Ipolitas Petrošius (1937–2024) – muzikas (pučiamųjų orkestrų vadovas, kompozitorius), liaudies meistras, pedagogas, ilgametis Vilniaus Žemaičių kultūros draugijos narys.
Gimė 1937 m. balandžio 12 d. Tauragės apskrities Gorainių kaime (dabar Šilutės r.), mirė 2024 m. rugsėjo 10 d. Vilniuje.
1945–1948 m. mokėsi Gorainių pradinėje (Šilutės r.), 1949–1953 m. Žemaičių Naumiesčio gimnazijoje, 1953–1954 m. – Žvingių progimnazijoje (Šilalės r.), 1954–1958 m. – Klaipėdos muzikos mokykloje (dabar S. Šimkaus konservatorija) dėst. Juozo Tomkvaičio fleitos klasėje, 1958 –1962 m. – Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Jį mokė dėstytojai Hermanas Perelšteinas (dirigavimą), Vytautas Gaidamavičius (fortepijoną), Antanas Jozėnas (chorinį dainavimą), Elena Dirsienė (solinį dainavimą), Vida Krakauskaitė (muzikos dėstymo metodiką), Rimvydas Žigaitis (teoriją ir solfedžio), Justinas Bašinskas (harmoniją ir polifoniją), Valentas Leimontas (liaudies instrumentus).
1958.09.15–1959.03.30 dirbo Vilniaus teatre „Lėlė“, 1962.08.25–1964.08.25 – Klaipėdos mokykloje internate muzikos mokytoju, 1964.09.01–1966.08.26 – Šiaulių pedagoginio instituto muzikos katedros dėstytoju, 1966.08.26–1969.09.01 – Salininkų aštuonmetės mokyklos muzikos mokytoju (Vilniaus r.), 1969.09.01–2001.10.16 – Vilniaus pedagoginėje mokykloje, kuri jam dirbant du kartus keitė pavadinimą: Vilniaus aukštesnioji pedagogikos mokykla, Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultetas. Dėstė įvairias muzikos disciplinas: elementariąją muzikos teoriją, solfedžio, muzikos mokymo metodiką, muzikinę literatūrą, muzikos kūrinių formas, elementaraus grojimo fortepijonu ir akordeonu pradmenis (instrumentinę muziką). 32 metus vadovavo pavyzdiniam muzikos kabinetui. Parašė ir paskelbė daugiau kaip 70 muzikos kūrinių recenzijų, straipsnių ir mokymo priemonių, rengė ir vedė mokomąsias muzikos pamokas Lietuvos televizijoje. Vilniaus Kalnų parke 1981.07.17 dirigavo didžiausiam Lietuvoje 2 000 skudutininkų ansambliui.
Vilniuje tarp mokytų žemaičių Ipolitas Petrošius niekada į priekį nesibraudavo ir savo išminties nerodydavo. Apie tai, kad jis muzikas profesionalas, kompozitorius, turi didelę pedagoginio darbo patirtį, kad Vilniuje su juo tik vienas kitas žemaičių muzikantas bandonija daugelį metų sugebėdavo parungtyniauti melodijų vingrumu, taip pat iš jo neišgirsdavo. Įsikalbėjus Ipolitas tik probėgšmais tarstelėdavo ir apie tai, kad rašo prisiminimus, rengiasi išleisti naują knygutę… O jai išėjus, užsukdavo į redakciją ir atsiprašinėdamas, kad atitraukė nuo kitų darbų, padėdavo leidinuką ant stalo… Viena jų – „Muzika, muzika…“. Ji spaudai parengta kartu su Vilimu Malinausku. Joje – Ipolito tėvo Juozapo Petrošiaus (1897.02.01–1965.06.16) grotos keturios Šilutės ir Šilalės krašto melodijos („Ainių daina“, „Petrošiaus polka“, „Muzika, muzika, širdies karaliau“ ir „Gorainių polka“). Jos skirtos kaimo kapeloms. Tas leidinukas tarsi sūnaus nusilenkimas tėvui – pagarbus, išlauktas ir prasmingas. Proga buvo neeilinė – 2002 m. Ipolitas Petrošius pažymėjo savo 65-erių metų jubiliejų.
Jo natūra buvo tikro muzikanto. Taip jau daugelį metų buvo įprasta: jei Vilniuje koks folkloro festivalis, Kaziuko, Pranciškaus mugė, žiūrėk, Ipolitas vienas ar su pulkeliu sostinėj seniai apsipratusių žemaičių jau ir groja Didžiojoje gatvėje. Iš tolo muzika patraukia, iš arti dar ir Ipolito bei jo draugų tradicinių žemaitiškų kostiumų spalvų deriniais atsigėrėti negali – viskas čia lyg iš kokio katalogo. .
Grodavo ne dėl centų, o dėl to, kad žmonėms būtų smagu, kad per šventę pridera viską iškelti, ką turi. Grodavo iš širdies, nors ta Ipolito širdis vis dažniau ir prisėsti pareikalaudavo. Atsipūsdavo, apramindavo tą įnoringąją ir… vėl jo rankose bandonija. Ne tik ji.
Einant laikui amžius savo darė, klausa stipriai pablogėjo, tad nelabai su tomis muzikomis ką beišmandravodavo.
Kai dar mažas buvo, tėvas jį, kaip ir visus kitus savo vaikus, groti su keliais muzikos instrumentais išmokė. Tos pamokos nebūdavo šiaip sau. Juozapas Petrošius savo šeimos kapeliją ir orkestrą buvo įkūręs. Be jų plačiame Vainuto valsčiuje retas kuris vestuves, vardynas atšokdavo – iš viso 1930–1960 m. Petrošiai yra atgroję daugiau negu 500 vestuvių. Pats Juozapas savo šeimos kapelijoje grodavo baritonu arba bandonija. Kartu su juo daugelį metų Petrošių šeimos orkestrantų garbe dalijosi ir Ipolito broliai Jonas Petrošius (kornetas ir smuikas), Anicetas Petrošius (būgnas), seserys Juzefa Petrošiūtė-Jankauskienė (bosiniai instrumentai), Kazimiera Petrošiūtė-Maziliauskienė (altas, smuikas), Birutė Uršulė Petrošiūtė-Mockaitienė (būgnas). Trumpiausiai šeimos orkestre grojo pagrandukai – Ipolitas ir jo sesuo Adelė. Baigęs vidurinę, Ipolitas išvyko mokytis į Klaipėdą, 1962 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą – įsigijo muzikos mokytojo specialybę. Adelė Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) įsigijo chorvedės specialybę, daugelį metų dirbo pedagoge.
Daina „Muzika, muzika, širdies karaliau“ paskutiniais metais Lietuvos kaimo kapelų repertuare itin populiari. Kas jos autorius? Ipolitas gūžčiodavo pečiais. Žino tik tiek, kad ją tėvas dažnai grodavo. Taip Ipolitas ją išmoko, draugus išmokė. Ar galėjo ją pats Juozapas Petrošius parašyti, sunku pasakyti. Anot Ipolito, tėvelis buvo baigęs „parugių muzikos akademiją“ (A. Batavičius. „Tauragės apskrities dūdų orkestrai“, Tauragė, 1995, p. 90–110). Taigi groti buvo išmokęs savarankiškai, laisvesniu nuo darbo laiku, kai atsirasdavo laiko ištrūkti į javų lauke įsirengtą „repeticijų salę“, kur paties įsigyta bandonija būdavo virkdoma iki paskutinių ašarų. Mokėsi ir padedamas didesnę patirtį turėjusių muzikantų: A. Krušos, J. Pankausko, S. Bagdono, P. Budrio ir kelių kitų. Vėliau, išugdęs savo šeimos kapeliją, orkestrėlį, pats jo narius muzikos instrumentais aprūpindavo, pats parengdavo į repertuarą įtrauktų kūrinių instrumentuotes, aranžuotes. Ne vieną kūrinį šeimos orkestrui sukūrė pats – jo parašyta ir minėtoje knygelėje paskelbta „Petrošiaus polka“. Juozapas Petrošius, Žemaitijoje apie 45-erius metus garsėjęs kaip muzikantų muzikantas, buvo ir labai nagingas meistras, didelis autoritetas visiems savo vaikams.
Ipolitas namų, kaip kad jo tėvas, nestatė, užtat muzikos mokė ne tik savo, bet ir kitų vaikus (1969–2001 m. – Vilniaus aukštesniojoje pedagogikos mokykloje), per gyvenimą sukauptas širdžiai mielo mokslo žinias po platų pasaulį skleidė. Svarbesni jo spaudai parengti darbai: „Muzikos kūrinių formos“ (1969), „Mokyklinės dainelės“ (I d. – 1973, II d. – 1976), „Muzikos kontrolinės užduotys IV–V ir VI–VII kl.“ (1975, 1978), „Dainuoju dainelę vaikams“ (1986). Ipolitas sukūrė ir pirmąsias etnografiniams ansambliams skirtas Mišias – „Bažnytkaimio votyva“ (1998), – ansambliams (1999), Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero votyva (2004), Žemaitiška votyva (2006), nemažai dainų, giesmių, instrumentinių kūrinių, fortepijonui, skudučių ansambliui, pučiamųjų orkestrui. Nuo 1973 m. Lietuvos mokyklose buvo naudojami Ipolito Petrošiaus 1966 m. sukonstruoti plastiko skudučiai“.
Priklausė Liaudies meno draugijos Vilniaus skyriui (bilieto Nr. 974).
I. Petrošius daugelį metų įvairiuose Vilniaus žemaičių kultūros renginiuose grodavo iš tėvo paveldėta bandonija.
1974 ir 1976 m. jis buvo apdovanotas Sąjunginės LŪPP bronzos medaliais, Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ir švietimo ministerijos garbės ir pagyrimo raštais.
Visą savo gyvenimą buvo ištikimas žemaičiams ir Žemaitijai. Į Vilniaus žemaičių kultūros draugijos veiklą įsijungė jos veiklos pradžioje.
Ipolitas Petrošius 2024 m. rugsėjo 13 d. palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse.
Nuoširdžiai užjaučiame velionio šeimą ir artimuosius.
Virginijos Valuckienės nuotraukoje – Ipolitas Petrošius
Regionų kultūrinių iniciatyvų centras