Dabartiniame Akmenės rajone, apie 10 km į šiaurės vakarus nuo jo centro, grafų Zubovų laikais kaip vienas pažangiausių garsėjo Medemrodės (Agluonos) dvaras. Rašytiniai šaltiniai nurodo, kad šis dvaras po M. K. Chominskio mirties 1811 m. atiteko vokiečių kilmės grafui Medemui (pagal jo pavardę ir dvaras pavadintas). Iš jo dvarą įsigijęs Šiopingas 1865 m. lažą pakeitė pinigine duokle. Vėliau dvarą valdė valstiečius itin išnaudojęs ir buvęs jų labai nekenčiamas baronas Roppas. XX a. pr., išsiskyręs su savo pirmąja žmona Sofija Bilevičiūte Zuboviene (1860–1932), Medemrodės dvarą, kuriam priklausė 1377 ha žemės, keletas aplinkinių kaimų (Mažuliai, Naudvarės, Laugaliai, Karpelkės, kuriose buvo garsus, Pirmojo pasaulinio karo metais pradėjęs nykti žirgynas), už 200 000 sidabrinių rublių įsigijo ir čia su antrąja žmona Vera Ušakova Bielskiene Zuboviene apsigyveno Vladimiras Zubovas (1862–1933). Čia jis užsiėmė pažangiu ūkininkavimu: galvijų veislininkyste ir daugiamečių žolių sėklininkyste. Tuo laikotarpiu jam vadovaujant buvo pagerinta 75 melžiamų žalųjų karvių banda, aplinkinių gyventojų galvijų veislinės savybės, padidėjo melžiamų karvių pieningumas.
V. Zubovas dvare įsteigė pradinę mokyklą, kurioje dirbdavo jo pakviesti caro valdžiai nelojalius ir jos nemėgstami pažangiai mąstantys jauni mokytojai, grafas juos išlaikydavo. Dvare dirbo ir V.Zubovo samdomas gydytojas, veterinarijos specialistas. Jie aptarnaudavo ne tik dvaro, bet ir aplinkinių kaimų gyventojus, rūpindavosi jų gyvulių sveikata. Tuo laikotarpiu dvarui priklausė didelis žirgynas.
Lietuvoje paskelbus nepriklausomybę ir prasidėjus Žemės reformai, Medemrodės dvarui, kadangi jame buvo pažangiai ūkininkauta, išimties tvarka daugiau negu kitiems dvarams palikta žemės – 500 hektarų.
1933 m. mirus Vladimirui Zubovui (jis palaidotas netoli Medemrodės dvaro sodybos esančiose kapinėse), dvaro reikalus sėkmingai tvarkė, daug naujovių čia įdiegė, tikru kultūros centru padarė jo žmona Vera. Ją sovietai 1941 m. suėmė ir ištrėmė į Altajaus kraštą. Ten ji tų pačių metų gruodžio 28 d. ir mirė.
1940 m. sovietai Medemrodės dvarą nacionalizavo, po Antrojo pasaulinio karo sodybos šeimininku tapo kolūkis, vėliau – valstybinis (tarybinis) ūkis. Dvarininkų gyvenamajame name kurį laiką veikė mokykla, mokinių bendrabutis, o apie 1995-uosius metus, niekas juo nebesirūpino, tad pastatas pradėjo griūti. Kiti dvaro sodybos pastatai, kurių dalis buvo sumūryti iš akmenų, XX a. nesulaukę tinkamos priežiūros, taip pat pradėjo nykti. XX a. paskutiniaisiais metais čia buvo išlikusios tik 2 arklidės, 3 ūkiniai pastatai, pieninė, ledainė, dalis kumetyno ir kai kurių kitų pastatų bei parko fragmentai.
Šiandien buvusią dvaro didybę primena tik pastatų liekanos, gyventojų tebenaudojama dvarui priklausiusi klėtis ir daržinė, Medemrodės bendruomenės iniciatyva minint gyvenvietės 365-ąsias metines pastatytas Pauliaus Rutkevičiaus sukurtas medinis kryžius su skulptūromis, ant kurio yra užrašas „Pamilome Lietuvą. Zubovai“, netoliese, prie kelio į Klykolius, esančiose kapinaitėse išlikęs iš akmens padarytas Vladimoro Zubovo antkapinis paminklas. Ant jo yra iškaltas ir grafo antrosios žmonos vardas bei pavardė, tačiau čia nėra jos kapo– grafo V. Zubovo žmonos Veros Ušakovos Bielskienė Zubovienės amžinojo pilsio vieta yra Altajuje.
Nuotraukoje – Vladimiras Zubovas (1987–1959) ir Aleksandra Zubovaitė-Fledžinskienė su anglų kalbos mokytoja Ginkūnuose 1900 metais. Fotografas nežinomas. Nuotrauka saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejuje, ŠAM F-IF1326
Gintautas Čižiūnas: „Medemrodės dvaro sodyboje tik senieji medžiai primena praėjusių dienų didybę“
