Kelmės dvaras, kuriame veikia Kelmės krašto muziejus.
Biliūnų dvaras
Nuo XIV a. pradėjusiai garsėti Bilevičių (Biliūnų) giminei priklausęs, netoli Girkalnio esantis barokinio plano bruožų turintis Biliūnų dvaro sodybos kompleksas – vienas seniausių ir unikaliausių ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje.
Žinoma, kad čia, ant Šaltuonos upelio kairiojo kranto, pirmieji šio dvaro rūmai buvo pastatyti apie 1427-uosius metus. 1515 m. juos restauravo. XVI–XVII a. čia stovėjo medinis dvaro pastatas. XVIII a. ant išlikusių jo rūsių ir aukšto cokolio iškilo vieno aukšto puošnūs barokinio stiliaus bruožų turintys, iki šių dienų išlikę mūriniai rūmai. Jų centre, kaip ir daugelyje kitų ano metų dvarų reprezentacinių pastatų, yra vestibiulis, kurį puošia baltų glazūruotų koklių krosnys. Jis jungiasi su į sodo pusę kiek išsikišusia šokių sale, kurios sienas skaido suporinti korintiniai piliastrai. Prie šios salės seniau buvo įrengta svetainė. Jos parketo grindis puošė dobilo lapų motyvų intarsijos (inkrustacijos atmaina). Vakariniame rūmų gale abipus nedidelių koridorių būta ūkinių ir tarnų patalpų. Pastatas turėjo ir gražią verandą.
1763 m. dvaro inventoriuje nurodyta, jog sodyboje yra senas namas, du grūdų sandėliai, ledainė, bravoras, arklidė, vežiminė, tvartai, malūnas.
Seniau tai buvo plačiai savo grožiu garsėjusi sodyba, ypač rūmai, kuriuos neaplenkdavo ir šiuose kraštuose besilankantys valdovai.
Iki mūsų dienų iš senųjų pastatų išliko rūmai, svirnas, ūkinis pastatas, ledainė, XVIII a. įkurtas parkas, prie kurio šliejasi senovės gynybiniai įtvirtinimai su pylimais.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Biliūnų dvaro sodyba buvo sugrąžinta teisėtai jo paveldėtojai. Dabar parkas tvarkomas, ūkiniai pastatai atstatyti, rūmai restauruoti.
Kelmės dvaras
Dabartinei Kelmės dvaro sodybai pagrindas buvo padėtas XV a., kai Kelmės valda priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. XV a. pab. dvaras padovanotas didikui Jonui Kontautui, o 1591 m. perėjo bajorų Gruževskių nuosavybėn, kurie čia šeimininkavo iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios. Būtent jų valdymo laikotarpiu suformuota iki mūsų dienų išlikusi 12,5 ha dydžio dvaro sodyba – vertingas ir Lietuvoje retas barokinio stiliaus provincijos dvaras. Pasak kultūros paveldo specialistų, ši sodyba atspindi raiškiausius dvarų architektūros, statybos, parkų bei ūkininkavimo raidos bruožus baroko laikotarpiu. Nepaisant to, kad 1780 m. pastatyti šios sodybos rūmai buvo kelis kartus rekonstruojami ir remontuojami (šiemet čia taip pat dirba restauratoriai), jie išliko beveik nepakitę, t. y. išlaikė pirminį fasado vaizdą, vidaus struktūrą. Šalia jų, kiek į šiaurės vakarus, stovi XVII a. pastatyti į bokštą panašūs unikalūs mūriniai dviejų aukštų reprezentaciniai įvažiavimo į sodybą vartai. Seniau jie turėjo keletą kitų paskirčių: pirmame aukšte buvo laiptai ir patalpa, baudžiavos laikotarpiu naudota kaip kalėjimas, o antrajame aukšte – biblioteka su atvira arkada orkestrui. Sodyboje yra ir daugiau autentiškų pastatų, tarp jų ir restauruotas, mažai pakitęs, t. y. savo pirmykštį tūrį, fasadų struktūrą bei medžiagiškumą išlaikęs 1716 m. pastatytas liaudiškos architektūros stiliaus svirnas. Jis, kaip ir rūmai, įvažiavimo vartai dabar naudojami muziejinei veiklai. Sodyboje išliko ir keletas kitų senųjų dvaro pastatų, vandens telkinių, parko, sodo ir kitų želdinių fragmentų.
Klasicizmas
XVIII a. pab.–XIX a. pr. Lietuvoje atsirado klasicizmo stiliaus didikų rezidencijų, bajorų dvarų sodybų pastatų, kuriuos dažniausiai projektuodavo žymūs Lietuvos ir iš užsienio pakviesti architektai. Šiuo laikotarpiu buvo atsisakoma perteklinės pastatų puošybos, statomi simetriški, dažniausiai centriškojo arba stačiakampio plano pastatai su portikais, frontonais. Naudotos antikinės architektūros formos, taisyklingos linijos ir plokštumos, remtasi racionaliomis harmonijos, ritmo, simetrijos ir orderių taisyklėmis, idealaus grožio estetika.
Klasicizmo stiliaus pastatų minėtu laikotarpiu iškilo ir Žemaitijos dvarų sodybose. Jos nuo seno būdavo formuojamos gražiausiose kraštovaizdžio vietose – prie vandens telkinių (upių, ežerų, dirbtinių tvenkinių) ant kalvelių ir kt.
Skaraitiškės dvaras
Klasicizmo stiliui priskiriami Raseinių rajone esantys 1838 m. vietoje senųjų medinių pastatyti bajorų Bilevičių giminės palikuonims broliams Sirjatavičiams priklausę mūriniai Skaraitiškės dvaro rūmai (adresas: Skaraitiškės k., Raseinių r.). Prie jų tuo pačiu laikotarpiu buvo įrengtas romantizmo stiliaus parkas. Šie rūmai stačiakampiai, devynių sąramų. Jie turi aukštus pamatus ir didelius rūsius.
1878 m. dvaras perėjo bajorų Kontrimų giminės nuosavybėn. Tais laikais dvaras garsėjo puikiais interjerais, didžiule vertinga biblioteka, dailės kūrinių kolekcija.
Dvaro sodyba labai nukentėjo karo laikotarpiu kilus gaisrui, kai čia sudegė net 14 pastatų. Sovietmečiu rūmai buvo nacionalizuoti, juose apgyvendinti valstybiniame ūkyje dirbusių žmonių šeimos. Netinkamai prižiūrimi sodybos pastatai sparčiai nyko. 1995 m. rūmai privatizuoti. Dabar įgyvendinant investicinį projektą dvaro pastatus pradėta renovuoti, pritaikyti atvykstamojo ir vietinio turizmo reikmėms – įrengti kultūros, poilsio ir sporto centrą, kuris teiktų maitinimo, apgyvendinimo, konferencijų, turizmo paslaugas.
Vėlyvojo klasicizmo architektūros stiliaus pavyzdys yra Mažeikių rajono Renavo kaime stovintys mūriniai Renavo dvaro rūmai.
Klasicizmo stiliaus dvarų sodybų pastatų tuo laikotarpiu iškilo ir Šiauliuose, Plinkšėse (Mažeikių r.), Veliuonoje (Jurbarko r.), Šaukėnuose (Kelmės r.) ir daugelyje kitų vietovių.
Romantizmas
Romantizmas – XIX a. Lietuvos architektūroje įsitvirtinęs stilius, labiausiai plitęs sakraliniuose objektuose ir dvaruose. Tuo laikotarpiu tapo populiari formų, stilių, statybinių medžiagų įvairovė. Buvo atsigręžta į senuosius architektūros stilius, ypač gotiką ir baroką. Šių stilių nebuvo siekiama imituoti (pastatus atkurti tiksliai pagal senuosius pavyzdžius), o tik naujai statomuose ar rekonstruojamuose pastatuose kurti šių stilių įspūdį, savo nuožiūra tam naudojant gotikines ir barokines formas bei dekoro detales, atkartoti viduramžių architektūros tendencijas. Romantizmo laikotarpiu buvo perimamos ir iki to laiko buvusios vietinės statybų iš akmenų mūro ir medžio tradicijos.
Laikui einant išryškėjo kelios šios romantizmo stilistinės kryptys: romantinis (avangardinis) klasicizmas, romantinė neogotika, neobarokas, arkadų stilius bei itališkųjų vilų stilius.
Belvederio dvaras
Žemaitijos dvaruose yra išlikę nemažai romantizmo architektūros stiliaus pastatų bei jų fragmentų. Vienas jų – nuo 1835 m. Burbų giminei priklausiusio dvaro teritorijoje, dešiniajame Nemuno krante, ant kalvos, nuo kurios atsiveria gražūs šių apylinkių vaizdai, itališkos vilos stiliumi apie 1850-uosius metus pastatyti šiandien jau gerokai apnykę Belvederio dvaro rūmai su kampiniu bokštu (adresas: Belvederio kaimas, Seredžiaus sen., Jurbarko r.). Jie asimetriškos struktūros, santūrių neorenesansinių bruožų, turi ir neogotikinių elementų.
Manoma, kad rūmus projektavo italų architektas Pietras de Rosis, nors rašytiniuose šaltiniuose yra duomenų, kad juos galėjo projektuoti ir prancūzas architektas. Rūmai yra buvę rekonstruoti, tad tik iš mūsų dienas pasiekusių pasakojimų sužinome, jog čia yra buvę tiek durų, kiek metuose mėnesių, langų – kiek metuose savaičių, o link kalvos įrengtuose laiptuose tiek laiptelių, kiek metuose yra dienų.
Šioje sodyboje yra buvusios ir išraiškingos architektūros žirgyno pastatas.
Išliko rūmai, keletas ūkinių pastatų, parkas. Dėmesį patraukia šio dvaro svirno bei netoli rūmų esančios XIX a. pab. datuojamos koplyčios-mauzoliejaus (joje buvo laidojami Burbų giminės žmonės) architektūra. Svirnas – su įvažiavimo arka ir mediniu balkonėliu. koplyčios-mauzoliejaus fasaduose – suderinti smailiaarkiai langai ir klasicistiniai piliastrai, traukos.
Burboms priklausęs Belvederio dvaras ilgą laiką garsėjo pavyzdingai tvarkomu ūkiu. Čia buvo įdiegta daug mokslo, technikos ir žemės ūkio naujovių. Šis dvaras buvo ir šio krašto kultūros bei lietuvių tautinio judėjimo, kuriam Burbos pritarė, centras. Dvaras turėjo sukaupęs didelę biblioteką, archyvą, XX a. pr. sodybos klojime vykdavo lietuviški vakarai, spektakliai, būdavo dainuojama.
Sovietmečiu dvaro centre veikė įvairios žemės ūkio mokyklos, 1971 m. dvaras perėjo Mičiūrino sodininkystės tarybinio ūkio žinion, o 2005 m. buvo privatizuotas. Sodyba priklauso ŽŪB „Terra Belvedere“, ji atnaujinama. Prieiga internete: http://belvederis.lt/.
Istorizmas
Architektūros istorizmo stilius – XIX a. pr. Europoje susiformavusi, o Lietuvoje XIX a. II p.–XX a. pr. įsivyravusi meno kryptis, susiformavusi romantizmo idėjų įtakoje. Jos atstovai savo darbuose siekė atkurti ne tik bendrą senųjų architektūros stilių (romanikos, gotikos, renesanso, baroko, kt.) įvaizdį, bet ir imituoti jų formas, detales. Architektai pasinaudodavo senosiomis pastatų formomis bei motyvais, laikydamiesi bendrųjų tos architektūrinės krypties tradicijų kartais savo darbuose net sujungdavo skirtingose šalyse buvusius, bet to paties laikotarpio architektūros stiliaus elementus. Keičiantis pastatų paskirčiai, atsiradus naujoms statybų technologijoms, buvo pradėti taikyti ir nauji pastatų plano, tūrio, konstrukcijų sprendimai, o istoriniai motyvai dažniausiai taikyti tik dekoruojant fasadus. Šio laikotarpio pastatams priskiriami neoromanikos, neogotikos ir kitų panašių stilių statiniai.
Nepaisant to, kad Lietuva šiuo laikotarpiu buvo carinės valdžios žinioje ir statyti kai kuriuos pastatus (pvz., katalikų bažnyčias) valdininkai retai kada išduodavo leidimus, dvarams šiuo požiūriu rankos buvo atrištos (XIX a.–XX a. I p. dvaruose vykdomoms statyboms leidimų gauti nereikėjo – dvarų savininkai savo sodybose galėjo statyti reprezentacinius rūmus ir kitus pastatus, užsakyti juos suprojektuoti žymiausiems ano meto Lietuvos ir užsienio architektams). Kaip tik šiuo laikotarpiu buvo pastatyta dauguma iki šiol išlikusių ir dabar Žemaitijos dvarų sodybas puošiančių dvarų reprezentacinių rūmų, tarp jų ir Plungės, Palangos, Kretingos, kt. Dalis tuo laikotarpiu pastatytų itin puošnių rūmų, pvz., Rietavo, Vėžaičių, neišliko.
Vėžaičių dvaras
Klaipėdos rajone, Minijos upės slėnyje, šalia Vėžaičių gyvenvietės esanti Vėžaičių dvaro sodyba paskutiniais metais yra tapusi vienu iš didžiausių Žemaitijoje kultūros paveldu besidominčių žmonių traukos objektu. Šį dvarą apie 300 metų valdė grafų Volmerių giminė. Dvaro sodyba suformuota XIX a. I pr., kai ją valdė Leonardas Volmeris. Tada buvo pastatyti ir reprezentaciniai rūmai – dviejų sujungtų korpusų dviaukštis mūrinis pastatas laužytu, skiedromis dengtu stogu. Viena dalis buvo dviejų aukštų su palėpe, antroji (žemesnioji) – vieno aukšto su palėpe. Priešais rūmus buvo įrengtas apvalios formos parteris. 1934 m. rūmus nugriovė, o 1935-aisiais jų vietoje pastatytas vieno aukšto namas. Sodyboje stovėjo dviejų aukštų, sienų neturėjusi, skiedromis dengto stogo pavėsinė (nugriauta apie 1936−1937 m.). Šlaite netoli bažnyčios buvo XIX a. pr. pastatyta grafų laidojimo koplyčia. Ji nugriauta XX a. 8 deš., joje buvę palaikai perlaidoti kapinėse.
Nemažai dvarininkams priklausiusių šios sodybos XIX a. pab. iškilusių istorizmo stiliaus pastatų išliko. Tai puošnūs dvaro pietiniai (Baltieji) ir šiauriniai (Raudonieji) vartai. Dvaro sodybos kompleksui priklauso ir gana neblogai išlikęs jėgerio namas, svirnas, XIX a. pr. Leonardo Volmerio pastatyta, 1965 m. rekonstruota, 2016 m. restauruota degtinės varykla-bravoras, arklidė, sarginė, karvidė, nedidelis gyvenamasis namas, Vėžaičių dvaro savininko grafo Edvardo Volmerio žmonos Marijos Gorskytės-Volmerienės vyro atminimui pastatyta koplytėlė. Vis dar džiugina ir dvarininkų suformuotas parkas.
Keletas dvaro pastatų po atnaujinimo yra naudojama, tarp jų ir dvarui priklausęs namas, kurį 2019 m. restauravo ir čia senelių globos namus „Senjorų dvaras“ įsteigė UAB „Alkanta“ direktorius Antons Kontautas. XX a. 9-ajame dešimtmetyje restauruotos neogotikinio stiliaus bruožų turinčios simetriško tūrio, su akcentuota kampine dalimi, puošnaus fasado 1908 m. pastatytos dvaro arklidės yra pritaikytos Vėžaičių kultūros centro ir Klaipėdos rajono savivaldybės J. Lankučio viešosios bibliotekos Vėžaičių filialo veiklai. Jos dabar dar kartą yra atnaujinamos. Jau yra restauruoti ir puošnūs dvaro Baltieji bei Raudoniji vartai, prie Raudonųjų vartų stovintis dvaro prižiūrėtojo – jėgerio namas (šiuos darbus finansavo privatus asmuo).
Kiti istorizmo architektūro stiliaus pastatai Žemaitijoje
Istorizmo laikotarpio architektūros puošniausiems Lietuvos dvarų sodybos pastatams priklauso ir XIX a. vid. (1846 m.), valdant grafams Zubovams, Plungės dvaro sodybos parko rytinėje dalyje pastatyta romantizmo laikotarpio neogotikos stiliaus pilaitė (laikrodinė-oranžerija), kuri yra beveik identiška Florencijoje (Italija) esantiems 1299 m. pastatytiems Palazzo Vecchio rūmams (architektas Arnolfo di Cambio, 1245–1302), tik gerokai mažesnė. Tai seniausias pastatas Plungėje. Jo bokšte – Paryžiaus laikrodininko Ž. L. Amanto 1741 m. sukurtas laikrodžio inkaro mechanizmas. Jis išskirtinis tuo, kad turi tik vieną rodyklę ir valandas mušantį varpą. Prie rytinės laikrodinės sienos XIX a. II p. buvo pristatyta oranžerija.
Istorizmo laikotarpio dvarų architektūros pavyzdys yra ir jau kiek vėliau, šį Plungės dvarą 1873 m. įsigijus kunigaikščiui Mykolui Oginskiui, čia pagal vokiečių kilmės architekto Karlo Lorenso projektą pastatyti nauji prabangūs dviejų aukštų mūriniai neorenesansinio stiliaus reprezentaciniai rūmai ir prie jų, šiaurės rytinėje ir šiaurės vakarinėje pusėje, iškilusios dvi mūrinės oficinos. Priešais rūmus, jų šiaurinėje pusėje, už parko parterio, stovi 1879 m. pastatytas išraiškingas raudonų plytų neogotikinio stiliaus žirgynas. Prie pagrindinio įėjimo į dvaro sodybą – 1879 m. sumūryti neorenesansinio stiliaus balti vartai. Dvaro sodyboje yra išlikusių ir daugiau istorizmo laikotarpio stiliaus bruožų turinčių mūrinių pastatų.
Visai kitaip atrodo, tačiau tuo pačiu laikotarpiu buvo pastatyta ir vienintelė Lietuvoje esanti XIX a. viduriu datuojama Tauragės pilis-muitinė. Visas architektūrinis šios pilies ansamblis turi romaninių renesansinės pilies stiliaus bruožų. Jos dviaukštis mūrinis pastatas su bokštu suprojektuotas 1844 m, iškilo 1847-aisiais. XIX a. II p. pilies ansamblis perstatytas, aptvertas mūrine tvora. Rekonstrukcijos metu jos kieme buvo pastatyta pirtis, keletas ūkinės paskirties pastatų, iškastas šulinys, įrengti kampiniai bokštai, sovietmečiu – dar du pastatai.
XVIII a. pab. įkurtoje Šiaulių rajono Paliesių dvaro sodyboje yra išlikę XX a. I dešimtmetyje pastatyti neogotikos stiliaus, vietinės plytų gotikos tradicijas atkartoję rūmai. Dvaro sodyba dabar priklauso teisėtiems jos paveldėtojams.
Neoklasicizmo stilių Žemaitijos dvaruose reprezentuoja paskutiniais dešimtmečiais puikiai prižiūrima Jurbarko dvaro sodyba, kurią majorato teisėmis nuo 1846 m. iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo valdė kunigaikščių Vasilčikovų giminė. Jie suformavo mūsų dienų sulaukusią dvaro sodybą, išplėtė ir sutvarkė parką, jį apjuosė aukšta plytų tvora, pastatė dvejus aukštus ir plačius geležinius vartus, stilingus neoklasicizmo stiliaus mūrinius rūmus (juos 1914 m. nugriovė vokiečių kareiviai), šalia jų– dvi simetriškas, taip pat mūrines neoklasicizmo stiliaus dviejų aukštų oficinas. 1865 m. netoli dvaro sodybos pagrindinių vartų buvo pastatyta nedidelė puošni neobizantinio stiliaus cerkvė. Sodybos teritorijoje tuo laikotarpiu iškilo ir mūrinės arklidės, mūrinis pašto namas, pašiūrė pašto ekipažams, kalvė, malkinė, jauja, du klojimai, tvartas. Vakarinėje dvarvietės pusėje stovėjo dvaro urėdo namai, netoli jų – dvaro administracijos namas. Dabar išlikę dvaro mūriniai pastatai yra restauruoti ir pritaikyti kultūros reikmėms. Puikiai tvarkomas parkas. Nugriautų dvaro rūmų vieta 2015 m. paženklinta čia pastatytomis simbolinėmis rūmų kolonomis.
Išskirtinio dėmesio vertas ir Kretingos dvaras, rašytiniuose šaltiniuose minimas jau nuo 1566 m. Beveik viskas, ką čia matome šiandien, buvo pastatyta, išpuoselėta nuo 1806 m. dvarą valdant grafams Zubovams (jie pastatė mūrinius rūmus, įkūrė angliško stiliaus parką) ir vėliau, kai 1874 dvarą nusipirko ir jį iki 1944 m. valdė grafai Tiškevičiai.
Pirmasis iš Tiškevičių – Juozapas renovavo neoklasicizmo stiliaus rūmus, čia perkėlė savo šeimos rezidenciją, išplėtė ir prancūzišku stiliumi rekonstravo parką, jame įrengė penkis fontanus. Jo valdymo laikais prie rūmų buvo pastatytas tada Europoje pats didžiausias privatus Žiemos sodas. Valdant Tiškevičiams sodyboje iškilo daug kitų dvaro reikmėms skirtų pastatų, taip pat ir ūkinių. Šios sodybos komplekse iš viso yra išlikę 24 pastatai, daugelis paminklinių, vertingos architektūros statinių jau renovuota ir pritaikyta muziejinei veiklai, visuomenės reikmėms. Yra atkurtų ir mažosios architektūros objektų: šalia rūmų – parko fontanas, parke – astronominis kalendorius su Saulės laikrodžiu.
Paminėjus Kretingos dvarą, dėmesio laukia ir unikalia architektūra Lietuvos pajūryje išsiskirianti Kretingos rajono Darbėnų seniūnijoje, netoli Kulšės upelio esanti Laukžemės dvaro sodyba, ypač jos unikalus neorenesansinio stiliaus rūmų pastatas. Paskutiniais dešimtmečiais paminklosaugininkams jis kelia itin daug rūpesčių, nes einant laikui šie rūmai vis labiau nyksta, o naujų šeimininkų, kurie pajėgtų juos restauruoti, vis neatsiranda.
XX a. pr. šie rūmai mažai savo grožiu, kultūrine verte nusileido Kretingos grafų Tiškevičių rūmams.
Tinkuoti, vieno aukšto Laukžemės rūmai iškilo 1903 metais. Spėjama, kad jie pastatyti ant anksčiau čia buvusio XVII a. rūsio. Pastatas turi mansardą, manieristinio šiaurietiško renesanso stiliaus bruožų balkonus, kolonadą ir frontonus, papuoštus dekoratyviomis vazomis. Viduje patalpos 3,5 metro aukščio. Unikalu tai, kad tinkuojant pastato vidines sienas vietoj medinių sutvirtinimų čia buvo panaudotos nendrės. Dvaro sodyboje yra ir XIX a. pab–XX a. pr. datuojamas svirnas su fachverku šiaurės rytų frontone, privatizuotos vokiečių architektūrai būdingos fakverko stiliaus arklidės, XVII a. rūsys. Išliko ir 3,9 ha dydžio parko fragmentų, senųjų liepų, kaštonų alėjos. Seniau parke buvo 3 tvenkiniai, fontanas, stovėjo skulptūra, ant kalvelės, į rytus nuo rūmų, būta altanos. Šalia rūmų pastatytos ledainės rūsys buvo net iki 3 m gylio. Atokiau nuo rūmų, į šiaurę nuo jų, prie kelio į Įpiltį, tebestovi XIX a. pr. pastatytas akmenų mūro atsarginis javų sandėlis (magazinas). Tokių pastatų Lietuvoje yra išlikę itin mažai. Šiame sandėlyje anksčiau būdavo saugomi dvarui priklausančių kaimų valstiečių supilti grūdai, kuriais būdavo galima pasinaudoti įvykus stichinei nelaimei ar prasidėjus badui. Be dvaro valdytojo sutikimo šių grūdų niekas negalėdavo imti.
Istorizmo laikotarpiu (XIX a. pr.) pastatytas ir Akmenės rajono Paragių kaime esantis Paragių dvaro ponų gyvenamasis namas (palocius). Šioje sodyboje gyveno dailininkas, smulkus bajoras Nikodemas Ivanauskas ir seserys rašytojos Sofija Pšibiliauskienė ir Marija Lastauskienė, pasirašinėjusios bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, rūmai. Spėjama, jog jie iškilo vietoje XIX a. pr. sudegusio pastato. Dabartinis gana didelis. Jis – ano meto bajorų reprezentaciniams gyvenamiesiems namams būdingo plano, ceremonialios struktūros. Yra reprezentacinė dalis (prieškambaris, salonas ir valgomasis), apartamentai, patalpos išdėstytos pagal joms priskirtas funkcijas. Čia nemažai liaudies architektūros, klasicizmo stiliaus formų ir detalių.
Lietuvoje bene geriausiai žinomi istorizmo laikotarpiu (1897–1902 m.) netoli jūros, šventu laikytame Palangos miške pagal vokiečių architekto Franco Švechteno projektą pastatyti neorenesansiniai Palangos grafų Tiškevičių rūmai. Palangos dvarą XIX a. viduryje įkūrė grafas Juozapas Tiškevičius, kurio senelis Mykolas Juozapas Tiškevičius Palangos ir aplinkines valdas nusipirko 1824 m. liepos 13 dieną. Senieji dvaro rūmai buvo kitoje vietoje – Palangos miesto centre, prie Ronžės upės. Jie neišliko.
Grafo Felikso Tiškevičiaus pastatytuose naujuosiuose rūmuose grafai gyveno iki 1941 metų. Vėliau jie buvo nacionalizuoti ir naudojami kitoms reikmėms. 1957 m. rūmai restauruoti. Nuo 1963 m. čia veikia Palangos gintaro muziejus.
Dėmesio nusipelno ir istorizmo laikotarpiu suformuota Rietavo dvaro sodyba. Istoriniuose šaltiniuose Rietavas minimas jau 1253 metais. Nuo 1732-ųjų Rietavo dvaras priklausė grafams Tiškevičiams. Jiems valdant dvaro sodyba tapo rezidencine, reprezentacine. 1792 m. Stanislovas Augustas Rietavui suteikė Magdeburgo teises ir herbą. Po Lietuvos ir Lenkijos padalijimų Rietavo valsčius ir miestas atiteko grafams Zubovams, o nuo 1802 m. priklausė grafui, kompozitoriui, valstybės veikėjui, diplomatui Mykolui Kleopui Oginskiui. Valdant Oginskių giminei, Rietavas ir jo dvaras labiausiai suklestėjo – istoriniuose šaltiniuose šis jo laikotarpis vadinamas Rietavo aukso amžiumi.
M. K. Oginskio sūnus Irenėjus Oginskis 1840–1863 m. Rietave pagal architekto S. Bleko projektą pasistatė puošnius dviejų aukštų rezidencinius neorenesansinius dvaro rūmus su keturių aukštų bokštu, prie rūmų buvo pastatyta dviaukštė administracijos oficina, taip pat, kaip ir rūmai, turėjo gražius, vienodo aukščio ir panašių proporcijų horizantoliai sudalintus bokštus. Skyrėsi tik jų forma: rūmų bokštas buvo aštuoniakampis, administracinio pastato – kvadratinis. Prie rūmų buvo ir puikios oranžerijos, sodyboje – nemažai ir kitų statinių. 1848–1855 m. įrengtas 60 ha dydžio parkas, jį supo 2 m aukščio tvora, buvo pastatyti dveji įvažiavimo į sodybą vartai (kaip ir Vėžaičiuose – Baltieji ir Raudonieji). 1904–1905 m. parko teritorijoje iškasti tvenkiniai, pertvarkytas ir papuoštas miestas. Kuriant parką daug kuo prisidėjo architektai Kristupas Ferdinandas Gypeldas, Fridrichas Brounas iš Saksonijos ir vengras Augustas Ulrichas.
XIX a. dvaruose statomų medinių ponų gyvenamųjų namų planas jau buvo gerokai racionalesnis ir labiau artimas tradicinei liaudies architektūrai, negu XVIII amžiuje. Patalpos čia dažniausiai būdavo išdėstytos dviem eilėmis, ne visada pereinamos. XIX a. vid. galinis įėjimas į miegamųjų ar ūkinę dalį buvo transformavęsis į koridorių.
Istorizmo laikotarpiu (XIX a. vid.) buvo pastatytas ir Telšių rajono Tryškių seniūnijos Pavirvyčio kaime, prie Virvytės ir Juodupio santakos, esantis Pavirvvyčio dvaro medinis, vieno aukšto, fasado saikingo dekoro ponų gyvenamasis namas. Išlikusiose senosiose nuotraukose matome, kad tai tradicinių klasicizmo formų, kresno tūrio namas su pusvalminiu stogu ir keturių kolonų portiku-atviru prieangiu. Iki mūsų dienų čia išliko klasikinės architektūros klasicizmui būdingos proporcijos, autentiška ir nesugadinta fasado struktūra. Specialistai pažymi, kad čia iki „išbaigto klasicistinio medinio rūmo vaizdo trūksta reprezentacinio fasado akcento – keturiomis ar šešiomis kolonomis paremto dorėninio arba toskaninio portiko-atviro prieangio, […] rūmai nėra griežtai stačiakampio plano, būdingo klasicizmui, jų pietvakarinėje pusėje, prie pagrindinio pastato tūrio, yra prijungtas flygelis (arba sparnas), kuriame, tikėtina, buvo įkurdintos gyvenamosios patalpos – savininkų miegamieji arba svečių kambariai.“ Yra pagrindo manyti, kad pietvakariniame flygelyje, t. y. prie gyvenamojo apartamento, buvo įrengtas tualetas – tais laikais tai buvo itin reta. Restauravimo metu išaiškinta ir daugiau šio namo statybos metu čia įdiegtų naujovių.
Ilgą laiką buvęs stipriai apnykęs Pavirvyčio dvaro ponų gyvenamasis namas jau yra prikeltas naujam gyvenimui. Skelbiama, kad tai pirmasis Telšių regione nuo pradžios iki galo sutvarkytas medinis dvaras. Ponų gyvenamojo namo restauravimo darbus finansavo dabartiniai jo šeimininkai ir valstybė.
***
Moderno, retrospektyvizmo, postmodernizmo stiliaus pastatai senosioms žemaičių dvarų sodyboms nėra būdingi.
Parengė Giedra Simutis