Alfonsas Vaišvila – mokslininkas, teisininkas, filosofas, teoretikas, pedagogas, daugelio knygų autorius, profesorius. Pagrindinės jo mokslinių darbų sritys: filosofijos istorija, mokslų metodologija, teisės filosofija ir teorija, pedagoginės minties istorija, regioninė istorija. Yra sukūręs bendrą teisinio pažinimo metodą – teisinį personalizmą.
A.Vaišvila gimė 1942 m. spalio 1 d. Raseinių rajono Zbaro kaime, kuris tada priklausė Šiluvos valsčiui. 1961 m. baigė Šiluvos vidurinę mokyklą, 1970 m. – vientisąsias teisės studijas Vilniaus universiteto (toliau – VU) Teisės fakultetą. 1970–1973 m. VU Filosofijos fakulteto Filosofijos istorijos ir logikos katedroje dirbo asistentu ir šiame universitete dėstytojavo.
1976 m. baidė aspirantūros studijas (studijavo logiką). 1977 m. apgynė filosofijos kandidato disertaciją (1993 m. nostrifikuota į humanitarinių mokslo daktaro laipsnį).
1977–1983 m. buvo Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto mokslinis bendradarbis. 1983–1993 m. Mokytojų kvalifikacijos instituto docentas, Kultūrologijos katedros vedėjas, nuo 1985 m. – docentas, nuo 1993 m. – Lietuvos teisės universiteto (dabar Mykolo Romerio universitetas, MRU) Teisės fakulteto (TF) Konstitucinės teisės katedros docentas, kartu ir Teisės instituto (nuo 1996 m.) vyresnysis mokslinis bendradarbis. 2001 m. birželio 28 d. Lietuvos teisės institute apgynė teisės krypties habilitaciją tema „Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje“. Tais metais jam suteiktas profesorius vardas. Nuo 2002 m. vadovavo Mykolo Romerio universiteto TF Teisės filosofijos katedrai. Yra buvęs Lietuvos mokslo ir studijų fondo Ekspertų komiteto narys (pirmininkas).
2004 m. už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 2021 m. – NVO ,,Lietuvos patrioto“ Garbės ženklu. 2014 m. jam suteiktas Mykolo Romerio universiteto Garbės (H. C.) profesoriaus vardas, 2020 m. – Lietuvai pagražinti draugijos garbės nario vardas.
Jis yra dešimties knygų autorius, šešių monografijų bendraautorius. Paskelbė daugiau kaip 150 mokslinių straipsnių logikos, filosofijos istorijos, teisinės valstybės, teisės teorijos ir istorijos, kultūrologijos, pedagoginės minties ir kitomis temomis, dalį jų – anglų, vokiečių, rusų, ukrainiečių kalbomis.
Išleistos svarbiausios A. Vaišvilos knygos:
„Logikos mokslas Lietuvoje“ (1980), „Šiluvos mitas“ (21985), „Kodėl esame tokie, kokie esame? “ (1991), „Lietuva ir asmenybė kryžkelėje“ (1992), „Liberalizmas ir dorovinės būties krizė“ (1997), „Šiluvos apšvieta“ (1592–1992) (1999), „Socialliberalizmas“ (1999), „Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje“ (2000), „Teisinis personalizmas: teorija ir metodas“ (2010), „Šiluvos regiono dvarai ir jų vidaus teisė (XVI–XX) “ (1 tomas 2013, 2 tomas 2017, 3 tomas 2021), „Nenusilenkusi Šiluva“ (2018). Monografijos: „Konstitucingumas ir pilietinė visuomenė“ (2003), „Lietuvos ateitis pasaulio kontekste“ (2003 22004), „Šiuolaikinė filosofija: globalizacijos amžius“ (2004), „Tautinės tapatybės dramaturgija“ (2005), „Tautiškumas ir pilietiškumas“ (2007 visos su kitais).
Kartu su kitais parašė ir sudarė monografiją „Teisė ir demokratija. Demokratijos raida Lietuvoje: tarp Vakarų ir Rytų (1990–2007 m.)“ (2009).
Mokomasis leidinys „Žmogaus teisės ir jų gintis“ (su G. Mesoniu, 2000). Vadovėlis „Teisės teorija“ (2000 42014). Mokslo studija „Teisės raida: retrospektyva ir perspektyva: Liber Amicorum Mindaugui Maksimaičiui“ (su kitais, 2013).